Nuomonės

Raut privatų švietimą su šaknim? (1)

Rytas Staselis
2019-12-12


Apie privačias mokyklas esu skaitęs ir girdėjęs visko. Gero, blogo, neutralaus. Tačiau kada šiemet pavasarį mūsų antroji atžala atsisveikino su nevalstybine mokykla, mudu su žmona tarsi susitarę tarėme: toji mokykla, kurioje vyresnėlė radosi tuojau po pradinės, o jaunėlė – nuo pat pirmosios klasės, atidirbo kiekvieną litą ir eurą, kurį už vaikų ugdymą reikėjo primokėti šalia valstybės paskui mokinį „einančio“ krepšelio. Kiekvieną litą ir eurą.

Lucélia Ribeiro nuotr.

Už tokį privilegijuotą „malonumą“ kas mėnesį tekdavo pakloti kiek daugiau nei šimtą eurų. Ko gero, labai nedaug, ypač palyginus su kitais pavyzdžiais, kuriuos esu girdėjęs.

Per tą laikotarpį esame vertęsi visaip: lengviau, sunkiau arba visai suknistai. Tačiau šeimoje visiems buvo aišku, kad dėl sunkesnės materialinės padėties tikrai neatsisakysime galimybės savo vaikams mokykloje jaustis gerai.

Valstybinė mokykla, su kuria prieš du dešimtmečius ėmėmės turėti reikalų, yra fantastiškoje mums vietoje – maždaug už poros šimtų metrų nuo namų. Tarsi Pono Dievo dovana. Tačiau nebūtinai ji buvo tokia.

Pirmučiausiai jos pradinėms klasėms tada nebuvo vietos, todėl mokyklos pradinukams buvo „okupuotas“ vienas už poros kvartalų buvęs vaikų darželis. Kaip sakoma – pusė bėdos.

Po poros metų į mūsų vyresnėlės klasę po „dekretinių“ atostogų sugrįžo mokytoja, kurios po teisybei niekas labai nelaukė, o tėvams ir vaikams patikusi mokytoja buvo priversta eiti lauk, nes buvo tik laikina. Naujoji mokytoja jau pirmajame tėvų susirinkime suspėjo pasižymėti tuo, kad pateikė visiems susirinkusiems klausimą: „Prašau pakelti rankas tų, kurie yra socialiai remtini ir jiems reikalingas vaikų maitinimas valstybės sąskaita“… Man asmeniškai apie tokią pedagogę tokios jos manieros nesakė nieko gera. Ateityje būkštavimai tik stiprėjo. Ne tik dėl nuolatinių pasipinigavimų iš tėvų („Gal kas nors jūsų turi langų gamybos, patalpų remonto įmonę…“) bei rinkliavų įvairiomis progomis. Tėvų susirinkimai buvo šaukiami tada, kada mokytojai reikdavo kuria nors kryptimi nuleisti savo vadovybės paleistus žaibus. Esą vaikų pažangumo rodikliai nėra patys geriausi, todėl mokytojai tenka išklausyti vadovybės priekaištus dėl siekiamų ir niekaip nepasiekiamų rodiklių vidurkio.

O dar po pusmečio mūsų – tėvų – patirtis toje kadaise veik prestižinėje sostinės mokykloje suvis baigėsi. Nes Vilniaus miesto taryba nutarė iš anos, mūsų kaimynystėje buvusios mokyklos, organizuoti gimnaziją. Tik tasai sprendimas buvo padarytas mažiausių auklėtinių sąskaita: gimnazijoje, suprantama, liko vyresniokai, o mažiukai, kurie ligtol lankė 1-8 klases, buvo išmėžti į buvusią rusų kalba dėstomą mokyklą, pastatytą 1967 m. ir vėliau nė karto nemačiusią remonto.

Kad toksai sprendimas buvo barbariškas greičiausiai suprato net tie, kurie jį organizavo: savivaldybės ir naujai organizuotos gimnazijos atstovai „mažiukų“ tėvus ėmė popinti pažadais, kokia puiki ateitis jų laukia, kaip sparčiai bus užtaisytos neremontuotos mokyklos sienų skylės (pro jas galima buvo susikibti rankomis ir pasisveikinti). Tačiau šeimoje nusprendėme popinimui nepasiduoti. Ieškojome kitos mokyklos savo vaikams, o savivaldybę dėl priimto sprendimo kartu su kitais tėvais traukėme į teismą. Teismo procesą po kokių trijų metų laimėjome, tačiau po tiek laiko viską sugrąžinti į pradžių pradžią niekas nesiėmė.

Tiesą sakant, ir mums tatai nebebuvo pats aktualiausias klausimas. Per tą laiką suradome protingu atstumu nuo namų esančią nevaldišką mokyklą, kurią atžalos sėkmingai pabaigė.

Jeigu klaustumėte apie pagrindinius skirtumus, sakyčiau, kad esminiai yra degančios dėl savo veiklos mokytojų akys, ašarojantys vaikai, jei mokykloje pamokas privalo praleisti dėl ligų ir ne kartą naudotas švelnus tėvų šantažas – „jei nesistengsi mokytis, grįši į valdišką įstaigą“. Šitai „grojo“ ligi pat mokslų pabaigos.

Kada dabar išgirdau įtakingos socialdemokratės Rimantės Šalaševičiūtės idėjas nebefinansuoti „pelno siekiančių“ mokyklų valstybės lėšomis, radosi noras pasisakyti, kad ši garbinga ponia neteisi.

Privačių (ne visos jos yra pelno siekiančios įstaigos, beje) mokyklų radimąsi valstybė turėtų skatinti ir puoselėti. Nes šiais laikais, man regis, patys nelaimingiausi tėvai pasaulyje yra tie, kurie neturi galimybės rinktis mokyklos savo vaikams. Ne dėl to, kad neturi tam pinigų, bet gyvena toli nuo didesnių miestų, kur jos dažniausiai steigiasi.

Tos tendencijos – pasak politikės, kasmet didėjančios valstybės išmokos privačioms mokykloms – negali išspręsti valdiškos švietimo sistemos. Sustabdžius kelių dešimčių milijonų eurų srautus ir nukreipus lėšas į viešąją švietimo sistemą, pokyčių nepajustų niekas. Jau verčiau atidžiau išnagrinėti, ką apie viešosios švietimo sistemos problemas kalba valstybės kontrolieriai.


2019-12-12

Vienas komentaras apie “Raut privatų švietimą su šaknim?”

  1. Problema švietimo sistemoje. Ir ją reikia spręsti. Ir ne privačių mokyklų steigimu. Čia tas pats kas gaisrininkų problema spręsti samdant privačius gaisrininkus. Policininkus ir pan…. Ne iš to galo pradedam…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt