P0

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Klaipėdos krašto gimimas. Kas ir kodėl jo geidė? (2)

Atvira Klaipėda

Atvira Klaipėda
2019-12-14


I pasaulinį karą laimėjusios sąjungininkės perbraižė Europos žemėlapį. Tuo naudojosi ir apie savo nepriklausomybę paskelbusi Lietuva, kuri pareiškė norą prisijungti Mažąja Lietuvą.

„Atvira Klaipėda“, tęsdama Klaipėdos savivaldybės iš dalies remiamą projektą „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“, šįkart pasakoja apie tai, kaip buvo suformuotas Klaipėdos kraštas, kaip jis tapo labai geidžiamu ir atsidūrė ne vienos valstybės taikinyje: jis domino ir prancūzus, ir lenkus, o vokiečiai niekaip nenorėjo susitaikyti su tokiu praradimu.

1907  m. atidarytas Karalienės Luizės tiltas per Nemuną netruko tapti tarpvalstybinės sienos dalimi. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Kas vyko Paryžiuje?

1919 metų sausio 18 dieną prasidėjo tarptautinė Paryžiaus taikos konferencija. Ją organizavo I pasaulinio karo nugalėtojomis tapusios Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, JAV ir Japonija. Konferencijos tikslas buvo parengti taikos sutartis tarp Santarvės arba Antantės valstybėmis vadinamų sąjungininkių ir I pasaulinį karą pradėjusios ir jo pralaimėtoja pripažintos Vokietijos. Oficialiai Paryžiaus taikos konferencija buvo atidaryta 1919 m. sausio 18 d. ir su keliomis pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d.

Taikos sutarties sąlygas sudėlioti iš pradžių buvo patikėta „Dešimties tarybai“, kurią sudarė po du delegatus iš Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, JAV, Italijos ir Japonijos. Tačiau ši taryba netrukus buvo pakeista į „Penkių tarybą“, kurią sudarė kiekvienos šalies užsienio reikalų ministrai.

Paraleliai Prancūzijos ministras pirmininkas France Georges Clemenceau, Italijos ministras pirmininkas Vittorie Emanuele Orlando, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas David Lloyd George ir JAV prezidentas Woodrow Wilson sudarė „Didįjį ketvertą“.

„Didysis ketvertas”. Iš kairės: David Lloyd George, Vittorio Orlando, Georges Clemenceau ir Woodrow Wilson. Edward N. Jackson (US Army Signal Corps) nuotr.

Teigiama, kad šie keturi vyrai susitiko iš viso 145-iose uždarose diskusijoje, per kurias ir sudėliojo visus svarbiausius sprendimus. Mažiau įtakos turėjusios valstybės susitikdavo savaitinėse „Plenarinėse konferencijose“, kuriose diskutavo apie problemas, tačiau nepriėmė jokių potvarkių. Konferencijų dalyviai sudarė tarpusavyje apie 50 komisijų, patardavusių sutarties sąlygų klausimais.

Teisininkas Rudolfas Valsonokas, 1932 metais išleistoje knygoje „Klaipėdos problema“, rašė, jog Lietuva 1919 m. vasario 12 d. pareiškė atsiųsianti savo atstovus į Paryžiaus taikos konferenciją. Ginti lietuvių tautos interesus buvo pavesta specialiai profesoriaus Augustino Voldemaro delegacijai. Ji drauge su estų ir latvių delegatais 1919 m. vasario 16 d. atvyko į Paryžių.

Tikėjosi JAV prezidento palaikymo

Prancūzų istorikė Isabelle Chandavoine savo knygoje „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to“ rašo, jog lietuvių delegacijos uždavinys buvo pasiekti, kad būtų pripažinta laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė, kuri apimtų visas anuomet etninių lietuvių gyventas žemes. O jos apėmė ne tik buvusiai Rusijos imperijai priklausiusios teritorijos, bet ir dalį Rytų Prūsijos.

R .Valsonoko teigimu, Lietuvos delegacija 1919 m. vasario 16 d. Taikos konferencijos pirmininkui France Georges Clemenceau įteikė notą, prašydama „prileisti Lietuvą prie Konferencijos darbų”. Šioje notoje buvo nurodyta, kad Lietuvos būklė esanti „absolument identique a celle de la Pologne“, ir kad Lenkijai duotas pažadas atstatyti jos nepriklausomybę turi būti taikomas ir Lietuvai. Negavusi atsakymo ir matydama, kad tam tikros komisijos imasi darbo, Lietuvos delegacija kovo mėn. 17 d. kreipėsi į W. Wilsoną, kuriam išdėstė savo reikalavimus, o kovo mėn. 24 d. pasiuntė Konferencijos pirmininkui antrą notą, „kuri aiškiai iškėlė lietuvių gyvenamų Prūsų sričių revindikaciją ir tuo būdu pastatė į dienotvarkę Klaipėdos klausimą.“

Istorikas, Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Algirdas Antanas Gliožaitis nurodo, kad Prūsų Lietuvos tautinė taryba, vėliau vadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba, ir jai pritariančios politinės organizacijos Tilžės akto nuostatas išdėstė dar 1919 m. sausio 9 d. kreipimesi „Nuolankus prašymas Lietuvių, Prūsijoje gyvenančių, į Sąjungininkų valdžias bei į Poną Prezidentą Wilsoną“. Jis buvo įteiktas Paryžiaus taikos konferencijai, JAV ir Santarvės valstybių vyriausybėms. JAV prezidentas paskyrė komisiją, kuriai vadovavo istorijos profesorius Frankas Golderis. Komisija pateikė prezidentui ataskaitą apie atkuriamos Lietuvos valstybės sienas, kurios apėmė ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir dalį Mažosios Lietuvos kairiajame Nemuno krante su Tilže.

Mažosios Lietuvos enciklopedijoje teigiama, jog komisijos siūlymai buvo įtraukti į JAV delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje nario D. H. Milerio 1919 m. sausio 21 d. parengtą dokumentą „Nurodymų ir rekomendacijų metmenys apmąstymams Prezidentui ir valdžios įgaliotiesiems siekiant susitarimo“. Tačiau JAV delegacija savo siūlomų projektų nesugebėjo apginti.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Prašė uosto

Anot I. Chandavoine, savo siekiams pagrįsti Lietuvos delegatai rėmėsi ne tik ekonominiais, bet ir etniniais argumentais. Jie kėlė tautų apsisprendimo teisę, kuria didžiojo karo nugalėtojai iš esmės siekė remtis Europoje. Aktyvūs Rytų Prūsijos lietuviai Santarvės vyriausybėms ir JAV prezidentui pasiuntė peticiją, kuria reikalavo, kad Taikos konferencija „teiktųsi nuo Vokietijos atskirti lietuviškas Prūsijos žemes, kur gyventojų daugumą sudaro lietuviai, ir prijungti jas prie naujosios Lietuvos valstybės“. Į pirmą vietą Rytų Prūsijos lietuviai kėlė istorinius argumentus – esą XIII a. šį vokiečių riterių nuniokotą kraštą apgyvendino ir atstatė lietuviai iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Jų manymu, tai, kad Darkiemis, Tilžė, Ragainė ar Klaipėda turėjo tipiškus lietuviškus vardus, įrodo, jog visas kraštas taip pat yra lietuviškas.

„Siekdami savo tikslų, Rytprūsių lietuviai pasinaudojo paplitusiomis antivokiškomis pokario nuotaikomis. Save jie vaizdavo prievartinės germanizacijos aukomis. Vienintelis būdas „išgelbėti 200000 dar nesuvokietintų lietuvių buvo juos „išvaduoti iš vokiečių jungo“. Be likusios Lietuvos jie paprasčiausiai būtų „pasmerkti išnykti“. Peticiją pasirašiusieji puikiai suvokė, kad nebūtinai visi Klaipėdos ir jos krašto gyventojai norėjo susijungti su jauna neaiškios ateities respublika. Todėl teigė, kad jų priešininkai esą „pirmiausiai oficialios institucijos ir tarnautojai (vokiečiai), varantys propagandą prieš krašto prijungimą prie Lietuvos“. Jiems buvo aišku, kad vokiečiai priešinasi jų planui ir trukdys jį įvykdyti“, – savo knygoje rašo I. Chandavoine.

Kol vyko Paryžiaus taikos konferencija, Lietuvos delegacija taip pat pabrėždavo gyvybinę Klaipėdos svarbą Lietuvai ir ypač dėl uosto, kuris žiemą neužšąla, todėl yra svarbi strateginė vieta ne tik prekybos, bet ir kariniu požiūriu.

Atvirukas iš kitapus.lt

Rytprūsių lietuvių peticijoje taip pat buvo reikalaujama Klaipėdos uostą priskirti Lietuvai, nes be jo „Lietuvą būtų galima lyginti su kūnu be galvos. Lietuvos pajūrio miestas Palanga neturi uosto ir čia jo net negalima pastatyti“.

Lietuvos delegacija taip rėmėsi vienu iš pokario principu, kad visi, jei tik įmanoma, turi turėti priėjimą prie jūros.

Dėl Lietuvos – lenkų pasisakymai

Lietuvos siekiams ir norams prisijungti Mažąją Lietuvą bene labiausiai trukdė Lenkija. Anot I. Chandavoine, Juzefo Pilsudskio partija tikėjosi grįžti prie „didžiosios Lenkijos“ sienų, buvusių iki XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tautinės demokratijos partijos lyderis Romanas Dmowskis siekė, kad jo šalis iš dalies atkurtų iki padalijimų buvusias sienas ir pasiliktų visas per praėjusius amžius „iš vokiečių atsiimtas žemes“. Jo manymu, Rytų Prūsija turėjo būti vienaip ar kitaip prijungta prie Lenkijos. Siūlytas variantas, jog žemės, kur gyveno lenkiškai ar lietuviškai kalbantys gyventojai, būtų prijungtos prie Lenkijos, o likusios žemės, kur vyravo vokiečių kalba, sujungtos į atskirą nuo Lenkijos priklausančią valstybę.

Tokį požiūrį R. Dmowskis išdėstė savo 1919 m. vasario 28 d. ir kovo 3 d. memorandumuose, skirtuose rytinėms ir vakarinėms Lenkijos sienoms. R. Valsonokas nurodo, kad Paryžiaus taikos konferencijoje sudaryta komisija, kuri sprendė Klaipėdos reikalus, rėmėsi būtent R. Dmowskio memorandumais bei dar vienu, kurį pateikė į Paryžių atvykusi lenkų ekspertų delegacija.

Visuose šiuose memorandumuose, anot R. Valsonoko, atsispindėjo tokie Lenkijos norai: „Vokietija turi grąžinti Lenkijai visas per padalijimus pagrobtas žemes. Be to, ji turėtų grąžinti lenkams Aukštąją Sileziją. Dancingas ir visas Vyslos žemupis turi tekti Lenkijai. Rytprūsiams reikia palikti tiktai grynai vokiškos sritys ir tada sudaryti iš jų savarankišką respubliką muitų unijoje su Lenkija arba Lenkijos autonomine provincija. Rytuose Lenkijai turėtų būti grąžintos 1771 m. sienos. Bet kadangi Lenkija esamomis sąlygomis negali to ploto suvaldyti, jis pasitenkins 1793 m linija. Dėl Lietuvos, tai kadangi ji esanti per silpna, kad galėtų pati valstybiškai gyvuoti, reikia jai laiduoti tam tikras „ryšys“ su Lenkija. Teritoriškai Lietuvą turėtų sudaryti: buv. Kauno gubernija, buv. Vilnius gubernijos šiaurės vakarų dalys, didesnė buv. Suvalkų gubernijos šiaurės dalis ir Klaipėdos kraštas, gulįs tarp Nemuno ir buv. vokiečių-rusų sienos.“

Anot R. Valsonoko, lenkai siūlė „Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos ir sujungti jį su Lietuva, jei pastaroji sutiks, kad tarp jos ir Lenkijos būtų nustatytas tam tikras organiškas ryšys, o kol tas ryšys bus laiduotas ar iki aplamai paaiškės Lietuvos santykiai su Lenkija, Klaipėdos kraštas turi būti tiktai atskirtas nuo Vokietijos ir laikinai tapti sąjungininkų kondominiumu.“

Komisija, kuri sprendė Klaipėdos reikalus, jau 1919 m. kovo 19 d. vadinamajam „Didžiajam ketvertui“ įteikė pranešimą dėl Vokietijos rytų sienų pertvarkymo. Pagal šį pranešimą ir buvo surašyti 1919 m. birželio 28 d. Versalyje pasirašytos taikos sutarties tarp Vokietijos ir Santarvės valstybių, 87-107 straipsniai. Tarp komisijos pasiūlymų buvo toks, jog Klaipėdos kraštą reikia pavesti sąjungininkų žiniai, o Rytprūsius palikti Vokietijai.

„Įsidėmėtina, kad Klaipėdos klausimu vadinamojoje Keturių taryboje jokių nuomonių skirtumų nebūta. Ir tat visai nenuostabu, nes anglai, kaip žinoma, Pabaltijo klausimais svyravo, pasiduodami prancūzų įtakai, o amerikiečiai tais reikalais laikėsi visiškai indiferentiškai. Tuo būdu Klaipėdos klausimas sąjungininkų tarpe gavo prancūzų-lenkų koncepcijos paveiktą išraišką“, – rašoma R. Valsonoko knygoje „Klaipėdos problema“.

Valstybės ateitis – neaiški

Per oficialias Paryžiaus taikos konferencijos diskusijas lenkų delegacijos vadovas, Lenkijos ministrų tarybos pirmininkas Ignacis Paderewskis tikino lietuvių delegacijos vadovą A. Voldemarą, jog pats reikalavo atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos ir vėliau jį perduoti Lietuvai. Tačiau lietuviai elgėsi atsargiai, nes jautė, kad jų kaimynai visuomet norėjo Lietuvą inkorporuoti į savo šalį. Be to, 1919 m. dar buvo neaišku, ar Lietuva išliks gyvybinga, nes ji savo teritorijoje turėjo priešintis ne tik bolševikams ir lenkams, bet ir bermontininkams. Todėl I. Paderewskis mažai kuo rizikavo dalydamas pažadus valstybei, kurios ateitis neaiški ir kuri, jo manymu, anksčiau ar vėliau įsilies į Lenkiją.

Šios šalies delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje elgėsi drąsiai, nesivaržydama reiškė savo pageidavimus, nes jautė ir Prancūzijos palaikymą.

Anot I. Chandavoine, 1919 m. Prancūzija siekė ne tik ilgam susilpninti Vokietiją, bet ir neleisti „savo priešui“ suartėti su bolševikais. Tam ji vidurio Europoje kūrė „kordono juostos“ politiką tarp Vokietijos ir Rusijos. Žvelgiant iš šio taško, Paryžius norėjo Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo, net Lietuvos inkorporacijos į Lenkiją. Šį norą stiprino prancūzų įtarumą skatinanti antilenkiška ir provokiška lietuvių politika. Tad Prancūzija pripažino Klaipėdos priskyrimą Lietuvai tik su sąlyga, kad jos sąjungininkai lenkai vienaip ar kitaip galės naudotis uostu. Prancūzijos akimis, Lietuva kaip nepriklausoma valstybė ateities neturėjo. Ji turėjo būti vėl integruota į Rusiją, kai tik pastaroji bus „išlaisvinta“ iš bolševikų. O kol kas Paryžius buvo numatęs Lenkijos ir Lietuvos uniją, nes „atsidūrusi Lenkijos orbitoje, Lietuva neskausmingai nusikratytų savo provokiškų elementų ir galėtų plėtotis vadovaudamasi savo tautiniais siekiais“.

Klaipėdos krašto atskyrimui nuo Vokietijos pritarė ir Jungtinė Karalystė, nes ji tikėjosi jame įsitvirtinti ekonomiškai. Ji palankiai žiūrėjo į krašto atidavimą tik Lietuvai, siekė neleisti, kad jis atitektų Lenkijai ir taip galutinai pakliūtų į prancūzų įtakos sferą.

JAV oficialiai nesikišo į diskusijas dėl Lietuvos ir Klaipėdos krašto, tačiau Prezidentas W. Wilsonas buvo paskelbęs, jog palaiko lietuvių pusę ir dėl grynai politinių priežasčių. 800 tūkst. politiškai puikiai organizuotų Amerikos lietuvių spaudė savo valdžią palaikyti Lietuvos interesus tarptautinėje arenoje.

Nemunas jungė, o dabar skiria

1919 m. birželio 28 d. buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, nors jos projektas ir kėlė daug ginčų. Klaipėdai skirtame X skyriaus 99 paragrafe skelbiama: „Vokietija didžiųjų valstybių ir jų sąjungininkių naudai atsižada visų teisių ir privilegijų žemėse, esančiose tarp Baltijos jūros, Rytprūsių sienos šiaurės rytuose, kaip aprašyta šios sutarties II dalies (Vokietijos sienos) 28 straipsnyje, ir senosios sienos tarp Vokietijos ir Rusijos. Vokietija įsipareigoja pripažinti didžiųjų valstybių sąjungininkių ir jų bendrininkių sprendimus dėl šių žemių, ypač dėl gyventojų valstybinės priklausomybės.“

Mažosios Lietuvos tautinės tarybos generalinis sekretorius Erdmondas Simonaitis savo prisiminimuose rašė: „Mažosios Lietuvos tautinė taryba reikalavo atskirti visą Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos. Dėl to buvome pritrenkti, kada sužinojome, kad Mažąją Lietuvą tik iki Nemuno numatoma atskirti nuo Vokietijos. Mūsų pastangos išvengti Mažosios Lietuvos suskaldymo vaisių nedavė. Senasis Nemunas visados jungė, o dabar jis Mažąją Lietuvą skiria.“

Toks sprendimas nuvylė ir Lietuvos delegaciją Paryžiaus taikos konferencijoje. Jos vadovas A. Voldemaras Konferencijos vadovui France Georges Clemenceau rašė: „Tautos ir kraštai negali būti stumdomi iš vienos valstybės į kitą, tarsi baldai ar paprasčiausi šachmatų pėstininkai kokiame nors žaidime, net jei tai būtų ir didelis šiandien visiems laikams diskredituotas galios pusiausvyros žaidimas. Visi iš šio karo kylantys teritoriniai patvarkymai turi būti vykdomi atsižvelgiant į jų liečiamas tautas ir jų naudai.“

Klaipėdos krašto atskyrimui labai priešinosi ir pati Vokietija. Ji kovą pradėjo kai gavo Versalio sutarties projektą. Anot R. Valsonoko, Vokietija savo pastabose dėl Versalio taikos sutarties 99 straipsnio pareiškė atsisakanti sutikti su Klaipėdos krašto atskyrimu dėl šių priežasčių: „Gyventojai esą niekad nepageidavę atsiskyrimo nuo Vokietijos. Jų dauguma esą susidedanti iš vokiečių, nes šalia 68000 vokiečių krašte esą gyvena tiktai 54000 lietuviškai kalbančių gyventojų. Ypač Klaipėda esanti grynai vokiškas miestas, nes per visą savo istoriją niekuomet Lenkijai arba Lietuvai nepriklausęs. Rytprūsių siena čia esanti atsilikusi nuo 1422 metų. Išskyrus mažą, neturinčią reikšmės grupę, gyventojų tarpe esą nėra jokio judėjimo dėtis prie lietuvių, gyvenančių buvusios Rusų Imperijos kraštuose, ypač kad tų kraštų lietuvių esama katalikų, o vokiečių kraštuose jųjų esama protestantų“.

Versalio taikos sutarties pasirašymas – fragmentas iš airių dailininko William Orpen paveikslo.

Tačiau Vokietijos delegacijos atsakymas niekaip nepaveikė Versalio sutarties nuostatų ir jos buvo priimtos tokios, kokios buvo projekte. France Georges Clemenceau lydimajame rašte, kuriame buvo pateikti paaiškinimai dėl kai kurių sutarties nuostatų, rašė: „Santarvė ir jos sąjungininkės nesutinka, kad Klaipėdos krašto atskyrimas prieštarauja tautiškumo principui. Minimas kraštas visuomet buvo lietuviškas ir kilmės, ir kalbos požiūriu. Tai, kad Klaipėdos miestas didžiąją dalimi yra vokiškas, nepagrindžia Vokietijos suvereniteto išsaugojimo šiam kraštui, ypač todėl, kad Klaipėda yra vienintelis Lietuvos priėjimas prie jūros. Todėl buvo nuspręsta, kad Klaipėda ir kaimyninis kraštas bus perduoti Santarvei, nes Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“

Tad Santarvės valstybės, anot istorikės I. Chandavoine, nedvejodamos pripažino Lietuvai teisę naudotis Klaipėdos kraštu, kai tik jam bus suteiktas specialus statusas. A. Voldemaras neturėjo jokių abejonių, kad pasirašydamos Versalio taikos sutartį, „visos šalys puikiai suprato Lietuvos teisę į Klaipėdą ir negalėjo jai prieštarauti kartu nepažeisdamos Taikos sutarties“.

Depozitas sąjungininkų rankose

Žymus tarptautinės teisės žinovas, Hagos tribunolo narys, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Mykolas Riomeris 1934 m. savo paskaitoje studentams, išspausdintoje „Lietuvos keleivyje“, vertindamas Versalio taikos sutartį, konstatavo, kad Klaipėdos krašto priskyrimas Lietuvai buvo grindžiamas nacionaliniu principu, kad tai ne pralaimėjusios Vokietijos teritorijos apkarpymo, dovanojimo ar grobimo padarinys, bet svarbus tarptautinės teisės atkūrimas. Jis rašė: „Šiuo nacionaliniu teisės principu ne tiktai visiškai pateisinamas yra Klaipėdos krašto išjungimas iš Vokietijos valstybės, bet ir jo įjungimas į Lietuvos valstybę, kuriuo skųstis vokiečiai jokio teisinio titulo neturi, nes ilgiausiai trukęs nacionalinio principo laužymas negali įsisenėjimu jo sugriauti, kol šalies žmonės nėra patys savo tautybės išsižadėję“.

Prancūzai Rusnėje 1920 metais. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus nuotr

M. Riomeris kritikavo Versalio taikos sutarties sprendimą dėl kurio Mažosios Lietuvos teritorija už Nemuno liko Vokietijoje: „Versalio sprendimas užgavo lietuvius skaudžiu Mažosios Lietuvos padalijimu, kurio mes užmiršti negalime. Mes aneksuotos Mažosios Lietuvos – Tilžiškės Lietuvos išsižadėti negalime ir į Mažosios Lietuvos vokietininkų triukšmą, kurį jie kelia dėl mūsų teisės laimėjimo Klaipėdos krašte, mes turime atsakyti tvirtu mūsų teisės balsu, reikalaujančią grąžinti ir likusią pagrobtą mūsų tautos palikimo dalį“. („Klaipėdos kraštas 1923-1939″, Petronėlė Žostautaitė, 1992 m.)

R. Valsonokas savo knygoje „Klaipėdos problema“ padarė išvadas, jog Santarvės valstybėms rūpėjo ne tai, ar bus pripažinta Lietuvos nepriklausomybė, o jos būsimas santykis su Lenkija: „Ir iš tikrųjų, lietuviai greit turėjo progos įsitikinti, kad prancūzai, remdamiesi Versalės sutarties 99 str., stengsis spirti Lietuvą, kad ji susitartų su Lenkija. Juo toliau, juo vis labiau aiškėjo, kad Klaipėda, kaip depozitas sąjungininkų rankose, turėjo virsti spaudimo priemone prieš Lietuvą, būtent tam tikru memento, kuris nuolat ją įspėtų: „Žiūrėk, susitarsi su lenkais – gausi Klaipėdą, nesusitarsi – negausi!“.

Realus Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos įvyko 1920 metų sausio 10 dieną, kai buvo ratifikuota Versalio sutartis. Santarvės valstybių vardu kraštą valdyti pavesta Prancūzijai – tol, kol bus galutinai nuspręsta, kam jį atiduoti. Teritorijai administruoti buvo paskirtas generolas Dominikas Odry, jam suteiktas Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro titulas. 1920 m. vasario 12 d. į Klaipėdos uostą įplaukus Anglijos ir Prancūzijos karo laivams su įgulomis, Vokietijos kariuomenės paskutinės dalys paliko miestą. Kitą dieną Klaipėdoje pasirodė Prancūzijos okupacinės kariuomenės nedideli daliniai, atvyko ir pats D. Odry. Vokietijos komisaras V. Lambsdorfas vasario 15 d. oficialiai perdavė valdžią Prancūzijos atstovui.

KOMENTARAS

Prof. dr. Vygantas Vareikis, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas

Mažoji Lietuva buvo tik Mažosios Lietuvos tautinės tarybos pageidavimas. Taip, Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje reiškė norą dėl visų lietuvių etninių žemių, bet pageidavimai ir yra tik pageidavimai. Tai lygiai tas pats, kas dabar vyksta, kai formuojamas valstybės biudžetas – įvairios socialinės grupės reiškia savo pageidavimus, nors gerai suprantame, kad jie nebus įgyvendinti. Antras dalykas – Mažosios Lietuvos niekada nebuvo, jos teritorija yra tokia labiau vizija, buvo tik atskiros Prūsijos teritorijos. Mažosios Lietuvos tautinė taryba Mažąja Lietuva vadino lietuvių etnines žemes. Suprantamas jų noras pasiekti maksimumą.

Reikia sutikti, kad Tilžė ir jos kraštas buvo net lietuviškesni už Klaipėdą ir jos kraštą. Manau, jog ribos, ką atiduoti Lietuvai po I Pasaulinio karo, buvo nubrėžtos labiau dirbtinai. Šitą atskyrimo sieną išvesti nebuvo sunku – palei Nemuną ir baigta. Ir taip apendiksas išimamas iš Vokietijos teritorijos. Prijungti dar ir Tilžę, nubrėžti naujas sienas būtų buvę daug sudėtingiau. Manau, kad lietuviai Paryžiaus taikos konferencijoje gavo maksimumą, ką galėjo gauti. 

Paryžiaus taikos konferencija iš esmės ir buvo toks pageidavimų koncertas. Ir kai kurios valstybės arba tautos sugebėjo kažką gauti, o kitos – ne. Pavyzdžiui, kurdai – juk milžiniška tauta, bet nieko neturi.

Suprantama, kad didžiųjų valstybių interesai dėl Klaipėdos krašto kirtosi. Anglija nenorėjo leisti jį valdyti prancūzams, nes nenorėjo jų dominavimo Europoje. Tačiau Prancūzija vis tiek turėjo didžiąją dalį įtakos ir ji buvo suinteresuota kuo labiau nusilpninti Vokietiją – savo amžiną priešą. Užtat prancūzai ir lenkams buvo palankūs, nes buvo matyti, kad Klaipėdos kraštas būtų atitekęs Lietuvai jungtinėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Taip būtų išreikštas Prancūzijos siekis apsupti Vokietiją vadinamu sanitariniu kordonu iš abiejų pusių. O tam, žinoma, lenkų faktorius tiko. Jei nebūtų Klaipėdos sukilimo operacijos, galėjo tie lenkų siekiai visai ir išsipildyti Klaipėdos atžvilgiu.

Lietuvių delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras buvo nepatenkintas, jog Klaipėdos kraštas nepriskirtas Lietuvai, o atiteko sąjungininkėms. Bet juk tai net nediskutuotina, nes Lietuva dar nebuvo pripažinta valstybe. Reikia tik džiaugtis, jog tuo metu buvo iškelta idėja, kad nepriklausoma valstybė be uosto negali išgyventi, todėl Klaipėdos uostas ir turėjo atitekti Lietuvai. Be to, kai kurie kraštai irgi niekam nebuvo priskirti, pavyzdžiui, Gdanskas tapo laisvuoju uostu, Silezijos atskiros teritorijos, teritorija prie Olštyno. Vėliau jose vyko referendumai – absoliuti naujovė. Ir tų kraštų priskyrimai vyko atsižvelgiant į referendumų rezultatus. Klaipėdos krašto atveju, laimė, joks referendumas nevyko, nes būtų buvę neaišku, koks tolimesnis jo likimas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.


2019-12-14

2 komentarai “Klaipėdos krašto gimimas. Kas ir kodėl jo geidė?”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt