Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis sėkmingai valstybės sąskaita susitvarkė kelio į savo namus asfalto reikalą – dabar gali trauktis iš pareigų arba suvis iš politikos. Nuveiktas labai svarbus asmeniškai premjerui buitinis klausimas. Jam – atsisakančiam keltis iš savo namų į tam skirtą rezidenciją Turniškėse, į kur nebereikia asfaltuoti žvirkelių. Premjeras gal dėl to ir liko gyventi Vilniaus rajono Smiglių kaime, kad būdamas trečias žmogus valstybėje tokią buitinę problemą susitvarkytų dešimtmečiams į priekį.

Premjerui svarbus keliukas politinėje darbotvarkėje visada buvo svarbus, nors ligi tam tikro laiko ir nematomas/negirdimas. Gal kai kuriomis prasmėmis net svarbesnis už prezidento rinkimams statytą estakadą Rusnės regione. Martyno Vainoriaus nuotr.

Svarstant šalies kitų metų biudžetą paaiškėjo, kad po šio murzinai atlikto darbo Susisiekimo ministerija ir Vyriausybė uždėjo sunkią leteną ant investicijų iš Kelių fondo. Be to, kitąmet mažiau bus skiriama pinigų ir žvyrkelių asfaltavimui.

Ar tokia prielaida gali būti laikoma insinuacija (TŽŽ pateikiama reikšmė – šmeižikiškas prasimanymas, mėginimas sukelti įtarimą. Primesti [nesamą] kaltę)? Ko gero – taip. Girdėjau p. Skvernelio patarėją Skirmantą Malinauską tvirtinant, kad premjeras apie tai, kad ketinama asfaltuoti jo namuosna einačią gatvę – nei girdėjęs, nei išvis prie to prisidėjęs. Ir todėl, p. Malinausko požiūriu, padėtis tokia šlykšti, kad nuo panašių insinuacijų neatsiplausi. Suprask, Vilniaus rajono savivaldybė, kurioje kelis dešimtmečius karaliauja Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikai, tai pačiai organizacijai atstovaujantis susisiekimo ministras Jaroslavas Narkevičius gal visai nenorėdami p. Skverneliui pakišo kiaulę. O gal ir norėdami – atspėk, jei nori.

Tokią versiją teoriškai galima būtų priimti. Tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus rajono savivaldybės merė Marija Rekst žiniasklaidai pateikia tokius argumentus, kurie neskamba taip aiškiai, kaip pačio p. Skvernelio paaiškinimas, esą [tame] „nedalyvavau, nedalyvauju ir nedalyvausiu“.

Abejonių dėl to prideda ir viešai paskelbta buvusio susisiekimo ministro Roko Masiulio – vieno ištikimiausių premjero bendražygių „profesionalų vyriausybėje“ – pozicija: jam esą net juokinga kalbėti apie tai, kad p. Skvernelis galėjo nežinoti, kad kažkas imasi asfaltuoti keliuką iš Vilniaus ligi jo namų. Tiesa, p. Masiulis savo teikiniams palieką galimybę ir spėlioti, ir interpretuoti. Kaip buvo iš tikrųjų: p. Skvernelis aktyviai siekė kelelį į savo namus sutvarkyti ligi civilizuoto lygio ar tiesiog tiems, kam reikia, laidė švelnias ar grubias užuominas, kad tokį reikaliuką būtina įgyvendinti tol, kol jis vadovauja Vyriausybei.

Ponas Masiulis tvirtina nesyk premjerą įspėjęs, kad ligi Smiglių einantis kelias tebūnie ir liktų žvirkelis, bent jau ligi tol, kol p. Skvernelis tebėra Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Tokia pranašystė buvo tiesiog pranašiška – vien per paskutinį mėnesį visuomenės pasitikėjimas p. Skverneliu čiuožė žemyn taip, kaip niekada ligi šiol.

Išties, klausantis p. Malinausko, lieka priminti politikos pradžiamokslį: jei nori, kad panašiai neįvyktų, privalai visoms vertikalioms politikų bei pareigūnų grandims duoti aiškų nurodymą, kas neturi būti tvarkoma ir kodėl.

Šios istorijos kalėdiniu pasakų laikotarpiu užmaršiai, reikia manyti, nepaliks ir Prezidentūra: Gitanas Nausėda jau pasiūlė p. Skverneliui jos tikrumą pasitikrinti Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (VTEKK).

Kol laukiame, ar p. Skverneliui toksai pasiūlymas pasirodys esąs priimtinas, drįsiu teigti, kad keliuko į Smiglius istorijos kvapas labai primena Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) deleguoto ministro pirmininko Adolfo Šleževičiaus 1995-1996 m. sandūroje įgytą patirtį, kada Vyriausybės vadovas dviejų didelių komercinių bankų uždarymo išvakarėse į vieną jų pasiuntė savo padėjėją, kad šis anuliuotų galiojusią sutartį dėl terminuoto indėlio ir atsiimtų pinigus. Išvakarėse to, kada iš ryto paprasti mirtingieji sužinojo savuosius indėlius negrįžtamai praradę.

Prieš beveik penkiolika metų anos situacijos amoralumą suprato net tuometinis prezidentas, iš LDDP įsčių išėjęs Algirdas Brazauskas. Pasiūlęs jo atrastam ir pasiūlytam Vyriausybės vadovui trauktis iš pareigų besąlygiškai. Ponas Brazauskas, labiausiai pakliuvęs Lietuvos istorijon dėl slapta įrašytos frazės „vsio zakonno“ (liet. viskas teisėta).

Todėl girdėdamas šiandien visomis progomis buvusiam susisiekimo ministrui valdančiųjų beriamus priekaištus, koks blogas jis buvęs, esu arčiau to požiūrio, kad premjerui svarbus keliukas politinėje darbotvarkėje visada buvo svarbus, nors ligi tam tikro laiko ir nematomas/negirdimas. Gal kai kuriomis prasmėmis net svarbesnis už prezidento rinkimams statytą estakadą Rusnės regione (beje, to paties p. Masiulio). Nes kam reikalingas ministras, kuris nesugeba išspręsti tokios paprastos „vieno keliuko problemos“, be to ima šalinti LVŽS rinkimams reikalingas aukas nešančią vištą – Klaipėdos jūrų uosto direktorių Arvydą Vaitkų?