Klaipėdos kraštas: išlaikyti gerokai sunkiau nei užimti

Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencijai perdavus Klaipėdą valdyti Lietuvai iššūkiai jos valdžiai nesibaigė – daugiau nei metus truko kova tarptautinėje diplomatinėje arenoje dėl to, kaip kraštas turės būti valdomas.

Didelių rūpesčių jau iškart kilo ir pačiame krašte. Apie visa tai – dar viename Klaipėdos savivaldybės remiamo projekto „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį“ rašinyje.

Klaipėdos krašto savanorių armijos paradas 1923 02 16. Karius Friedricho Vilhelmo gatvėje (dabar – Tiltų) sveikina Klaipėdos krašto armijos vadas Jonas Polovinskas-Budrys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus

Szameiten, raus!

Reikalaujant Antantei, o kartu siunčiant neoficialius signalus dėl būsimo krašto atidavimo Lietuvai, jos valdžia paleido visas sukilimo metu suformuotas valdžios institucijas, Erdmono Simonaičio direktoriją pakeitė vadovaujama Viktoro Gailiaus, kuris buvo paskirtas Antantės valstybių vardu. Jo direktorija turėjo administruoti kraštą iki Klaipėdos konvencijos ratifikavimo. Tai ji darė kartu su aukštuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Antanu Smetona ir jo pavaduotoju tapusiu Jonu Polovinsku-Budriu. Tačiau A. Smetona netrukus dėl nesutarimų su Lietuvos Vyriausybe pasitraukė iš šio posto ir jo pareigas perėmė J. Polovinskas-Budrys.

V. Gailiaus direktorija su Lietuvos vyriausybės atstovais 1923 m. vasario 28 d. vietoj Vokietijos markės krašte įvedė litą, senoji valiuta buvo keičiama tris mėnesius, kol gegužės 28 d. litas buvo paskelbtas vienintele atsiskaitymo priemonė.

Pirmųjų lietuviškų pinigų iškrovimas Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nuo kovo 1 d. krašte buvo panaikintos duonos kortelės, Lietuvos bankas įsteigė savo skyrių ir pradėjo vykdyti finansinės operacijas. Tačiau jos, anot istorikės Petronėles Žostautaitės, buvo tokios siauros, kad Vokietijos pirkliai ir pramonininkai skundėsi banko nepajėgumu bei kreditų stoka.

P. Žostautaitė rašė, kad perimant įstaigas – geležinkelius, uostą,  paštą ir kt. – Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas telegramoje iš Paryžiaus susisiekimo ministrui patarė elgtis atsargiai: nepažeisti vietos papročių, žiūrėti, kad pašto įstaigos dirbtų ne blogiau, laikraščiai ir laiškai būtų išnešiojami laiku, uoste liktų dirbantys specialistai.

V. Gailiaus direktorija išleido kelis įsakymus dėl kalbų vartojimo, kuriais buvo užtikrintas „laisvas vienos ar kitos kalbos vartojimas” visose srityse, o dėstomoji lietuvių kalba įvesta tose mokyklose, kuriose dauguma mokinių namie kalbėjo lietuviškai. Visi tarnautojai privalėjo mokėti abi krašto kalbas žodžiu ir raštu, viešieji užrašai turėjo būti skelbiami abiem kalbomis.

Visgi, pasak istoriko dr. Vytauto Jokubausko, jau po kelių mėnesių paaiškėjo, kad išlaikyti miestą ir kraštą bus gerokai sunkiau, nei jį gauti. 1923 m. balandžio 6–11 d. vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas.

Šeštadienio naktį neidentifikuoti asmenys nuvertė Liepų g. pradžioje stovėjusį kaizerio Vilhelmo I paminklą ir priešais rotušę buvusią skulptūrą Borusija. Pasak V. Jokubausko, lietuviškoje spaudoje tai buvo apibūdinta kaip provokacija, siekiant sukelti neramumus visuomenėje.

Nugriauta Borusijos skulptūra, stovėjusi priešais rotušę, ir Vilhelmo I paminklas Liepų gatvėje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

„Naktį iš šeštadienio į sekmadienį buvo nušautas Lietuvos kareivis, saugojęs elektros stotį Klaipėdoje. Sekmadienį, 1923 metų balandžio 8-ąją, Smeltėje buvo susirinkusi apie 9 tūkst. žmonių minia. 1925 m. surašymo duomenimis, Klaipėdoje buvo 35 845 gyventojai, taigi mitinge dalyvavo apie ketvirtadalis miesto visuomenės. „Lietuwiszka ceitunga” skelbė, kad mitinge dalyvavo net 20 tūkstančių žmonių. Minią vaikyti buvo pasiųsta Lietuvos kariuomenė – kavalerija, o radikaliai nusiteikę gyventojai Lietuvos kariams šaukė „Szameiten, raus!“,  „šalin visa, kas lietuviška“, reikštos simpatijos ir ištikimybė Vokietijai. Lietuviška spauda streiko organizavimu kaltino Heimatbund organizaciją ir teigė, kad darbininkus streikuoti organizavo patys darbdaviai – irgi vokiečiai. Minia pradėjo eiseną, todėl įsikišus Lietuvos pareigūnams neišvengta susidūrimų ir aukų – vienas protestuotojas žuvo, o šeši buvo sužeisti, iš kurių du naktį mirė”, – pasakojo V. Jokubauskas.

Antilietuviškas mitingas Smeltės priemiestyje 1923 m. balandį, pareikalavęs ir žmonių aukų. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Lietuvos vyriausybė skubiai parengė ir 1923 m. gegužės 7 d. patvirtino Laikinąjį Klaipėdos krašto autonomijos statutą. Jame konstatuota, kad kraštas yra autonominė teritorija, kad jame Lietuvos Vyriausybei atstovaus prezidento skiriamas gubernatorius, o ministrų kabinete Klaipėdos krašto reikalams bus ministras be portfelio. Krašto vykdomoji valdžia buvo paskirsta 7 narių Direktorijai. Jos pirmininką skiria prezidentas, o pirmininkas pats skirs kitus Direktorijos narius. Numatyta, kad Direktorija atsiskaitys seimeliui, kuris turės įstatymų leidžiamąją galią, seimelio priimtus įstatymus skelbs gubernatorius. Seimelį trims metams pagal Lietuvos rinkimų įstatymą turėjo rinkti visi Klaipėdos krašto gyventojai. Buvo numatyta Seimelio patariamasis organas Ekonominė taryba.

Visgi, pasak V. Jokubausko, vėlesni 16 metų parodė, kad padėtis nesinormalizavo, konfrontacija ne atslūgo, o tik augo, ir 1939 m. dauguma vietinės Klaipėdos krašto visuomenės su džiaugsmu pasitiko Vokietijos kariuomenę ir politinius lyderius.

Kovojo su patyrusiais diplomatijos vilkais

Istorikė Aldona Gaigalaitė rašė, kad antrajame Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos etape E. Galvanauskui teko susidurti su didžiaisiais to meto Europos politikais. Jis daugiau kaip metus vykdė sudėtingą diplomatinę misiją Paryžiuje ir Ženevoje dėl Klaipėdos krašto juridinio statuso Lietuvos valstybės sudėtyje.

„Susiremti teko su patyrusiais diplomatijos vilkais, po Pirmojo pasaulinio karo nulėmusiais visos Europos likimą. Naujose derybose Paryžiuje ir Ženevoje Lietuvos diplomatijos padėtį sunkino net tik nepatyrimas, bet ir tai, kad į Antantės šalių pusę perėjo Vokietija, kad Vilnius buvo Ambasadorių konferencijos pripažintas Lenkijai, o Rusija buvo eliminuota ir, negana to, Lietuvos delegacija nuolat buvo kaltinama bičiuliavimusi su bolševikine Rusija“, – rašė istorikė.

Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei tik suteikiant kraštui autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas iš lietuvių ir lenkų gyvenamųjų sričių bei grąžintos santarvininkų administracinės ir okupacinės išlaidos.

E. Galvanauskas prisiminimuose pabrėžė, kad nebuvo galima sutikti su tokiomis sąlygomis ir faktu, jog sutartį ir statutą reikės tiesiog pasirašyti atvykus į Paryžių be jokių derybų. Tad jam teko lūkuriuoti, nes nebuvo galima tokio pasiūlymo nei atmesti, nei priimti. Todėl ir vasario 20-ąją, kai prie Karo muziejaus Klaipėdos krašto perdavimo proga susirinko milžiniška minia, jis savo kalboje nutylėjo šias sąlygas. Net ir Seime tądien pasakytoje kalboje pasitenkino bendru pranešimu.

Ernestas Galvanauskas su Vyriausybes nariais 1923 m. lankosi Klaipėdoje. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

„Tokiu būdu Lietuvos visuomenė buvo dezinformuota, o vyriausybė atsidūrė prieš teisinį ir politinį kazusą. Mat Santarvės autoriteto atkūrimas ir formalus naujosios V. Gailiaus direktorijos priklausymas nuo Ambasadorių konferencijos galios reiškė, kad teisės atžvilgiu visi sukilimo padariniai buvo panaikinti. Tokiu būdu pats Klaipėdos prijungimas de facto prie Lietuvos, Gelbėjimo komiteto deklaracijos ir Seimo rezoliucijos užfiksuotas, naujai direktorijai perėmus valdžią, nustojo galios. Vienintelė sukilimo teisinė konsekvencija buvo santarvininkų pažadas tam tikra sąlygine sutartimi perleisti suverenitetą Lietuvos Respublikai“, – rašė istorikė Dalia Čičinienė.

Anot jos, sąlygų priėmimas be rezervų Lietuvos Vyriausybei buvo tolygus kapituliacijos pasirašymui ir prisipažinimui, kad iš principo sukilimas pralaimėjo. O sąlygų aprobacija būtų įgalinusi santarvininkus išspręsti Klaipėdos krašto likimą pagal lenkų-prancūzų koncepciją.

„Akivaizdu, kad Lietuvos Vyriausybė pateko į savotiškus spąstus. Viena vertus, ji suprato sąlygų priėmimo nepriimtinumą, kita vertus, visuomenės įtikinimas, kad suverenitetas Klaipėdoje, remiantis Antantės teisine galia, jau perduotas Lietuvai, neleido jai trauktis atgal. E. Galvanauskas bandė laviruoti. Vengdamas tiesaus atsakymo, savo vasario 19 d. notoje jis informavo Ambasadorių konferenciją, kad Lietuvos Vyriausybė priėmė domėn jai išdėstytas sąlygas. Tačiau to aiškiai nepakako. Suprasdami sudėtingą geopolitinę ir vidinę Lietuvos padėtį, sąjungininkai nusprendė spaudimą padidinti“, – rašė D. Čičinienė.

Prancūzijos premjeras ir Ambasadorių konferencijos pirmininkas Raymond Poincarne pareikalavo ligi kovo 11 d. patikslinti, ar Lietuvos Vyriausybė priima be jokių rezervų Ambasadorių konferencijos sprendimą su visomis jo sąlygomis. Kartu buvo pagrasinta, kad Lietuvos Vyriausybei nedavus patenkinamo atsakymo Ambasadorių konferencija pasilieka sau teisę imtis jai tinkamų žygių ir nutraukia derybas su Lietuvos Vyriausybe dėl Klaipėdos. E. Galvanausko noras atvykti į Paryžių ir iškilusius klausimus išsiaiškinti su Ambasadorių konferencija buvo atmestas.

E. Galvanauskas rašė tuo metu patyręs „keleriopą spaudimą“: vos gavęs Santarvės ultimatumą sulaukė smūgio Seime – po Vyriausybės pareiškimo ir partijų atstovų diskusijų kovo 9 dieną vyko balsavimas ir balsams pasiskirsčius lygiomis Vyriausybė atsistatydino.

„Teliko siaurutėlis takas: įteikiau dviejų sakinių raštą Ambasadorių tarybai, kad Vyriausybė pripažįsta vasario 16 d. nutarimo sąlygas, o delegacija vyks į Paryžių tartis dėl statuto ir sutarties“, – rašė E. Galvanauskas.

D. Čičinienės teigimu, panašu, kad taip E. Galvanauskas tiesiog neatlaikė spaudimo, tuo papiktindamas ir savo politinius partnerius pažangiečius. Lietuvos politinio elito nuomonė išsiskyrė: pažangiečiai su Antanu Smetona priešakyje kategoriškai pasisakė prieš vasario 16 d. notos priėmimą.

„E. Galvanauskui priėmus sąlygas, Pažangos partijos žmonės, apsvarstę susidariusią padėtį, pasiuntė pas ministrą pirmininką du atstovus, kurie pasiūlė visapusišką pagalbą valdžiai, tačiau su sąlyga, kad į derybas su Ambasadorių konferencija negali važiuoti pats E. Galvanauskas, „kuris dėjo parašą po vasario 16 d. punktais”. E. Galvanauskas nieko į tai neatsakė, o paskui paskubom išvyko į Paryžių“, – rašė D. Čičinienė.

Nesusitarus – byla Tautų Sąjungoje

Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Derybose Lietuvai atstovavo premjeras Ernestas Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.

P. Žostautaitė rašė, jog nors konvencijos projektą rengusioje specialioje komisijoje, vadovaujamoje Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovo George Laroche Vokietijos atstovo nebuvo, tačiau užkulisiuose jis atliko svarbų vaidmenį, koregavo konvencijos rengimą.

„Vokietijos politikų seni ryšiai su Antantės diplomatais sudarė sąlygas kreipti konvenciją sau naudinga linkme”, – teigia P. Žostautaitė.

A. Gaigalaitės teigimu, pirmajame Klaipėdos konvencijos projekte iš esmės buvo numatyta ne tai, kokiomis suverenumo teisėmis kraštas atitenka Lietuvai, bet tai, kad kraštui būtų garantuota „laisvos valstybės” būklė ir galimybė Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą.

Klaipėda trečiajame XX a. dešimtmetyje. Atvirukas iš kitapus.lt

Projekte buvo numatyta, kad kraštą valdys 2 rūmų parlamentas, Klaipėdos uosto administravimo komisija, kurią sudarys Klaipėdos krašto, Lietuvos ir Lenkijos atstovai, Tautų Sąjungos skiriamas pirmininkas, Lenkijai 99 metams bus išnuomota speciali zona jūrų uoste ir kt.

„Atrodo, Ambasadorių konferencijai rūpėjo ne normuoti Klaipėdos krašto prijungimo sąlygas prie Lietuvos, kiek sudaryti sutartį, kuri užtikrintų Klaipėdos kraštui laisvos valstybės padėtį ir leistų Lenkijai kontroliuoti Klaipėdos uostą. Lietuvos interesai Klaipėdos krašte buvo tik minimaliai apsaugoti“, – savo straipsnyje konstatavo ir Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Reaguodamas į tai E. Galvanauskas pareiškė, kad Ambasadorių konferencijos projekte numatyta ne autonomija, bet unija tarp dviejų suverenių valstybių, kad tokiomis plačiomis teisėmis, kokias norima suteikti Klaipėdos kraštui, nesinaudoja net Anglijos dominijos. Pasisakė jis taip ir prieš uosto internacionalizavimą, Lenkijos atstovo uosto Taryboje dalyvavimą ir Tautų Sąjungos atstovo vadovavimą.

Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų konvencijos variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas.

Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą.

Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.

Rezultatas – iš kompromisų

Tautų Sąjungos Taryba pagal Urugvajaus atstovo Alberto Guani parengtą nutarimo projektą sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Olandijos atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį. Pasak E. Galvanausko, olandas buvo nepalankus Lietuvai ir bandė trukdyti komisijos darbą, buvo lyg Vokietijos statytinis.

Vasarį komisija atvyko į Klaipėdą, lankėsi Kaune, kur buvo E. Galvanausko priimta, o po to išvyko į Varšuvą.

Tautų sąjungos komisijos, vadovaujamos Normano Davis sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

E. Galvanausko vertinimu, pirminis N. Davis nusiteikimas kėlė susirūpinimą. Bent keturias valandas užsitęsusio pokalbio Kaune metu buvo sutarta dėl autonomijos pobūdžio, bet nuomonės ryškiai skyrėsi dėl uosto valdymo ir tranzito Nemunu. Nerimą E. Galvanauskui kėlė ir komisijos kelionė į Varšuvą, nors Lenkija nebuvo derybų šalis.

E. Galvanauskas konstatavo, kad pačioje derybų pradžioje komisijos pirmininkas pateko Santarvės įtakon ir tik vėliau jis bandė „Lietuvos vyriausybės nusistatymą suprasti“. O kai derybos greitai išsekino jo energiją, N. Davis esą darėsi nuolaidesnis ir palankesnis Lietuvai.

Žibalo į procesą įpylė ir Seimas. Audronė Veilentienė savo disertacijoje rašo, kad svarstant Klaipėdos statuto klausimus išryškėjo akivaizdus Seimo nepasitikėjimas E. Galvanausko vadovaujamos delegacijos veikla. 1924 m. vasario 12 d. keturių partijų atstovai pasirašė interpeliaciją E. Galvanauskui dėl nepakankamai ginamų Lietuvos interesų Klaipėdos klausimu ir nuolaidžiavimų Tautų Sąjungos Tarybai.

Atsakydamas į interpeliaciją E. Galvanauskas kritikavo Seimą dėl kišimosi į Vyriausybės vedamų derybų procedūrą ir diplomatinio darbo metodų kritikos, kaltino, kad Seimas „negali iškęsti neatidengdamas savo vyriausybės kortų, tuo tarpu kai priešininkas lošia uždengtomis kortomis“. Jis stebėjosi, kad interpeliaciją pasirašė Seimo Užsienio komisijos nariai, kurie buvo pritarę Vyriausybės darbams sprendžiant Klaipėdos klausimą. E. Galvanauskas pareiškė, kad skleisti nepasitikėjimą ir tuo ardyti derybas gali tie, kurie nori pakenkti Lietuvai.

Po diskusijų vasario 15 d. Seimas priėmė rezoliuciją dėl politikos Klaipėdos klausimu, kurioje nutarta, kad ekonominius ir kitokius santykius su Lenkija galima užmegzti tik atitaisius sulaužytą Suvalkų sutartį; kad Klaipėdos uostas turi priklausyti Lietuvos Respublikai, kuri jį valdys per savo Vyriausybę.

Vasario 18 d. komisija grįžo į Ženevą ir jau kitą dieną pradėjo derybas su Lietuvos delegacija, kurią be premjero sudarė V. Sidzikauskas, Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys Balutis ir Lietuvos ambasadorius Italijoje Petras Klimas.

Anot E. Galvanausko, derybos nuvargindavo amerikietį, kai darbas komisijoje būdavo nesėkmingas, „jis dėdavosi ligoniu, skambindavo ir kviesdavo viešbutyje aplankyti ligonį“. Tai esą reiškė, kad jis nori pasitarti ar susitarti.

„Per trumpą laiką buvo sudarytas toks projektas, kuris apsaugodamas Lietuvos interesus teikė tam tikrų nuolaidų Ambasadorių konferencijos reikalavimams. Komisija, stengdamasi Klaipėdos uostą padaryti veiksmingą, jo administravimą perdavė Lietuvai, į direkciją šalia Klaipėdos ir Lietuvos Vyriausybės atstovo numatė dar vieną Tautų Sąjungos paskirtą susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininką. <…> Apskritai komisija iš darbų eliminavo tuos politinius klausimus, kurie kliudė šalims susitarti. Reikėtų pripažinti, kad pasiektas per derybas kompromisas buvo tiek Lietuvos Vyriausybės, tiek komisijos nuopelnas, pirmiausia, žinoma, E. Galvanausko ir N. Davio“, – konstatuoja Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Nors tada E. Galvanauskas ir pažymėjo, kad daugelis konvencijos projekto nuostatų „toli gražu neatitinka lietuvių tautos teisėtų aspiracijų“, bet pasaulinės taikos stabilizacijos labui Lietuva sutinkanti priimti komisijos siūlomą konvenciją ir jos priedų projektus.

„Susitarimas buvo pasiektas komisijos pirmininko Daviso nemažo lankstumo, taip pat Anglijos diplomatijos dėka. Naujajame projekte, kuris buvo priimtas Tautų Sąjungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, taip pat laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenkijos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet, anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido“, – rašo A. Gaigalaitė.

Pats E. Galvanauskas vertino, jog didelis laimėjimas buvo tai, kad sutrukdyta Lenkijai, bet numatyta krašto autonomijos apimtis kėlė susirūpinimą – „Lietuva galėjo šeimininkauti tik labai atsargiai“.

„Nebuvau patenkintas atliktu darbu“, – konstatavo E. Galvanauskas.

Anot E. Galvanausko, Antantės atstovai uždaruose posėdžiuose bandė N. Davis įtikinti papildomais jų straipsniais, bet jis nesutiko – laikėsi pozicijos, kad arba priimama visa sutarta konvencija, arba vyks naujos derybos.

Buvęs premjeras tvirtino, kad N. Davis „rūpinosi konvencija kaip savo vaiku“ ir išsirūpino ant jos gauti bent Anglijos atstovo Tautų Sąjungoje Taryboje Parmooro parašą. Tai esą buvo padaryta viešbutyje, prieš pat jam išvykstant, nors anglas ir išsisukinėjo. Dėl šio parašo vėliau tarp Londono ir Paryžiaus esą kilo trintis, nes Prancūzija atidėliojo konvencijos pasirašymą.

Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d. Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tapo vadinamosiomis signatarinėmis valstybėmis. Jos įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją.

Ernestas Galvanauskas pasirašo Klaipėdos konvenciją. Iš kairės stovi  derybose dalyvavę Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto perdavimo jai dokumentus pasirašė gegužės 17 d., šie dokumentai buvo deponuoti Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate. Tačiau signatarinės valstybės neskubėjo. Jų ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d. Taip buvo baigtas tarptautinis juridinis Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybę.

Klaipėdos konvenciją sudarė keturios dalys — pati konversiją ir trys priedėliai: statutas, uostas ir tranzitas.

„Lenkijos pretenzijos įsigalėti Klaipėdos uoste ir paversti kraštą nauju lenkų koridoriumi negavo tarptautinio didžiųjų valstybių pritarimo. Po pusantrų metų atkaklios ir įtemptos kovos tarptautinėse instancijose laimėjo E. Galvanausko numatyta politinė linija. Apgalvotos ir subtilios diplomatijos dėka jis sugebėjo apginti mažos nepriklausomos Lietuvos valstybės reikalus didžiųjų Europos valstybių forumuose“, – konstatavo A. Gaigalaitė.

„Lietuvai pasisekė iškovoti jos suverenių teisių Klaipėdos krašte pripažinimą be jokių nuolaidų Lenkijai. Taip buvo atremtos ir Lenkijos pastangos netiesiogiai primesti Lietuvai Vilniaus pagrobimo pripažinimą“, – tokį vertinimą pateikia Stanislovas Algimantas bei Mantas Martišiai.

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys teigia, kad Klaipėdos konvenciją vienareikšmiškai galima vadinti Lietuvos sėkme.

„Aišku, gali teisininkai imti konkrečius konvencijos straipsnius ir cituoti sakydami – palaukit, palaukit. Aš visgi vertinčiau strategiškai – Klaipėdos prijungimo legalizavimas buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos ir valstybės sėkmė. Manau, kad mes išsikovojom maksimaliai ką galėjome. Bet koks konfrontacijos atsiradimas derybų procese buvo labai pavojingas, nes galėjome pralošti viską kaip žaidžiant pokerį – sublefavęs gali laimėti viską, bet kartu ir viską pralošti”, – sako V. Žalys.

Prof. dr. Vasilijus Safronovas savo ruožtu teigia, jog konvencija buvo kaina, kurią Lietuva turėjo sumokėti už tai, kad gautų Klaipėdos kraštą teisėtu būdu, o ne kaip iškovotą trofėjų. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad kraštas atitektų Lietuvai Versalio sistemos rėmuose, o ne tą sistemą pažeidžiant.

„Ernestas Galvanauskas vadovavo Lietuvos delegacijai itin sudėtingose derybose. Jo vadovaujamos delegacijos kieta laikysena lėmė, kad konvencija netapo Lietuvai primestu dokumentu – sąlygos, reglamentavusios Klaipėdos krašto autonomiją Lietuvos sudėtyje, mūsų valstybei iš esmės buvo palankios. Tačiau Ambasadorių konferencijai pavyko įrašyti į konvenciją nemažai saugiklių, gerokai ribojusių Lietuvos Respublikos teises krašte. Konvencija nenustatė preciziškai, kur baigiasi vietinės ir kur prasideda centrinės valdžios įgaliojimai. Ji buvo sudaryta taip, kad jos nuostatos nuolat verstų centrinę ir autonominę valdžią – Lietuvos vyriausybę ir Klaipėdos krašto direktoriją – bendradarbiauti bei ieškoti bendrų sprendimų. Tačiau realijos buvo visiškai kitokios. Toje geopolitinėje situacijoje, kuri susidarė regione po Pirmojo pasaulinio karo, abi pusės – ir Klaipėdos krašto vietiniai politikai, remiami Vokietijos, ir Lietuva –interpretavo konvenciją visai ne toje dvasioje, kuria rėmėsi Versalio sistemos architektai. Vokietija į konvenciją žiūrėjo kaip į apynasrį Lietuvai, kuris leis eskaluoti Klaipėdos krašto vokiečių „tautinės mažumos problemą“ ir tuo daryti tam tikrą įtaką visai Lietuvos politikai. Lietuvai, ypač po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo, konvencija tapo rakštimi Klaipėdos krašto kontrolei ir integracijai – Klaipėdos kraštas šiaip ar taip liko vienintele teritorija, kurioje toliau turėjo vykti demokratiniai rinkimai”, – sakė V. Safronovas.

INFORMACIJA

Klaipėdos krašto konvenciją sudarė 18 straipsnių. Pagal ją visas Vokietijos turtas, iki 1920 m. sausio 10 d. buvęs krašte, buvo perleidžiamas Lietuvai. Jį, išskyrus plačiuosius geležinkelius, plentus, paštą, telegrafą, telefoną, muitinės pastatus, uostą, jo įrengimus, Lietuvos valdžia turėjo perduoti krašto autonominiams valdžios organams. 

Buvę Vokietijos piliečiai, kurie krašte gyveno iki 1920 m. sausio 10 d. ir kuriems, ratifikavus konvenciją, sukanka 18 metų, automatiškai įgijo Lietuvos pilietybę. Kartu jie turėjo įgyti krašto gyventojo pasą. Taip susidarė dviguba —Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojo — pilietybė. 

Nuo 1930 m. sausio l d. klaipėdiškiai buvo įpareigoti atlikti karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje.

Kiekvienas Tautų Sąjungos Tarybos narys turėjo teisę atkreipti Tarybos dėmesį į kiekvieną atvejį, kai, jo nuomone, Lietuvos valdžia pažeidė konvencijos ar statuto nuostatus. Patys, klaipėdiškiai galėjo kreiptis į Tautu Sąjungą per bet kurį jos narį.

Statutu kraštui buvo suteikta teisė turėti savo valdžios organus: įstatymus leidžiantį seimelį, krašto gyventojų renkamą trejiems metams visuotiniu, slaptų balsavimu; vykdomąją valdžią – direktoriją. Gubernatorius, kaip Lietuvos valdžios atstovas, turėjo teisę iš vietinių gyventojų skirti direktorijos pirmininką, o šis savo ruožtu rinktis jos narius. Seimelis direktorijos sudarymui neturėjo jokio įtakos, bet jam pareiškus nepasitikėjimą, direktorija privalėjo atsistatydinti. Gubernatorius turėjo teisę vetuoti Seimelio priimtus įstatymus, paleisti Seimelį, skirti naujus jo rinkimus. 

Krašto autonominės valdžios kompetencijai priklausė krašto savivaldybinių įstaigų administravimas, valdininkija, finansų tvarkymas, teismai, švietimas, bažnyčia, autonominė policija, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas, vietinės reikšmės viešieji darbai bei vietinis susisiekimas. Viešosios tvarkos priežiūra buvo pavesta autonominei policijai. Pasienio muitinių, geležinkelių policija priklausė Respublikos valdžios organams. Lietuvos centrinė valdžia turėjo teisę kontroliuoti krašto mokyklas. 

Lietuvių ir vokiečių, kalbos buvo pripažintos oficialiomis ir lygiomis krašto kalbomis.

Statutas galėjo būti pakeistas referendumu ar įstatymu sutikus Lietuvos seimui.

Svarbi konvencijos nuostata buvo nurodymas, jog Lietuva Klaipėdos krašto suvereno vykdymo neturi teisės perduoti jokiai šaliai be Santarvės valstybių sutikimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Žvilgsnis į Klaipėdos krašto šimtmetį”.

0 Comments

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Svarbu, Verslas

Pristato dar vieno „Trinyčių“ daugiabučio viziją

Architektai buvusią „Trinyčių” fabriko teritoriją valdančių verslininkų užsakymų parengė ir visuomenei pristato jau penktus projektinius pasiūlymus dėl daugiabučių statybų. Pirmieji ...
2024-03-13
Skaityti daugiau

Kultūra, Svarbu

Kultūros projektų finansavimas: lems ir valdančiųjų nuomonė (atnaujinta)

Kultūros ir meno tarybą pakeitusi Klaipėdos kultūros ir meno politikos formavimo darbo grupė, antradienį susirinkusi į pirmą posėdį, didžiausią jo ...
2024-02-21
Skaityti daugiau

Politika, Svarbu

Rusija ieško ir Klaipėdos politikų bei kultūros žmonių. Tarp jų - ir dabartinis meras

Rusija antradienį paskelbė Estijos ministrę pirmininkę Kają Kallas „ieškomu asmeniu“ ryšium su baudžiamąja byla, kurios turinys nebuvo atskleistas. Rusijos opozicinis ...
2024-02-13
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This