XIX a. viduryje Karaliaučiaus istorikas profesorius Johanesas Foitas (Johannes Voigt) pilies Slaptajame archyve aptiko manuskriptą – receptų rankraštį, viduramžiais parašytą Teutonų ordino valstybės teritorijoje. Remiantis paleografine analize, kurią atliko vokiečių istorikas Ralfas Pesleris (Ralf G. Pasler), manuskriptas datuojamas XV amžiumi.

Ši „virtuvės knyga” galėjo būti naudojama bet kurioje iš Ordino pilių. Rankraštį sudaro 12 lapų, tekstas surašytas vienu stulpeliu nuo 14 iki 18 eilučių. Daugiausiai receptų susiję su vištiena. Iš to galima spręsti, jog tai buvo kasdienės mitybos pagrindas Teutonų ordino virtuvėje Baltijos jūros regione.

Karaliaučiaus istorikas profesorius Johanesas Foitas (Johannes Voigt), pilies Slaptajame archyve aptikęs receptų manuskriptą,

1857 m. šeši receptai buvo išspausdinti leidinyje „Žinios iš Prūsijos praeities“, o 1935 m. žurnale „Prūsija“ buvo publikuota ir visa rankraščio transkripcija. Originalas saugomas Berlyno slaptajame Prūsijos kultūros paveldo archyve.

21 iš 34 patiekalų manuskripte surašyti pagal tokią formulę: „Jeigu tu nori paruošti…“ (willtu machenn) ir patiekalo pavadinimas; prie kai kurių dar pridėtas žodis „gerą“ – pvz., „gudtt Morsserkuchenn“.

„… Supjaustyk baltą duoną gabaliukais, sumušk kiaušinius ir sumerk duoną į juos. Supjaustyk muskato riešutą ir suberk tenai, ir padaryk geltoną (šafranu). Supjaustyk tenai keptą vištieną, nors gali naudoti ir kepenis, arba vidurius, arba kojas. Dėk ant anglių, įpilk tenai įdarą, tegu iškepa ir tada patiek.“

„Jeigu tu nori paruošti gerą padažą. Tada paimk česnakų ir sutrink su druska, ir sumaišyk vyne arba acte ir išspausk sultis. Padažas geras keptai jautienai.“

Dalis receptų pateikti nurodant, kokiai žaliavai jie skirti – „von“ arba „zu“: pavyzdžiui, „žaliai vištienai” – „zu grunnen Hunerenn“.

Trečias variantas – tiesiog patiekalo pavadinimas, kaip antai „Įdarytos lydekos“ (gefulte Hechte).

Rankraštyje esama sistemos, pagal kurią receptai surikiuoti. Esama trijų receptūrų blokų: paukštienos patiekalai, valgiai iš duonos gaminių ir padažai. Tarp šių grupių įterpta ir šiaip receptų – be sistemos.

Karaliaučiaus kulinariniame manuskripte didelė dalis receptų nurodo, kaip gaminti padažus. Jų rankraštyje esama devyneto.

Padažų pagrindą sudaro vynas (baltas arba raudonas) arba actas, rečiau – obuolių sultys, kartais – žali kiaušiniai. Kai kurie padažai saldūs.

Sprendžiant iš rankraščio, padažams ruošti vartotos įvairiausios daržovės ir prieskoniai. XV a. manuskripte nurodomi svogūnai, askaloniniai česnakai, petražolės, obuoliai, migdolai, cinamonas, imbieras, skoniui sustiprinti – pipirai, druska ir cukranendrių cukrus…

Štai keli variantai, kaip pasigaminti padažą, vienuolių vartotą viduramžiais: „Sutrink česnaką su druska – galvutės turi būti gerai nuvalytos – ir sumaišyk su 6 kiaušiniais be baltymų, ir įpilk truputį vandens. Tai ir bus geras padažas.“ Arba: „Paimk razinų ir sumalk su rūgščiais obuoliais, ir sumaišyk viską, ir gerai nuspausk. Padažas geras.“ „Paimk razinų, sumalk, ir paimk geriausio vyno ir suplak jį kartu su gerais prieskoniais.“ „Tada paimk petražolę su actu ir gerai sumaišyk.“ „Tada paimk migdolų ir razinų po lygiai ir suplak su actu ir vynu.“

Delikatesas iš gyvulio vidurių

Nuo XVI a. žinomas delikatesas buvo „flekas” – žarnokų sriuba (vok. Kuddelfleck), kurią virdavo iš gyvulio (dažniausiai jaučio) skrandžio gabalėlių ar žarnų bei prieskoninių daržovių. Jos galėjai gauti ne tik užeigose, bet ir įsigyti gatvėse bei turguose.

„Flekas“ būdavo gaminamas taip: gyvulio vidurius išvalydavo, supjaustydavo gabalais ir virdavo 4-5 valandas, pagardindavo prieskoniais, actu. Sriuba būdavo soti ir nebrangi, todėl labai populiari.

XIX a. Karaliaučiuje buvo įsikūręs žarnokų sriubos restoranas „Hilderbrant“, o vietos poetas Valteris Šefleris (Walter Scheffler) netgi parašė eilėraštį apie šį delikatesą ir apdainavo jo skonio savybes.

Dešros pašlovinimas

1520 m. Naujųjų metų proga Karaliaučiuje buvo surengta pirmoji Ilgosios dešros šventė. Per miestą žygiavo mėsininkų procesija, nešina 41 uolekties (maždaug 28 metrų) ilgumo dešra. 1555 metais dešra jau buvo 100 uolekčių (maždaug 70 m) ilgio, ir kiekvienais metais ji vis ilgėjo. 1558 m. Karaliaučiaus dešra siekė 403 uolekčius (apie 280 m). 1583 m. dešros ilgis jau buvo 596 uolekčiai (per 400 m) ir ji jau svėrė 434 svarus – per 200 kg. Jai nešti prireikė 91 pameistrio.

Didžiausią apimtį dešra įgavo 1601 metais. Jos ilgis buvo 1005 uolekčiai, o tai jau beveik 700 metrų! Dešra svėrė 585 svarus (per 270 kg). Ją kimšo trys meistrai ir 87 pameistriai. Dešrai pagaminti buvo sunaudotas 81 kiaulės kumpis ir 18 svarų (per 8 kg) pipirų. Rekordinę dešrą nešė 103 šventiniais drabužiais pasipuošę mėsininkai. Juos lydėjo muzikantai ir vėliavnešiai.

Iliustracija iš Bildarchiv-ostpreussen.de

Procesija traukė nuo mėsininkų gildijos namų pilies link, kur dalis dešros (130 uolekčių) kaip naujametė dovana buvo perduota kunigaikščiui ir jo patarėjams. Vėliau kolona perėjo tris miestus – Senamiestį (Altstadt) – tarp pilies ir Priegliaus, Knypavą (Kneiphof) – saloje ir Liepininkus (arba Lyvenikę – vok. Lobenicht). Miestų burmistrai, pastoriai ir alaus meistrai gavo savąją dešros dalį. Paradas baigėsi prie kepėjų gildijos namų Liepininkuose: čia mėsininkai ir kepėjai kartu su kitais miestelėnais surengė puotą ir suvalgė dešros likučius, užgerdami garsiuoju Liepininkų alumi ar kitu stipriu gėrimu.

Tais pačiais 1601 metais kepėjai atsirevanšavo: prie mėsininkų gildijos namų jie atnešė 8 milžiniškus batonus su razinomis – kiekvienas buvo po 5 uolečius (apie 3,5 m) ilgio. Jiems iškepti prireikė 12 ketvirčių miltų. Batonai buvo papuošti žvaigždžių karūnomis bei herbais iš tešlos.

„Migruojanti” varniena

Apie varnų „medžioklę“ poemoje „Metai“ užsimena lietuvių literatūros klasikas poetas Kristijonas Donelaitis. Varnų kandžiotojai aprašomi latvių rašytojo Alberto Belo (g. 1938) knygoje apie Kuršių neriją „Žmonės valtyse“ (išversta ir į lietuvių kalbą).

Galvų varnoms nenukąsdavo – varną lengvai suspausdavo tam tikroje kaukolės vietoje. Bildarchiv-Ostpreussen.de nuotr.

Arminas Tolas (Armin Toll) 2000 m. laikraštyje „Preussische Allgemeine Zeitung“ parašė straipsnį „Varnų kandžiotojai – kaip tai buvo iš tikrųjų“ („Krajebieter“ – so war es wirklich”). Be kita ko, autorius rašo: „Aš buvau vienas iš paskutiniųjų varnų kandžiotojų Kuršių nerijoje. 1944 m. rudenį, būdamas penkiolikos metų, paskutinįkart medžiojau varnas. Pasitelkęs žvejybinius tinklus ir dvi gaudykles sugavau 63 varnas. Varnas mes gaudydavome, kai maisto racionas tapdavo skurdus: rudenį ledas ant marių būdavo plonas ir gaudyti žuvis negalėjome. Taip pat mes gaudydavome varnas pavasarį, per ledonešį. Paukščiai kaip tik migruodavo per neriją pavasarį ir rudenį. Gaudyti varnas mane išmokė senelis. Galvų varnoms nenukąsdavome <…> varną lengvai suspausdavome tam tikroje kaukolės vietoje.“

Žvejai medžiodavo tik praskrendančias varnas, ne vietines. I pasaulinio karo metais Karaliaučiaus bei Klaipėdos turguose iš Kuršių nerijos gyventojų galėjai nusipirkti ne tik žuvų, bet ir nupeštų varnų.

Tradicija valgyti šiuos paukščius atsirado dar XVII a. Varnų mėsa Kuršių nerijoje buvo valgoma sūdyta, marinuota, rūkyta, kepta ir troškinta, gardinta grietine. Sūdydavo statinėse ir valgydavo žiemą. Prieš vartojimą išmirkydavo.

Iki 1943 m. valdžia nuomodavo plotus varnoms gaudyti, o Karaliaučiaus restoranuose varnienos buvo galima gauti ir 1944-ųjų pabaigoje.

Arkliena ir meilė

Seniau arklienos patiekalai, panašu, buvo taip pat priimtini, kaip ir valgiai iš kiaulienos ar jautienos. Vokietijoje gyvenantis virėjas, senų receptų kolekcionuotojas Haroldas Zaulis (Harald Saul) parašė knygą „Nepamirštamoji Rytų Prūsijos virtuvė“ („Unvergessliche Kueche Ostpreussen“), kurioje, be kita ko, esama netikėtos meilės istorijos, kuri nutiko Vėluvoje.

Nedidelis miestas Vėluva (dabartinis Znamenskas, Kaliningrado sr.) XIX a. pabaigoje garsėjo arklių turgadieniais. Į didžiausią Europoje arklių turgų sugužėdavo prekeiviai ir veisėjai iš visų pasaulio pašalių. Atvykėlius reikėjo maitinti, tad neatsiejama turgadienio dalimi tapo arklienos patiekalai. Dėl įmantresnio valgiaraščio į Vėluvą būdavo kviečiami kvalifikuoti virėjai iš didelių miestų.

Į Vėluvą buvo pakviestas jaunas virėjas Otas Vulbertas (Otto Wulbert) iš Berlyno. Jis turėjo pademonstruoti savo nepaprastus gebėjimus, įgytus sostinėje. Virėjas profesinėje srityje nesublizgėjo – užtat labai pasižymėjo meilėje. Otas suviliojo vietos restorano bei priemiesčio viešbučio savininko dukrą Sesiliją Galert. Tais pačiais metais, 1878-ųjų spalį, ji pagimdė dukrą Hildegardą.

Hildegarda Vulbert užaugo, ištekėjo už vyro, pavarde Metc, ir 1900 m. pagimdė sūnų Karlą. Šis, matyt, atsigimė į senelį, mat užaugęs išėjo į virėjus. Būdamas 20 metų išvyko iš tėvų namų dirbti padėjėju į Vysbadeną. Veikiai jis tapo viešbučio „Edenas“ restorano virtuvės šefu…

Stiprioji „Pillkaler”

Pilkalnio gyventojai toli garsėjo savitu degtinės vartojimu.  Pillkaler – tai lituanizmas vokiečių rytprūsiečių šnektoje, kilęs iš lietuviško žodžio „Pilkalnis“. Tai stiklas degtinės, pagamintos Tepliavoje, su kepeninės dešros gabalėliu bei garstyčiomis. Iš pradžių suvalgydavo „lyverną“ dešrą (Leberwurst) su garstyčiomis, o vėliau išgerdavo, arba atvirkščiai.

Nežinomo autoriaus karikatūra, vaiduojanti Pilkalnio lėbautojus. Wiki-de.genealogy.net nuotr.

Įsruties dvigubas

Apie Mažosios Lietuvos alų pirmieji įspūdžius užrašė religiniai pabėgėliai zalcburgiečiai. Kristijonas Ulrichas (Christian Ulrich) Frankfurte ir Leipcige 1737 m. paliko tokį pasakojimą:

„Įsrutis – gana didelis miestas, įsikūręs prie Angrapės upės, kuri už ketvirčio mylios nuo miesto susilieja su Įsra. Abi upės sudaro Prieglių. Šis miestas, be Tilžės, yra didžiausias Prūsų Lietuvoje, tačiau miesto sienų jis neturi. (Pagal istoriką dr. Algirdą Matulevičių, iki XVIII a. pradžios Prūsų Lietuvoje gyveno absoliuti lietuvių dauguma. Mažosios Lietuvos branduolys buvo lietuviškiausios apskritys: Įsruties, Klaipėdos, Ragainės ir Tilžės. – Red. past.) Nuotabus alus, kuris čia verdamas, parduodamas toli už miesto ribų. Tarp daugybės Įsruties alaus rūšių „Dvigubas” yra stipriausias, todėl šis miestas, palyginti su kitais, turi  pranašumo, mat garsas apie jo alų sklinda toli. Tokią pat rūšį verda Vispelis Gersneris, bet tik vieną statinę. Jeigu kalbėsime apie Molės rūšį, kurią verda Karališkajame Karaliaučiaus bravore, ir Jūros alų, vargu, ar jas galima vadinti miestietiškomis rūšimis, mat visuose miestuose alų verda iš miežių ir vadina vardu miesto, kuriame jis verdamas. Tik vienam miestui sekasi labiau nei kitiems, kalbant apie alų. Visos miesto alaus rūšys puikios, bet vis dėlto viena pranoksta visas kitas. Tai „Įsruties dvigubas“. Jo kaina kinta kas pusmetį – ją lemia miežių kaina. Didžioji dalis kainuoja 7-8-9 pfenigius už stuopą (litrą. – Red. past.), ir labai retai kaina pakyla iki 1 grašio, bet Įsruties alus vertas antra tiek.”

Kronikininkas Lukanas (Lucanus) taip apibūdino „Įsruties dvigubą”: „Pagal skonį tai pats geriausias gėrimas, kokį tik galima kur nors rasti. Dvigubas alus turi tokią jėgą ir stiprumą, kad jeigu jį pašildytum puodelyje ir uždegtum, jis degtų kaip degtinė. Kai kurie jį geria mažomis porcijomis kaip vaistą.“

XVIII a. viduryje aludario teisę turėjo apie šimtą vietos biurgerių. Populiariausia iš alaus rūšių buvo „Instenburger Doppel Pils“ – „Dvigubas Įsruties alus“, pats stipriausias. Būta ir kitokių: pavyzdžiui, „Sanitatsbrau“ – gydomasis alus su geležimi, skirtas ligoniams ir sveikstantiesiems (nuo mažakraujystės), kuriame buvo mažai alkoholio; taip pat „Schlosbrau“ – „Pilies alus“. Itin aukštą Įsručio alaus kokybę lėmė tenykštis Angrapės vanduo.

Karaliaučiaus „Meškinis”

Dar vienas populiarius alkoholinis gėrimas Prūsų Lietuvoje buvo vadinamas „meškiniu”. Tai medaus likeris, kurį skiesdavo degtine ar kitu stipriu gėrimu, dėdavo cinamono lazdelę ir citrinos žievelės. Ypač populiarus buvo Karaliaučiuje.

Vokiečiai jį vadino „Berenfang“ – tai reiškia „meškos medžioklė”.

„Berenfangą“ gamindavo ir šeimose, ir užeigose, kurių šeimininkai paprastai turėdavo savo ypatingas etiketes. Dažniausiai ant jų buvo vaizduojama meška ir dar buvo galima perskaityti trumpus sueiliuotus juokelius ar šmaikščius posakius.

Rusnės punšas

„Dešinėje pasirodo Rusnė, ponybės pasilinksminimų vieta, kur tiek daug lėbaujama, kaip niekur kitur pasaulyje. Rusnės punšo pribijo netgi vyriausybės ponai.” Hermanas Zudermanas, „Kelionė į Tilžę“ .

Paprastai punšas gaminamas iš romo (3/4 l), arako (t. y. likerio, 1/2), pieno (3/4) cukraus (500 g), citrinos žievelės, 1 vanilės ankšties. Romą, araką ir cukrų, citrinos žievę (susmulkintą) ir vanilę reikia užvirinti, tada puodą nukaisti, išimti žievę ir ankštį, lėtai supilti pieną ir suplakti viską iki putų.

Rusnės vandens punšas gaminamas be pieno, pilant vandens.

Kartupelės

„Metuose“ Kristijonas Donelaitis sako: „Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai/ Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi…“

Bulvės vokiškai – Kartoffel.

Motiejus Valančius kūrinyje „Antano Tretininko pasakojimas“ liudija, kad jo gimtajame Nasrėnų sodžiuje 1806 m. pasiturintis ūkininkas Pilypas Brazdauskis Klaipėdos turguje iš vokiečio nusipirko septynias „kartopeles“. Dvi paragavo, penkias pasodino, o rudenį prikasė trisdešimt tris.

„Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“, – rašo M. Valančius.

Jei ne badas, sukeltas Septynmečio karo (1756-1763), kažin, ar bulvės būtų taip gerai prigijusios Prūsų Lietuvos laukuose.

Prūsijos karalius Frydrichas Didysis (1712-1786) vertė kaimiečius auginti bulves pasitelkęs kariuomenę ir žiaurius grasinimus. Jis išleido net 15 „Kartoffelbefehl“ – specialių bulvių įsakymų. Pagal vieną iš jų, turėjo būti nupjautos nosys ir ausys tiems, kurie atsisako sodinti šakniagumbius. Pirmas toks įsakymas buvo išleistas dar 1746 m. bado kamuojamoje Pomeranijoje, vėliau Silezijoje. Pasirodydavo ištisos instrukcijos, kaip bulves sodinti, auginti, kokia jų nauda ir kaip bei su kuo jas valgyti.

Dailininkas Robert Warthmuller piešinys iš Vokiečių istorijos muziejaus

Bulvės Prūsijoje 1772 m. sudarė 10 proc. viso derliaus.

Krendeliai, marcipanai bei vofeliai…

Mažojoje Lietuvoje, visoje Vokietijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse duonos parduotuvių bei kepyklų simbolis, emblema buvo vadinamasis krendelis (arba kringelis). Krendeliu, kringeliu, dar rinkiu vadintas susuktas (vok. kringeln – sulenkti, susukti) konditerinis gaminys iš kvietinių miltų, druskos, cukraus, mielių ir vandens. Tradiciškai būdavo apverdamas vandenyje ir kepamas krosnyje ant šiaudų.

Pasak legendos, kadaise vienuoliai, norėdami padėkoti Dievui už duoną kasdieninę, iškepė ją rankų, sukryžiuotų ant krūtinės maldai, formos. Taip ir atsiradęs pirmasis krendelis.

Švedai panašų riestainį vadina „kringla“, estai – „kringel“, Danijoje ir Norvegijoje jis vadinamas „kringle“, Suomijoje – „rinkel“… Manoma, kad žodis kilęs iš senojo norvegų „kringla“, kuris reiškė žiedą ar ratą.

Krendelių miestu viduramžiais buvo vadinamas tuomet gražus ir turtingas Vyborgas. Čia krendelis, pagardintas sviestu, kardamonu, kmynais, muskato riešutais, mairūnais, gvazdikėliais ir kitais prieskoniais, buvo kepamas pagal vienuolių pranciškonų receptą. Receptas buvo laikomas paslaptyje nuo pat XIV a., kai vienuolynas čia buvo įkurtas. Manoma, kad receptūra perimta iš Romos katalikų vienuolių, krendelius pradėjusių kepti XIII amžiaus pradžioje Danijoje.

Marcipanai žinomi nuo XVI a. Užfiksuota, kad 1526 m. liepą jų buvo įteikta hercogui Albertui Brandenburgiečiui (universiteto įkūrimo iniciatoriui) vedybų su Darate Dane proga. Vėliau Karaliaučiaus marcipanai (Konigsberger Marzipan) tapo kulinariniu miesto „veidu“ ir eksporto produktu Nr. 1.

1681 m. nutapytas paveikslas „Kepėjas”. Autorius Job Adriaensz Berckheyde.

Lietuvininkų krašte buvo populiarūs ir kiti kepiniai: vofeliai ir krafai, štrudeliai bei štroizeliai, meduoliai ir anyžiniai sausainiai… Mėmelio štrudelio su vyšniomis bei riešutais XX a. pradžioje galėjai paskanauti ne tik Klaipėdos restoranuose – visoje Mažojoje Lietuvoje mokėti kepti tokius gardėsius buvo kiekvienos šeimininkės garbės reikalas. Kepdavo esant šventinei progai ir be progos – kad būtų ką kramsnoti geriant popiečio kafiją.

Vofeliais lietuvininkai vadino širdelių formos blynus, skanaudavo juos su uogiene „per paludienį”, gerdami kafiją ar tiją (arbatą). Manoma, kad vofeliai atsirado dar viduramžiais kažkur prie Reino upės – kai buvo išrasta keptuvė su bičių korį primenančiu ornamentu. Pavadinimas „waffel“ kildinamas iš „wafla“ – korio akutė.

Tilžės vofelių receptas iš 1925 m. kulinarinės knygos: „Sviestą ištirpinkite ir sumaišykite su cukrumi bei kiaušiniais. Išplakite iki baltų putų. Palikite pastovėti. Vyšnias (be kauliukų) sumaišykite su grietinėlės sūriu, plakta grietinėle, cukrumi ir cinamonu. Vaflius iškepkite metalinėje vaflinėje, išteptoje riebalais. Vyšnių kremu pertepkite kiekvieną vaflį ir sudėkite vieną ant kito”.

„Kliopsai”

Pasakojama, jog Karaliaučiaus „kliopsus” (mėsos kukulius) be galo mėgęs filosofas Imanuelis Kantas, garsėjęs kviestiniais pietumis su universiteto profesūra…

1885 m. Karaliaučiuje išleistoje kulinarinėje knygoje nurodyti tokie „kliopsų” ingredientai: veršienos arba jautienos faršas, vakarykštės bandelės, 1 kiaušinis, 1 trynys, 1 svogūnas, 3 šprotai aliejuje, petražolės, 1 šaukštas aštrių garstyčių, 2 šaukštelių muskato miltelių, pipirų, druskos. Padažui: pusė litro sultinio, 2 šaukštai miltų, 1 šaukštas sviesto, 1 svogūnas, 250 ml grietinėlės, 1 lauro lapelis, pipirų žirnelių, šiek tiek tarkuotos citrinos žievės, keli lašai citrinos sulčių. Padžiūvusią bandelę supjaustykite gabaliukais, išmirkykite piene, nuspauskite ir dėkite į faršą. Ten pat dėkite ir supjaustytą bei pakepintą svogūną, susmulkintus šprotus, kiaušinių plakinį su garstyčiomis. Sumaišykite, padarykite kukulius. Petražolių lapelius, sveiką svogūną, kitus prieskonius dėkite į sultinį ir jame virkite kukulius. Kai užvirs, minimaliai sumažinkite ugnį, antraip kukuliai bus kieti. Išėmę kukulius iš puodo, padėkite šiltai, sultinį perkoškite. Padažas: sviestą dėkite į keptuvę ir sumaišykite su miltais. Maišydami supilkite sultinį ir grietinėlę. Užvirinkite, tada ugnį sumažinkite, suberkite citrinos žievelę, įlašinkite sulčių, pagardinkite muskatu, pipirais, druska. Kukulius patiekite su virtomis bulvėmis ir virtais burokėliais.

Į vieną puodą

Ant Prūsų Lietuvos gyventojų pietų stalo vieną garbingiausių vietų užėmė raugintų kopūstų sriuba, vadinama lapiene, ir troškinys, vokiečių vadinamas „Eintopf“ (vok. „vienas puodas“). Į tą puodą krisdavo kiaulės dalys, pupelės, bulvės, kruopos ir dar būtinai raini žirniai…

Vokietės turėjo madą rašyti receptus į šeimos knygą. Mažojoje Lietuvoje iki karo gyvenusi Ela Brachman aprašė, kad verdant „Eintopf” tinka beveik viskas, kas po ranka: bulvės, morkos, ropės, griežtės, kopūstai, salierai, pasternokai, burokėliai, pupelės, kriaušės, slyvos, obuoliai, mėsa, dešra, žuvis… Troškinį galima pagardinti grybais, kruopomis, duona ir alumi… (E. Brachman šeimos receptus išleido vokiečių kulinaras bei daugelio knygų apie Rytprūsių virtuvę autorius Haroldas Zaulis (Harald Saul).

Wikipedia nuotr.

1925 m. ši moteris užrašė tokį troškinio receptą: jautienos kumpis, 2 svogūnai, druska, pipirai, saldžiosios paprikos milteliai, čiobreliai, kmynai, 1 kg bulvių, 1 citrinos žievelė, 2 gabalų pakepintos juodos duonos. Kumpį supjaustykite gabaliukais ir troškinkite su dviem svogūnais (susmulkintais), druska, pipirais bei paprika. Kai dar nebus galutinai išviręs, sudėkite kubeliais supjaustytas bulves. Viską užpilkite vandeniu, kad apsemtų. Kai užvirs, pasūdykite, įberkite džiovintų čiobrelių, kmynų, sutarkuotą citrinos žievelę ir kaitinkite ant silpnos ugnies. Įdėkite į sriubą 2-3 gabalus pakepintos juodos duonos ir pavirkite dar 10 min. Pamaišykite sriubą mediniu šaukštu, kad duona ištirptų.

Marinuoti Mėmelio ridikai

1910 m. receptas: 600 g baltųjų ridikų, 180 ml alyvuogių aliejaus, 2 skiltelių česnako, 1 šaukšto baltojo vyno acto, 4 džiovintų pomidorų (aliejuje), 2 šaukštelių pomidorų tyrės, 1 ančiuvių filė (aliejuje), 1 šaukštelio džiovintų čiobrelių, žiupsnelio maltų aitriųjų ir juodųjų pipirų, druskos, medaus. Orkaitę įkaitinkite iki 180 laipsnių. Ridikus supjaustykite griežinėliais (1 cm storio) ir patepkite aliejumi iš abiejų pusių. Dėkite ant kepimo skardos (išklotos kepimo popieriumi) ir pusvalandžiui pašaukite į orkaitę. Kepkite, kol ridikai švelniai paruduos. 2. Susmulkintus česnakus sumaišykite su aliejumi, actu, supjaustytais džiovintais pomidorais, pomidorų tyre ir ančiuvių filė. Įberkite čiobrelių ir aitriųjų pipirų, druskos, pipirų, įdėkite medaus. Į šį marinatą sudėkite keptus ridikus ir palikite 1 val. Tinka kaip garnyras prie mėsos ir virtų bulvių.

Kuršiška strimelė

Žinia, lietuvininkų valgymo tradicijos buvo smarkiai paveiktos vokiškų papročių, ir atvirkščiai, mat šios abi tautos šalia gyveno šimtmečiais.

Labai gaila, bet apie senuosius kuršių patiekalus žinių Lietuvoje beveik nėra. Jas po kruopelytę šiandien renka klaipėdietė Edita Nurmi, kuri ne tik domisi vikingų valgiais, bet ir juos gamina įvairiose šventėse. E. Nurmi daug padėjo Skandinavijos muziejai, šiame regione išleistų knygų apie vikingų laikotarpio virtuvę autoriai. Informacijos ji ieško skandinavų sagose (kas kuo ką pavaišino, ką nunuodijo… ).

Pasak E. Nurmi, skandinavų vikingų ir kuršių virtuvės pagrindas – tas pats. Skandinavų vikingai kepdavo duoną su strimele, o kuršiai – su silkės įdaru.

Kuršiškas patiekalas – virš laužo keptos strimelės. Imame žuvį, nugnybiame galvą, išimame stuburą – judesiu žemyn link uodegos (ją paliekame); žuvį dalijame į dvi dalis – padarome raidę V; perkišame pagaliuką; sukabiname žuvų virtinę virš laužo ir apkepame.