P0

Nuomonės

„Mūsų klasė“: kažkas kažką kažkam pasakė (1)

Valdas Pryšmantas

Valdas Pryšmantas
2019-12-27


Prieš spektaklio „Mūsų klasė“ premjerą Klaipėdos dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas pabrėžė, kad šis kūrinys primins įvykius, apie kuriuos reikia kalbėti, nes matąs galimo pasikartojimo ženklų. Premjera įvyko ir mačiusiems spektaklį tylėti norisi mažiausiai. 

Martyno Vainoriaus nuotr.

Neužmiršti to, kas įvyko – baisios tragedijos. Tokia buvo spektaklio kūrėjų žinutė prieš atiduodant jį žiūrovų teismui. Gal kiek subtiliau užsiminta, jog visa tai gali pasikartoti. O kad pasikartotų, nebūtina pasauliui apvirsti aukštyn kojomis. 

Nuo scenos visa tai, mano nuomone, perduota puikiai. 

Iki šiol Klaipėdoje spektaklis parodytas jau 4 kartus, sakoma, kad visų seansų metu Didžioji teatro salė buvo pilna. Taigi, apytikriai „Mūsų klasę“ pamatė apie pusantro tūkstančio žmonių. Džiaugiuosi, kad esu vienas iš jų.

Informacijos pertekliaus laikais, kai kūrėjai kovoja dėl visų mūsų dėmesio bent kelioms sekundėms, Oskaro Koršunovo komanda sugeba jį prikaustyti beveik 4 valandoms. Be akimirkos nuobodulio. 

Pagal Tadeuszo Słobodzianeko pjesę pastatytas spektaklis pasakoja apie 1941 metų liepos 10-ąją įvykusią tragediją Jedvabnėje – nedideliame Lenkijos miestelyje (visai netoli Lietuvos, maždaug už 100 kilometrų). Jame į daržinę buvo uždaryti ir gyvi sudeginti šimtai žydų, kurie iki tol gyveno tame pačiame miestelyje. 

Itin žiauriu būdu juos nužudė tie, kurie dar visai neseniai buvo savo aukų bendraklasiai, draugai, kaimynai: juk mažuose miesteliuose visi vieni kitus pažįsta ir yra neišvengiamai susiję tarpusavyje, o pjesėje visi jie – vienos klasės auklėtiniai.

Ši aplinkybė ir yra esminis konfliktas spektaklyje, kurio siužetą galima suskirstyti į tris dalis: vaizduojami tragedijos dalyvių santykiai iki kraupaus nusikaltimo, jų elgesys pogromo metu bei gyvenimą vėliau, iki pat mirties.

Visas pasakojimas užduoda daugybę klausimų: kas atsitinka žmogui, kad jis ima nekęsti ir žudyti savo artimą? Kas tarp jų turi įvykti, kad vienas taptų šaltakrauju ir bejausmiu nusikaltėliu, o kitas – bejėge auka? Kur yra tokios neapykantos ir žiaurumo šaltinis?

Ir sufleruoja vieną vienintelį atsakymą: pasirodo, tam reikia visai nedaug. Praktiškai nieko. Žmogus į gyvulį pavirsta vien dėl to, kad kažkas kažkam kažką pasakė. 

Nes visko pradžia – priešprieša tarp puikiai sugyvenančių lenkų ir žydų – atsiranda tada, kai Europoje ima plisti nacių skleidžiamos antisemitinės idėjos. Žydas palyginamas su šunimi ir milijonai žmonių tuo patiki – laiko žydus šunimis, elgiasi su jais kaip su šunimis.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Ar frazė „žydas – šuo“ yra faktas, niekam neįdomu. Nes niekas to net nesiaiškino. Nors elementari logika sufleruoja, kad tai negali būti faktas. 

Nėra faktų – ieškok interesų, kurie yra aukščiau visko.

Spektaklio metu aukščiau visko scenoje rodomos projekcijos su kalbančių Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino galvomis. Tai jie, anot vieno klasioko, „atėjo gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. 

Jų vadovaujami režimai padėjo sukurti terpę, kurioje žmogus lyg eksperimentuodamas gali žudyti kitus žmones žinodamas, kad niekas už tai jo nebaus. Tokioje terpėje prislopinta žiauri žmogaus prigimtis gali atsiskleisti ir nekontroliuojama (netgi skatinama) plisti lyg pasiutligė.

Ką žmogus jaučia, kai gali nebaudžiamas žudyti? 

Nieko baisaus. Kai trys jaunuoliai mirtinai uždaužo savo klasioką Jokūbą Kacą, tik vienas budelis pasijunta blogai – jis dėl patirto streso apsivemia. Lyg būtų apsinuodijęs maistu ar kamuojamas pagirių.

Bet nebaudžiamumas stresą greitai keičia į galios pojūtį ir entuziazmą, todėl jau netrukus trijulė prievartauja namuose užkluptą klasiokę žydę Dorą.

Ir vėl nieko.  

Dar minutėlė ir siaučia ne tik trijulė: visas bejausmių ir bepročių legionas. Žydai, tarp jų ir Dora su kūdikiu ant rankų, suvaromi į turgaus aikštę, kaimynai juos niekina, tyčiojasi ir galiausiai suvaro daržinėn, kurioje žmonės sudeginami gyvi. 

Be kruopelytės empatijos, kuri yra išskirtinė žmogaus savybė tarp visų Žemės gyventojų(?) Nes Zigmuntas prieš padegant daržinę pasakoja pokštą apie patrauktas kopėčias ir garsiai juokiasi.

Žmonės sudega gyvi. Tik dėl to, kad kažkas kažkam kažką pasakė.

Buka ir beširdė minia?

Tvarkant gaisravietę buvusio daržinės vietoje sudegusios klasės draugės kūną atpažinęs Vladekas demonstruoja atgimstantį žmogiškumą – atsisako plėšyti tarpusavyje sukibusios Doros ir jos kūdikio kūnus. Bet nacių karininkas grasina ciniškai pareikšdamas: „sugebėjote sudeginti, turite sugebėti ir užkasti“. 

Ir klasiokas kasa. 

Ši scena tarsi parodo, kad nereikia kaltės suversti minios bukumui – kai valdžioje melu ir jėga paremtos struktūros, sukūrusios sąlygas tokiam elgesiui, atsakomybė tenka ir joms, nors bandoma išlikti nesusitepus rankų. 

Užuomina į kito totalitarinio režimo atsakomybę parodo ankstesnė scena, vaizduojanti valdžios jėgą ir brutalumą naikinant tai, kad brangu: tradicijas bei šeimos vertybes.

Juk sovietai šaiposi iš itin religingos lenkų bendruomenės vietos bažnyčią paversdami kino teatru, kuriame nuolat sukasi tas pats propagandinis filmas, o vienos šeimos išpuoselėtam malūnui paskiriamas vadovauti „3 klases baigęs girtuoklis“, kuris įrangą sugadina per mėnesį.

Ir vienu, ir kitu atveju išprovokuojamos negatyvios reakcijos į atėjūnų veiksmus – lenkas Rysekas prakeikia kino teatrą ir traukiasi į pogrindį kovai su okupantais, o žydė Rachelka pasakoja apie tėvo, kuriam malūnas buvo ne tik šeimos maitintojas, bet ir gyvenimo tikslas, mirtį.

Užsimenama ir apie okupantų nužudytus bei į Sibirą ištremtus tautiečius.

Lenkų neapykantą sovietams išnaudoja grįžę naciai – jų propaganda skelbia, jog anie tiek daug žalos pridarė tik dėl to, kad jiems padėjo žydai, suteikima linčo teisė.

Ir vėl informacijos niekas netikrina, puola veikti, elgiasi itin žiauriai. 

Tik dėl to, kad kažkas kažką kažkam pasakė.

Antrojoje spektaklio dalyje atskleidžiama, kaip Jedvabnės gyventojai susitaikė su juos persekiojančiais praeities vaiduokliais: vieni lengviau, kiti sunkiau, tačiau visų likimuose apstu tragizmo, daug neapykantos. 

O kur ji – ten proga pasireikšti žiauriai žmogaus prigimčiai. Be rimtos priežasties, pakaktų to, kad kažkas kažką kažkam pasakytų. 

Totalitariniai režimai puikiai tai išnaudojo, taikos metu pasiūlę absoliučią tvarką, tačiau sukėlę didžiausią sumaištį ir tragediją žmonijos istorijoje.

„Mūsų klasė“ ne tik puikiai parodė tokią manipuliaciją, bet ir davė užuominą: kas būtų, jeigu absoliuti valdžia suteiktų laisvę tiems, kurie kupini neapykantos arba ieško kaltųjų dėl savųjų gyvenimų – tai 2 būtini elementai tokio masto tragedijai kaip Holokaustas. 

Absoliučios valdžios mūsų aplinkoje kol kas nėra, nors jos norėtų ne viena jėga. Tačiau ieškančiųjų atpirkimo ožių dėl blogo gyvenimo – pilna, ir jie jau nesislepia, nes turi puikų įrankį – internetą. Vieni tikrais, o kiti išgalvotais vardais atvirai demonstruoja nuostatą, jog nemažai šiuolaikinės visuomenės problemų išspręstų viešos bausmės arba tam tikrų visuomenės grupių sunaikinimas.

Kaltės įrodymai, faktų tikrinimas? Nejuokinkite, duokite mums vėzdą ir padarysime tvarką. Nes didžiausia grėsmė vaikams yra pydarai, o dėl mažų atlyginimų kalti ukrainiečiai. Užmušam juos, būsim turtingi mes, o mūsų vaikai – saugūs.

Manote, tai netiesa? Paskaitykite komentarus internete. Pasižiūrėkite į Parlamentą, ten tokia retorika irgi egzistuoja (frazės „už Lietuvą, vyrai“ juk yra tautos herojus). Viskas juk prasideda nuo idėjos, ar ne?

Ar ne tokia retorika Europoje įsivyravo prieš tą baisų karą ir jo metu? Ar ne tokia buvo įsiutintos ir nuo grandinės paleistos masės reakcija į vieną visuomenės grupę?  

Ar nėra prielankumo „tvarką“ žadančiam režimui? Lietuva visiškai neseniai iš tokio išsivadavo – juk toje iliuzijoje blogio nebuvo, sakė režimas, dėl tokio ciniško netiesos skleidimo pelnęs Melo imperijos pavadinimą. Ir žmonės tikėjo, tebetiki – yra norinčių atgal.

Nejaugi ir dabar juos paskatinti veikti daug pastangų nereikėtų – tik tiek, kad kažkas kažką kažkam pasakytų? 

Kodėl Jedvabnės tragedija gali pasikartoti, kaip sako spektaklio kūrėjai? Nes nuo jos nepraėjo net 80 metų, o tai pernelyg trumpas laikotarpis žmogaus evoliucijoje. Bent jau tam, kad jis pasikeistų iš esmės.

Žmogaus pasikeitimo nematė ir tragedijos liudininkė Rachelka – pogromo metu išgelbėta, į krikščionybę atsivertusi ir už lenko ištekėjusi žydė. Tai ji aiškiai pasakė spektaklio pabaigoje, kurioje buvo vaizduojama kaip senelių namų gyventoja naujaisiais laikais, tačiau vis dar sulaukianti priekaištų už tai, kad „yra žydė“. 

Senutė dievina televiziją, prisipažįsta, jog mėgstamiausias jos kanalas – „Animal Planet“ ir ten rodomi žvėreliai. Tik tarp jų moteris radusi atjautą. Tarp žmonių – ne.

___________________________

Tai yra žiūrovo nuomonė, o ne profesionali spektaklio recenzija.


2019-12-27

Vienas komentaras apie “„Mūsų klasė“: kažkas kažką kažkam pasakė”

  1. Geras tekstas. TAČIAU… Autorius klausia: “kas atsitinka žmogui, kad jis ima nekęsti ir žudyti savo artimą? Kas tarp jų turi įvykti, kad vienas taptų šaltakrauju ir bejausmiu nusikaltėliu, o kitas – bejėge auka? Kur yra tokios neapykantos ir žiaurumo šaltinis?” Deja nei pjesės kūrėjas, nei spektaklio režisierius neatsako ir net nesistengia atsakyti. Rodomos pasekmės, o priežastys KUR? Žaidžiama emocijomis, nejaugi visi ne žydai tame Lenkijos kaime buvo instinktų paveikti idiotai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt