Klaipėdos/Mažosios Lietuvos istorija, Svarbu

Perkėla. Senieji laikai (4)

Linas Poška
2020-01-04


Jeigu yra sąsiauris – per jį keliamasi. Nėra pagrindo abejoti, kad per dabartinį Klaipėdos sąsiaurį į neriją ir atgal žmonės ėmė kilnotis kai tik apsigyveno šiuose kraštuose. Iki rašytinės istorijos pradžios apie tokių kelionių pobūdį ir intensyvumą galima spręsti iš archeologinių duomenų.

Jeigu iki XIII amžiaus ir egzistavo žemyno pakrantėje įprasta persikėlimo vieta, ji greičiausiai buvo pačiuose Klaipėdos pietuose, prie Smeltelės žiočių. Ten arčiausiai iki sąsiaurio buvo Laistų ir Žardės gyventojams. Žiemą taipogi toje vietoje ledas tvirtesnis nei bangų laužomas arčiau žiočių (atvira jūra tuo metu prasidėjo netoli Dangės žiočių). Svarbu buvo ir saugumas: rytinės pakrantės uostai kūrėsi tolėliau nuo upių žiočių (Gruobinia, Piltenė, Ryga), kad spėtų pasiruošti gynybai kol užpuolikai irsis prieš srovę.

Tačiau intensyviam eismui per sąsiaurį vargu ar buvo poreikis. Mainai tarp kuršių ir sembų nebūtinai turėjo vykti sausumos keliu per neriją. Kuršiai nebijojo vandens, į Sembą ir Skalvą jie galėjo plaukti ir mariomis.

Reguliarus meridiano krypties sausumos kelias pasidarė reikalingas Padauguvyje įsikūrusiam Livonijos ordinui.

Perkėlos reikia Cėsiui

Pusę metų Livonijos ordinas būdavo ledo ir audrų atkirstas nuo krikščioniškosios Europos. Henrikas Latvis aprašo azartišką Vokietijos piligrimų grįžimą iš Rygos po sėkmingo kryžiaus žygio prieš lyvius (1204-ieji).

„Artėjant žiemai, kai kurie riteriai, kaip antai Arnoldas iš Meiendorfo, Bernardas iš Seehauseno ir kai kurie kiti, kurie, jau antrąjį kartą užsisiuvę kryžių, liko Livonijoje, nusprendė grįžti į Vokietiją. Pasirengę kas reikalinga kelionei, jie nuleido savo laivą prieš Šilines [rugsėjo 8], o kai išplaukė iš Dauguvos, Dievo valia prieš uostą susitiko su kitais 3 laivais atplaukusiais piligrimais. Tuose laivuose buvo brolis Teodorichas ir Kaupas, grįžtantieji iš Romos*;  jų atvykimas nudžiugino liūdėjusius rygiečius, o juk kuo didesnis krikščionių džiaugsmas – tuo didesnė pagonių minios sumaištis ir liūdesys. Minėti riteriai su draugais ilgai kovojo su jūros bangomis ir pagaliau pasiekė Estijos krantus. Ten estai, kėsindamiesi į jų gyvastį ir turtą, užpuolė juos su dešimčia plėšikų laivų ir dar dvylika kitų, bet Viešpats išgelbėjo savuosius, ir jie nenukentėjo nuo priešų, atvirkščiai, – vieną plėšikų laivą krikščionys sudaužė, ir pagonys buvo arba užmušti, arba apgailėtinai nuskendo. Užkabinę kitą [estų] laivą kabliu, jie bandė pritraukti jį prie savęs, bet pagonys, bevelydami mirti jūroje nei žūti nuo krikščionių rankos, vienas po kito šoko į jūrą, ir kol jie kovojo su pražūtimi, kiti laivai atsitraukė ir nuplaukė. […] Plaukdami toliau su didžiausiais vargais, jie daug dienų kentėjo nuo alkio, troškulio ir šalčio: kada jiems liko visai mažai maisto, jie priėmė dar 50 krikščionių iš sudužusio laivo, kurie stovėjo krante, parodė jiems savo gailestingumą ir taip visai išeikvojo savo atsargas. Kai jiems jau liko tik mirti iš bado, štai kokiu būdu jiems apsireiškė Tas, kuris aukštybėse: atplaukė didelis pirklių laivas ir dalį maisto jiems dovanojo, dalį pardavė. Alkanieji pasistiprino ir pasisotino.

Plaukdami toliau, jie pateko į dar didesnį pavojų: audra nunešė juos į pavojingas uolas, ir tik su dideliu vargu ir baime jiems pavyko pro jas praplaukti. Šv. Andriaus [lapkričio 29] išvakarėse jie pasiekė Visbio uostą, o iš ten, pasipildę atsargas, iškėlė bures ir priartėjo prie Danijos krantų. Dėl šalčio, kuris buvo ypač stiprus, jie negalėjo priplaukti prie kranto, todėl paliko laivą leduose ir, pasiėmę daiktus su savimi, per Daniją nuvyko į Vokietiją.“

*Viename šiaip jau labai vertingame šių laikų leidinyje apie Kuršių neriją radau tvirtinimą, kad lyvis Kaupas 1203 m. į Romą keliavo ir kitais metais grįžo atgal per Smiltynę sausumos keliu. Tačiau sausumos kelias tuo metu dar buvo neįmanomas: artimiausia Rygai svetinga krikščioniška vieta XIII amžiaus pradžioje buvo Olivos cistersų vienuolynas prie Gdansko; iki jo – priešiškos pagonių gentys. Taigi pirmasis Smiltynės kelto keleivis tikrai nebuvo Kaupas. Tačiau AB „Smiltynės perkėla“ istoriją papuoštų koks nors vardu ir pavarde žinomas pirmasis jos klientas. Tokių garsių pretendentų į pirmąjį vardu paminėtąjį galima suskaičiuoti dešimtis. Autoriui labiausiai tiktų, jeigu kaip nors oficialiai tokiu keleiviu būtų pripažintas baronas Miunchauzenas (Hieronymus Carl Friedrich Freiherr von Münchhausen), per Smiltynę keliavęs 1738 metų žiemą. Toks perkėlos keleivis, manau, savo autoritetu leistų ir perkėlos istorikui plačiau išskleisti sparnus rašant čia absoliučiai tikrą ir nesumeluotą istoriją.

Kolumbo kelionė į Ameriką truko trumpiau!

Minėtoji 3-4 mėnesius trukusi piligrimų kelionė namo Baltijos jūra turbūt buvo rekordinė, jeigu metraštininkas rado reikalą taip plačiai apie ją papasakoti. Apdairesni keliauninkai, rinkdavęsi palankesnį sezoną ir rimtesnį vairininką, maršrutą Liubekas – [Visbis] – Ryga – ir atgal įveikdavo greičiau.

Kaip ten bebūtų, jūrinis maršrutas buvo ir lėtas, ir kupinas pavojų. Tačiau pirmas rimtas bandymas nutiesti sausumos maršrutą iš Livonijos į Vakarus įvyko tik po pusės šimtmečio. Beveik vienu metu buvo įkurti šį pakrantės kelią saugoję atramos punktai: Krantas (Cranz, Зеленоградск) – 1252, Klaipėda – 1252, Liepoja – 1253, Karaliaučius – 1255.

Iliustracija iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologijos istorija”

Žinia, Memelburgo piliai ją statant buvo numatyta ambicingesnė perspektyva. Tačiau pirmus porą šimtmečių – kiek užaštrinant mintį, – Klaipėda tebuvo perkėlą saugantis įtvirtintas punktas be reikšmingesnės ūkinės, religinės, prekybinės ir administracinės reikšmės. O ir pats tas pakrantės kelias per Palangą į Kuršą tuo laiku ne visada buvo saugus ir tinkamas naudotis.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

Tarptautinė upių perkėla ir jos sunykimas

Nuo XVII amžiaus vidurio Prūsijoje organizuojamas reguliarus susisiekimas pašto keliais. Vienas toks kelias ėjo nuo Klevės Olandijos pasienyje per Berlyną ir Karaliaučių į Klaipėdą.

XVIII amžiuje, Rusijai tapus imperija su sostine Sankt Peterburge, šio kelio tęsinys per Palangą, Skrundą, Jelgavą, Rygą, Taliną, Narvą tapo viena svarbiausių Europos sausumos magistralių.

Žvilgsnis į žemėlapį rodo, kad atkarpa per Klaipėdą nėra tiesiausias kelias iš Karaliaučiaus į Rygą. Tačiau šis aplinkkelis per Liepojos apylinkes turėjo keletą reikšmingų pranašumų. Pirma, šiame kelyje nebuvo kalbos barjero. Smuklėse, dvaruose, administracinėse įstaigose nuo Klaipėdos iki Narvos keliauninkas galėdavo susikalbėti vokiškai, kai kur nuo XVIII amžiaus pabaigos gal net ir prancūziškai. Antra, kelias turėjo reikalingą, kaip dabar pasakytume, infrastruktūrą – smukles (pašto stotis) su visur panašiais paslaugos standartais.

Turbūt kaip tik dėl siekio supaprastinti kelio administravimą 1819 metais lietuviškoji Palangos – Šventosios kelio atkarpa buvo prijungta prie Kuršo gubernijos (vėliau ją susigrąžinome pagal Simpsono arbitražą).

Ir, matyt, to kelio kokybė buvo ženkliai geresnė nei tiesia kryptimi per Žemaitiją.

1812 metų vasarą Napoleono armijos MacDonaldo korpusas, iš Tilžės į Rygą žygiuodamas tiesiai per Žemaitiją, Latvijos sieną pasiekė tik po dviejų savaičių, nors trukdantys priešo veiksmai buvo nežymūs. Pagal judėjimo tempus tą žygį galima lyginti su XIV amžiaus kryžiuočių Wegeberichtuose aprašytaisiais, ir tai kryžiuočiai judėdavo greičiau.

Taigi, Smiltynės perkėla daugiau kaip šimtmetį buvo tarptautinės reikšmės trasos dalis. Padėtis pasikeitė 1836–1858 metais nutiesus plentą Ryga-Tilžė per Šiaulius – tranzito srautas pasuko per Žemaitiją.

Amžiaus viduryje perkėlos poreikis vasaromis dar labiau sumažėjo sukūrus reguliarų Klaipėdos susisiekimą garlaiviais su Karaliaučiumi. Laivai plaukė ir tiesiai kanalų sistema į šį miestą, ir į marių pietuose esantį Krantą (Cranzbeek, Зеленоградск), Labguvą (Labiau, Полесск), Šaksvytę (Schaakswitte, Каширское). Garlaiviai užsukdavo ir į Kuršių nerijos gyvenvietes, tad netgi vietiniam susisiekimui Smiltynės perkėla tapo nebe tokia svarbi.

O 1875 metais Klaipėda gavo geležinkelio jungtį su Karaliaučiumi. Komfortiška kelionė gelžkeliu truko tik 4,5 valandos, taigi senasis pašto kelias per Neriją tapo visiškai nekonkurencingas bet kokiu metų laiku.

Ilga citata iliustruoja, kaip XIX amžiaus pabaigoje atrodė persikėlimas plokščiadugne valtimi iš Klaipėdos į neriją: „Žiemą ir rudenį, taip pat ir per pavasario ledonešį žmonių perkėlimas būdavo didelis vargas, susijęs ir su pavojumi gyvybei. Ir trukdavęs kartais ištisas valandas. Vasarą tai buvo maloni iškyla. Irkluodavo Johannas Wibelius ir jo žmona, vadinta Vibelike arba Vibeliene. Johannui terūpėjo jo butelis, o ne keleiviai. Jo žmona buvo karinga asmenybė. Abu buvo vėjo išpustytos būtybės patamsėjusiais veidais ir auksinėmis širdimis.“* (Bruno LeCoutre. Mano miestas Klaipėda, 1900-1939 metai. Atsiminimai. Išleido Lietuvos jūrų muziejus, 2014).

*Į Smiltynę amžiaus pabaigoje neabejotinai užsukdavo ir garlaiviai, tačiau, matyt, nedažnai, pakeliui į paskirties uostą. Wibelijaus valtį turbūt šiuolaikiniais terminais galima būtų vadinti ne keltu, o „maršrutiniu vandens taksi“, skirtu išimtinai Smiltynės susisiekimui su Klaipėda. 

Smiltynė – Klaipėdos miesto dalis

Modernios perkėlos į Smiltynę atsiradimas tiesiogiai susijęs su nauja, rekreacine šios vietovės funkcija. Antrojoje XIX amžiaus pusėje Nerijos gyvenvietės nuo Kranto iki Juodkrantės tampa kurortiniais miesteliais. Klaipėdiečiams tokia natūrali poilsiavietė galėjo būti Smiltynė. Magistratas iš valstybės 1900 metais nusipirko Smiltynę ir 1901 metais ji buvo prijungta prie miesto.

Tuo pat metu miestas nupirko ir garlaivį „Bennecke“ reguliariems kelto reisams.

„Bennecke“ buvo pastatytas 1886 m. Elbinge (Elbląg). Po Pirmojo pasaulinio karo jį Klaipėdoje perstatė suvienodinę laivo priekio ir laivagalio formas, dėl to šnekamojoje kalboje jis vadintas mažai garbingu „vonios“ vardu.

Vėliau šį senolį pakeitė Lindenau statykloje 1927–1933 metais pastatyti nedideli keltai „Smiltynė“ („Sandkrug“ – pavadinimai tarpukariu buvo rašomi dviem kalbomis), „Klaipėda“ („Stadt Memel“), „Neringa“ („Nehrung“) („Memeller Dampfboot“, 1978 11 20). Į kitas Nerijos gyvenvietes ir Rytprūsius plukdė „Kuršių marės“ („Kurische Haff“).

Šie nedideli apie 100 tonų vandentalpos keltai užtikrino reguliarų miesto susisiekimą su gražiausia jo kurortine dalimi.

Smiltynėje buvo pastatytas kurhauzas, vilos. Vasarą ten vyko ir kultūrinis gyvenimas. Keleiviai buvo keliami nuo Pietinio rago. To meto laikraščiuose neaptikau nusiskundimų, kad sezono metu keleiviai netilptų į keltus. Miestas buvo tris kartus mažesnis nei dabar, atvykėlių poilsiautojų iš Didžiosios Lietuvos mažai.

Iki pat 1944 metų liepos gyvenimas vyko „kaip įprasta“. Klaipėda ir nerija Sąjungininkų bombarduojamoje Vokietijoje buvo saugios salelės, kur glaudėsi iš didmiesčių atvykę Reicho gyventojai. Nors jau vasaros pabaigoje prasidėjo Klaipėdos krašto gyventojų evakuacija į Vakarus, reguliarus keltų susisiekimas veikė bent iki rudens. Miesto laikraštyje keltų tvarkaraštis spausdintas iki spalio mėnesio.

Vokiečių kariuomenei 1945 m. sausį pasitraukus iš Klaipėdos, joje nebebuvo nei keltų, nei gyventojų, kuriems reiktų keltis į Smiltynę. Istorija eilinį kartą prasidėjo iš naujo.


2020-01-04

4 komentarai apie “Perkėla. Senieji laikai”

  1. 1. Laivas SŪDUVIS stovės prie Pilies tilto, Dangės kairėje krantinėj.

    2. Laivas „SŪDUVIS” bus „UŽKONSERVUOTAS”, o ne „NURAŠYTAS”.

    Tiems, kas rašo komentarus tinklaraštyje ir nežino kur stovi Smiltynėje „NURAŠYTAS” laivas „KOLYMA”,
    rekomenduojame nuvykti į Klaipėdos geležinkelio stotį ir apžiūrėti „UŽKONSERVUOTĄ” juodą garvežį.

    • Kurši, įkyrėjai… Jei esi sveikas ir blaivus, paaiškink pagaliau, ko nori, arba nutilk amžiams.

  2. Įdėmiai skaičiau, gal todėl užkliuvo smulkmena. Rašote: “Laivai plaukė ir tiesiai kanalų sistema į šį miestą [Karaliaučių], ir į marių pietuose esantį Krantą (Cranzbeek, Зеленоградск)…”. Jei laivai kanalų sistema iš marių galėdavo pasiekti Krantą, vis tiek netikslu sakyti, kad jis buvo marių pietuose.

    • Na, čia kaip pažiūrėsi į geografiją. Taip, formaliai Krantas buvo Baltijos pakrantėje. Bet nuo marių prieplaukos iki miestelio centro tik 2 kilometrai, ir pati prieplauka buvo vadinama Kranto vardu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt