Tai buvo seniai, kai dar niekas nieko nežinojo apie jokias tarnybinės etikos komisijas, nekalbant apie kažkokius Mee To.

Vienoje valdiškoje solidžioje įstaigoje svarbaus padalinio vadovu dirbęs jau amžiną atilsį vyras ne tik įvairių verslininkų vakarienėmis būdavo vaišinamas, kaip ir vienas iš dabartinių ministrų, bet ir džiaugdavosi kur kas vertingesnėmis jų dovanomis, to net neslėpdamas nuo savo pavaldinių.

Palmiros Mart nuotr.

Nors mobilieji telefonai buvo ką tik atsiradę ir daugelis žmonių juos dar sunkiai įpirko, minėtas pareigūnas jau puikavosi naujausiais jų modeliais.

Be to, po taurelės kitos, kurios nevengdavo išmesti ir darbe, minėtas vadovas dar turėjo įprotį lįsti bučiuotis bei kitaip kirkinti savo pavaldines. Pastarosios, žinoma, dėl to niekam nesiskųsdavo, o buvo ir tokių, kurioms tokie vadovo meilumai net ir patikdavo.

Šių eilučių autorei su šiuo pareigūnu tarnybos reikalais kartą teko vykti į sostinę.

Nužvelgęs mano varganą „plytą” (kas nežino – toks labai senas, nepamenu, kokios firmos, mobilaus modelis – aut. pst.), vyriškis skardžiai nusikvatojo, išdidžiai demonstruodamas naujausią tiems laikams „Nokią”.

„Anądien omnitelis man kelis tokius telefonus paliko, numetė ant stalo, tai vieną sau pasiėmiau, vieną – žmonai, dar daviau bendradarbei (paminėjo pavardę), ir, rodos, vienas yra likęs, ateik pirmadienį, tau duosiu, su ta plyta kvailai atrodai”, –  tėviškai pasiūlė. Padėkojusi atsisakiau. Liko nuoširdžiai nustebęs.

Labiausiai mane tąsyk ir pritrenkė tas faktas, jog aukštas pareigas užimantis valstybinės įstaigos padalinio vadovas nemanė, jog tokios verslininkų dovanos yra tiesioginis kyšis jam. Ypač žinant, kad jo pavaldiniai patys privalėjo kovoti su kyšininkais.

Sovietiniai buvusio „aparatčiko” įpročiai buvo taip pareigūnui įaugę į kraują, kad kitokio bendravimo su „klientais” vyriškis, nuo kurio vieno ar kito sprendimo galėjo tiesiogiai priklausyti dovanojusiųjų likimas, tiesiog nebeįsivaizdavo. Kitaip jis bendrauti nemokėjo.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog vėliau visgi jis „už gerus darbus” buvo nuteistas.

Bet bala nematė tų senų laikų ir senų bebrų.

Tačiau kai Lietuvos, pažangios, kaip ką tik pranešta, Europos Sąjungos valstybės, žengiančios į ketvirtą nepriklausomybės dešimtmetį, premjeras, buvęs generalinis policijos komisaras, rimtu veidu pareiškia, jog sudarys darbo grupę išsiaiškinti, ar, pasak jo, „kotletai ir kava” priklauso dovanų, kurių nevalia ministrui iš pavaldinių imti, kategorijai, belieka ištarti vieną ilgą pyyyypt…

Ypač žinant, jog premjerui, skirtingai nei sočiomis vakarienėmis pagarsėjusiam ministrui, net neteko prie sovietų darbuotis.

Kaip byloja Senasis Testamentas, žydams atsikratyti vergijos patirties prireikė 40 metų: ne savo juk malonumui Mozė pažadėtąją tautą tiek metų po dykumą vedžiojo…

Įdomu, kiek metų reikės kai kuriems Lietuvos politikams ir valdininkams klejoti po savo smegenų vingių dykumas, kad jie pagaliau išsivaduotų iš sovietinės vergijos pančių?