Jeigu reiktų apibrėžti, kas rūpėjo Klaipėdos upių prieplaukai pirmąjį tarybinį dešimtmetį, teisingiausia būtų pasakyti: viskas, išskyrus perkėlą į Smiltynę.

Pirmaisiais metais įmonė buvo savipakankamas ūkinis vienetas, kuris, greta krovinių ir negausių keleivių plukdymo upėmis, valė miesto griuvėsius, maitino žmones, turėjo savo kariuomenę ir buities tarnybas iki siuvyklos ir etatinio batsiuvio imtinai.

Pirmojo pokario dešimtmečio perkėlos nuotraukų Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra. Anksčiausia aptikta nuotrauka – 1958 m. paskelbta žurnale „Švyturys”.

Pirmasis prieplaukos direktorius Baračevskis iš pat karto įmonės melžėja paskyrė savo žmoną. Ši pareigybė leido turėti tik įmonėje apskaitomo pieno ir jo produktų kontrolę, taigi kortelinėje sistemoje nebuvo paskutinė pagal svarbą.

1945 metų rugpjūtį naujuoju direktoriumi paskirtas Obuchovas atleido Baračevskają iš karvės viršininkės pareigų ir paskyrė kitą žmogų. Pavydūs liežuviai, galbūt, įtikino aukštesnę valdžią, kad prieplaukos gyvenimas pernelyg sviestu teptas, ir 1946 m. rudenį karvę įmonė atidavė, o jos melžėją Petrę Šulcienę atleido iš darbo.

Arklį prieplauka išlaikė ilgiau. Kada jį įsigijo, neaišku, tačiau 1947 metų pavasarį vėl naujas prieplaukos direktorius Melkiševas profesinės sąjungos vietos komiteto nariui, Būsto komunalinio skyriaus vadovui Miasnikovui skyrė štai tokią agrarinę užduoti: „Įpareigoju drg. Miasnikovą skirti uosto arklį žemei suarti, o taip pat įpareigoju jį susitarti su pašaline organizacija (Celiuliozės ir popieriaus kombinatu), kad kelioms dienoms būtų skirti du trys arkliai padėti suarti uosto darbuotojų daržams.“

Arklys vadovui rūpėjo ne mažiau nei įmonės sunkvežimiai – jais daržų nesuarsi. 1949 metais konstatuojama: „Upių uoste esantis arklys, prastai prižiūrimas vežiko-kroviko Vasino, apšlubo. Be to, kaip nustatyta, dėl to paties Vasino kaltės kumelė dvejus metus nedavė prieauglio…“

Aplaidžiai seksualinius gyvojo inventoriaus poreikius ignoravęs Vasinas buvo nušalintas nuo kumelės.

Įmonė ilgai turėjo valgyklą, o gal net ir dvi: 1945 metų vasarą valgyklos virėja už pravaikštą atleidžiama iš darbo ir iškeldinama iš tarnybinio buto. Apie tą pačią, o gal ir kitą valgyklą eina kalba 1947 metų įsakyme: „Fabrikinės-gamyklinės mokyklos* Nr. 3 valgyklos vedėja atleista savo noru.“ (*Tuoj po karo Rusijos pavyzdžiu Klaipėdoje paaugliams buvo steigiamos tokios profesinės mokyklos, ruošusios darbuotojus miesto įmonėms).

Upeivių darbas sezoninis. Žemės ūkio darbai – taip pat. Todėl vadovas net navigacinio periodo metu turėjo skirti žmones žemės ūkiui. 1948 metų balandį Medienos cecho stalius komandiruojamas sėjai į pagalbinį ūkį. Derlius turbūt buvo geras, nes rugsėjį įsakoma skubiai suremontuoti daržovių saugyklą.

Istorikas, siekdamas išsiaiškinti įmonės struktūrą ir atsakomybės sritis pirmaisiais metais, dažnai priverstas klaidžioti miglose. Ir ne vien istorikui daug kas ten neaišku: savo ūkyje painiojosi net prieplaukos vadovas. Ilgas raštas rodo, kaip buvo tada skirstomas maistas: „[1947 10 10] BOXP** būriui Darbinio aprūpinimo skyrius, Gabidulinas, išdavė 2 800 kg bulvių visuomeninio maitinimo reikalams. Bet [mane] pasiekė žinia, kad būrio vadas išdalino bulves kariams. Būryje yra 10 karių, taigi pagal normas jiems priklauso tik 1 600 kg 8 mėnesiams, ir [tai] pakeičiant bulvėmis daržoves.“ (**Sukarintos apsaugos būrys, rusiškai). Be to, būrys ir taip turįs savo pagalbiniame ūkyje pasisodinęs bulvių. Direktorius įsakė atimti išduotą bulvių perviršį ir išdalinti jį uosto darbuotojams bei upeiviams.

Tas nutikimas paskatino vadovą įvesti griežtesnę tvarką maisto skirstymo srityje. Mat tuo metu buvo įprasta praktika prie rimtesnių įmonių, pajėgių ir tvarkyti maisto kortelių apskaitą, ir apdirbti skirtus daržus, prirašyti kitų silpnesnių organizacijų žmones.

Klaipėdos prieplauka buvo sukarinta įmonė, tad miesto valdžia tikėjosi, kad ten tvarkos bus daugiau. Bet prieplaukos vadovui patyrimas rodė, kad kariška tvarka yra ne kas kita, kaip savitai, kitaip nei civiliniame gyvenime, organizuota betvarkė. Jam upeiviai skundėsi, kad geriausius produktus gauna pašaliniai prie įmonės prirašyti žmonės. Taigi vadovas tuo pačiu nurodo: „Prašyti [profsąjungos] vietos komitetą ir partinę organizaciją sudaryti komisiją, kuri išsiaiškintų, koks skaičius žmonių yra priskirtas aprūpinimui mūsų organizacijai.“

Maistu būdavo skiriama ir pašalpa mirties atveju. Iš pagarbos direktoriui Obuchovui (ne tik šiuo atveju jis parodė ypatingą dosnumą nelaimės atveju, ir tai jį skiria nuo daugumos vėlesnių vadovų, kurie apsiribodavo mirusiojo artimiesiems išmokėdami tik kompensaciją už nepanaudotas atostogas) pateikiame visą tos paramos sąrašą. Juo labiau, kad tai praplečia supratimą ir apie įmonės struktūrą, ir apie to meto žmonių poreikius:

„[1946 05 14] Nuo 1946 05 14 išbraukti dėl mirties iš darbuotojų sąrašų Nėnienę Valę, Mykolo, dirbusią Perkaso g. 5 namo kiemsarge. [Darbinio aprūpinimo skyriaus] viršininkui drg. Zimariovui: išduoti iš pramoninių prekių [sandėlio] būtinas laidotuvėms medžiagas bei audinius suknelėms keturioms Nėnienės našlaitėms, uosto sąskaita. Iš pagalbinio ūkio našlaitėms išduoti 40 kg bulvių. 

Vyr. buhalteriui drg. Bukariovui: nedelsiant išmokėti mirusiosios Nėnienės šeimai jai priklausantį atlyginimą ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas […], taip pat ir vienkartinę 200 rublių pašalpą.

Statybos padalinio dirbtuvėse uosto sąskaita padaryti karstą mirusiai Nėnienei.“

Kitame rašte jaučiamas ne uosto vadovo, o tiesiog dvarininko rūpestis dėl vagiliaujančių jo kumečių:

„[1947 05 28] Uosto name Turgaus 1 gyvenantis U.***  iškasė serbentų ir agrastų krūmus iš Upių uosto sodo kaušo pakrantėje ir pardavė privatiems asmenims mieste. Įsakau aptverti sodą, pastatyti apsaugą ir vaisius realizuoti uosto darbuotojams per parduotuvę. Arklininkui draudžiu ganyti arklį sode.“ (***Čia ir toliau kai kur rašysiu tik darbuotojo inicialus).

Atskiras ir murzinas įmonės istorijos puslapis – jos darbuotojų dalyvavimas kolektyvizacijos procese 1948-aisiais. Čia Klaipėdos upių prieplauka nebuvo išskirtinė: komunistų partijos nurodymu į kaimą agituoti valstiečius stoti į kolūkius buvo siunčiami daugelio miesto įmonių ir įstaigų darbuotojai. Verta pažymėti, kad iš prieplaukos buvo siunčiami ne tie darbuotojai, kurie turėjo pagal pareigybę kokį nors supratimą apie žemės ūkį: garlaivio kūrikas, suvirintojas elektra ir panašiai.

Kolūkio „Pirmyn“ politbūrelio susirinkimas 1949 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Kai kuriais atvejais tas agitacinis darbas su valstiečiais turėjo demonstratyviai brutalų pobūdį: „[1948 01 06] Komandiruoju BOXP būrio vado pavaduotoją Aleksandrą Aleksandrovičių P. į Klaipėdos apskritį agitaciniam darbui 14-ai dienų“. Šautuvo turėjimas agitatoriui leisdavo išsiversti be gilesnių agrotechninių ir lietuvių kalbos žinių.

Vėlesniais dešimtmečiais nuosavas prieplaukos žemės ūkis nunyko. Darbuotojai dar būdavo siunčiami į kolūkius, tačiau jau nebe tokioms rūsčioms užduotims. Dokumentuose 1954-aisiais yra užfiksuotas ir vieno darbuotojo išvykimas gyventi visam laikui į plėšinius (stepės pietiniame Sibire ir Kazachstane), tačiau tai jau buvo jo asmeninis gyvenimiškasis pasirinkimas.