Klaipėdoje, regis, įsigali praktika, kai teismai vis dažniau ima posėdžiauti už uždarų durų, tenkindami proceso dalyvių prašymus bylos nagrinėjimą skelbti neviešu net ir tais atvejais, kai tai kelia pagrįstų abejonių tiek visuomenės teisės žinoti, tiek ir teisinių normų atžvilgiu.

Kada galimas uždaras procesas?

Nesileisdami į teisinę ekvilibristiką, pradžioje pacituosime įstatymus, kuriuose juodu ant balto parašyta, kada tokie procesai yra galimi.

Civilinio proceso kodekso 9 str. teigiama: „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti”.

Tuo metu analogiškas Baudžiamojo proceso kodekso straipsnis numato daugiau išimčių. Jame teigiama, kad „bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams. ”

Toliau nurodoma, jog uždaruose posėdžiuose yra nagrinėjami kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių skyrimo klausimai arba proceso dalyvių skundai, „išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia kitaip”.  

Taip pat uždari posėdžiai dažnai skiriami, kai nukentėjusieji yra nepilnamečiai, kai nagrinėjami seksualinio pobūdžio nusikaltimai, kai „siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai tai būtina siekiant užtikrinti nukentėjusiojo specialius apsaugos poreikius, taip pat kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas”. 

Praktiškai tai ir visi apribojimai, beje, dauguma iš jų nėra imperatyvūs, t.y. paliekama teismui spręsti, ar posėdį daryti uždarą, ar iš dalies uždarą – galimas ir toks variantas, kuris klaipėdiečių teisėjų kažkodėl gana retai taikomas.

Taigi, kokiais principais rėmėsi du skirtingi Klaipėdos apylinkės teisėjai, dvi didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusias baudžiamąsias bylas nusprendę nagrinėti už uždarų durų, nepalikdami visuomenei teisės sužinoti, kokie buvo kaltinamųjų motyvai, darant jiems inkriminuojamus nusikaltimus, kas iš tiesų vyko iki ir po nusikaltimo padarymo bei pagaliau – kaip prokuratūrai sekėsi rinkti įrodymus bei su kokiais įrodymais valstybės kaltintojas stojo prieš teismą ir už ką jis nori bausti teisiamuosius.

Kad prisigėrė – kalti žurnalistai?

Kalba eina apie daugiau nei 4 alkoholio promilėmis apnuodytą naujagimę pagimdžiusios 36 metų Renatos Simonavičiūtės bylą ir itin plačiai šalyje nuskambėjusią 22 metų manekenės Dovilės Didžiūnaitytės mistiško iškritimo iš 14-ojo viešbučio aukšto balkono bylą.

Pirmuoju atveju bylą uždarame teismo posėdyje nagrinėti paprašė teisiamosios advokatas Edvardas Staponkus. Jo teigimu, kaltę pripažįstanti moteris prie žurnalistų gali nenorėti pasakoti visų aplinkybių. Labai „svarus” argumentas: būdama nėščia alkoholį kone iki nukritimo gerti moteriškė norėjo, o kodėl taip darė – sužinoti niekam nevalia, mat tai esančios labai svarbios „asmeninio gyvenimo” detalės.

Tam pritarė ir pati kaltinamoji, kuri dėl savo bėdų tradiciškai buvo linkusi kaltinti ne save pačią, o aplinką. Šiuo konkrečiu atveju – žurnalistus, kurie, kaip pareiškė R. Simonavičiūtė, ją esą privertė pakeisti net kelias gyvenamąsias vietas. Keista, kad nepaminėjo, jog ir gerti nelabieji žurnalistai ją išmokė…

Nors prokurorė ir nukentėjusiųjų advokatas ir sėdi šalia vienas kito, panašu, kad D. Didžiūnaitytės byloje jie gina skirtingus interesus. Martyno Vainoriaus nuotr.

Pažymėtina, jog šiuo atveju teismas patenkino teisiamosios pusės prašymą dėl uždaro teismo proceso, nors įprastai to prašo nukentėjusioji pusė, o uždarų posėdžių vienas iš tikslų ir yra apsaugoti ne kaltinamųjų, o nukentėjusiųjų, t.y. aukų, teises. Beje, byloje nukentėjusiajai – naujagimei mažylei – valstybinės institucijos – Vaiko teisių atstovai – dalyvauti kažkodėl nepasivargino.

Ką nori nuslėpti prokuratūra?

Džiugu bent tiek, kad minėtoje byloje uždaro proceso neprašė valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, ko nepasakysi apie skandalingąją D. Didžiūnaitytės  bylą.

Žmonės, kurie nėra tiesiogiai susidūrę su teismų darbu ar baudžiamuoju procesu, ko gero, nelabai gilinasi į kai kuriuos iš pirmo žvilgsnio, kaip gali pasirodyti, nereikšmingus niuansus. Pvz., kodėl teismo salėje teisėjui iš dešinės sėdi teisiamųjų advokatai, o iš kairės – valstybės  kaltintojas – prokuroras – ir nukentėjusiųjų gynėjai (jei tokie yra).

O juk tokia susodinimo tvarka yra ne šiaip sau sugalvota, ji yra labai svarbi. Ne vienoje kalboje žodis prokuroras skamba kaip valstybės advokatas ir tai yra teisinga jo semantinė reikšmė: prokuroras, kaltindamas prieš visuomenę kažkuo nusikaltusįjį ir prašydamas teismo jam skirti atitinkamą bausmę, kartu gina visuomenę nuo panašių asmenų, todėl neatsitiktinai šalia jo ir sėdi tie gynėjai, kurie atstovauja jau konkretiems nuo teisiamojo (-ųjų)  nukentėjusiems asmenims.

Minėtos manekenės bylos atveju šia prasme situacija yra labiau nei paradoksali – prokuratūra, panašu, ne tik kad nėra linkusi ginti visuomenės nuo dviejų kaltinamųjų, bet, galima sakyti, jog jiems savotiškai advokatauja, mat valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, kaip ir teisiamieji, pasisakė už tai, kad minėtas teismo procesas būtų uždaras, tuo metu kai to neprašė su prokurore vienoje barikadų pusėje turintis būti ir ranka rankon procese dalyvauti  nukentėjusiųjų, t.y. aukos, atstovas!

Žinia, dar tiriant jaunos merginos žūtį G. Didžūnaitytės artimieji ir jiems atstovaujantis advokatas dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo viešojoje erdvėje  buvo pažėrę nemažai kritikos prokuratūros atžvilgiu. Tuo metu prokuratūra, prisidengdama ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumu, tyrimo eigos nekomentavo arba komentavo itin santūriai, pasitenkindama formalių pranešimų spaudai platinimu, kad esą tyrimas vyksta tinkamai.

„Atviros Klaipėdos” žurnalistai, dėl minėtų priežasčių negalėdami pateikti objektyvios informacijos iš abiejų pusių bei laikydamiesi nekaltumo prezumpcijos, kol vyko minėtos bylos tyrimas, apsiribojo tik informacinio pobūdžio žinutėmis, tikėdamiesi išsamesnes publikacijas galėsiantys skaitytojams pateikti, prasidėjus teisminiam bylos nagrinėjimui.

Deja, minėtą procesą teisėjui Svajūnui Bliudsukiui padarius uždarą, to padaryti nebepavyks.

Tad gal iš tiesų yra teisus nukentėjusiųjų advokatas Gintaras Černiauskas, teigęs, jog taip prokuratūra galbūt nori nuo visuomenės nuslėpti vangiai vykusio tyrimo metu savo ir tyrėjų padarytas klaidas, kurios ir nulėmė gana nesunkius galutinius kaltinimus, juose nelikus pirminių įtarimų ne tik dėl prekybos žmonėmis ir nužudymo, bet ir dėl sukurstymo nusižudyti ar privedimo prie savižudybės?

Formuojama mėmeliška teismų praktika?

Žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), be kitų dalykų, formuoja ir teismų praktiką. Jis dar 2017 m. vasario 15 d. priėmė nutartį, kurioje išdėstė pagrindinius teisme nagrinėjamos bylos medžiagos pripažinimo nevieša principus.

LAT išaiškino, kad bylos šalys „turi argumentuotai pagrįsti prašymą skirti uždarą teismo posėdį ir bylos medžiagą pripažinti nevieša, o teismas, priimdamas sprendimą, turi įvertinti šalių argumentus ir tik išimtiniais atvejais tenkinti prašymą”.

„Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą“, – konstatuoja LAT teisėjų kolegija.

Panašu, jog kai kurie klaipėdiečiai teisėjai, palaikomi kai kurių prokurorų, yra nusprendę formuoti specifinę savo, mėmelišką, uždarų bylų teisme nagrinėjimo praktiką…