Visos buvusios ir dabartinė Vyriausybė įsipareigojo mažinti socialinę atskirtį tarp turčių ir beturčių. Tačiau realiais veiksmais ši atskirtis tik didinama.

Aiškiausias to pavyzdys – daugiabučių namų renovacija, kurią vykdo suinteresuota pusė, t.y. verslo įmonės, statybų firmos, prekybininkai ir bankai, turintys valstybės įgaliojimus, neatsižvelgdami į tai, jog daugiabučiuose gyvena skurdžiausias gyventojų sluoksnis. Todėl daugelis butų savininkų nepajėgūs finansiškai dalyvauti didelės apimties projektuose. O 30% valdžios parama nepalengvina būsto savininkui finansinės naštos už namo renovaciją, nes minėti pinigai skirti tik architektūriniam projekto aptarnavimui, nors tai ir neteisėta, nes projektai yra archyvuose ir jų specialiai ruošti nereikia ir nuo jų nukrypti taip pat negalima.

Palmiros Mart nuotr.

Šokiruoja tai, jog suinteresuota pusė nušalino butų savininkus nuo disponavimo savo turtu, pasilikdama sau teisę valdyti jų turtą ir spręsti už juos visus klausimus, susijusius su namų renovacija, nevengiant spaudimo, įkalbinėjimų, manipuliacijų. O vykdant kvartalinę renovaciją paranki ir tarybinių metų metodika – „dobrovolno prinuditeljno“.

Gyventojai – bankų įkaitai

Vadovaudamiesi tuo pačiu principu minėti naujo verslo kurpėjai, siekdami materialinės naudos svetimo turto sąskaita, masiškai stumia butų savininkus į bankus tarsi į spąstus imti kreditus dvidešimčiai metų su 3% palūkanomis, kurios per šį laikotarpį, ekonomistų paskaičiavimais, padidėja iki 12% , o investiciniame plane nurodyta kiekvieno daugiabučio gyventojo mokama suma už renovaciją dviejų dešimtmečių laiko tarpsnyje padidėja dvigubai. Pavyzdžiui, už 29 kv m. būstą mokama suma – 5000 eurų. O kreditų išmokėjimo laikotarpio pabaigoje  – jau 10 000 eurų. Jeigu šiame laiko tarpsnyje dėl netikėtų priežasčių arba mažų pajamų būsto savininkas neišmokės kreditų, bankas nusavins jo turtą.

Taigi, žmogus tampa banko įkaitu. Kad taip neatsitiktų, renovacija suinteresuota pusė siūlo „išmintingą“ išeitį  – iš karto po renovacijos sumokėti nurodytą sumą ir problema būsianti išspręsta. Ar iš tikrųjų taip?

Visų pirma, tokiam pasiūlymui reikia turėti keletą tūkstančių eurų, o gaunantiems minimumą dėl didėjančių mokesčių ir pastoviai kylančių prekių, paslaugų ir maisto produktų kainų nelieka laisvų pinigų, todėl renovacijos našta jiems per sunki. Tad tokiu būdu pagražintuose namuose gyvenančių žmonių vaikai paskandinami kredituose visam darbiniam laikotarpiui iki išėjimo į pensiją.

Gal finansiškai neįgaliems būtų įmanoma alternatyvi priemonė – galimybė už skolą atsėdėti įkalinimo įstaigoje valstybės sąskaita? Kai situacija tragikomiška, belieka toks pasiūlymas… O jei rimtai, pamąstykime.

Jokių darbų kokybės garantijų

Kaip minėta, kreditų išmokėjimo laikotarpis 20 metų, bet renovuoto daugiabučio darbų garantija tik 5 metai. Argi tai ne paradoksas? Vadinasi, jau po 5 metų, o gal ir greičiau (konkretūs pavyzdžiai patvirtina, kad būtent taip ir atsitinka) daugiabučio išorinėse sienose ar balkonuose, kurie po renovacijos atrodo tarsi mini rūsiai, pakabinti ant nestabilaus pagrindo, be jų funkcijos ir konstrukcijos sprendimų – gali išlįsti darbo brokas: drėkti sienos, byrėti dažai, kristi tinkas ir t.t. Tokios pasekmės tikėtinos, nes sienų šiltinimui brukamos tik sintetinės, drėgmei neatsparios medžiagos – putplasčio arba vatos plokštės, žinant, kad Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje lietingas oras.

Net 8 mėnesius per metus į renovuotus pastatus smelkiasi drėgmė. Be to, akivaizdi klimato kaita – žiemos šiltėja. Neatsitiktinai po renovacijos daugelis gyventojų skundžiasi, jog butuose ženkliai pablogėjo mikroklimatas dėl perteklinės drėgmės ir dėl blogos oro cirkuliacijos. Pagaliau, kas užtikrina ir kas atsakingas už tokias „garantijas“ ir pasirodžiusio broko ištaisymą?

Bet išvados nedaromos. Kodėl? Gal sąmoningai trumpinamas daugiabučių ilgaamžiškumas, tenkinant statybininkų, prekybininkų bei kitų verslininkų poreikius? Bet kokiu atveju buto savininkas lieka suinteresuotos pusės auka, nes jam lieka tik finansinės išlaidos pakartotiniam remontui dar neišmokėjus kreditų už namo renovaciją.

Tokių problemų neturi paveldosauginių namų gyventojai, nes renovuojant šiuos namus, išorinės sienos neapkalamos menkavertėmis plokštėmis, o dažomos termodažais po tinkamo sienų paruošimo, siekiant ne pakenkti, o išsaugoti pastatų tvarumą bei ilgaamžiškumą. Taupant energetinius resursus ir esant būtinybei sienos šiltinamos iš vidaus. Ir tai yra individualus paveldosauginių namų gyventojų rūpestis.

Mažosios renovacijos bėdos

Tokią pastatų atnaujinimo metodiką gali pritaikyti ir daugiabučių namų gyventojai pagal mažosios renovacijos projektą, kurį įteisino dabartinis Seimas ir kuris jau galioja nuo šių metų sausio 1 dienos. Tačiau, kaip nebūtų gaila, šis projektas įvairiais būdais blokuojamas tam, kad „prastumtų“ viso namo renovacijos projektus, siekiant kuo greičiau sukurti vizualiai gražaus miesto vaizdą.

Valstybės lėšomis leista 30-čia procentų paremti mažąją daugiabučių renovaciją, kurios esmė – šilumos punkto ir šildymo sistemos modernizavimas. Labai svarbu, kad butuose pagal šį projektą numatyti įrengti individualūs šilumos apskaitos prietaisai, kad vartotojas galėtų naudoti tiek šilumos, kiek jam jos reikia ir sumokėti už ją individualiai pagal butuose įrengtų skaitiklių rodmenis, kaip už vandenį ir dujas, o ne pagal namo įvadinį skaitiklį. Toks atsiskaitymas už šilumos prekę seniai atgyvenęs.

Todėl Europos Komisija įpareigojo Lietuvą dar iki 2016 metų įrengti butuose individualius šilumos apskaitos prietaisus. Šilumos tinklų modernizavimui ir plėtros projektams dar nepanaudota Europos Sąjungos parama – 89 mln. eurų! Todėl lieka nesuprantama, kodėl renovuotuose ir dabar renovuojamuose daugiabučiuose įrengiami tik šilumos reguliavimo prietaisai, paliekant „kolchozinį“ mokestį už patalpų šildymą.

Net dabar, įteisinus mažosios renovacijos projektą, kuriame nurodyta įrengti butuose individualius šilumos apskaitos prietaisus, daugelis žurnalistų, pateikdami informaciją apie šį projektą, sutapatina individualius šilumos apskaitos prietaisus su individualiais šilumos reguliavimo prietaisais, gerai žinodami, kad šie prietaisai iš esmės skiriasi dėl aukščiau minėtų priežasčių. Kam naudingas toks klaidinimas, nesunku suprasti, pažvelgus į energetikų pateikiamas sąskaitas už patalpų šildymą.

Analogiško klausimo prašosi ir žiniasklaidoje skelbiamas teiginys – daugiabučio kompleksinės renovacijos investicijos atsiperka per 20 – 25 metus. Nėra abejonės, jog šios išvados autoriai žino, kad butų savininkus ir po renovacijos slėgs ta pati mokesčių našta, kadangi bus vykdomos kreditų ir bankinių palūkanų išmokos, o kai baigsis 2 dešimtmečius trukęs laikotarpis, infliacija uždės žymiai didesnius mokesčius nei dabar. Akivaizdu, jog kompleksinės renovacijos investicijos neatsiperka, o tai reiškia, kad daugiabučių modernizavimo specialistų išvados, švelniai tariant, neatitinka tikrovės.

Kalbant apie renovaciją, nedera pamiršti, jog daugiabučių savininkų kaupiamosios lėšos ir namo stambiųjų konstrukcijų priežiūros mokestis turi būti panaudoti pagal paskirtį – daugiabučio renovacijai. Šie pinigai – butų savininkų nuosavybė, todėl be jų pritarimo bendrame namo susirinkime negali būti naudojami.

Apibendrinant šiuos pastebėjimus, norisi išgirsti vienareikšmišką atsakymą, kodėl deklaruojant skurdo ir socialinės atskirties mažinimo būtinybę, mūsų valdžios įstaigos, taškančios biudžeto pinigus į kairę ir į dešinę, negaili milijonų europinės paramos lėšų menkaverčiams projektams. Tačiau nusprendė modernizuoti daugiabučius, tuo pakeičiant nušiurusių miestų estetinį vaizdą iš skurdžiausiai gyvenančių žmonių kišenės, įstumiant juos „laisva valia“ į dar didesnį skurdą dvidešimčiai metų, kad per šį laiko intervalą dvasiškai ir fiziškai sugniuždyti žmonės sumokėtų už nekokybišką daugiabučių renovaciją.

Kokie įstatymai – Lietuvos ar Europos Sąjungos – leidžia atimti iš daugiabučių savininkų teisę laisvai disponuoti savo turtu? Nejaugi tam, kad gyventojų būstai taptų įvairių verslo įmonių bei bankų pasipelnymo šaltiniu?

Tada koks Lietuvos piliečio statusas? Ar šiandien Lietuvos Konstitucija nieko nebereiškia?