„Atvira Klaipėda“ tęsią pasakojimą apie įdomiausius 1923-1939 m. miesto spaudoje aprašytus įvykius.

16-a tarpukario Klaipėdos vasarių buvo itin spalvingi – tų mėnesių spauda byloja ir apie Klaipėdos šviesų festivalio pirmtaką, ir apie zuikius laivuose, ir šilkinę kontrabandą, ir darbininkiškų idealų persmelktą teatrą.

Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio proga papuoštas Klaipėdos kareivinių pastatas, kuriame buvo įsikūręs Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko štabas, areštinės ir karininkų klubas (dabar – Klaipėdos universitetas). Ant pastato iškabinti Jono Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo ir Antano Smetonos portretai, papuošti vainikais. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Vasario 16-oji: nuo alaus baliaus iki apspjaudomų vėliavų

Iš tarpukario Klaipėdos spaudos matyti, kad neatsiejama Vasario 16-osios minėjimo iškilmių dalimi buvo tapę viešbutyje „Viktorija“ gubernatorių organizuoti rautai (iškilmingi kviestiniai pokyliai). Kadangi gubernatorių nebeturime, „Viktorijos“ viešbutis vis dar laukia atgimimo, dabartinei žiniasklaidai tenka aprašinėti mažai kuo vienas nuo kito besiskiriančius renginius Atgimimo aikštėje ir dar nebent koncertus „Švyturio“ arenoje – nėra galimybės palyginti, kaip tarpukario ir dabarties ponai elgiasi minėdami valstybės atkūrimo sukaktį.

1925 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ konstatavo, kad nors ši data minėta ir be viešų iškilmių, „visgi įspūdingai“.

„Miestas buvo pasipuošęs vėliavomis. Savo šalies vėliavas buvo iškišę ir visi svetimų valstybių konsulai Klaipėdoje. Gražiausiai buvo papuošta (vėliavomis, girlandomis ir šviesomis) Pašto rūmai. Pietumis buvo iškilmingos pamaldos kareiviams, kurie, kaip paprasta, su muzika traukė per miestą. Parado bet gi nebuvo, nors tai miestiečiams būtu buvę įdomu matyti“, – rašė laikraštis.

Pasak jo, vietoj kitų iškilmių krašto gubernatorius Jonas Budrys vakare buvo pakvietęs į Lietuvių Klubą apie 120 asmenų pokyliui-rautui.

„Jauki draugingo ir širdingo subuvimo atmosfera tęsėsi nuo 9 val. vakaro iki 3-4 val. ryto. Neijokiomis tvarkos taisyklėmis nesivaržydami svečiai praleido čia tikrai malonias valandas. Kol visi su visais apsipažino, pasisveikino, jautėsi dar lyg koks etiketo šaltumas. Bet greit tai dingo ir tada jau tik linksmi, patenkinti veidai tebuvo matyti. Gausiai apkrauti visokiomis „dieviškomis žegnonėmis” stalai viliote viliojo savęsp. Lietuvių Klubo ekonomai – bufeto valdytojai čia įrodė, ką jie gali pagaminti svečiams patenkinti. O svečiai ir tikrai buvo patenkinti. Ypatingai to rauto šeimininkui, p. Gubernatoriui Budriui bus buvus džiaugsmas matyti savo svečių šeimyną tokiam pakeltam ūpe, tokiais nušvitusiais veidais. Ir ypatinga: pasiliuosavę nuo bet kokių tarnybinių apsiribavimų, užmiršę kasdieninius, net priešingus santykius, svečiai pasitiko vienas kitą kaip žmonės, kaip draugai. Vos reikalas priminti, kad tokie nevaržyto draugingumo vakarai ir į kasdienini gyvenimą atsilieps gerąją puse. Svečiams besisvečiuojant ir muzikai griežiant greit nusravėjo viena valanda po kitos. Nenoriai svečiai skirstėsi ir pilni dėkavonės dar ilgai minės šitą p. Gubernatoriaus Budrio taip vykusiai suruoštą rautą“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

1926 m. vasario 16-osios proga be pamaldų, kariuomenės parado Teatro aikštėje, jau buvo ir Švietimo komisijos surengtas minėjimas Šaulių name (dabar – Koncertų salė), ir alaus vakaras „Viktorijos“ viešbutyje.

„Parado pasižiūrėti prisirinko daugtūkstantinė publika (spėjama 5000—7000). Aikštė prisipildė įvairiomis kariuomenės formacijomis (pėstininkais, artilerija, raiteliais, šarvuočiais). Ūpas visų geras, iškilmingas. Visi laukia atvykstant Kr. Gubernatoriaus, kurio automobilis neužilgo ir pasirodo. Gubernatorius p. Žilius pasisveikina su Įgulos Vadu ir priima iš jo raportą. Prisiartinęs karių eilėms pasisveikina ir su jais ir prakalba į juos trumpais žodžiais. Tada karo orchestras griežia Tautos Himną. Civiliai nusiima kepures, bet kai kuriems tat „nepatogu”. Liūdna, kad pavyzdžiui tokie aukštesni Direktorijos valdininkai, kaip štai p. M. nemoka gerbti tokią minutę ir turbūt drovėdamosi prieš vokiečius liko kepuriuoti. O gal tai naujasis Direktorijos kurzas?”, – rašė „Klaipėdos žinios“, aprašiusios ir alaus vakarą, kurį tąkart rengė Direktorijos ir Seimelio pirmininkai.

Ten dalyvavo „tūli valdžios, visuomenės ir spaudos atstovai“, kurie, „aišku, kad be alaus ir „kitko“ dar konsumavo“.

Šventinis pobūvis „Viktorijos“ viešbučio salėje Klaipėdoje Lietuvos Nepriklausomybės šventės proga 1933 m. vasario 16 d. Prie stalo galo centre (3-ias ir 4-as iš kairės) sėdi Klaipėdos apskrities viršininkas Erdmonas Simonaitis ir gubernatorius Vytautas Gylys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Ir po dešimtmečio, 1936-aisiais, spauda konstatavo, kad tokiame „Viktorijos” viešbutyje vykusiame vakare „vėlybos valandos“ nepastebimai atėjo, nes šeimininkai vaišingi, jauki ir linksma nuotaika.

O 1937-aisiais prieš balių Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje vykusio renginio metu gubernatorius Jurgis Juras Kubilius priminė, kad nepriklausomybė yra pamatas asmeniškai ir bendrai tautinei, medžiaginei ir dvasinei gerovei, krašto ateičiai ir klestėjimui, o kad tas pamatas amžiams liktų neišjudinamas reikia „mylėti savo tautą ir jos kiekvieną narį kaip patys save, o tautos ir valstybės Vadą kaip savo tėvą“.

Nuotrauka iš laikraščio „Vakarai”

20-ųjų nepriklausomybės metinių proga Klaipėdoje buvo surengtas ne tik tradicinis rautas, bet ir tikriausiai pirmasis Šviesų festivalis.

„Labai skoningai, iliuminuota geležinkelių stotis, šviesomis simbolizavusi visą Lietuvos atgijimo misteriją; Uosto muitinė; Pasipuošę „Ryto“ b-vės rūmai, kurie naktį prožektorių apšviesti, atrodė lyg dieną; Labai gražiai dar buvo iliuminuoti Gubernatūros rūmai, paštas, uosto valdyba, komendantūra, 6 p. pulko vartai, karininkų ramovė, Lindenau dokas, Žemės bankas, valstybinio teatro studija, R. Kr. ligonine ir kt”, – rašė „Vakarai“.

Klaipėdos geležinkelio stotis, papuošta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Paskutinis Vasario 16-osios minėjimas tarpukario Klaipėdoje irgi dar buvo su tuo pačiu rautu „Viktorijos“ viešbutyje, bet nuotaikos tikriausiai jau buvo visai kitokios.

Tądien Smalininkuose antrą kartą buvo smala užtepliotas iliuminuotas Lietuvos valstybės ženklas prie pašto įstaigos; Rusnėje vietiniai mokyklos mokiniai būriu sustojo ir spjaudė iškeltas vėliavas; Juodkrantėje nežinomi piktadariai nulaužė Jievos kalne 1937 m. pavasarį pasodintą Nepriklausomybės ąžuoliuką, kurio pirmtakus jau ir anksčiau kasmet ištikdavo toks pats likimas; „Galsdonuose pasienio policininkas S. prie savo buto buvo iškėlęs tautinę vėliavą. Po kiek laiko atėjo namo savininkas Plokštys ir pareikalavo, kad policininkas vėliavą nuimtų, nes dabar Klaipėdos Kraštas esąs vokiškas ir jis nenorįs, kad prie jo namo būtų lietuviška vėliava. Policininkas vėliavą nuimti atsisakė. Tada Plokštys užlipo ant stogo ir vėliava, su kotu numetė žemėn”.

Biudžeto godos

Jei Vasario 16-osios minėjimai šiek tiek gal ir pasikeitė, tai laikraštyje „Vakarai“ pasiskaičius, kaip buvo tvirtinamas 1938 m. Klaipėdos miesto biudžetas, atrodo, jog per aštuonis dešimtmečius tokie politiniai spektakliai nelabai evoliucionavo. Naujausio premjera Klaipėdoje, beje, suplanuota vasario 27-ąją.

1938-ųjų spektaklyje burmistras Schulzas pirmiausia paraudojo apie tai, kokie dabar nepalankūs laikai. Štai 1914 m. Klaipėdoje gyvenę 20000 gyventojų ir miesto biudžetas siekęs apie 4 mln. skaičiuojant litais. 1924 m, Klaipėdoje buvę 32 000 gyventojų, (biudžetas – apie 5 mln. litų), o šiandien – per 50000 gyventojų ir biudžetas bus vos 8 135 400 Lt. Prieškariniais laikais miestui liaudies mokyklos kainavo viena šeštąją dalį to, ką dabar kaštuoja, magistrato administracija ir taip pat policija pusės tereikalavusi šių dienų išlaidų.

Tuo metu atstovas Kybrancas savo kalboje pabrėžė, kad miesto įmonės, „turėdamos atskirus statutus ir versdamosios miesto pinigais, vis dėlto yra tas viešpats, kurio kišenėje sėdi visa Klaipėda“.

„Tų įmonių atskaitomybės sąmatoje neturim. Iš visų tų įmonių (autobusų, dujų, elektros, vandentiekio) miestas 1938 metams tegaus 600 000 Lt. Kaune vien tik iš autobusų miestas gauna 1938 metams 2.900.000 Lt. Tuo tarpu autobusai Kaune eina kas 4-5 minutės, o Klaipėdoje reikia po 20 minučių šalti ant gatvės. Už bilietą tačiau reikia brangiau mokėti“, – rėžė Kybrancas.

Autobusas Turgaus gatvėje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) nuotr.

Į pasirodymą įsitraukė ir atstovas Rašavičius, pareiškęs, jog miestas turi turto už 100 mln. litų vertės ir iš tokio jo išmintingai administruojant galima būtų turėti žymiai didesnes pajamas. O dabar miestas iš turto gauna vos tik 785 150 Lt pelno.

„Jeigu miestais nesugeba produktingai eksploatuoti savo turto, tegu jį parduoda, piliečiai geriau pataikys šeimininkauti ir mokesčių plaukos bus žymiai didesnės“, – dėstė deputatas.

Tačiau, kaip ir šiais laikais, nepaisant tokių galbūt ir teisingų kalbų, viskas būna nuspręsta iš anksto, ir valdančiosios daugumos buldozerio vairuotojai bei keleiviai drausmingai pakėlė rankas, tad biudžetas buvo tvarkingai patvirtintas. O po to dar buvo balsuota dėl 1938 m. savivaldybei mokamų mokesčių dydžių. Visi jie, kaip bebūtų keista, buvo palikti tokie pat, kaip ir praėjusiais metais.

Pirmasis pastatas su liftu – biurų nuomai

1924 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ informavo, kad „pastaruoju laiku stengtasi pastatyti specialinius biurams namus”. Būtent toks baigtas statyti netoli Biržos tilto – susisiekimo bendrovės R. Meyhoeferio „Laivininkystės namas” (Schiffahrtshaus).

Roberto Meyhoeferio laivininkystės bendrovės pastato architektas – Karlas Josuweitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tai pirmas savo rūšies ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Namas turi septynis aukštos ir moderniškiausiai įrengtas. Viduje nereikės lipti laiptais, o eis nuo apačios iki viršaus elektrinis liftas. Išoriniai namas daro tikrai amerikoniško įspūdžio. Net Tautų Sąjungos Komisijos pirmininkas amerikietis p. Davis, pamatęs tokį debeslaužį namą Lietuvos mieste, labai buvęs nustebintas. Gauname girdėti, kad tame name dar esą galima nuotoli įvairaus platumo biurams butus. Užimtas kol kas tiktai pirmas, antras ir dalinai trečias aukštas”, – apie iki šiol stovintį pastatą Žvejų g. 2 tada rašė laikraštis.

Vėliau jis dar pranešė, kad „tūla amerikiečių grupė nesenai apsižiūrėjo miesto laisvąsias vietas, kur būtų galima statyti aukštus įvairiems reikalams namus, lygius jau pastatytam Meyhoefer’io septynių aukštu „laivyno namui”. Deja, bet pirmąjį aukštesnį, devynaukštį gyvenamąjį namą mieste pastatė ne amerikiečiai, o sovietai – 1965 m. sausį jis pradėjo kilti ties naujuoju Taikos prospektu, buvusios kiaušinių bazės vietoje.

Teatras – ir vaikams, ir darbininkams

1936 m. „Vakarai“ skaitytojus pradžiugino kultūriniu dubliu – pranešta, kad vasario 23-iąją Klaipėdoje atidaromi vaikų ir darbininkų teatrai.

„Tai pirmasis šios rūšies teatras Klaipėdoje. Vaikų teatrai auklėjime turi didelės reikšmės. Vaikai ne tik Klaipėdoje, bet ir bendrai neturi jiems pritaikytų reginių. Koks gi didesnis tėvų rūpestis, kaip jų vaikai? Todėl Vaikų teatro atidarymas, džiuginantis visiems. Teatrą suorganizavo patyręs šioje srityje Valstybės Teatro artistas Juozas Laucius“, – rašė „Vakarai“.

O pirmąjį Klaipėdos darbininkų teatrą, anot šio laikraščio, suorganizavo Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimas Kultūros Židinys.

„Teatre sutelktos visos, geriausios darbininkų vaidintojų jėgos. Teatras nori suburti visos Klaipėdos darbininkus, nes jame norima vaizduoti tikrasis darbininkų gyvenimas, kelti jame darbininkų idealus. Bendrai žiebti darbininkų sieloje grožio ir gėrio pamėgimą. Pirmuoju veikalu Darbininkų Teatras pasirinko Petro Gintalo veikalą H. P. 1000. Veikalas statomas bendromis jėgomis, dekoracijas dirba dailininkas L. Vilimas. Vaidinimas vyksta Šaulių Namuose“, – rašė „Vakarai“.

Kitame numeryje laikraštis pranešė, kad į pastarojo teatro atidarymą bei premjerą buvo pažadėjęs atvykti ir gubernatorius Vladas Kurkauskas, „bet reikalais turėjo išvažiuoti į Kauną“ ir pavedė patarėjui Jurkūnui Šeiniui „save atidaryme atstovauti“. Kas dabar bepasakys, ar tik nebus tada pats gubernatorius pasiprašęs į Kauną iškviečiamas, kad nereikėtų susipažinti su darbininkų idealais?

Per didelės reprezentacinės išlaidos ir lemtingas smalos kibiras

Anapus marių, Juodkrantėje, irgi netrūko renginių, kurių metu buvo bandoma kelti idealus.

Šiek tiek vėluodami „Vakarai“ buvo aprašę 1937 m. vasario 12 d. įvykusį Juodkrantės kaimo tarybos posėdį. Jo metu svarstant pirmąjį dienotvarkės punktą buvo perskaitytas ilgas keturių puslapių mašinėle rašytas raštas, gautas iš Klaipėdos apskrities viršininko. Šiame rašte apskrities viršininkas išnagrinėjo „nepaprastos kasų revizijų davinius“.

Juodkrantė. Žvejų tinklai Kuršių marių pakrantėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Tarp kitko, remiantis p. revizorių daviniais, konstatavo, kad visa atskaitomybė netvarkoma reikiamu atsidėjimu ir pagal veikiančias taisykles, nes keliose vietose piniginiuose dokumentuose esą trynimai, perrašymai ir pan., kas nesuderinama su piniginės atskaitomybės vedimo tvarka. Be to, padarytos per didelės kelionės išlaidos įvairioms tarnybinėms kelionėms bei žymios reprezentacijos išlaidos ruošiant vasaros metų šventes ir šiaip pasilinksminimus. Tarp kitko, kai kurioms išlaidoms dar reiktų kaimo valdybos nutarimo“, – apie nutolimą nuo biudžetinės tvarkos idealų savo rašte dėstė apskrities viršininkas.

Po to rašto perskaitymo kaimo seniūnas Rėzas „davė papunkčiui savo paaiškinimus ir išvedė, kad išleistoji reprezentacijai išlaidų suma nėra tokia didelė (apie 500 Lt) kaip kalbamame apskr. viršininko rašte pažymėta, bet siekianti tik apie 250 litų“. Be to, kai kurios išlaidos esą padengtos „iš netikėtų pajamų ir tuo būdu jos sąmatą neapsunkina“. Revizijos komisijos narys Liorenčius savo ruožtu tikino, kad kasos knygos ir dokumentai kaimo kasoje vedami tvarkingai, „išlaidos padarytos pagal kaimo sąmatą, kurią savo laiku taryba buvo priėmusi“.

Šiame posėdyje aiškintis turėjo ir maudyklės komisaras Peterlowitzas „dėl prikišamų jam neva nusikaltimų, kad jis savo laiku pasiskolinęs iš kaimo sandėlio kibirą smalos“. Maudyklės komisaras tikino, kad visa tai, ką savo laiku buvęs pasiskolinęs, tą prie liudininku akių grąžinęs. Tačiau keli tarybos nariai nepasitenkino tuo paaiškinimu.

„Po gyvų diskusijų tarybos narys Šilbacbas padarė pasiūlymą išreikšti maudyklės komisarui Peterlowitzui nepasitikėjimą. Balsuojant 5 balsais prieš 4 Peterlowitzui pareikštas nepasitikėjimas“, – informavo „Vakarai“.

Šilkinė kontrabanda

Sunku anais laikais buvo ne tik maudyklių komisarams. Iš tų pačių „Vakarų“ sužinome, kad 1938 m. vasario 15 d. iš Antverpeno parplaukė laivas „Kretinga”, kurį muitinės valdininkai apieškojo visą ir nieko nerado, bet vienam nenuoramai atėjo į galvą pažiūrėti, ar nėra paslėptos kontrabandos už laivo dvigubos sienos. Nuojauta jo neapgavo – buvo surasta trys maišai kontrabandinių prekių: 18 bonkų alkoholinių gėralų, 32 pakeliai „Dobelman” tabako po 100 gr, 20 gabalų tualetinio muilo, 160 pakelių „Camel“ cigarečių, 35 kaladės lošiamų kortų, du šilkiniai užtiesalai lovai, keturios šilkinės staltiesės ir vienas brangus užtiesalas ant sienos prie lovos.

Vidurinis laivas – laivininkystės bendrovės „Lietuvos Baltijos Lloydas“ garlaivis „Kretinga“. Ant rūkstančio laivo kamino matyti bendrovės emblema. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Kontrabandos vežėjui, kuris pasirodė esąs to paties laivo kūrikas Navickas, nušvito liūdnoka perspektyva – bauda iki 4000 litų ir tarnybos netekimas.

Nepasimokiusi iš kūriko Navicko ar tiesiog neperskaičiusi „Vakarų“, vasario 18 d. viena panelė nuo anglų laivo „Baltanglia” iš jo jūrininko pirko 16 metrų kontrabandinio šilko. Ji buvo policijos pagauta, šilkas konfiskuotas. Jūrininkas ir panelė nubausti po 600 litų. Jūrininkas baudą iškart sumokėjo, o panelei dar ir byla teisme užvesta.

Zuikiai – ir laivuose

Tarpukariu uostas buvo atviras ne tik panelėms, norėjusioms įsigyti užsienietiško šilko – juk nebuvo nei sovietmečiu atsiradusių tvorų, nei ISPS (Tarptautinio laivų ir uosto įrenginių (terminalų) apsaugos kodeksas). Tad nereti čia buvo ir „zuikiai“, kurie mėgindavo nelegaliu būdu laivais pasprukti užsienin.

„Tokių „zuikių“ visais laikais buvo ir mūsų uoste, tačiau budri policijos akis labai retai teleidžia „zuikiams” išplaukti. Žinoma, pasitaiko kartais, susitarus su jūrininkais, pasprukti. Taip, pav., nelabai senai vienas „zuikis“, pasislėpęs viename laive iš Klaipėdos pateko Hamburgan. Ten pateko ant kito laivo, plaukiančio į Viduržemio jūrą ir kai jau buvo nelabai toli savo tikslo vargšą sučiupo Biskajaus įlankoje, ten persodino į pasitaikiusį plaukiantį atgal laivą, ir „zuikis” vėl atsidūrė policijoje. Kiti du „zuikiai” taip pat iš Klaipėdos, padarė visai gražią kelionę net 30 dienų. Jie mat buvo susitarę su laivo jūrininkais, kurie „zuikius” aprūpindavo maistu ir vandeniu ir todėl laivo kapitonui jie prisistatė tik Atlanto vandenyne. Laimei, jokio laivo atgal plaukiant nesutiko ir norams nenorams „zuikius” reikėjo vežti iki sekančio uosto, kol jie vėl net tuo pačiu laivu buvo atvežti Klaipėdon“, – pasakojo „Vakarai“.

Krovos darbai Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Anot laikraščio, patys „zuikiai“ pasakodavo, jog jų tikslas yra patekti į Prancūziją, kuri yra tikras rojus – jos vyriausybė pasiūlanti pasirinkti kokį nori pasienį, sumoka už kelionę ir dar duoda kelis frankus pragyvenimui.

„Daugiausia tokie zuikiai pasirenka Ispanijos pasienį, kur yra įvairių galimybių. Blogiausias likimas tokius „zuikius” laukia Anglijos, Belgijos ir Švedijos teritorijose, čia jie, be jokio pasigailėjimo grąžinami į savo valstybę, todėl „zuikiai” tų kraštų labinusiai vengia“, – dėstė „Vakarai“, papasakoję ir istoriją, nutikusią su vienu dideliu graikų tanklaiviu, kuris iškrovė Klaipėdoje atvežtą degamą medžiagą.

Į jį pateko du lietuviai „zuikiai”.

„Jau laivas tolokai nėrė per Atlantą, kada jie buvo surasti. Kapitonas, nenorėjo jų palikti toji nuo tėvynės uosto, pasigailėjo ir priėmė. Šiandien vienas iš jų yra vyriausias laivo virėjas, nes pasirodė mokąs’ puikiai gaminti lietuviškus valgius, kurie patiko laivo personalui, gi kitas gavo paprasto jūrininko vietą. Bet tokių laimingųjų yra labai mažai“, – rašė perspėdami „Vakarai“.

Uostas augo kaip ant mielių

Tarpukario Klaipėdos spauda nuolat informuodavo, kaip sekdavosi ne tik „zuikių“ viltimi ir laime buvusiam uostui. 1924 m. vasarį „Klaipėdos žinios“ raportavo, kokie rezultatai buvo pasiekti pirmaisiais Lietuvos valdymo metais. Konstatuota, kad laivų lyginant su 1922-aisiais atplaukė mažiau (atitinkamai 1319 ir 1413), tačiau jie buvo didesni, taip pat atplaukė daugiau prekybinių laivų.

„Arti 20 proc. įplaukusiųjų tonažo sudaro anglis, kurios tik 50-toji dalis liko Klaipėdoj, kita visa ėjo Lietuvos geležinkeliams. Liekantieji 30 proc. susideda iš superfosfato, cemento, kalkio akmens, druskos, silkių ir kitokių stambesnių produktų importo bei ir tuščiais atplaukusių laivų. Išplaukusieji laivai, daugiau kaip 40 proc. jų gabeno medį ir celiulozę. Kitkas dalinasi tarp smulkių prekybinių krovinių ir javų, linų, sėmenų, galvijų, spirito ir kitokio eksporto arba visai tuščių išplaukusių laivų“, – krovinių nomenklatūrą aprašė dienraštis.

Šiaurinio molo taisymo darbai 1924-08-13. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

1937 m. vasarį laikraštis „Vakarai” vardino ir tai, kas uoste buvo padaryta per 14 metų: uosto farvateris nuo jūros iki Dangės žiočių (apie 3 km ilgio), pagilintas iki 7-8 metrų, o esantis į pietus iki „Maisto” šaldytuvų (dabartinė „Klaipėdos Smeltės“ teritorija) – iki 6-7 metrų. Gilinta buvo ir Dangė, taip pat priklausiusi uostui – nuo žiočių ik geležinkelio tilto 2,7 km ilgio farvateris buvo pagilintas iki 5,5 m. Primintas ir suformuotas naujas baseinas (Žiemos uostas dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorijoje), kuriame gylis siekė 7 m, molų remonto darbai.

„Išoriniai uosto molai dešimtmečio laikotarpyje buvo nuolat taisomi ir stiprinami. Bangų daužymu išrautose vietose sumūryta 5736 kub. m akmens mūro ir molų padų apsaugai supilta didelių akmenų bei suversta betono masyvų iš viso 5398 kub. m. Ant šiaurės molo pastatytas nautofonas, duodąs garso signalus miglos metu. Pietų molo švyturyje įrengtas automatinis dujų apšvietimas. Be to, buvo elektrifikuoti krypties ženklai. Uosto pietinėje dalyje pastatyti du nauji krypties ženklai, kurie nurodo kryptį prie „Maisto” krantinės”, – rašė „Vakarai“.

Mūro darbai pietiniame mole 1925-05-22.  Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

Po metų, 1938-ųjų vasarį, šis laikraštis konstatavo, kad 1937-aisiais į uostą atvyko 2061 keleivis, išvyko 1862 keleiviai, kai 1936 m. jų atitinkamai buvo 1786 ir 1369. Per 1937 m. išvežta 370 143 tonų krovinių, atvežta 968 987 t – daugiausia miško medžiagos ir dirbinių: akmens anglių, cemento metalo ir jo gaminių, trąšų, žibalo, druskos, silkių ir kitokių prekių. Daugiausia krovinių atvežta iš Anglijos, Sovietų Rusijos ir Suomijos, o išvežta daugiausia į Angliją, Vokietiją ir Olandiją.

Kartu buvo apskaičiuota, kad 1937 m. beveik trys ketvirtadaliai Lietuvos eksporto tiek kiekio, tiek ir vertes atžvilgiu išėjo per Klaipėdos uosto muitinę: kiekio atžvilgiu – 70,77%, o vertės – 75,39%. Importo rodiklis kiekio atžvilgiu sudarė 82, vertės – 68,18%.

Sugrįžta nuversti

1939 m. vasario 18 d. „Vakarai” informavo, kad pradėtas atstatyti dar 1923 metais balandį nuverstas Vilhelmo Didžiojo paminklas, stovėjęs Liepų gatvės, kuri vėliau buvo pervadinta į Prezidento Smetonos alėją, pradžioje. Sprendimas šį paminklą atstatyti, anot laikraščio, buvo priimtas 1938 m. pabaigoje.

Pasak istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio, 1923 m. padėtis Klaipėdos krašte buvo įtempta – ekonominės sąlygos prastėjo, uostas negaudavo medienos dėl uždaryto tranzito Nemunu, bedarbystė augo, kaip ir antilietuviškos nuotaikos, kurstomos vokiečių nacionalistų. Jau 1923 metų balandžio 6 d. Klaipėdoje prasidėjo streikai ir antilietuviškos demonstracijos, kurios truko keletą dienų ir apėmė visą Klaipėdos kraštą. Vien Smeltėje susirinko apie 9 000 prieš lietuvius nusiteikusių žmonių minia.  Skambėjo šūkiai „Szameijten raus!” Naktį buvo nuversti paminklai kaizeriui Vilhelmui Didžiajam ir Borusijos stovyla prie dabartinio merijos pastato. Vokiečiai tai palaikė provokacija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Istorikas, profesorius Vasilijus Safronovas teigia, kad šią didžiulio masto demonstraciją, peraugusią į riaušes, organizavo kairieji ir komunistai, kaip ir daugelį streikų Klaipėdoje prieš tai.

„Kas tuo metu nuvertė Borusiją ir paminklą kaizeriui, neaišku. Nėra tokios informacijos. Vokiečiai tuo metu sakė, kad tai padarė lietuviai, pastarieji tvirtino, kad nieko apie tai nežino. Bet į šių paminklų griūtį reikėtų žiūrėti gal ne vien per nacionalinę lietuvių-vokiečių prizmę. Demonstraciją organizavo kairieji, o šie paminklai, jų požiūriu, simbolizavo darbininkus išnaudojusią imperiją”, – sakė V. Safronovas.

„Vakarai“ 1939 m. vasarį pranešė, kad paminklas kaizeriui, iki tol laikytas miesto gaisrinės kieme, bus atstatomas kitoje vietoje – Gimnastikos aikštėje (dabar – Donelaičio aikštė), „nes Prezidento Smetonos alėja dėl labai padidėjusio paskutiniais metais susisiekimo bus platinama“.

Kaizerio ir Borusijos paminklai gaisrinės kieme. pintrerest.com nuotr.

„Paminklas atstatomas ne viduryje Gimnastikos aikštės, bet pakraštyje, prieinančiame prie Prezidento Smetonos alėjos. Numatoma, kad paminklas bus baigtas statyti apie kovo 22 dieną“, – informavo laikraštis.