„Jūs“, „mes“, praeities šešėliai ir iškreiptos tikrovės vaizdai

Nuomonės, Svarbu

Lilija Bručkienė, Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
2020-02-23

Komentarų: 5

Kartais gyvenimas mus įvelia į neįtikėtinas istorijas. Būna, patys dėl vienų ar kitų priežasčių pasirenkame tapti aktyviais dalyviais, būna, kad tiesiog esame įmetami į audrų sukeltą sūkurį ir turime jame kapstytis. Būtent taip pasijaučiau aš ir daugelis mano kolegų po kilusio skandalo su rusų kalbos mokytojos įrašu, kuriame aiškiai girdima nostalgija sovietmečiui ir pagyros Vladimirui Putinui.

Kai kurie tikrai gyvena paraleliniame pasaulyje, kuriame nebuvo ne tik Lietuvoje vykusių trėmimų į Sibirą, partizanų kovos, rezistentų, bet lygiai taip pat ir M. Cvetajevos, O. Mandelštamo, A. Achmatovos, B. Pasternako, A. Solženycino ir daugelio kitų iškilių asmenybių sulaužytų, sutryptų, sunaikintų gyvenimų sovietinėje Rusijoje. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus nuotraukoje – Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrio partizanai.

Labai ilgai svarsčiau, ar verta šitam tekstui išvysti dienos šviesą, ar verta knibinėti tuos pūlinius ir rodyti juos viešai bandant deklaruoti – mums tikrai skauda. Toks galimai truputį mazochistinis procesas. Arba galimai įžvelgiama prievolė pasiteisinti (tiesą pasakius, taip jaučiausi jau net ne dešimt kartų per šias kelias savaites).

Iš kitos pusės, jeigu dabar, šiek tiek atslūgus pirmajam šokui, nepradėsime diskusijų, įžvalgų, šita tema vėl nuslinks į pilkąsias komunikacijos paraštes ir tyliai sau lūkuriuos, kada galės išsiveržti kitu akibrokštu.

Man atrodo, supratau vieną paradoksalią situaciją – mes visi tikrai gyvename paraleliniuose pasauliuose. Tuo pačiu laiku toje pačioje erdvėje, bet visai kitose dimensijose. Kartais to nesužinome ir ištisus dešimtmečius. O vėliau vieną sekmadienį tie paraleliniai pasauliai trumpam susikerta ir nupurto. Nupurto taip, kad išlekiame į atvirą kosmosą ir nebesuprantame, kas, kaip, kodėl, nejaugi taip gali būti iš tikrųjų, o kaip buvo galima nepastebėti ir t.t.

Maždaug šitaip, manau, visi jautėmės lygiai prieš dvi savaites. Ir tada reikia laiko, kad suvoktume ir apmąstytume visa, kas atsitiko. Bandome suvokti iki šiol. Bet čia tik kalbėjimas metaforomis (nes kitaip labai sunku nusakyti savijautą).  Manau, kad tai buvo nuostaba pačia blogiausia to žodžio prasme.

Ir dabar norėtųsi panagrinėti šitą problemą nesiejant jos su konkrečiomis personalijomis, neieškant sensacijų, nekaltinant nei vienos mokyklos, nei visos mokytojų (ar dar didesnis nuskambėjęs absurdas – tik profsąjungų) bendruomenės, o bandant suprasti, ką esminio, giluminio galėjo atskleisti toks įvykis. Keliant labai nepatogius klausimus. Klausimus kol kas be atsakymų…

Buvo įrašytas ir paviešintas vienas pokalbis. O kiek jų, neįrašytų, kasdien įvyksta šalyje? O gal kitur neįrašytų ir nepaviešintų todėl, kad laikomų tiesa ir sektina idėja? O kiek jų traktuojamų kaip tylioji rezistencija, kaip savo idealų gynimas?

Atrodo absurdas? Prisiminkime metai iš metų į miestų, miestelių Tarybas, Seimą, Europos Parlamentą išrenkamus įvairius titovus ir/ar tomaševskius. Tikrai ne dėl jų kompetencijos, gebėjimų ar prasmingos veiklos. Ne – tik todėl, kad jie ,,savi“. Tokie „savi“, kad visa kita: intelektas, moralė, žinios, veikla atstovaujant neaišku kieno interesams, realaus elgesio ir demagogijos takoskyra ir kt., tampa nebesvarbu. Ir tai ne pavieniai atvejai. Tai dėsningumai.

O juk jau užaugo nauja nepriklausomoje valstybėje gimusi rinkėjų karta, kuri turėtų jaustis savo šalies piliečiais, atsakingais už brandžius sprendimus.

Todėl pirmiausia kyla klausimas – kokie neteisingi žingsniai buvo žengiami tuos 30 metų, kad mūsų šalyje gyvenantys kai kurie kitakalbiai piliečiai skirsto visuomenę į ,,jūs“ ir ,,mes“?

Pakeisti to įsišaknijusio homo sovieticus (ne)mąstymo senojoje kartoje turbūt jau nebeįmanoma. Jie tikrai gyvena paraleliniame pasaulyje, kuriame nebuvo ne tik Lietuvoje vykusių trėmimų į Sibirą, partizanų kovos, rezistentų, bet lygiai taip pat ir M. Cvetajevos, O. Mandelštamo, A. Achmatovos, B. Pasternako, A. Solženycino ir daugelio kitų iškilių asmenybių sulaužytų, sutryptų, sunaikintų gyvenimų sovietinėje Rusijoje. Lygiai kaip nebuvo ir V. Putino režimo įkalinto režisieriaus O. Sencovo (kuriam, beje, 2019 m. paskirta Sacharovo premija – štai kaip jungiasi amžiai ir idėjos), žurnalistės A. Politkovskajos nužudymo, aktoriaus P. Ustinovo, kitų, dalyvavusių opozicijos mitinguose, suėmimo, nepriklausomo teatro Театр.doc įkūrėjo, vadovo, režisieriaus M. Ugarovo suėmimo, po to draudimo išvykti iš Rusijos, Maskvos Gogolio centro teatro meno vadovo K. Serebrenikovo arešto, rezonansinės ką tik įvykusios „Tinklo“ („Сеть“) bylos (plačiau apie tai galima sužinoti Nanook ir Rusijos internetinio žurnalo 7X7 bendrame projekte „Kol dega raudona“  (https://degaraudona.lt/podcast/).

Ir tai tik keli iš tūkstančių atvejų, kai drastiškai pažeidžiamos ir garsių kūrėjų, žurnalistų, ir eilinių piliečių teisės. O kartais konfliktai su valdančiaisiais baigiasi mirtimi.

Pagal žiniasklaidos laisvės indeksą 2019 metais Rusija užėmė 149  vietą iš 180 šalių: vien nuo 2001 m. buvo nužudyti šeši žurnalistai, dirbę nepriklausomame opoziciniame leidinyje „Новая газета“. Tai čia tik viename dienraštyje!

Paradoksalu, kad sąmoningi žmonės Rusijoje kyla į kovą, stengiasi keisti savo šalį, rizikuodami gyvenimais, o čia vis girdime ditirambus diktatūrai ir tuos žmones žalojančiam politiniam dariniui.

Kas vyksta su tais, kurie net nebando gilintis, analizuoti, kurie nejaučia pareigos, saugiai gyvendami Lietuvoje, bent moraliai palaikyti tą kol kas Dovydo ir Galijoto kovą, vykstančią pačioje Rusijoje? Kodėl ta kova lieka tokių žmonių informacinėse paraštėse? Ir kodėl net po trisdešimties metų vis dar girdime ,,mes“ ir ,,jūs“?

Manau, reikėtų iš esmės nagrinėti susidariusią situaciją, kviesti diskusijoms, o išsigryninus problemas priimti sprendimus, įgalinančius visuomenę keistis.

Ar tikrai žalos nedaro galybė Lietuvos komerciniuose kanaluose retransliuojamų Rusijos laidų ir filmų (koks jų turinys, kokie „dvidešimt penktieji“ kadrai užšifruoti?), ar tikrai ugdymo įstaigose yra tik pavienių homo sovieticus požiūrį skleidžiančių mokytojų? O kaip su kitataučių programomis, vadovėliais, jų sudarymo ir leidimo šalimis, užduotimis ir ugdymo turiniu, kaip su kolektyvais ir vadovais?

Jau esame girdėję įvairių skandalų apie organizuojamas keistas jaunimo stovyklas su dar keistesnėmis tendencijomis. Bet kažkodėl gyvename tik nuo skandalo iki skandalo. Nesinorėtų nei tokio fragmentiško pliūptelėjimo, nei raganų medžioklės.

Reikėtų strateginio, nuoseklaus, sistemingo darbo atlikus tam tikrus tyrimus, prisiėmus atsakomybes įvairiuose lygmenyse. Nes pavieniai atvejai yra tik lėtinės, gerokai įsisenėjusios ligos simptomai.

Tiesą pasakius, iki šiol net nebuvau susimąsčiusi apie tai, nes atrodė, kad šitų problemų jau seniai nėra (mažiausiai koks dvidešimtmetis). O dabar vis pagalvoju, kad oi kaip yra.

Gerai, kad kyla pasipiktinimo banga – ji rodo, jog visiems skauda. Bet jeigu ja nepasinaudosime, kad pradėtume patys analizuoti, o kaip čia viskas iš tikrųjų, ateitis gali būti liūdna.

Reikia ieškoti atsakymų, kodėl kelinta karta, gyvenanti toje pačioje šalyje, kurianti bendrą ateitį, skirto piliečius į „jūs“ ir „mes“, nesijaučia bendruomenės dalimi, ilgisi praeities šmėklų ir „ryžtingos / stiprios pono“ rankos. Ir nors turi galimybių pasiekti visą įmanomą informaciją, dažniausiai naudojasi tik propagandine.

Gal visgi reikėtų atidžiau žvilgterti ne į pavienius atvejus, o į sistemą ir jos sudėtines dalis? Visa bėda – ieškoti atsakymų į sudėtingus klausimus, priimti ryžtingus sprendimus užtrunka gerokai ilgiau nei vieną vakarą pasipiktinti išsiveržusiu ugnikalniu. Todėl kviesčiau žmones ne priešiškumui, ne įžeidimams, o konstruktyviai, argumentuotai ir pagarbiai diskusijai – kodėl iki šiol Lietuva kai kuriems nėra „mūsų“ valstybė. Ir ką galėtume padaryti, kad taptų? Gal pradėkime nuo analizės ir diskusijų…

5 Comments

  1. Eugenijus

    „Pakeisti to įsišaknijusio homo sovieticus (ne)mąstymo senojoje kartoje turbūt jau nebeįmanoma. ”
    Nekalbėkit taip, apie visą kartą, aš irgi senos kartos atstovas, bet taip nemanau… atrodo lyg tyčia norit supriešinti kartas…

    Reply
    • Lilija

      Ačiū už nuomonę. Aš rašiau ne apie senesniąją kartą kaip tokią, o apie tos kartos atstovus, kurie šventai įsitikinę, kad sovietiniai laikai buvo gėris. Būtent jų pažiūrų pakeisti, manau, jau neįmanoma.

  2. Darius

    Siaip tai kam kas patinka,ta tas ir ziuri per TV,kitas dalykas ka ir kaip jis tenai mato.Jeigu zmogaus akiratis siauras,mastymas minimalus(norisi tiketi,jog tokiu mazuma),tai nera reikalo is tokiu zmoniu daryti patriotu,skiepyti neapykanta kitaip mastantiems,turintiems svetima tau pasauleziura.Visi siek tiek klysta ir visi ne iki galo teisus.Anksciau ar veliau visa tiesa islenda i viesuma,nors istoriniu ivykiu interpretacijos niekada nebuvo viesa paslaptis.

    Reply
  3. Antonio

    Atsakymas stiprinti kultūra. Lietuviška kultūra lyginant su rusų ir lenkų yra silpnesnė. Šopenas ir Dostojevskis daro savo įtaką. Pakėlę ssvo kultūrą ir švietimą mes sudomonsime rusus ir lenkus. Šiandien jie LNK ar TV3 nežiūrės, per žemas lygis.

    Reply
    • Anonimas

      Reikėtų stiprinti ir kelti televizijose lygį dėl įvairių priežasčių, bet nemanau, kad tuose prorusiškuose kanaluose dabar skamba Dostojevskio ar didžiųjų muzikų kūriniai.

Submit a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti klaidą
Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Nuomonės

Karas „ne iš tos” pusės

Kovo 22-oji Pamaskvėje Rusijoje. Teroro aktas pramogų ir prekybos centre „Crocus City Hall”, kurio metu žuvo (antradienio vakaro duomenimis) 139 ...
2024-03-27
Skaityti daugiau

Nuomonės

Vladimiras Putinas pralenks Josifą Staliną

Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimo darbininkai praėjusįjį savaitgalį „nupiešė” savo lyderio pergalę tris dienas trukusioje procedūroje, kuri buvo pavadinta prezidento ...
2024-03-20
Skaityti daugiau

Mums rašo

Kur gali nuvesti hubriso sindromas

Žavesys, gebėjimas įkvėpti, įtaigumas, matymo platumas, noras rizikuoti, grandioziniai siekiai ir drąsus pasitikėjimas savimi – šios savybės dažnai siejamos su ...
2024-03-17
Skaityti daugiau

PARAMA

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos” žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja – paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai” sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

ATVIRI DOKUMENTAI

VšĮ „Klaipėda atvirai” kiekvieną mėnesį skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat – detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai” dalininkų sąrašą.

Susipažinti su dokumentais.

INFORMACIJA

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Puslapio taisyklės.

Redakcijos tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt

Pin It on Pinterest

Share This