Ir šiomis dienomis klaipėdiečiai nuoširdžiai tiki, kad nerijoje grybų yra gausiau nei žemyne. Kitas panašus beveik religinis tikėjimas – kad kuo toliau nuo Klaipėdos, tuo nerijoje tų grybų yra daugiau.

Racionalaus grūdo čia yra tik tiek, kad į neriją vėliausiai ateina šalnos, taigi grybavimo sezonas ten yra kiek ilgesnis nei toliau nuo jūros.

Tikras grybautojas siekia atsidurti vietoje tuo laiku, kai jau vos galima įžiūrėti grybo kepurėlę, ir perkėla dėl tokių klaipėdiečių koreguodavo darbo laiko pradžią. Vadovas 1965 metais įsakė „grybų sezono periodui nuo rugpjūčio 18 dienos nustatyti bilietų kasininkų ir kontrolierių, taip pat ir „Palangos“ komandos darbo laiką poilsio dienomis nuo 5 valandos.“

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Žinia, Alksnynės kordonas ribodavo žmonių įvažiavimą į piečiau esančią teritoriją. Aistringi grybautojai stengėsi į režiminę zoną patekti net ir klastodami kelionės dokumentus. Vienas toks atvejis nugulė ir į įmonės dokumentus.

Keleivių stoties viršininkas P. Sergijenka 1968-aisiais laikinai pavadavo prieplaukos vadovą ir pasigamino sau komandiruočių. Blankus jis rado prieplaukos viršininko stale, apvalų antspaudą uždėjo iš karto, o kampuotą paėmė iš sekretorės, kai jos nebuvo. Šita jo administracinė kūryba išaiškėjo, kai po kiek laiko jo stalčiuje atsitiktinai buvo rasti 5 švarūs blankai, antspauduoti apvaliu ir kampuotu antspaudais.

Prignybtas stoties viršininkas aiškinosi, kad tie komandiruočių blankai jam buvo reikalingi važiuojant grybauti – kaipgi kitaip pateksi į dar nenušliaužiotas grybingas vietas.

Dokumentų klastojimas visose santvarkose baudžiamas griežtai. Tačiau šiuo atveju tebuvo skirtas papeikimas.

Grybavimo aistra – vadovo vertinimu – jeigu ne pateisina nusižengimą, tai bent jau leidžia vertinti jį įmanomai atlaidžiai.