Lietuvos istorijoje epidemijos ir kitos nelaimės dažniausiai asocijuojasi su karu, tiksliau ligas sukeldavo karo padariniai: išsekimas, didelis žmonių judėjimas, sanitarinių normų nepaisymas.

Kariuomenė tarsi tiesiogiai nėra atsakinga už tokio pobūdžio problemų sprendimą, tačiau ji turi kai kuriuos gebėjimus ir galimybes, be kurių neapsieinama. Martyno Vainoriaus nuotr.

Paminėtinos trys tokios nelaimės: XVII a. viduryje, vadinamojo Tvano metu vykusi maro epidemija, XVIII a. pradžioje, Didžiojo Šiaurės karo metu taip pat vykęs maras, ir 1918-1919, I Pasaulinio karo pabaigoje, vadinamoji ispaniško gripo ar karštinės epidemija.

Šios ligos dažnai nusinešdavo daugiau aukų nei pats karas, bet buvo akivaizdus ryšys tarp karo ir šių kitokio pobūdžio nelaimių.

Šį kartą kitaip, jokio didelio karo nėra, o sunki dusinanti virusinė liga šluoja žmones šimtais ir net tūkstančiais. Kas gi atsitiko?

Pasaulis visada keitėsi, kartais judėjo globalumo link, kaip dabar, o kartais priešingai, pasidalindavo atskiromis izoliuotomis civilizacijomis, valstybėmis ar net mažomis bendruomenėmis. Jeigu antikinis pasaulis buvo iš esmės globalus, prekybos keliai atviri, ekonomika klestėjo, tai viduramžiais, ypač ankstyvaisiais viską valdė natūrinis ūkis, žmonės gyveno skurdžiai, bet taip formavosi skirtingos kultūros, dabartinės kultūrinės įvairovės pirmtakės. Panašu, kad globalumo amžius eina į pabaigą, nes didelis progresas ir tarptautiškumo klestėjimas atveda į pažeidžiamumą. Neatsitiktinai virusas labiausiai paveikė išsivysčiusias, klestinčio turizmo, keliaujančias šalis.

Jeigu karo metu labiausiai nukenčia teritorijos, kuriose tiesiogiai vyksta karo veiksmai, tai ligų atveju labiausiai kenčia miestai, didelio žmonių susibūrimo centrai.

Žmonės prisitaiko prie visokių sąlygų. Venecijiečiai, norėję apsisaugoti nuo XIV a. maro išrado karantiną – 40 dienų laikotarpį, kurio nepraėję asmenys, laivai negalėjo patekti į šį prekybos miestą, iš čia ir pavadinimas. Tačiau realiai apie izoliacinius laikotarpius buvo žinoma gerokai seniau, Bizantijos, senųjų civilizacijų laikotarpyje. Nieko keisto, tiesiog nėra kitos išeities.

O kaip kariuomenė, ką ji gali veikti epidemijos sąlygomis? Tarsi tiesiogiai nėra atsakinga už tokio pobūdžio problemų sprendimą, tai daugiau bažnyčios, sveikatos sistemos, žynių kastos reikalai. Tačiau tikrumoje kariuomenė turi kai kuriuos gebėjimus ir galimybes, be kurių neapsieinama.

Pirmiausia, kariuomenė turi pareigą klausyti įsakymų ir nurodymų ir juos vykdyti, todėl tinka visoms kontrolėms ir ribojimams užtikrinti. Šiuo metu tokie darbai dažniausiai patikimi vidaus reikalų sistemai, policijai, pasieniui, bet ilgus amžius tai buvo kariuomenės darbai.

Antra, kariuomenė turi ar turėtų turėti logistinius pajėgumus statant vadavietes, tiltus, laikinuosius pabėgėlių miestus ir stovyklas, įvairaus pobūdžio saugyklas, priemones pervežant krovinius ir užtikrinant jų saugumą.

Tokiu būdu kariuomenė yra ta iš šalies mieganti, bet pavojaus metu prabundanti jėga, išlikimo mechanizmas, mobilizacinis organizmas, galintis imtis išlikimui ir susitelkimui reikalingų darbų.

Kariuomenė yra pagrįsta tarnavimo valstybei ir visuomenei idėja, nėra suskaldžiusi partiniu pagrindu ir netarnauja kažkieno privačiam interesui. Kariuomenė telkia ir jungia, o ne ignoruoja ar skaldo.

Tai mašina, kuri labai priklauso nuo to, kas jai duoda įsakymus, ji beatodairiška ir inertiška, paprasta ir kartais atrodo primityvi, tačiau tai galingas krizės įrankis, kuris sunkiu metu, kai neveikia teisė, planavimas, tradiciniai sprendimai yra vienintelė tikrai jėga ir instrumentas.