Ėjo 2020-ieji metai po Kristaus gimimo. Pasaulyje siautėjo maras. Neaplenkė jis ir nykštukinės karalystės, vardu Lituania. 
Maro užkratą į minėtąją karalystę parvežė grįžusieji iš už jūrų marių. Tad pirmiausia jiems buvo įsakyta griežtai likti savo palociuose, kuriuose gyvena, kad tos bacilos neišnešiotų tarp kitų Lituania žmonių.
Bet ne visi klausė šalies valdovų įsakymų. Tad jiems pradžioje liepta dėvėti maro kaukes, o nepaklusniuosius vėliau jau imta grūsti į požemius.
Nors maras į aną pasaulį siųsdavo išskirtinai tik senus, paliegusius, įvairių negalavimų kamuojamus žmones, aplenkdamas jaunus, vidutinio amžiaus sveikus gyventojus ir vaikus, kurie bacilos net nepajausdavo turintys, svarbiausias karalystės Liekarius Aurelijus, pradžioje raginęs žmones maro nesibaiminti, vieną dieną staiga ėmė ir pasikeitė – prisakė jau visiems gyventojams, išeinantiems iš namų, nešioti maro kaukes, bet dar labiau maldavo iš namų su visam geriau neiti. Nenešiojantiems maro kaukių prigrasino paskirti dideles baudas, o nepaklusniuosius pažadėjo be gailesčio grūsti į bokšto belangę.
Tiems, kas namie pritrūkdavo maisto, buvo leista nueiti į turgų, kuriame prekijai irgi griežtai privalėjo veidus slėpti po kaukėmis. Pakeliui į turgų ir atgal reikalauta laikytis saugaus atstumo, susitikus kaimyną bemat bėgti nuo jo į šoną kaip nuo nelabojo ir, apsaugok Viešpatie, nebandyti kalbėtis.
Bet labiausiai nuo maro kentėjo ne jo bacila užsikrėtusieji, o kitų ligų kamuojamieji – susuktieji podagros beigi artrito, savo vidurių nuo šiltinės nebelaikantieji ar baisiausius dantų skausmus kenčiantieji. Mat nebeliko, kas jais pasirūpintų – alchemikai, daktarai, burtininkai, žiniuoniai irgi aptiekoriai dabar buvo užsiėmę vien tik maro reikalais ir kitų ligų kamuojamus griežtai apžiūrėti atsisakė, tarsi visos kitos ligos staiga būtų išgaravusios, lyg burtų lazdele pamojus.
Tad pastarieji šią ašarų pakalnę palikdavo tyliai, visų pamiršti, apraudoti tik pačių artimiausiųjų, bijančių net prasitarti, jog anie į dangų iškeliavo ne nuo maro: mirti ne nuo maro Lituania karalystėje tapo nepadoru…
O tuo metu atėjo pavasaris – artėjo Viešpaties Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo iš numirusiųjų šventė.
Ir tada stojo Didžiojo karalystės maršalkos Sauliaus, jau su visam pasveikusio nuo anksčiau jį kamavusios ne maro ligos, valanda. Ir paskelbė jis įsaką, ir jame griežtai nurodė per Prisikėlimo šventę visiems iki vieno likti savo trobose, į lauką net nedrįsti kišti nosies, idant maro užkratą būtų galima įveikti sėdėjimu namie.
Ir pasiuntiniai Didžiojo maršalkos įsaką skubiai nugabeno į didžiųjų miestų aikštes, ir šaukliai jį skelbė gyventojams, kad anie iki švenčių būtų su juo supažindinti.
„Kas išdrįs neklausyti Didžiojo maršalkos įsako, bus baudžiamas viešai tąjį nuplakant rykštėmis, o jei ir po nuplakimo tasai išdrįs išeiti už miesto vartų – bus pakartas centrinėje miesto aikštėje”, – skelbė įsakas, o jo pasiklausyti susirinkę žmonės gūžėsi po maro kaukėmis nuo išgąsčio, stengdamiesi nepriartėti vienas prie kito.
Tačiau buvo ir tokių, kurie tik tyliai sau šypsojosi į ūsą, ir, išklausę įsako, bemat puolė kinkyti arklių, idant spėtų miestą palikti iki griežtasis potvarkis ims veikti ir Didžiojo etmono kareiviai išsirikiuos pakelėse. Ir traukė tie nepaklusnieji karalystės keliais ir takeliais kas arkliais kinkytomis gražiomis karietomis ar kuklesnėms bričkelėmis, kas– tiesiog sėdę ant pabalnoto žirgo, o kas – ir pėsčiomis, nelygu, kuriame mieste gyveno jų per metus išsiilgti artimieji.
Užtatai stojus Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų rytui, Didysis maršalka Saulius pakirdo gerai nusiteikęs: pasiuntiniai raportavo, kad etmono kareiviai stropiai vykdo jo įsaką, saugo visų karalystės miestų vartus, o ir važiuojančiųjų keliais – vos vienas kitas. Pastarieji, kariūnų įspėti, paklusniai vykdo nurodymą grįžti ten, iš kur atjoję, visi yra labai nuolankūs, tik giria beigi garbina jo, maršalkos Sauliaus, išmintį.
„O kad jau taip, būti man Didžiuoju maršalka, ačiū tau, Viešpatie, dar ne vienerius metus“, – pagalvojo sau Saulius, paglostęs pilvą beigi garsiai atsiraugėjęs po trijų sukirstų kiaušinių ir kumpio gabalo.
Tad sveiki sulaukę Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų dienos, garbingieji karalystės Lituania žmonės!
Na, nesitikėjau iš Jūsų, Palmira, tokio kvailo teksto. Visų pirma, karantinas yra ne mūsų valdančiosios daugumos arba politikų sugalvotas išmislas. Apie epidemijų valdymą, kurios, jeigu nėra tinkamai reguliuojamos, gali sugriauti šalies medicinos sistemą, visame pasaulyje mąsto mokslininkai, kurie yra vadinami epidemiologais. Tai, va, Brangioji, jų nuomone, tokiomis aplinkybėmis, kurios dabar susidarė, žmonija nieko mandresnio negali padaryti apart sėdėti namuose. Tai yra rekomenduojama tam, kad didžioji dalis žmonių viruso lengva forma persirgtų ir imunitetą įgauti palaipsniui, t. y. sėdėdami šiltuose namuose. O tie, kurie sirgs sunkia šios ligos forma – turėtų nors minimalią galimybę į pagalbą. Ir tokios priemonės yra taikomos ne vien Lietuvoje, bet praktiškai daugelyje pasaulio valstybių, kurios nori apsaugoti savo piliečius nuo medicininės sistemos kolapso. Tačiau Jūs kažkodėl matote ne esminius dalykus, o personalines agendas: bandote apkaltinti tam tikrus asmenis, jog jie yra kalti dėl Jūsų, Palmira, netekties. Kitas klausimas, o tai kogi Jūs netekote? Kaip supratau, Jums skaudžiausia, kad negalėjote laisvai švęsti religinės šventės – Šv. Velykų? Manau, jog toks apribojimas yra labai įdomus ir teigiamas atvejis žmonijos istorijoje. Ko gero, pirmąkart mūsų rūšies istorijoje buvo remtasi fizinių mokslo (epidemiologų) nuomone ir visame pasaulyje atšauktos religinio turinio apeigos. Kitaip tariant, pirmą kartą žmonija blaiviai įvertino, kas yra tikrovė (tikras yra virusas, kuris žudo senus ir paliegusius), o kas yra pramanai (šiuo atveju, Lietuvos kultūriniame gyvenime dominuojanti krikščioniška doktrina). Tai rodo, jog modernus pasaulis, nors ir letai, bet užtikrintai eina teisinga kryptimi: mokslo ir žinių linkme, nes tik tai turi realų potencialą mus padaryti sąmoningus savo ir kitų atžvilgiu. Kita vertus, abejoju, jog Lietuvoje žmonės sąžiningai laikėsi karantino taisyklių per Šv. Velykas. Veikiausiai, didelė dalis žmonių pasklido po visą Lietuvą, o kartu išvežiojo ir užkratą, nusinešiantį ne mažai senų ir ligotų žmonių gyvybių… Ką gi, lieka palaukti ir pasižiūrėti, kas bus dabar. O įdomiausia bus pamatyti, ar mūsų – krikščioniška visuomenė – ko nors iš to pasimokys, ar vis dėlto pasiliks progreso šešėlyje.
Apgailestauju, kad neskiriate literatūrinių žanrų ir kaip dalis tautiečių iš baimės, regis, praradote humoro (taip, juodojo, egzistuoja ir toks) jausmą. Sakmę (politinę satyrą) ,deja, iššifravote neteisingai, dar kartą dėl to apgailestauju. Gražių šv. Velykų!
За здравие,а закончили за упокой. Prašau atleisti, bet nepavyko padoraus vertimo padaryti. Pradžia kaip baisi pasaka ,bet tęsinys….. gerbiamoji, Jūsų vieta infekcinis skyrius, slaugytojos padėjėja. Gal tada atsiras situacijos supratimas.
Tokių pasiūlymų ir pamatymų prirašė, kad norisi paprašyti. Brangioji, gal pradėk pirmoji rinktis mirtį, kai Lituanijoje yra garbė, o jei vėliau numirsi, tai padarysi šaliai gėdos. O be to, ko lendi į maršalkos Sauliaus valgomąjį ir skaičiuoji jo suvalgytą maistą, tai tris kiaušinius ir kumpio gabalą. Skaitytojams tikrai neįdomu ką valgo tamstos aprašytas Saulius.
Na bent skaniai prisijuokiau, skaitydama tokia autientiska pasakele!. Rasytoja Palmira tikrai nesusipykus su humoru jausmu. Saunuole! Nors vienas pozityvo lasas sioje negatyvios ziniasklaidos liune! Dekui zurnalistei Palmirai uz toki smagu rasini!
Ačiū už šį pasakojimą. Labai įdomu. Pasirodo situacija šiuo metu identiška.