P0

Fotoreportažai, Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Išskirtinio sovietinio paminklo akcentas liko Klaipėdoje (3)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-05-27


Šiandien, gegužės 27-ąją, sukanka 75-eri metai, kai pokarinėje Klaipėdoje buvo oficialiai atidengtas pirmasis paminklas – tuometinėje Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje ant postamento beveik pusei amžiaus įsikūrė 45 mm prieštankinė patranka. Jis, beje, ko gero, tapo ir pirmuoju sovietų pastatytu pergalės paminklu buvusioje Vokietijos teritorijoje.

Ta proga „Atvira Klaipėda“ cikle „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“ apžvelgs šios aikštės raidą, kurios įdomiu etapu yra ir Martynui Mažvydui skirto paminklo kelionė iki šios vietos.

1954-ieji. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Susiformavo XX a. pr.

Kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Demereckas yra rašęs, kad miesto šiaurinė riba XIX a. pr. ėjo palei dabartinę S. Daukanto gatvę, kurios susikirtime su Ilgąja (vėliau Liepojos, dabar – Herkaus Manto) gatve, stovėjo šiauriniai miesto vartai. Karaliui miestui padovanojus žemės iki Svijanės upelio (tekėjo nuo dabartinės geležinkelio stoties palei dabartinę J. Janonio gatvę ir dabartinėje Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorijoje įtekėjo į marias) buvo įkurtas naujas miesto kvartalas, pavadintas Vilhelmo miestu (karaliaus garbei). O Liepojos gatvė buvo pratęsta iki Svijanės upelio, kur pastatyti nauji Liepojos vartai.

1812 m. čia buvo įrengtas vienas iš dvylikos miestą supusių gynybinių įtvirtinimų – į šiaurinę pusę orientuoto pusė šešiakampio šanco. Ant jo pylimo turėjo būti dislokuota trijų patrankų baterija.

K. Demereckas rašo, kad 1816 m. buvo pradėti formuoti nauji žemės sklypai už Svijanės upelio. Palei upelį nutįso ilgi siauri žemės sklypai, o jų pietine riba buvo nuo Liepojos gatvės palei Svijanės upelį nutiestas naujas kelias, vėliau pavadintas Pievų gatve (dabar – J. Janonio g.).

Anot architektūros istoriko Jono Tatorio, dabartinių J. Janonio ir Herkaus Manto g. sankryžoje XX a. pr. buvo palikta neužstatyta nemaža aikštė.

1915 metais datuojame atviruke vyras stovi ties dabartine Lietuvininkų aikšte. ebay.de nuotr.

„Galbūt manyta ateityje ją paversti reprezentacine. Tuščios aikštės vienu pakraščiu ėjo tramvajaus bėgiai. Vėliau aikštėje suaugo medžiai, buvo pastatyta suolų, pasodinta gėlių. Taip ji virto poilsio skveru“, – rašė J. Tatoris.

Šiaurės vakarinis aikštės kampas. „Memeler Dampfboot”/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Pasak jo, trečiajame XX a. dešimtmetyje buvo pradėti statyti dideli daugiabučiai kooperatiniai namai. Iš pažiūros jie atrodė tarsi vienas statinys, bet viduje buvo sienų padalyti į sekcijas, kurios priklausė atskiriems šeimininkams. Kiekvienas sektorius turėjo atskiras išorines duris ir laiptines. Tokių namų grupės išaugo tuometinės aikštės pakraštyje, tada vadintoje Liepojos vardu.

flickr.com nuotr.

Tokiuose namuose apsigyveno daugiausia valdininkai, prekybininkai, inteligentijos atstovai.

Aikštė tarpukariu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Direktorijos rūmai Kanto aikštėje (ji kurį laiką turėjo ir žymaus filosofo vardą – autor. past.), kuriuose gyvena direktorijos ir miesto valdininkai“, – 1936 m. gegužę skelbė laikraštis „Vakarai“.

1926 m. rugsėjį laikraštis „Klaipėdos garsas” informavo, kad Kanto aikštėje atidarytas „Vaikų Darželis”.

„Jame lankosi keletas priešmokyklinio amžiaus mažučių. Šios auklėjimo įstaigos įsteigimui ir išlaikymui daug pasidarbuoja lietuvių moterų grupė. Dabar tik lieka laukti kiek šį dalyką parems visuomenė. Ši įstaiga mažai tėra žinoma, todėl steigėjoms vertėtų plačiau kuriuo nors būdu supažindinti visuomenę, surengiant šiuo reikalu paskaitų; ar plačiau spaudoje išdėstyti panašių įsaigų svarbumą, nes tik visuomenei padedant ji galėtų tinkamai išsivystyti”, – skelbė „Klaipėdos garsas”.

1936 m. birželį šis „Vakarai” rašė, kad Kanto aikštėje pradedama statyti nauja miesto pradžios mokykla – jau padėti pamatai, netrukus pradės kiltis sienos.

„Naujoji mokykla statoma lietuvių ir vokiečių vaikams. Mokykla turės vieną geriausiai. įrengtų sporto salių mokykliniam jaunimui”, – rašė „Vakarai”.

Aikštė tarpukariu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1936 m rugpjūtį laikraštis skelbė, kad pradėta grįsti Kanto aikštės pietinę dalį.

„Čia būtinai buvo reikalingas grindys, nes aikštė beveik viduryje miesto, o buvo negrįsta. Rudenį į pavasarį čia buvo didelis purvynas, o vasarą siausdavo dulkių debesis”, – rašė „Vakarai”.

Aikštė tarpukariu. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

1938 m. gruodį ši aikštė buvo pervadinta 1934 m. mirusio Vokietijos prezidento Paulio von Hindeburgo vardu.

Tapo kapinėmis

Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo, kad sovietams 1945 m. pradžioje užėmus Klaipėdą buvusioje Hindeburgo aikštėje buvo įrengta masinė per miesto užėmimą žuvusių raudonarmiečių kapavietė.

Joje jau gegužės 27 d. buvo atidengtas Pergalės paminklas, kurį sudarė ant postamento pastatytas 45 mm kalibro prieštankinis pabūklas, prie postamento pritvirtinti TSRS ordinai ir postamento papėdėje įrengta dekoratyvinių rutulių ir inkarų kompozicija.

Paminklo atidengimo iškilmės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotraukos

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriko Sauliaus Karaliaus, būtent šis paminklas tapo pirmuoju pokarinėje Klaipėdoje – iškilo jis greičiau nei Lenino ar Stalino stovylos. Tuo metu V. Safronovas rašo, kad šis monumentas, ko gero, laikytinas pirmuoju paminklu, skirtu pergalei „Didžiajame Tėvynės kare“, įrengtu buvusioje Vokietijos teritorijoje.

Paminklas buvo sukurtas ir pastatytas dalinių, dalyvavusių užimant Klaipėdoje iniciatyva – įrengtas 32-osios šaulių divizijos pajėgomis, suprojektuotas 4-osios smogiamosios armijos inž. kpt. A. Malyševo ir jefreitoriaus Pazdejevo.

Anot KU istoriko, profesoriaus Vyganto Vareikio, statyboje dalyvavo 40-ties kariškių grupė. Statybai vadovavo generolas-majoras Razvodovas. Paminklas, pjedestalas su užkelta 45 mm patranka, buvo pastatytas per 18 dienų.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Sudėtingiausia buvo kariams iš plytų išmūryti rutulius, bet energingam karininkui prižiūrint ir tai tapo įmanoma. Užbaigus mūro darbus, paminklas ir rutuliai buvo nutinkuoti pilko granito trupinių tinku. Ant viršaus užkelta patranka, o keturiuose kampuose apačioje prie rutulių grandinėmis buvo pritvirtinti inkarai. Paminklą iš visų pusių puošė mediniai, bet gražiai nudažyti „Tėvynės karo“ ordinai. <…> Sutvarkius aplinką ir tarybinių karių palaidojimo vietą, kuri buvo už paminklo rytinėje aikštės pusėje, įvyko iškilmingas atidarymas, kuriame teko dalyvauti“, – yra rašęs nuo 1945 m. pavasario Klaipėdoje gyvenęs architektas Petras Lapė.

Nuo 1952-ųjų Klaipėdoje darbų vykdytoju pradėjęs dirbti inžinierius Mykolas Pužauskas knygoje „Darbas saulę palydėdavo“ rašė, kad Pergalės paminklą kartu su kariškiais mūrijo Statybos montavimo kontoros Nr. 3 statybininkai.

„Granitinį tinką padarė iš Kauno statybos tresto komandiruotas tinkuotojas, nes aukštos kvalifikacijos tinkuotojų tarp SMK-3 statybininkų dar nebuvo“, – rašė M. Pužauskas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Granito postamente įrengtas keturkampis obeliskas, kurio keturios sienos papuoštas Tėvynės karo ordinais, jo viršuje stovi prieštankinis pabūklas, su įlietais ratais betone. Prie jo papėdės – milžiniški pilkos spalvos granito rutuliai, sujungti geležinių grandinių, ir prie jų viršūnių juodi ketiniai inkarai aiškiai byloja, kad Klaipėda — jūros miestas. Plonas pabūklo vamzdis nukreiptas į vakarus. Paminkle įrašas: „Klaipėdos išvaduotojams”. Ir kitoje paminklo sienoje statytojų vardai: generolas majoras Razvozovas, inžinierius kapitonas Mališevas, jefreitorius Pozdiejevas, viršila Maliuga, jefreitorius Jerofiejevas ir jefreitorius Solovjovas. Šalia paminklo, apkloti gėlėmis ir vainikais, pilkuoja antkapiai“, – tai paminklą 1949-ųjų sausį aprašė „Raudonajame švyturyje“ paskelbto straipsnio autorė L. Obuchova.

Tokie kaip užkeltasis ant pjedestalao pabūklai 53-K (сорокапятка), sukurti konstruktoriaus Michailo Loginovo, 1937 m. buvo pradėti gaminti Kalinino vardo gamykloje Nr. 8 Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas). Iki 1943 m. SSSR pagamino 37 354 tokius pabūklus (svoris kovinėje padėtyje – 560 kg, žygio padėtyje su pirmagaliu – 1200 kg; didžiausias šaudymo nuotolis – 4,4 km; greitošauda – 15-20 šūvių per min.).

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Ta patranka nuėjo didelį kovos kelią Maskvos iki Klaipėdos. Is šios patrankos fašistinius tankus Kursko lanke naikino komjaunuolis, jaunesnysis seržantas, Tarybų Sąjungos Didvyris Ismailas Chamzalijevas, Gausindamas kovinę didvyrio šlovę, Klaipėdos miesto šturmo metu pabūklų tarnyba, vadovaujama seržanto Kovaliovo iš šios patrankos irgi taikliai naikino priešą”, – 1975 m. „Lietuvos žvejyje” rašė atsargos majoras J. Kopylcevas.

„Be architektūrinio akcento, želdinių ir aikštės dangų sutvarkymo, pati erdvė nebuvo keičiama, tik pietinėje jos kraštinėje dykynės vietoje buvo pastatyti nauji tipiniai gyvenamieji namai“, – knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo architektas Tomas S. Butkus.

Leninas taip ir neatėjo

Anot T. S. Butkaus, monumentas buvo statytas iš nekokybiškų statybinių medžiagų ir menine verte nusileido analogiškiems paminklams kituose miestuose.

1967 m. lapkričio 28 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo nuspręsta paminklą iki 1975 m. rekonstruoti.

1963-ieji. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Rekonstrukciją skatino ir ideologinė netvarka: Pergalės paminklas buvo pastatytas Lenino aikštėje, o V. Lenino paminklas stovėjo aikštėje prie stoties. Būta planų pastarąjį perkelti į Lenino (dab. Lietuvininkų) aikštę, tačiau tam dėl prasto skulptūros meninio lygio pasipriešino Kultūros ministerija (galiausiai perplanuojant aikštę prie stoties, paminklas buvo visiškai nukeltas). Todėl buvo nutarta sukurti naują paminklą ir tik tada jį perkelti į Lenino aikštę, o Pergalės paminklą perprojektuoti ir statyti „broliškose tarybinių karių kapinėse“, – rašė T. S. Butkus.

1968 m. balandį vykusio Architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus susirinkimo protokole konstatuojama, jog Pergalės paminklo rekonstrukcijos klausimu „vieningos nuomonės neprieita ir klausimas atidėtas apgalvojimui”.

Klaipėdos miesto vyr. dalininkas Petras Šadauskas, kuris buvo ir pranešėju minėtajame architektų susirinkime, 1968 m. lapkritį Valstybinio statybų reikalų komiteto pirmininkui Antanui Aksomitui rašė, kad Kultūros ministerija organizuoja kūrybinį konkursą „projekto idėjinio eskyzo sukūrimui“, o Architektų sąjungos Klaipėdos skyrus, pritardamas tokiam ideologiškai teisingam paminklų išdėstymui, prašė LKP Klaipėdos miesto komiteto ir Vykdomojo komiteto „atitinkamai orientuoti Pergalės paminklo projektavimą, ir išrūpinti naujam Lenino paminklui (esamas betoninis netinka pagal proporcijas aikštės apimčiai) pastatyti leidimą“.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Po vykdomojo komiteto pirmininko drg. F. Lengvenio pasikalbėjimo su Kultūros ministerijos darbuotojais ir pasikeitus nuomonėmis su LKP Klaipėdos miesto komitetu, pareikšta, kad Pergalės paminklo statyba bus projektuojama esamoje Lenino aikštėje“, – rašė vyr. dailininkas ir prašė „tarpininkavimo koordinaliam šių klausimų išsprendimui“.

Apie konkursą 1971 m. sausį „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė J. Tatoris. Anot šios publikacijos, konkursas naujam Pergalės paminklui sukurti Ministrų Tarybos sprendimu buvo paskelbtas tik 1970 m.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Naujas posūkis tarybinėje architektūroje ir nauji vėjai mene paskatino architektų ir skulptorių mintį išraiškingesniam aikštės sprendimui.<…> Ir štai, pasibaigus konkurso terminui, miesto projektuotojų rūmuose išeksponuota daugelis originalių paminklo projektų ir maketų. Jų kūryboje dalyvavo penkiolika Vilniaus ir Klaipėdos architektų bei skulptorių. Uždara, stambiais namų masyvais suspausta, aukštais medžiais galuose uždaryta aikštė varžė konkurso dalyvių kūrybinę mintį ir užmojus, nes teko derintis prie esamos aikštės dydžio ir aplinkos, branginti kiekvieną augantį medį, taikytis prie esamo tradicinio centrinio aikštės sprendimo. Paminklo, viso aikštės išplanavimo bei paviršiaus padengimo projektuose pateikti variantai gana įvairūs ir skirtingi. Vieni autoriai, tarsi atkartodami medžių vertikalius kamienus, parinko paminklui vertikalų, į viršų kylantį siluetą; kiti – priešingai, ieškodami kontrasto, įvedė neramias, dinamiškas horizontaliai ar įžambiai judančias skulptūrines formas ir mases.

Skirtingai projektuose išreikšta ir idėja. Vieni autoriai, panaudodami santūrias, ramias architektūrines formas, svarbiausias istorinių pergalių datas pažymi bokštų vėjarodėse; kiti – audringų kovų kelią išreiškia dramatizuotose karių bei istorinių reljefų figūrose; vieni paminklą sprendžia frontaliai – išryškindami pagrindinį fasadą, o kiti ieško ekspresijos ir lygiaverčio visų fasadų sprendimo, įvairiai siūlomos ir medžiagos: granitas, metalas, dekoratyvinis betonas. <…> Pirmoje vasario mėnesio pusėje į Klaipėdą suvažiuos žymesnių tos srities specialistų vertinimo komisija, kuri atrinks geriausią projektą“, – rašė J. Tatoris.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

Šiam konkursui savo idėją buvo pasiūlęs ir žymus klaipėdietis architektas Alfredas Gytis Tiškus. Knygoje „Architektas Alfredas Gytis Tiškus. Laužta prasmės linija“ rašoma, jog architektas siūlė idėją „Ąžuolas“: ąžuolo motyvą su atsišakojančiomis stilizuotomis šakoms, simbolizuojančiomis vis naujas kartas ir naujus istorinius laikus bei istorinius faktus.

Alfredo Gyčio Tiškaus siūlytos idėjos maketas, paskelbtas knygoje „Architektas Alfredas Gytis Tiškus. Laužta prasmės linija“.

Anot knygoje cituojamo A. G. Tiškaus, apžiūrėjęs darbus generolas pasakė, kad darbai labai įdomūs, bet jis turi pasitarti su kovų bendražygiais, kurie vadavo Klaipėdą.

„Po dviejų savaičių jis pareiškė: kol jie nenumirsią, nieko nebus. Reikėjo suprasti, kad išvaduotojams labiausiai tiko patranka. Tik ją nusprendė pastatyti arčiau žemės, bet ir taip netiko, todėl vėl buvo užkelta ant pjedestalo, o pjedestalas aptaisytas akmens plokštėmis, taip ir sulaukė šis paminklas Nepriklausomybės atkūrimo dienų“, – rašoma knygoje.

Apie veteranų pasipriešinimą sumanytiems pokyčiams liudija ir Klaipėdos regioniniame valstybės archyve esantis 1971 m. vasario pradžioje „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijai parašytas laiškas.

Baltijos kovų šlovės vietomis vykusio žygio laivu „Komsomolec Litvy“dalyvių sutikimas 1969 m. rugsėjį. Bernardo Aleknavičiaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo) nuotr.

„Norime šiuo laišku išreikšti savo ir kitų draugų nepasitenkinimą tuo, kad norima nugriauti Tėvynės karo relikviją, paminklą su pabūklu Klaipėdos m. Lenino aikštėje ir jo vietoje pastatyti naują išrinktą iš eksponatų, išstatytų projektavimo instituto patalpose vadinamojoje „parodoje”. Mes nežinome kokį iš tų eksponatų išrinks, tačiau mumyse pusė jų iššaukia pasipiktinimą, nes futuristinė išraiška yra svetima tarybinės liaudies skoniui ir skaityti pav. kažkokį daugiakampį ir daugiaplokštį luitą su skylėm, primenantį prieštvaninio gyvūno dubens kaulą, Pergalės paminklu, mums atrodo šventvagystė. Mes nieko neturim prieš nekuriuos kitus eksponatus išpildytus alegorine forma, tačiau jokiu būdu negalime suprasti kam reikia naikinti seną, mielą kiekvieno Tėvynės karo veterano širdžiai relikviją virš ketvirtį amžiaus simbolizavusią Tarybinės liaudies herojinio epo šlovę Klaipėdoje. Mes siūlome palikti Lenino aikštėje mūsų liaudies pasiaukojančios kovos liudininką, senąjį paminklą, pastatytą kovos dalyvių, o naują pastatyti kitoje vietoje. Mūsų uostamiestis auga diena iš dienos. Negi neatsiras jame vietos dar vienam Pergalės paminklui? Tausokite senas relikvijas. Prisiminkite seną išmintį – „Gerbkite savo tėvus, jei norite,kad jūsų vaikai jus gerbtų”, – rašė 16-osios Lietuviškosios Raudonosios Vėliavos Ordino Klaipėdos šaulių divizijos veteranai Buiko, Gerunkštis, Jurginis, Norkūnas, Rubinšteinas, Ūlozevičius ir Žilinskas.

Aikštės šiaurės vakarinė dalis tarpukariu. „Memeler Dampfboot”/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Matyt, veteranai iš tiesų buvo labai įtakingi, nes galiausiai S. Daukanto gatvėje 1975 m. atsirado naujas memorialas Tarybinės armijos kariams, sukurtas architekto Petro Šadausko ir skulptoriaus Juliaus Vertulio, o patranka liko savo vietoje.

Panaudojo Borusijos postamento granitą

Pergalės aikštė galiausiai buvo rekonstruota tik 1974 m. pagal architekto Zigmo Bernardo Rutkausko projektą.

„Tada dirbau „Komprojekto“ Klaipėdos skyriaus vyriausiuoju architektu ir atėjo į jį užsakymas iš Vykdomojo komiteto, aprobuotas pirmininko Alfonso Žalio. Pasikvietė mane ir daug kartu „Komprojekte“ dirbusių architektų skyriaus viršininkas Jurgis Putna ir sakė, kad yra toks reikalas – reikia padaryti geriau nei yra, bet naujo nieko siūlyti negalima. Visi užpuolė, kad reikia daryti man. Daug didelės išmonės nereikėjo – padariau gana aiškų eskizą ir nuėjau pas Alfonsą Žalį, kadangi jis buvo pagrindinis užsakovas. Jis informavo, kad sukvies visus veteranus ir turėsiu referuoti jiems savo pasiūlymą. Kaip jie pasakys, taip ir bus, nes mes valios šiame klausime neturime, sakė Žalys. Taip ir buvo – sukvietė, susirinkome į Vykdomojo komiteto salikę, sėdėjo ten daug tų veteranų, vieni su ordinais, kiti su lentelėmis, kur daug tų ordinų yra, visi šneka rusiškai. Eksponavau savo pasiūlymus, Žalys atsisėdo gale pasiėmęs blanknotą. Papasakojus jie ilgai tarp savęs ginčijosi, Žalys kažką rašė nesikišdamas į jų pokalbį. Paskui jie pasakė – chorošo, gera linkme einama, bet dar sykį reikia pasirodyti jiems su galutiniu pasiūlymu dėl smulkmenų. Už savaitės vėl susitikau su jais su savo eskizais, Žalys vėl sėdėjo gale. Baigėsi viskas gerai – reikėjo padaryti taip, kad liktų toks pat paminklo aukštis, forma. Mano pasiūlymai buvo spalvotus betoninius ordinus pakeisti kaltais iš granito, paminklą padaryti vertikalų – senasis buvo laiptuotas, ordinus užlipinti ten, kur buvo, ant viršaus palikti tą pačią patranką, kur ji buvo, padaryti granitinius rutulius, ant jų uždėti inkarus, nes čia daugmaž Klaipėdos simbolis, grandines. Praėjo projektas dar vėliau ir per visas architektūrines tarybas, lyg ir buvo nuvažiuota iki Vilniaus „Komprojekto“ centro“, – pasakojo Z. B. Rutkauskas.

Aikštė po rekonstrukcijos. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

Pasak jo, rekonstrukcijos metu buvo pagerintos aikštės betoninės trinkelės, išplanavimas pasikeitė, nes gale aikštės, prie dabartinės Šaulių gatvės buvo penkių ar aštuonių karių kapai ir jų palaikai buvo perkelti prie Skulptūrų parko.

„Buvo sutarta su veteranais, kad juos bus galima perkelti. Atsimenu, kad buvo lentelės su tiksliomis pavardėmis, visi jauni žmonės, po 20-22 metus“, – sakė architektas.

Apie tuomet vykusį palaikų perlaidojimą 1990 m. rašė ir J. Tatoris.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo) nuotr.

„Darbas buvo pavestas Statybos remonto valdybai. Naujasis postamentas buvo išbetonuotas, nes senasis buvo padarytas iš subombarduotos Klaipėdos pastatų plytų, užtinkuotų granitiniu tinku. Jis buvo nugriautas iki pamatų, buvo išbetonuota atrama ir padaryta apdaila, paminklas tapo gelžbetoninis. Visus darbus darė ir Dangės kombinatas, buvęs labai stiprus apdirbant granitą – pjovė, poliravo medalius, ordinus. Neatsimenu tik dalininko pavardės, kuris iškalė visus reikalus. Patranką naujai nudažėme žalia spalva. Aš už tą rekonstrukciją dabartinių teisuolių nuomone, jau esu toks koloborantas, nors aš nei ten stengiausi, nei bėgau prašiausi, tiesiog dalykiškai, pagal tarnybinę liniją buvo paskirta. Buvo padarytas paprastas projektinis darbas“, – sakė Z. B. Rutkauskas.

Jis patvirtino P. Lapės ir J. Tatorio straipsniuose išguldytus teiginius, kad Pergalės paminklo apdailai buvo panaudotos granito plokštės, pagamintos iš išlikusio prieš Rotušę stovėjusio Borusijos paminklo postamento.

„Jo apdailai panaudotas pilkas granitas iš kito paminklo! Klaipėdiečiai prisimena, kad ten, kur stovi žvejo skulptūra, prieš administracinį pastatą stovėjo pilko granito „Borusijos“ paminklo apačia. Ją 1971 m. demontavo ir nuvežė į akmenų sąvartyną. Paminklo apačia taip pat architektūrinio meno vertybė. Tai buvo tikrai dorėniško orderio klasikinės kolonos apatinė dalis. Mūsų Respublikoje ji buvo vienintelė. Miestų statybos projektavimo institute tai suprato, todėl ši, apie 10 tonų sverianti architektūrinio meno vertybė buvo parvežta ir pastatyta priešais institutą prie Taikos prospekto. Vieną sekmadienio rytą, kad nematytų instituto dirbantieji, nuorodymu „iš aukščiau“ atvyko brigada su technika, meno vertybę nuvežė į dirbtuves ir supjaustė. Žinoma, didelė gėda tiems, kurie davė nurodymą, ir mums, kurie nesugebėjome išsaugoti“, – rašė P. Lapė.

Borusijos paminklo pjedestalas prie Taikos prospekto.

„Paminklą-patranką apdailino granitinėmis plokštėmis, kurias padarė… supjaustę „Borusijos“ paminklo pjedestalą“, – rašė J. Tatoris.

„Visiškai taip. „Borusijos“ pagrindas buvo pastatytas parke, kur dabar maždaug vokiečių kapinės yra. Ten jau, kaip sakoma, labai gerbiamo Žalio juoda iniciatyva. Jis buvo nuvežtas į Dangės kombinatą ir supjaustytas tam tikslui“, – sakė Z. B. Rutkauskas, tikinantis, jog nematęs postamento stovint Taikos prospekte.

Anot Z. B. Rutkausko, dabartinis aikštės išplanavimas ne daug kuo skiriasi nuo suformuoto 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtumetyje.

1976 m. aikštė pervadinta Pergalės vardu.

„Pokariu išgriautą vakarinį jos pakraštį 9-ajame dešimtmetyje Herkaus Manto gatvės išklotinėje bandyta taisyti vienaukšte perimetrine ažūrine siena su prekybiniais kioskais“, – rašo T. S. Butkus.

Po sprendimo – karinis postas

1990 m. rugpjūčio 20 d. naujai išrinktos jau nepriklausomos, tačiau su sovietinėmis karinėmis įgulomis Lietuvoje Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas nusprendė nukelti Lenino ir Pergalės paminklus.

„Per 50 sovietinės valdžios metų Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo pastatyta daug paminklų, siekiančių įamžinti lietuvių tautos pavergimą, šlovinančių okupacinį režimą, neturinčių nieko bendra su humanizmo ir taikos idealais. Klaipėdoje yra du tokie paminklai: Lenino paminklas to paties pavadinimo aikštėje, simbolizuojantis totalitarizmą, atnešusį lietuvių tautai ir kitoms tautoms, gyvenančioms Lietuvoje, pažeminimą, skurdą bei neviltį, ir paminklas-patranka Pergalės aikštėje, kuris buvo pastatytas karių rankomis žuvusiems draugams pagerbti, tačiau, iškėlus žuvusių karių palaikus į memorialinį kompleksą Mažvydo parke, paminklas-patranka liko tik kaip militarizmo simbolis, praradęs savo pirminę prasmę.

Klaipėdos miesto Tarybos prezidiumas NUSPRENDŽIA:

l. Nukelti paminklus iš Lenino ir Pergalės aikščių ir saugoti juos iki tol, kol Respublikos vyriausybė priims specialų nutarimą.

2. Pavesti miesto Valdybai nukelti paminklus ir parengti aikščių pertvarkymo projektus, pateikti juos miesto visuomenės svarstymui“, – rašoma miesto Tarybos pirmininko Vytauto Čepo pasirašytame sprendime.

„Žmonės buvo entuziastingi, tie sovietiniai simboliai jau per gerklę lindo. Rašė žmonės, gal pusė maišo buvo. Bet dažniausiai dar pagal seną sovietinę tradiciją buvo kolektyviniai laiškai. Sovietmečiu buvo įkalta į galvą, kad tai gražu, bet prasidėjo ir tokios nuostatos, kai atvažiuodavo užsieniečiai ir stebėdavosi, kad žmonių žudymo įrankis keliamas ant aukščiausio pjedestalo. Sakydavo, kas čia per barbarizmas, jūs sadistai, ar ką? Švedai labai pradėjo važiuoti, jiems buvo viena iš atrakcijų nusifotografuoti prie tos patrankos. O kariškiai tą patranką labai puoselėjo, nes čia išvadavimas, fašistus šaudė. Taip ir sekėme vieni kitiems tokias pasakaites, kol buvo priimtas sprendimas, berods, vienbalsiai“, – dabar prisimena V. Čepas.

Tačiau toks politikų sprendimas sukėlė kai kurių klaipėdiečių pasipiktinimą – jau rugpjūčio 21 d. pavakarę prie miesto valdybos į nesankcionuotą mitingą susirinko apie 300 žmonių.

Reakcija, užfiksuota dienraščio „Klaipėda” numeryje.

„Įsiveržė į miesto valdybos pastatą, į miesto mero pavaduotojo kabintą, kur posėdžiavo deputatinė komisija. Grasindami deputatams, reikalavo atšaukti Prezidiumo sprendimą, įteikė raštiškus pareiškimus. Įsiveržusių tarpe buvo penki pasienio kariuomenės karininkai, pareiškę, kad kariuomenė jėga gins paminklą. Prezidiumas, neneigdamas diskusijų galimybės dėl savo sprendimų, pažymi, kad šis įvykis miesto valdyboje buvo aiškiai chuliganiškos formos, o karininkų pareiškimai akivaizdžiai parodo kariuomenės kišimąsi į miesto vidaus reikalus. Prezidiumas nutarė informuoti Respublikos Vyriausybę apie kariuomenės atstovų grubų kišimąsi į miesto savivaldybės darbą“, – buvo rašoma prezidiumo pareiškime, kurį pasirašė V. Čepas.

„Vakar apie 17-18 val. prie miesto Merijos ir jos viduje TSRS piliečių Klaipėdos miesto komitetas surengė nemažą piketą. Jie reiškė protestą prieš miesto Tarybos prezidiumo sprendimą nukelti paminklus iš Lenino ir Pergalės aikščių. TSRS piliečių komitetas savo reikalavimus pateikė ir raštu. Piketo dalyviai, tarp kurių buvo ir kariškių, labai piktinosi minėtu sprendimu, o tą pyktį reiškė aistringai bei triukšmingai. Su piketuotojais bandė kalbėtis vicemeras R. Ulevičius“, – rugpjūčio 22-ąją prašė „Klaipėdos“ korespondentė Janina Zvonkuvienė.

Kartu dienraštyje „Klaipėda“ buvo paskelbtas ir prezidiumo sprendimas, kad lieka galioti jo sprendimas dėl paminklų nukėlimo ir jis bus svarstomas eilinėje miesto Tarybos sesijoje.

Tačiau, pasak V. Safronovo, rugpjučio 22 d. įvyko dar vienas piketas, o prie paminklų buvo išstatyti šarvuočiai ir patrulių postai. Rugsėjo 25 d. Klaipėdos įgulos viršininkas gvardijos pulkininkas Ivanas Černych pasirašė oficialų įsakymą dėl jūrų pėstininkų motorizuotų paminklų apsaugos postų aplink Lenino ir Pergalės paminklus įrengimo.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Visą laiką ir laikė tuos šarvuočius. Būdavo ten ir atrakcijų visokių. Kai atvažiuodavo užsieniečiai, naktį pagėrę eidavo prie tų kareivių ir prašydavo už ką nors pavėžinėti su tuom šarvuočiu po Klaipėdą. Pavėžindavo ruseliai, juk geros dūšios, o tiems – atrakcija. Tačiau tokių dalykų nenuslėpsi, sužinojo, prasidėjo pas juos razborkės, ėmė statyti nepaperkamus“, – pasakojo V Čepas, knygoje „Kitokių žmonių miestas“ rašęs, kad „karo vadų įžūlumas nebuvo mums didelė naujiena, tačiau, kad jie į aikštę įvažiuos šarvuočiais, nesitikėjome“. Patrankai teko „POST Nr. 2 titulas”.

O Taryba, prie pastato vykstant prosovietinės ir tautiškos publikos piketams, atitinkamą sprendimą dėl paminklų nukėlimo priėmė rugsėjo 28 d. (už nukėlimą balsavo 51, prieš – du). Juo taip pat miesto valdybai buvo pavesta „tariantis su miesto visuomene, numatyti vietas nukeliamiems paminklams“ bei rekonstruoti aikštes ir pakeisti jų pavadinimus.

Kartu buvo priimtas ir kreipimasis: „Gerbiami Klaipėdiečiai! Šiandien priėmėme istorinį mūsų miestui sprendimą: perkelti Leniną ir paminklą-patranką. <…> Hitlerio ir Stalino suokalbis pagreitino Antrąjį pasaulinį karą. Šiose skerdynėse žuvo milijonai žmonių. Daug jaunų vyrų paguldė galvas ir mūšiuose dėl Klaipėdos. Mes gailimės šių karo aukų, mes užjaučiame žuvusiųjų motinas. Tačiau karių gyvybėmis pasiekta pergale Tarybų Sąjungoje pasinaudojo partokratija. Ji vystė besaikį šalies militarizavimą, vis labiau griežtino partinę diktatūrą, Tarybų Sąjunga virto nauju tautų kalėjimu. Dėl šių priežasčių, o taip pat todėl kad buvo varžoma asmeninė žmonių iniciatyva, ši nugalėtoja, viena didžiausių ir turtingiausių gamtos turtais šalių, nusirito prie pačių vargingiausių pasaulio valstybių. Paminklas su iškelta patranka – tai šios totalitarinės ir militaristinės valstybės simbolis. Jis šlovina karą ir grubią jėgą, jis prieštarauja taikos, humanizmo ir demokratijos idealams.Šių paminklų iškėlimas iš centrinių aikščių tebūnie visų mūsų apsivalymas nuo slogios, beteisės ir žiaurios praeities. Kviečiame visus klaipėdiečius santarvei, vieningam ir darniam darbui, kuriant taikią ir demorkatinę Lietuvą“, – rašoma šiame V. Čepo pasirašytame kreipimesi.

Anot V. Čepo, prieš pat šią Tarybos sesiją iš Kaliningrado srities į Klaipėdą buvo permestas jūrų pėstininkų būrys, vadovaujamas gvardijos majoro S. Primos, kuriam ir buvo pavesta saugoti paminklus.

„O tuo pačiu iš „plačiosios tėvynės“ į Klaipėdą skriejo pasipiktinimo telegramos, į tarybos ir valdybos pašto dėžutes netilpo grūmojimų, gąsdinimų ir prakeiksmų kupini pasipiktinusių TSRS piliečių laiškai. Sistema veikė puikiai. Susidarė įspūdis kad esame smerkiami visos Sovietų Sąjungos. Telegramas ir laiškus dažniausiai pasirašydavo karo veteranų organizacijų atstovai, įmonių komunistinių kuopelių pirmininkai kaimų bendruomenių seniūnai. Stebino geografijos platumos: Permė, Sverdlovskas, Dušanbė, Zaporožė, Vinica, Riazanė, Paitigorskas, Alma-Ata, Luganskas, Vitebskas, Murmanskas, Petrozavodskas, Vologda, maži miesteliai, net kaimai, kuriuos, vargu ar atrastum net smulkiausiame žemėlapyje. Laiškais, telegramomis ir pasipiktinimo raštais buvo bombarduojamos ne tik Klaipėdos miesto taryba, bet ir įvairios TSRS valdžios institucijos <…> Tie, savo ruožtu, ilgai nelaukdami „ryžtingą protestą“ reikšdavo mums. <…> Suprantama, gynėmės kiek galėjome. Taip pat rašėme raštus į įvairias Sovietų Sąjungos institucijas, reikalavome iš aikščių išvesti šarvuočius. <…> Kariškiams pradėjus saugoti paminklus, parašiau raštą TSRS gynybos ministrui D. Jazovui. <…> Gynybos ministras kruopščiai atsakinėdavo į visus mūsų raštus, o M. Gorbačiovas ir jo aplinka buvo priėmusi tylos įžadus“, – knygoje rašė V. Čepas.

Armija pasiimti nenorėjo

Pasak V. Čepo, paminklai buvo nukelti, kai jis su energetikos ministru Leonu Vaidotu Ašmantu ir naftos bazės direktoriumi Martinu Gusiatinu buvo Kolumbijoje – domėjosi naftos terminalais, ieškojo, kas galėtų tikti Lietuvai ir ten susipažino su plūduro, koks buvo įrengtas Būtingėje, variantu.

„Tuo metu pučas Maskvoje kaip tik nepavyko, o vietoje manęs buvo likusi pavaduotoja Nijolė Požarskienė. Ji nieko nelaukdama kitą dieną ir suorganizavo ir patrankos, ir Lenino nukėlimą. Kai grįžome atvažiavęs pasiimti Gusiatino vairuotojas sakė – Klaipėdos neatpažinsit. Specialiai pravežė po aikštes – žiūriu, kažkokia tuštuma“, – prisiminė V. Čepas.

Paminklai buvo demontuoti 1991 m. rugpjūčio 23-iąją.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

N. Požarskienė sakė geriau atsimenant Lenino nukėlimo detales.

„Tik prisimenu euforiją, emocijas, kai mes rinkom po gabalėlį tų nuskaldytų pjedestalų ir nešėmės, kaip istorines liekanas į namus. Buvo didelė, didelė euforija. Jei būtų postai likę, niekas mums šito nebūtų leidę daryti. Kai jie atsitraukė viskas buvo labai operatyviai organizuota ir išvalėme aikštes“, – sakė N. Požarskienė.

V. Čepas knygoje rašo, kad paminklai buvo demontuoti su galingais Prekybos uosto ir Statybos remonto valdybos paskolintais kranais, kuriuos parūpino vienas iš Prekybos uosto vadovų Petras Stulga ir valdybos direktorius Albertas Barčius.

„Ketvirtadienį buvome susitikę su karinio garnizono vadais. Pateikėme reikalavimus išvesti apsaugą iš miesto aikščių. Kariškiai kategoriškai neatsisakė, bet pareiškė, kad reikalingi kompromisai ir kad prie šito dalyko jie dar grįšią. Penktadienį iš ryto 10 val. 20 min. šarvuočiai paliko paminklus. Prieš tai garnizono vadas Ivanas Černychas skambino man, bet neradęs šnekėjosi su policijos komisaru ir perdavė savo sprendimą. Po to aš pats jam paskambinau ir sužinojau, kad jie pagalvojo ir padarė išvadą, jog šitas žingsnis turi būti padarytas, su kuo aš juos ir pasveikinau“, – rugpjūčio 24-osios, šeštadienio „Klaipėdos“ numeryje žurnalistė Jolanta Juškevičienė citavo Klaipėdos merą Povilą Vasiliauską.

Anot jo, buvusiai Pergalės aikštei pertvarkyti ruošiami projektai.

„Keli jų buvo pateikti deputatų komisijoms svarstyti. Yra viena idėja įamžinti Mažvydą. Visais atvejais tai bus susieta su mūsų tautos ir šitos žemės – Mažosios Lietuvos – istorija“, – tuomet sakė P. Vasiliauskas.

Anot J. Juškevičienės publikacijos, Pergalės aikštės paminklo demontavimo darbus vykdė Klaipėdos valstybinės mechanizacijos įmonės brigada. Jai vadovavo direktorius A. Barčius.

„Apie pusę dvyliktos mane pasikvietė meras ir liepė pasiruošti patrankos nukėlimui nuo postamento. Pusę pirmos gavome nurodymą demontuoti paminklą. Labai smagi savijauta, seniai laukėm šitos, minutės. <…> Mero paliepimu nusivešim pas save į įmonę ir lauksim tolimesnių nurodymų“, – žurnalistei sakė A. Barčius.

Ji tada pakalbino ir patrankos pritvirtinimus pjovusius Valstybinės mechanizacijos įmonės vairuotoją Rimantą Kareivą ir suvirintoją Saulių Preiterį. Pastarieji tvirtino, kad patranka buvusi pritvirtinta labai gerai,

„Metalas buvo labai storas. Dar visą amžių būtų stovėjusi“, – sakė vyrai.

13.40 val. patranka, atsukusi savo vamzdį į vakarus, pakibo ore. Lenino paminklas buvo demontuotas 15.07 val.

„Siūlėme tą patranką pasiimti ir vežtis, bet neėmė ir galiausiai atsidūrė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje“, – sakė V. Čepas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas S. Karalius pasakojo, kad patranka iš pradžių stovėjo muziejaus kieme senamiestyje, bet prasidėjus metalo karštinei buvo susirūpinta jos likimu. Šalia darbus vykdę statybininkai paprašyti su kranu padėjo įkelti patranka per duris ir ji vargais negalais sukinėjant tilpo į vidų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Muziejininkai turėjo mintį patranką patalpinti naujojoje piliavietėje įkurtoje ekspozicijoje „Muziejus 39/45”, tačiau dėl siaurų buvusio sprogmenų sandėlio patalpų ji čia nebūtų tilpusi. Dėl to šioje ekspozicijoje atsidūrė tik ant postamento buvęs užrašas.

Martyno Vainoriaus nuotr.

O patranka tebestovi muziejaus patalpose Didžiojoje vandens gatvėje. Ją, beje, kaip ir klaipėdietišką Leniną norėjo pasiimti Grūto parko įkūrėjas Vilumas Malinauskas, bet muziejininkai nusprendė, kad buvęs paminklas turi likti Klaipėdoje.

1990 arba 1991 m. (pateikiami skirtingi duomenys) Pergalės aikštė vėl buvo pavadinta Imanuelio Kanto vardu.

1997-aisiais prasidėjo naujas jos gyvavimo etapas – su Lietuvininkų vardu ir paminklu Martynui Mažvydui. Kaip pastarasis keliavo iki šios vietos – kitoje rašinio dalyje.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.


    2020-05-27

    3 komentarai “Išskirtinio sovietinio paminklo akcentas liko Klaipėdoje”

    1. Labai ilgas straipsnis. Pavargau kol perskaičiau. Tačiau buvo įdomu nes gerai pamenu kas vyko dėl tų paminklų, Lenino ir patrankos. Tiesa galvojau, kad tuometinė valdžia nusileis kariuomenei, bet atsilaikė,nors įtampa didžiulė buvo, visokie mitingai, sargybos. Daug kas buvo baisiai išsigandę, bijojo, kad rusai šaudys ar į Sibirą veš.Mes tada labai miesto valdžią palaikėme.

    2. 1938 m. gruodį ši aikštė buvo pervadinta 1934 m. mirusio Vokietijos prezideto Paulio von Hindeburgo vardu. (reikia pataisyti žodį prezideto)

    3. Patrankos monumentas buvo geresnis, vaikams. Kad ten puška ir žvaigžde mes retai žiūrėjome, buvo dideli kamuoliai ir tarp jų grandinės, atrakcija . O Klaipėda turbut buvo vienintelis miestas tsrs kur lenino aikštė neturėjo lenino. Tik klaipėdiečiai supas kur tokia vieta. Lenino aikštė prie puskos

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt