Padavėjoms draudžiama svečius privilioti į akį krintančiu ir nepadoriu elgesiu arba kalbinti pasilikti svetainėje, skelbė vienas iš tarpukario Klaipėdoje galiojusių teisės aktų.

Apie jį ir apie kitas 1923-1938 m. gegužės mėnesių tarpukario Klaipėdos įdomybes toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Nuolaidų naciams pradžia

1935-ųjų gegužę „Darbininkų balsas“ pranešė apie pirmąsias Lietuvos nuolaidas viso pasaulio dėmesį prikausčiusioje Klaipėdos nacių teismo byloje – didžiausiame teismo procese prieš Vokietijos inspiruotų užsienio partijų ardomąją veiklą Europoje.

1935 m. kovo 26 dieną Kaune buvo paskelbtas nuosprendis: keturiems Klaipėdos valsčiaus teismo vachmistro Jurgio Jesučio žudikams – mirties bausmė sušaudant, dviem teroristams, kurie kėsinosi nužudyti Grabupių kaimo gyventoją Vilhelmą Lopą, – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, Klaipėdos nacių lyderiui Ernstui Noimanui ir jo pavaduotojui Viliui Bertulaičiui – po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, kitam nacių lyderiui Tedorui Zasui, jo pavaduotojui bei dešimčiai grupių vadų – po 8 metus ir t. t.

Teodoras Zasas teisme. Teodoras Zasas teisme. „Memeler Dampfboot” nuotr.

Laikraštis pranešė, kad Vyriausias tribunolas gegužės 17 d. paskelbė savo sprendimą kasacinėje sassininku ir neumannininku byloje: buvo pakeistas tik vieno iš kaltinamųjų – Hanso fon der Ropo – kaltės epizodas, nors dėl to paskira 8 metų sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė ir nesumažėjo, o visu kitų nuteistųjų kasacijos skundai buvo atmesti. vyr. tribunolas atmetė. Tačiau jau kitą dieną prezidentas Antanas Smetona savo iniciatyva pakeitė kariuomenės teismo nuteistiesiems Valteriui Priessui, Evaldui Boliui, Emiliui Lepai ir Heinrichui Vanagatui mirties bausmes sunkiųjų darbų kalėjimu ligi gyvos galvos palikdamas jų turtų konfiskavimą valstybės naudai.

Elnių ragai – valdžiai

Tarpukariu Klaipėdoje netrūko įdomių įstatymų. Vienam iš tokių būtų galima priskirti priimtąją 1938 m. gegužę. Jį paskelbusio „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad „Klaipėdos Krašto valdiškuose miškuose ir valdiškose pelkėse draudžiama ieškoti numestų elnių siaurašakių ir plačiašakių ragų, taip pat kritusių elnių ragų“.

Nurodyta, kad atsitiktinai rastus tokius ragus reikia atiduoti miškų vaidininkui, kurio tarnybinėje apygardoje jie atrasti, arba į „betarpiškai kompetentingąją miškų Urėdijai resp. valstybinei pelkių valdybai už radėjo atlyginimą“. Pastarasis, „žiūrint radinio kokybės“, buvo 2-5 litai už kiekvieną rago šaką.

„Pasipriešinimai šitam policiniam paliepimui baudžiami pinigine bauda iki 375 litų arba atitinkamu areštu“, – informavo laikraštis.

O šiais laikais internete jau netrūksta patarimų, kur ir kaip ieškoti kasmet nuo vasario pabaigos iki pat vasaros pradžios elnių metamų ragų. Ir niekas neverčia jų perduoti valdžiai, nors joje dabar ir žalieji sėdi…

Nepakenčiama padėtis

Tų pačių metų gegužę Klaipėdos krašte kilo diskusijos ir dėl dar vieno gana įdomaus įstatymo – „Apie moteriškos lyties tarnautojų darbą svetainėse ir traktieriuose“.

Laikraštis „Vakarai“ pranešė, kad Krašto seimelyje šį įstatymą referuodamas deputatas Tennigkeitis pareiškė, kad „dabar restoranuose, ypač Malkų (dabar – Uosto – autor. past.) g-vėje pasidariusi nepakenčiama padėtis, nes įvairios padavėjos išnaudojančios svečius, juos apvagiančios ir t.t.“.

Pagal minėtąjį įstatymą „svetainės ir traktieriaus savininkas arba jo pavaduotojas, jeigu jis ketina darbėmėjams pavesti svečių aptarnavimą ar pasišnekučiavimą su jais tokiu būdu, kad jos yra betarpiškame kontakte su svečiais (pav. padavėjos, kambarinės ir pan.), privalo šį sumanymą ne mažiau kaip per tris dienas pirm moteriškos lyties darbėmėjų priėmimo pranešti vietose policijos įstaigai“.

Nors Malkų gatvėje stovėjo ir teismo bei kalėjimo kompleksas, anot kai kurių tarpukario deputatų, čia buvusiose pasilinksminimo įstaigose buvo nepakenčiama padėtis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O policija jau galėjo neleisti įdarbinti moterų, „jeigu iš to darbo kyla pavojus moteriškos lyties darbėmėjų sveikatai arba dorovės palaikymui“.

Nurodyta, kad minėtosiose įstaigose turi būti vedami tarnaičių ir padavėjų sąrašai, kuriuos kiekvienu metu galėtų patikrinti policijos ir pramonės priežiūros valdininkai.

„Darbo galima duoti tik už tikrą ir pakankamą atlyginimą, nustatytą pagal tarifus. Daryti kitokius išskaitymus yra draudžiama. Taip pat draudžiama dalyvauti padavėjoms apyvartoje ar pelne. Tarnybos sutartys turi būti padarytos raštu ir patiekiamos policijai. Padavėjoms draudžiama, kaip nustato § 10: a) svečius privilioti į akį krintančiu ir nepadoriu elgesiu arba kalbinti pasilikti svetainėje. b) iš svečių prašyti sau arba kitiems asmenims valgių ar gėrimų, raginti įpirkti arba svečius skatinti išgerti“, – numatė įstatymas.

Už pažeidimus buvo numatyta tokia pati sankcija, kaip ir už rastų elnio ragų nepristatymą valdžios įstaigoms – iki 375 litų arba atitinkamas areštas.

Įstatymą Seimelis priėmė liepą, o gubernatorius pasirašė rugpjūtį.

Valgis Smiltynėje – brangokas

1936-ųjų gegužę reportažą iš Smiltynės parengęs „Vakarų“ žurnalistas neužsiminė, kokia ten padėtis su konsumacija traktieriuose ir svetainėse, tačiau pateikė kitų įdomių faktų.

Pasakojimą jis pradėjo nuo būsimojo Lietuvos jūrų muziejaus – Kopgalio karo tvirtovės, kurioje tuo metu glaudėsi pasienio policijos jūros apsaugos laivai ir buvo įrengti uosto darbininkų butai (Lietuvos jūrų muziejaus nuotraukoje – Kopgalio tvirtovės centrinis redutas iš kiemo pusės).

Anot publikacijos, pirmoji karo tvirtovė šioje vietoje buvo pastatyta XVIII amžiuje, o 1866 m. buvo rekonstruota ir įrengta pagal „naujausius ano meto karo technikos reikalavimus“. Plytas tvirtovei pagamino Joniškės plytinė.

„Nuo 1897 metų tvirtovė užleista ir ją supančiame vandens kanale šiandien prisgužę lindi pasienio policijos jūros apsaugos laivai. Buvusioje forto kareivinėje gyvena apie 15 uosto darbininkų šeimų. Tik čia visai nepanašu į Kauno forto landynes. Tvirtoves korpusas apvalus, su kiemu viduryje. Iš viršaus apverstas žemėmis, kuriose net storokos pušys auga. Gyvenama dviejuose aukštuose. Langai, apie pusantro metro aukščio ir per metrą pločio, gražiai užuolaidomis užtiesti, išeina tik į kiemo pusę. Kiekviena šeima turi po 2 kambarius ir virtuvę“, – rašė korespondentas, kuriam čia sutikta moteriškė sakė, jog butai čia žiemą labai šalti, o vasarą gaivinančiai vėsūs.

Prieš porą metų „Vakarai“ buvo informavę apie darbus Kopgalyje, kurių metu dėl tvirtovės griovio sujungimo su Kuršių mariomis reikėjo sustiprinti to kanalo krantus.

„Praeitą vasarą dalis krantų buvo jau sustiprinti ir padaryti patogūs privažiavimui. Vasaros metu čia stovėjo pasienio policijos motorlaiviai. Darbai visą laiką tęsiami. Kad nesmuktų žemė, pakraštyje kalamos užtveriamosios lentos. Atkalnės sutvirtinamos velėnomis“, – tada informavo laikraštis.

1932–ieji. Kopgalyje kasama įplauka, 1934 m. sujungusi gynybinį griovį su mariomis. Nuo 1935 m. jis imtas naudoti kaip uostelis pasienio policijos laivams, valtims ir jachtoms. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

O 1938-ųjų gegužės reportažą rengęs žurnalistas rašė, jog beveik nuo Kopgalio pajūryje buvo pristatyta nedidelių būdelių.

Kopgalis 1931-ųjų gruodį. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo nuotr.

„Maniau tai esant išnuomuojamus kambarėlius rūbams pasidėti. Tik kiek įtartinas pasirodė mažųjų „rūmų” kiemo gyvenimas: gulamosios kėdės, pintiniai foteliai, dideli margi skėčiai! Jaunuolis patalą taiso. Klausiu, ar čia ir gyvena. Tikrai taip. Būdelė priklausanti vienam Tauragės siuvėjui. Kitame „vasarnamyje” kalinėja kokių 45 metų vyriškis. Jo būdelėje net visas trejetas lovų, o galvūgalyje projektuojama ir ketvirta, maža… Neapsirikau, čia šeimos tėvas, taip pat valdininkas, su visa šeima šioje būdelėje praleidžiąs vasarą. Gera esą, pigu. Ir tokių namelių Smiltynėje apie porą šimtų“, – rašė žurnalistas.

Grupė draugų poilsiauja Smiltynės paplūdimyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, susisiekimas su Smiltyne tuo metu buvęs geras: „keltas važiuoja kas pusvalandį, o vasarą norima įvesti kas 15 minučių“.

Visgi toks keltų plaukiojimo intervalas, ko gero, nebuvo pasiektas. 1938 m. „Vakarai” skelbė, jog birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais keltas tarp Klaipėdos ir Smiltynės bei Klaipėdos ir Kopgalio vasarviečių kursuos „nuo 6 val. ryto iki 9 val. kas valandą, o nuo 9 val. iki 23 val. kas pusvalandį“. Iš Smiltynės į Klaipėdą „keltas eina kas valandą nuo 6.15 iki 9.15, po to nuo 9.15 iki 23.15 val. kas pusvalandį“. Liepos mėnesį iš miesto 23.45 val. ir iš Smiltynės 24 val. kasdien plaukė naktinis keltas.

„Tarp Klaipėdos (žiemos uosto) ir Kopgalio keltas plaukioja tokia tvarka: iš Klaipėdos išplaukia 8 val. ir nuo 9 iki 21.30 val. kas pusvalandį. Iš Kopgalio į Klaipėdą 7.30 val. ir nuo 9.15 iki 21.45 val. kas pusvalandį“, – rašė „Vakarai“.

Keltas „Smiltynė-Sandkrug“ Kuršių mariose. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Visose kitose Neringos vasarvietėse šiuo laiku dar veik ramu. Tuo tarpu Smiltynėje gyvenimas jau verda. Per Sekminių šventes Smiltynėn keltu buvo nusikėlę per 7000 žmonių. Prie šitų skaičių reikia dar pridėti nuolatinius Smiltynės gyventojus“, – 1936-ųjų gegužės reportaže rašė žurnalistas.

Vilų Smiltynėje, anot jo, tuo metu buvo apie 17.

„Daugumas savininkų žiemą ir vasarą čia gyvena, bet turi ir išnuomojimui. Už 2 kambariu ir virtuvę sezonui gauną 700-1000 Lt. Nuomoja daugiausia klaipėdiškiai, nes patogu važinėti į tarnybas ar prekybos bei pramonės įmones“, – informavo žurnalistas.

Jis taip pat konstatavo, kad „valgis čia brangokas“: nenuolatinis pietautojas sveikatnamio svetainėje už pietus sumoka 2,25 Lt.

Smiltynės paplūdimys ir pajūrio kavinė. Neringos muziejų nuotr.

„Kavos puoduku paprastai, ima 90 ct, alaus stiklui 70 ct. Zelteris ir limonadas 40-70 ct. Sveikatnamyje per parą reikia mokėti 9-12 Lt. Sustoja daugiausia svečiai iš Vokietijos, vienas antras kauniškis. Šiaip jau didžiosios Lietuvos svečiai labai dainai skundžiasi negalį Smiltynėje, o taip pat ir kitose Nerijos vietose vasaroti dėl valgio – vokiška virtuve esanti neįprasta“, – rašė korespondentas, straipsnį baigęs pastebėjimu, kad Smiltynėje yra ir kopų inspekcija, ir pasienio policijos sargyba.

Melnragiškiams policija – po ranka

Nežinia, ar tuo metu Melnragėje irgi buvo kopų inspekcija ir pasienio policijos sargyba, bet bent policijos stotis nuo 1938 m. gegužės ten atsirado.

„Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, kad nuo 1938-ųjų gegužės Melnragėje įsteigiamai policijos stočiai, pavadintai „Melnragės Krašto Policijos Stotis”, priskiriamos šitos teritorijos: Melnragė su Giruliais, „įskaitant Šiaurinės Plantožės miškų dvaro apygardą“, Blušių vilų nausėdija, Labrenciškė, Švyturys, Kopgalis su Meškodaubiu.

„Skandalingas lupimas“

Tokio turinio antraštę 1926 m. paskelbusios „Klaipėdos žinios“ nedetalizavo, ar Klaipėdos žuvų pirkliu p. Suhr skundėsi tik Melnragės, ar ir kiti priekrantės žvejai.

Anot laikraščio, minėtasis p. Suhr buvo monopolizavęs visų Klaipėdos krašto žuvų prekybą ir mokėjęs žvejams už žuvį „kiek jam patinka“.

Nidos žvejai. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Patikrinus dalyką pasirodo štai kas: p. Suhr’as mokąs žvejams, pavyzdžiui, už lašišų svarą rodos nedaugiau kai pusantrą litą, o Klaipėdos krautuvėse pirmadienį reikėjo mokėti už rūkytą lašišą 4 litus bertainiui svaro, vadinasi 16 (šešiolika) litų svarui Tai yra tikras skandalas. Beje, p. Suhr’as visų 16 litų neįsikiša. Yra juk dar perkupčių. Bet apskritai p. Suhras čia rodos tokį biznį varo. Kad policija neatidėliojant turėtų įsikišti į tų dalyką, o ir visus tokio čigoniško lupimo kaltininkus patraukti atsakomybėn. Reikia paminėti, kad p. Suhr’as yra einheitsfronterių šulas. Negirdėtas dalykas, kad leidžiama žmones taip išnaudoti“, – piktinosi laikraštis.

O po metų „Klaipėdos garsas“ informavo, kad tikriausiai tas pats veikėjas buvo įsipainiojęs ir į kitą istoriją.

„Praėjusį penktadienį, geg. mėn. 20 d. Klaipėdos Gelžkelio policija stotyje sulaikė pirklį Hane iš Šiaulių, kuris vežė Klaipėdon į turgų ir žuvų pirkliui Suhrau parduoti 9 centnerius vėžių. Kadangi dabar yra vėžių saugojimo laikas, be to pirklys nesilaikęs pagrindinių vėžiais pirkliavimo nuostatų, būtent sugauti vėžiai jaunesni negu įstatymais leidžiama ir daug labai patelių. kurios gaudyti dabar draudžiamos ir neturėjo prekiauti nei jokio leidimo, policija konfiskavo. Vėžiai buvo sugauti Platelių ežere“, – pranešė laikraštis.

Įspūdingas svečias

1937 m. „Vakarai“ informavo, kad gegužės 28-ąją „ties Klaipėda išmes inkarą vienas didžiųjų Europos karo laivų“ – „Marat“.

„Marat” išoriniame Klaipėdos uosto reide. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

1911 m. Sankt Peterburge į vandenį nuleistas ir nuo 1914 m. tarnybon stojęs laivas tuo metu vadinosi „Petropavlovsk“. Po dalyvavimo nesėkmingame 1921 m. kovą vykusiame Kronštato sukilime prieš bolševikų diktatūrą, kai dalis laivo įgulos pabėgo į Suomiją, o kiti buvo represuoti, laivas buvo pervadintas prancūzų revoliucionieriaus vardu.

„Kaip labai giliai sėdintis vandenyje laivas uostan šį kartą užeiti negalės ir turės išmesti inkarą jūroje prieš įėjimą į uostą. Susisiekimas su krantu tokiais atvejais bus palaikomas paties laivo motorinėmis valtimis bei uosto laiveliais“, – informavo laikraštis.

„Vakarų” nuotr.

Kitame numeryje jis jau pranešė, kad suplanuotą laivo vizito programą sujaukė stichija. Prie apie 5 jūrmyles nuo kranto sustojusio laivo, 9 valandą 21 šūviu saliutavo Lietuvos valstybei (tiek pat šūvių baterija iš kranto atsake SSSR valstybei), locų tarybos laivas „Šarūnas“ su delegacija dėl per didelio (7 balų) jūros bangavimo negalėjo priplaukti prie „Marat“ ir turėjo grįžti atgal į uostą.

Jūrai nurimus, gegužės 29-osios rytą, šeštadienį, dalis karo laivo įgulos jau išsilaipino krante. Be visų iškilmių ji sekmadienį miesto stadione dar sužaidė ir draugiškas futbolo rungtynes su vietos pulko ekipa KSS, kurios baigėsi triuškinančiu rezultatu šeimininkų naudai 9:2 (4:1).

„Rusų futbolininkai Lietuvoje neatsilanko, tad klaipėdiškiai gausingai susirinko pasižiūrėti bent jūrininkų futbolo komandos. Publikos buvo apie 2000. Į rungtynes atvyko ir Marat jūrininkų būrys su savo didžiuliu, puikiai išlavintu orkestru, kuris griežė rungtynių metu“, – rašė „Vakarai“, kartu informavęs, kad dėl ramaus oro sekmadienį laivas galėjo iškelti į krantą daug savo įgulos, kuri „tvarkingai pasivaikščiojo po miestą“.

„Marat“ išvyko gegužės 31-ąją ir grįždamas namo dar aplankė Liepoją bei Taliną.

Iki 1953-iųjų tarnavęs „Marat“ II pasaulinio karo metu dalyvavo Leningrado gynyboje ir 1943 m. buvo pervadintas pirmuoju vardu „Petropavlovsk“. Savo tarnybą jis baigė trejus metus plaukiodamas kaip mokamasis laivas, pervadintas į „Volchov“.

Tilto teko gerokai palaukti

1938 m. gegužės 30 d. „Vakarai“ skelbė: „Statys ketvirtą tiltą per Dangės upę“.

„Šiuo metu Klaipėdoje per Dangės upe yra 3 tiltai: Biržos tiltas, Karlio tiltas ir geležinkelio tiltas (už „Union” fabriko). Pastarasis tiltas buvo naudojamas ir pėsčiųjų susisiekimui. Tačiau dabar dėl galimų nelaimių uždraudus vaikščioti geležinkelio tiltu, kilo būtinas reikalas ties ta vieta pastatyti bent lieptą, kad darbininkai .galėtų patogiau pasiekti darbo vietą. Tačiau dabar dėl liepto pastatyto kilę įvairių sunkumų, nes toje vietoje žemė priklausanti išimtinai privatiems savininkams, kurie nenori leisti naudotis savo žeme viešam susisiekimui. Todėl dabar esąs kilęs visai rimtas sumanymas – pastatyti per Dangės upę dar vienų tiltą visokiam susisiekimui“, – rašė laikraštis.

Anot jo, naujasis tiltas turėjo būti statomas ties „Livermos” tekstilės fabriku (nuo 1945 m. – Klaipėdos medvilnės ir vilnos audinių įmonė „Gulbė“).

Visgi, ketvirtojo tilto statybos planai buvo pradėti įgyvendinti tik po pusės amžiaus. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad viadukas per Bangų ir Joniškės gatves bei 800 m ilgio tiltas su nusileidimu į Liepų gatvę buvo pastatytas 1985-1989 m. Galutinai viadukas buvo užbaigtas jau tik nepriklausomybės metais.