P0 mobilus

Fotoreportažai, Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Ilga Martyno Mažvydo kelionė į Klaipėdą (1)

Avatar

Martynas Vainorius
2020-05-31


„Atvira Klaipėda“, cikle „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“, jau pasakojusi apie Lietuvininkų aikštės raidą iki XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios, antrojoje rašinio dalyje supažindins su istorija, kaip čia atkeliavo Martyno Mažvydo paminklas.

Per daugiau nei du dešimtmečius trukusią kelionę paminklas matytas įvairiose miesto vietose, bet galiausiai atsistojo kelis kartus pavadinimus keitusioje aikštėje, kartu atnešdamas jai naująjį, dabartinį pavadinimą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Galvota dar 8-ajame dešimtmetyje

Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vadovas Vasilijus Safronovas knygoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis. Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“ rašo, kad M. Mažvydo paminklo statybos idėja buvo subrandinta 9-jame dešimtmetyje.

Tačiau pirmų užuominų apie tokią idėją yra jau ir aštuntajame dešimtmetyje. Klaipėdos regioniniame valstybės archyve yra miesto vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio 1977 m. sausį kultūros ministrui Jonui Bieliniui prašytas raštas dėl paminklų ir monumentų statybos Klaipėdoje.

Vykdomasis komitetas siūlė į sudaromą uostamiesčio paminklų ir monumentų statybos planą įrašyti šešis potencialius objektus. Tarp pageidaujamo paminklo tarybiniams kariniams jūreiviams, „vadavusiems Tarybų Lietuvą“, tautų draugystės monumento, Stasio Šimkaus ir Juozo Greifenbergerio biustų buvo atsidūrę Vydūno biustas bei M. Mažvydo paminklas.

Adomas Skiezgelas knygoje „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“ rašė, kad rekonstruojant arba įrengiant naujus skverus, aikštes visą laiką puoselėta mintis pastatyti plastinius akcentus M. Mažvydui, Ievai Simonaitytei, Vydūnui, Adomui Brakui. Anot jo, į Klaipėdą atvykęs skulptorius Regimantas Midvikis ir architektas Vytenis Mazurkevičius samprotavo, kad tinkama vieta M. Mažvydo paminklui galėtų būti Liepų gatvėje, pietinėje Skulptūrų parko dalyje. Originali mintis buvo sparnuota figūra su negatyviniu Martyno Mažvydo reljefo atvaizdu, gerai orientuota pagal pasaulio šalis. 1980 m. parodoje pirmą kartą pamačiau tokios stiprios meninės jėgos monumentalų kūrinį. Už jį skulptoriui buvo paskirta Kultūros ministerijos premija.

Vietą užėmė Anikė

Pasak A. Skiezgelo, rekonstruojant Teatro aikštę R. Midvikiui buvo pasiūlyta sukurti skulptūrą Mažvydo tema.

„Respublikinė meno taryba palankiai įvertino skulptūros „Skaitanti Lietuva” eskizą – vienuolikos metrų aukščio skulptūros kompoziciją, sukomponuotą iš dviejų dalių: Martyno Mažvydo reljefo ir skaitančios lietuvaitės figūros. Suderinus Teatro aikštės projektą su skulptūros modeliu Kultūros ministerijoje, buvo pradėtas ruošti granitas“, – rašė A. Skiezgelas.

1987 m. balandį „Tarybinės Klaipėdos” korespondento Vytauto Bajoro kalbinamas V. Mazurkevičius teigė, kad rekonstruojamos Teatro aikštės dominantė bus dekoratyvinė skulptūra. Kiek paėjėjus nuo stelos teatro link, turėjo būti statomas geriamo vandens fontanėlis.

Iliustracija iš „Tarybinės Klaipėdos”

„Busimosios skulptūros modelis vos nesiekia lubų. Pasilipęs ant kopėtėlių skulptorius kažką taiso molyje. Apačioje trapecijos formos, aukščiau kvadratinė stela lieknu liemeniu šauna į viršų, kur ant jos stovi vienplaukė mergaitė su knyga rankose. Skulptūra kuriama Martyno Mažvydo tema ar dar kitaip — „Skaitančioji Lietuva”. Trapecijos priekyje granite bus iškaltas pirmosios lietuviškos knygos titulinis puslapis, iš šonų — M. Mažvydo kontrbareljefai, ketvirtoje kraštinėje — dvi rankos ant popieriaus lapo. Mažvydo, Lietuvos raštijos tema brangi skulptoriui. Jau 1975 metais atvykęs į Klaipėdą skulptorius susidomėjo šia neeiline asmenybe, tokiu svarbiu mūsų tautos laikotarpiu. Iš pradžių tai buvo eskizai, apmatai, kurie vėliau susiklostė į skulptūrą. 1980 metais ji buvo demonstruota respublikos jaunųjų dailininkų parodoje, kur pažymėta Lietuvos TSR kultūros ministerijos premija. Dabar ji eksponuojama Klaipėdos paveikslų galerijoje“, – rašė V. Bajoras savo straipsnyje.

Jo kalbintas R. Midvikis teigė, kad „kai kas iš tos skulptūros, būtent kontrbareljefiniai Mažvydo atvaizdai perėjo ir į dabartinį kūrinį“.

„Kodėl du atvaizdai? Manau išreikšiu dvi vienovės priešybes, kurios neatskiriamai egzistuoja realiame pasaulyje. Pagrindinė skulptūra – paprasta kaimo mergaitė su knyga — tarsi perteiks Mažvydo svajonę apie apsišvietusią Lietuvą, apie įsikūnijimą pirmosios knygos žodžių: „Imkit mane ir skaitykit“. <…> Iki pirmosios knygos Lietuva nežinojo rašto, ir savo mintis liaudis reiškė ornamentais. Kiek jų išliko mūsų močiučių audiniuose, mezginiuose, medžio drožiniuose. Turiu mintį – kiek tolėliau nuo skulptūros aikštės dalį išgrįsti tašytais akmenimis su viršuje iškaltais ornamentais. Padaryti tai nesunku; tašytų akmenų turime, Vytenis numatė jais išgrįsti didelius plotus. Teliktų suvežti kur nuošaliau tų akmenų krūvą, parūpinti kaltą ir plaktuką. Ir štai ateina klaipėdietis, atostogaujantis studentas, atvykęs miesto svečias ir pagal esamų ornamentų pavyzdžius iškala ženklą akmenyje. Turėtume ne tik akmens raštais grįstą aikštę. Turėtume žymiai daugiau – visos liaudies prisilietimą prie kultūros, jos istorinio palikimo ir dabarties, kiekvieno dalyvavimą kuriant jos vertybes“, – tada sakė skulptorius.

Tačiau šių planų ir norų realizuoti nepavyko.

„Netikėtai Vokietijoje veikianti „Toravos Anikės” draugija pasiūlė atstatyti per karą sunaikintą Simono Dacho paminklą. Klaipėdos visuomenė aktyviai diskutavo, ar restauruoti istoriškai suformuotą aikštę, ar tęsti pradėtus darbus. Aikštės autoriai tolerantiškai pripažino, kad statyti dvi skulptūras vienoje aikštėje netikslinga ir sutiko Mažvydo paminklą perkelti į kitą vietą“, – rašė A. Skiezgelas.

„Baiginėjant Dramos teatro rekonstrukciją Alfonsas Žalys paprašė manęs kartu su Midvikiu sutvarkyti Teatro aikštę ir gatvę. Tad ir pateikėme pasiūlymus pastatyti paminklą Lietuvos raštijai. Klaipėdai trūko vertikalų akcentų. Tai buvo Taravos Anikės fontano interpretacija – mergaitė, laikanti knygą. Pats važiavau į Kultūros ministeriją ir partijos komitetą pas sekretorių, pasitarimo metu visi sutiko pažymėti tą vietą, kur anksčiau buvo fontanas, ir pastatyti ten vertikalų akcentą, skirtą pirmajai lietuviškai knygai. Tačiau atsirado Heinz Radwill iniciatyva ir tada jau projektavau aikštę, gatvę ir fontaną, o vokiečiai padarė bronzines dalis – Dacho užrašą ir viršutinį kapitelį su Anike. Mažvydas taip ir liko“, – šiandien prisimena V. Mazurkevičius.

Alternatyvas siūlė ir visuomenė

„Tarybinėje Klaipėdoje“ žurnalistės Gražinos Juodytės aprašytos Komunalinio ūkio instituto Klaipėdos skyriuje vykusios diskusijos metu R. Midvikis pareiškė, jog yra prieš „dviejų skulptūrų „kryžminimą“ aikštėje“ ir M. Mažvydui esą reikėtų surasti kitą vietą. Tarp jam siūlytų naujų vietų architektūros istorikas Jonas Tatoris minėjo M. Mažvydo alėją, architektas Saulius Manomaitis – Skulptūrų parką, bet galutinio sutarimo nebuvo pasiekta.

Tais pačiais metais tuometinis miesto vyriausiasis architektas Ričardas Valatka „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė, kad Statybos ir architektūros valdyba gavo daug klaipėdiečių laiškų, žodinių pasiūlymų dėl galimų M. Mažvydo paminklo pastatymo variantų.

„Įvertinant visuomenės ir specialistų nuomonę, buvo atsisakyta pasiūlymų statyti paminklą Skulptūrų parke – čia jau dabar du paminklai, pagaliau nėra jokio loginio ryšio su šia vieta; M. Mažvydo alėjoje – artimiausiu metu negalėsime rekonstruoti pėsčiųjų alėją, be to, orientavus paminklą rytų-vakarų kryptimi, jis būtų blogai apšviestas; skvere prieš busimąjį muzikinį teatrą – nėra teatro projekto, be to, tektų ardyti sutvarkytą skverą su fontanais; ant kalno Smiltynėje – negalima mechaniškai perkelti skulptūrą, sukurtą aikštei, į gamtinę aplinką“, – rašė R. Valatka.

Anot jo, įdomiausi ir realiausi klaipėdiečių pasiūlymai pastatyti paminklą M. Mažvydui aikštėje prie Kristaus Karaliaus bažnyčios (dabar – Ferdinando skveras).

„Aikštės kraštinėse išsaugota daug autentiškos architektūros pastatų, kuriuos turime restauruoti ir remontuoti, graži, medžiais apribota aikštės erdvė, kurios šiaurinėje dalyje būtų pastatytas paminklas-obeliskas, orientuojant skulptūrinę dalį pietų kryptimi. Šios aikštės formavimas, išsaugant autentišką užstatymą į ir papildant naujais, atitinkančiais tos vietos mastelį ir nuotaiką pastatais, buvo numatytas jau anksčiau – Bokštų ir Gegužės gatvių sankryžoje, tuščiame plote baigiamas projektuoti 2-3 aukštų gyvenamasis namas, ieškosime tinkamo pastato vakarinės aikštės kraštinės užstatymui, uždarant aikštės erdvę nuo Naujosios gatvės. Darbų teks atlikti iš tiesų daug – aikštės įrengimas, ją ribojančių gatvės grindinių atstatymas, pastatų remontavimas ir restauravimas. Jau artimiausiomis dienomis kartu su užsakovais ir projektuotojais detaliai aptarsime darbų programą“, – rašė vyr. architektas.

„Tačiau Atgimimo metais šioje aikštėje buvo savavališkai pristatyta kryžių“, – apie nerealizuotą idėją rašo A. Skiezgelas.

Svajonė bažnyčios vietoje

Dar vieną galimą vietą M. Mažvydo paminklui V. Mazurkevičius aprašė 1991 m. balandį savaitraštyje „Mažoji Lietuva“.

Straipsnyje dėstęs argumentus, kodėl būtina atstatyti šv. Jono bažnyčią, architektas supažindino ir su savo vizija.

Iliustracija iš „Mažosios Lietuvos“

„Pirmiausia reikia nugriauti pokario medinius prekybinius barakus. Būtina apsvarstyti ir nuspręsti viešo tualeto, pastatyto šventoriaus vietoje, ateitį. <…> Nugriovus laikinus stalinius, pagal archeologinių tyrimų davinius būtų tiksliai nustatytos pamatų vietos. Atkastus sienų ir kolonų pamatus siūlau aukštinti iki bažnyčios cokolio arba monolitiniu betonu pakelti 40 cm virš šaligatvių, Bažnyčios „vidus” turėtų būti grindžiamas betono trinkelėmis, grindimo ornamentu pabrėžiant trinavės bažnyčios planinę struktūrą, t. y. išryškinant sienų kontūrus, kolonų vietas. <…> Šventoriuje augusių medžių vietose sodinami nauji. Pastatomi suolai. O bokšto vietoje siūlau pastatyti bronzinį Jono bažnyčios modelį. Užgydę senamiesčio žaizdą, įrengę „istorinį’ skverą, jame galėtume prasmingai įamžinti pirmosios lietuviškos knygos parengėją, liuteronų pastorių Martyną Mažvydą. Juk artėja 1997 metai – Mažvydo „Katekizmo” išleidimo jubiliejiniai metai. Norint šį 450 metų jubiliejų tinkamai pažymėti ir Klaipėdai, reikia jau dabar pradėti projektavimo darbus. Paminklo idėja paremta spėjamu M. Mažvydo lankymusi Klaipėdoje. Ir jei jis čia buvo, tai jis būtinai lankėsi dvasingiausioje miesto vietoje – pagrindinėje evangelikų liuteronų bažnyčioje. O gal čia laikė Šv. mišias, pamokslavo… Skulptorius R. Midvikis Mažvydą vaizduoja susimąsčiusį stovintį ant marių kranto, lyg uolą tarp žemės ir vandens, tarp realybės ir dvasingumo. Ir vieta paminklui parinkta, lyg riboje tarp bažnyčios ir gatvės, riboje tarp žemiško ir dangiškojo, riboje, kurią ištrina Mažojoje Lietuvoje spausdintas visai Lietuvai žodis“, – rašė V. Mazurkevičius.

Architekto įsivaizdavimu, 3,5 m aukščio skulptūra prie Turgaus g., buvusios apsidolės vietoje, turėjo būti orientuojama į pietvakarius.

„Pastoriaus figūra monumentaliai iškalama granite, inkrustuojama „Katekizmo” pirmojo lapo faksimile. Vėliau, atstačius bažnyčią, skulptūra paliekama buvusios apsidolės nišoje arba perkeliama prie bažnyčios Turgaus g. sienos. <…> M. Mažvydo skulptūros pastatymas Jono bažnyčios šventoriuje taptų puikiu papildymu Teatro aikštėje įamžintam vokiečių poetui S. Dachui. Dviejų didžių Mažosios Lietuvos vyrų įamžinimas ir jų atminties vietų sujungimas su seniausia ir, sakyčiau, gražiausia miesto gatve taptų prasmingiausia Klaipėdos dalimi, o ateityje iškilusi virš senamiesčio stogų bažnyčios smailė lyg ženklintų miesto širdį, miesto dvasingumo centrą“, – 1991 m. balandį rašė V. Mazurkevičius.

„Tai buvo vienas iš variantų. Tebūnie jis kaip gabaliuke evangelikų protestantų bažnyčios. Bet tai buvo, žinot, svajonės paskutinio dešimtmečio praėjusio šimtmečio“, – dabar sako architektas.

Aikštė – po konkurso

Pergalės paminklo dalimi buvusios patrankos nukėlimo proga 1991 m. rugpjūčio 23-iąją laikraščio „Klaipėda“ žurnalistės Jolantos Juškevičienės kalbintas tuometinis miesto meras Povilas Vasiliauskas teigė, jog aikštei pertvarkyti ruošiami projektai.

„Keli jų buvo pateikti deputatų komisijoms svarstyti. Yra viena idėja įamžinti Mažvydą. Visais atvejais tai bus susieta su mūsų tautos ir šitos žemės – Mažosios Lietuvos – istorija“, – tuomet sakė P. Vasiliauskas.

Visgi M. Mažvydo kelionė į šią aikštę užtruko dar šešerius metus.

Aleksandras Žalys knygoje „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“ rašė, jog paminklo statybos idėja vėl buvo pradėta svarstyti nedidelės iniciatyvinės grupės žmonių, susirinkusių 1992 m. spalio 23 d. Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje.

Šiame pasitarime dalyvavo Klaipėdos vyriausiasis dailininkas A. Skiezgelas, teisininkė V. Martinauskienė, skulptorius R. Midvikis, architektas V. Mazurkevičius, Alfonsas Žalys.

„Tą šaltą spalio popietę buvo sumanyta suburti Klaipėdos kultūros bei valdžios žmones ir pastatyti neeilinį paminklą. Po kelių dienų paminklo idėjai nuoširdžiai pritarė Klaipėdos meras B. Petrauskas. Tą patį mėnesį apie klaipėdiškių sumanymą buvo informuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministras D. Kuolys, kuris taip pat pažadėjo remti projektą“, – rašė Aleksandras Žalys.

Pasak jo, 1992 m. gruodžio 4 d. įvyko pirmasis Organizacinio komiteto pirmajai lietuviškai knygai įamžinti posėdis, kuriame pirmininku išrinktas Alfonsas Žalys ir buvo sutarta įsteigti Fondą pirmajai lietuviškai knygai – Martyno Mažvydo Katekizmui – įamžinti bei paskelbti kreipimąsi į visuomenę.

1993 m. sausio 7 d. „Klaipėdos” laikraštyje paskelbta informacija apie numatomą statyti paminklą ir skelbiamą konkursą. Vertinimui buvo sudaryta aštuoniolikos asmenų vertinimo komisija, vadovaujama architekto Algimanto Nasvyčio.

Organizacinio komiteto posėdyje architektas Vytenis Mazurkevičius pristato aikštės su paminklu maketą. Iliustracija iš knygos „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“

„Buvo paskelbtas respublikinis konkursas nenurodant vietos, kur pastatyti paminklą. Pirma vieta Remigijui Midvikiui ir man, už pasiūlymą jį statyti buvusioje Pergalės aikštėje. Antroji vieta irgi mums – reljefas, kolonos Mažvydo alėjos tęsinyje, peršokus Donelaičio gatvę, prie įėjimo į Skulptūrų parką. Trečią vietą lyg laimėjo Gintautas Jonkus su sėdinčiu Mažvydu irgi Lietuvininkų aikštėje. Buvo dar mintis, kad Mažvydas būtų nustumtas, aikštės bortai nuolaidūs, kad tegu būna turgus šeštadieniais-sekmadieniais, aikštė turi būti gyva. Kam laikyti tuščią plotą, gal tegu ir mašinas pastato. Tačiau tokia idėja netiko ir gavosi solidesnė aikštė, su mokyklėle ir raidelėmis. O Mažvydo pjedestalo šoniniai laipteliai paimti nuo pjedestalo Lenino iš Lenino aikštės. Sakiau panaudokim, nes bėdnystė mieste buvo“, – pasakojo V. Mazurkevičius.

„Skulptoriaus R. Midvikio ir architekto V. Mazurkevičiaus darbas, už kurį konkursinių siūlymų komisija 1993 metų gegužės 14 dieną jiems pripažino pirmąją vietą, ir tas kūrinys, kurį pamatėme prieš kelias dienas, vienas nuo kito skiriasi iš esmės ir, be jokios abejonės, tik į gerąją pusę. Nors kūrybiniai ieškojimai ir nauji atradimai, matyt, galutinai pasibaigs tik paminklo atidengimo dieną, tačiau jau dabar galime pasakyti, kad turime galutinį (be atskirų detalių tolesnio koregavimo) paminklo, jo pjedestalinės dalies, taip pat aikštės rekonstrukcijos variantą“, – dienraštyje „Klaipėda“ 1996 m. gegužę rašė Alfonsas Žalys, užsiminęs, kad organizaciniam komitetui „skaudžiai įgėlė nelemta Vakarų banko krizė“.


Paminklo statybos akimirkos, užfiksuotos Bernardo Aleknavičiaus. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvo nuotr.

V. Mazurkevičius sakė nebeprisimenantis, kaip atrodė aikštė laikotarpiu nuo Pergalės paminklo nuvertimo iki M. Mažvydo skulptūros pastatymo.

„Lyg tuščia, plika buvo. Buvau sukalęs trikampį iš pagalių, keturių metrų aukščių – su Midvikiu iš visų gatvių norėjome apytikriai pažiūrėti, kaip atrodys. Darėme nuotraukas, kažkur jos mėtosi“, – teigė architektas.

Paminklas atkeliauja iš aikštę 1997 m. rugpjūčio 22 d. Iliustracijos iš knygos „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“

„Iš viso komitetas per penkerius metus posėdžiavo 25 kartus po keletą valandų. Na, o kiek buvo įvairiausių pasitarimų, konsultacijų su įvairiais atsakingais žmonėmis, šiandien jau nė nesuskaičiuosi. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti kelto komiteto narių išvyką į Vilnių ir susitikimą su akademiku Zigmu Zinkevičium bei profesoriumi Domu Kaunu, konsultuojantis dėl tekstų ir užrašų ant paminklo. <…> Ypač svarūs ir reikšmingi paminklo kūrėjams buvo susitikimai su Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų vyskupu Hansu Dumpiu, su Lietuvos Respublikos Prezidentu Algirdu Brazausku, su poetu Justinu Marcinkevičiumi, su Lietuvos Respublikos Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu ir kitais. Sunku būtų buvę pastatyti paminklą be visuomenės aukų, be gausaus rėmėjų būrio“, – rašė Aleksandras Žalys.

Paminklo atidengimo iškilmės. Iliustracija iš knygos „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“

Atidengtas rugsėjo 1-ąją

Paminklas M. Mažvydui buvo atidengtas 1997 m. rugsėjo 1-osios vidurdienį – joje jis buvo pastatytas rugpjūčio 22 d.

Paminklą atidengė ir iškilmėse kalbėjo Klaipėdos meras Eugenijus Gentvilas, prezidentas Algirdas Brazauskas ir organizacinio komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, pašventinimo apeigas atliko Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Jonas Kalvanas su kunigais. Iškilmės dalyvavo ir poetas Justinas Marcinkevičius (nuotrauka iš knygos „Martyno Mažvydo paminklas Klaipėdoje“).

Alfonsas Žalys savo kalboje minėjo, kad tam, jog atsirastų paminklas, organizaciniam komitetui reikėjo surinkti pusę milijono litų – skulptūra, pjedestalas, „mokyklėlė“ pastatyta iš 47 kolektyvų ir tūkstančių žmonių, tarp kurių buvo ir užsienio lietuviai, moksleiviai, aukų. Pagrindiniais rėmėjais tapo Uosto direkcija, „Švyturys“, Jūrų krovinių kompanija „Klasco“, Kultūros ministerija.

Tų pačių metų rudenį aikštėje dar buvo pasodintas ąžuoliukas.

Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvo) nuotr.

V. Safronovas akcentuoja, kad tiek M. Mažvydo, tiek „vieningai Lietuvai“ skirto paminklo („Arkos“) statybos iniciatyva kilo iš to paties inteligentų, kraštotyrininkų bei dalies buvusios miesto nomenklatūros socialinio tinklo. O Lietuvininkų aikštės pavadinimo atsiradimas, anot jo, yra vienas nedaugelio atvejų, kai memorializuojama šiuo metu tebegyvybinga grupė.

Paminklas iš aikštė šiandien. Martyno Vainoriaus nuotr.
Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Klaipėda: unikali urbanistinė istorija“.

Paminklo atidarymo šventės nuotraukos – Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės archyvas) 


2020-05-31

Vienas komentaras apie “Ilga Martyno Mažvydo kelionė į Klaipėdą”

  1. Puikus, informacijos detalumu ir objektyvumu išskirtinis straipsnis. Malonu, kai profesionaliai atskleidžiama, kaip atkakliai buvo siekiama tikslo darniai plėtoti ir lituanizuoti Klaipėdą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt