Italija ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje garsėja kultūrinio palikimo turtingumu, išskirtine senovės dvasia, turistus vilioja menu, architektūros šedevrais ir gardžiais valgiais. Tačiau COVID-19 pandemija būtent dėl turistų gausos jai smogė itin skaudžiai. Bet šiuo metu Italija jau irgi pamažu vaduojasi iš karantino gniaužtų.

Ieva, prieš dešimtmetį išvykusi į šią šalį, nemokėjo net italų kalbos, o šiuo metu ji dirba gide Romoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Ieva Buliauskaitė, kone prieš dešimtmetį išvykusi į šią šalį, kaip ji pati teigia, nemokėjo net italų kalbos, tačiau šiuo metu gide Romoje dirbanti moteris atvira – ši šalis ją pakerėjo. Šiandien Ieva papasakoja, kaip šiuo nelengvu laiku gyvena Italija ir koks buvo tikrasis pandemijos veidas joje. Apie nematytą Italijos grožį, atsiradimo šioje šalyje priežastis, teikdama naudingus patarimus turistams Ieva prabilo mūsų skaitytojams.

Kaip apsigyvenote Romoje ir kuo jus pavergė Italija?

2010 m., dar kai buvau Klaipėdos universiteto (KU) studentė ir dirbdavau vasaros sezono metu, baigiantis vasarai, viena lietuvių šeima man pasiūlė padirbėti aukle Italijoje. Iš pradžių dvejojau, nes buvo paskutiniai studijų metai universitete, nemokėjau kalbos, bet galiausiai pavyko viską suderinti ir išvykau į Italiją.

Netikėtai, ekspromtu išvykusi tik keliems mėnesiams, taip ir likau Italijoje. Pabaigiau mokslus, daug studijavau ir pakeičiau darbą, išmokau kalbą, po to atsirado mylimasis, sūnus. Turbūt nepavergė niekuo, taip gavosi natūraliai, radau savo vietą po saule.

Ar šioje šalyje visada norėjote gyventi?

Ne. Nors KU baigiau Istorijos su archeologijos specializacija studijas ir Italija puikiai tinka tokiai specialybei, tačiau niekada nesvajojau vykti į Italiją net kaip turistė, tuo labiau ten gyventi. Visada galvojau, kad liksiu Lietuvoje, jei vyksiu į užsienį, tai tik trumpam ir į Austriją ar Vokietiją, bet šios šalys buvo tik  „pravažiuotos”, namais tapo Italija.

Esate gidė Romoje, kokių netikėtumų esate patyrusi?

Tik malonių. Prisimenu kiekvieną savo turistą su nostalgija ir labai džiaugiuosi, kai jie grįžta į Italiją jau ne kaip turistai, o kaip draugai.

Koks tikrasis gyvenimas Italijoje, ko nežinome mes, gyvenantys Lietuvoje?

Lietuvoje jau yra pakankamai daug informacijos apie Italiją, lietuviai daug keliauja po šią šalį. Plius noriu iš karto pasakyti, kad vienaip gyvena Romos gyventojai, dar kitaip Venecijoje ir t.t., tad nėra to „bendro” Italijos vaizdo.

Aš, kaip gyvenanti ir dirbanti Romoje, siūlau savo turistams apsilankyti pas mane namuose, demonstruoju jiems, kaip gaminami itališki patiekalai, pakalbam plačiau ir apie patį gyvenimą Italijoje. Tai yra labai plati tema. Labai dažnai prie pokalbių su turistais prisijungia ir mano draugas Andrea, juk jis italas, kas geriau papasakos apie Italiją, jei ne pats italas? Tokio pobūdžio ekskursijas organizuoju ir Venecijoje.

Italija mane visada žavėjo savo istorijos turtingumu – gali netikėtai užklysti į atokų kaimelį, kur nėra nei gyvos dvasios, vaikšto tik keli katinai po aikštę, o ten pamatai restauruojamą bažnytėlę, kurios viduje ant sienos puikiai išlikusi IV a. tapyba.

Italija yra įvairi valstybė, dėl to ir patraukli turizmo atžvilgiu – čia rasi viską – jūrą, kalnus, ežerus, senus miestelius, architektūrą, religiją, gerą orą, skanų maistą, gerą vyną ar dolce vita. Kiekvienam pagal poreikius.

Pandemija ypač skaudžiai smogė Italijai, kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą ir kokia yra tikroji padėtis šalyje dabar?

Tiesą pasakius, viruso išplitimas Italijoje buvo netikėtas – gyveni normalų gyvenimą, o jau kitą dieną karantinas, tad reikėjo gan greitai pakeisti gyvenimo būdą. Tiesa, Romos mieste susirgimo atvejų buvo nelabai daug. Ir noriu pasidžiaugti, kad miesto gyventojai tikrai laikėsi karantino.

Naujasis mano gyvenimo būdas buvo labai paprastas – pirmadienį ir penktadienį apsipirkimas, kadangi reikėdavo stovėti eilėse, jis trukdavo apie 3 valandas. Visas kitas laikas užsiimant įvairia veikla praleistas namuose ir terasoje. Manau, taip gyveno dauguma italų, nes kur eisi, juk viskas buvo uždaryta.

Viena iš labiausiai Romoje turistų lankomų vietų – Trevi fontanas. Prano Martinkaus nuotr.

Mano asmeninio karantino „išgyvenime” buvo keli etapai.

Pirmą savaitę dar buvo daug reikalų – reikėjo pasiruošti darbui iš namų, apsipirkimas, buvo labai daug skambučių ir žinučių, tad laikas prabėgo greitai.

Antras etapas buvo namai – generalinė tvarka, trūkstamų baldų ir daiktų užsakymai, naujų erdvių atradimai ir t.t. Trečio etapo metu prasidėjo kūryba, kuri, be abejo, pasireiškė daugiausia virtuvėje, gaminant įvairius patiekalus, Velykos.

Po to prasidėjo studijų, naujų projektų ir skaitymo etapas. Tada etapas „kiek dar galima ir kada viskas baigsis?”. Tada jau automatiškai pereini prie etapo, kad nebesėdi namuose ir pradedi susipažinti su savo kvartalu.

Kol galiausiai ateina išsvajota fazė 2 – tuomet gauni vis daugiau galimybių grįžti į senas vėžes. Savo „Facebook” profilyje rašiau mini karantino dienoraštį. Taip ir išgyvenau.

Kokios nuotaikos dabar vyrauja Italijoje?

Įvairios. Yra kam blogai, yra kam gerai. Bendrai Italija jau nebegyvena karantino nuotaikomis. Tiesa, visose viešose uždarose erdvėse turime būti su kaukėmis, dezinfekuoti rankas, laikytis atstumo. Bet žmonės kibo į darbus. Visos parduotuvės mano gyvename kvartale atsidarė. Aikštės pilnos vaikų, ledainės dirba kaip niekad gerai, miesto centras pilnas italų. Kol kas galime keliauti tik po savo regioną, bet sienos atsivers nuo birželio 3 d.

Ko karantinas išmokė jus asmeniškai?

Išmokė nieko nebeplanuoti, gyventi šia diena. Aš net laikrodžio nebesidedu. Kol kas. Ir asmeniškai nenorėčiau gyvenimo online.

Ką galite patarti norintiems keliauti į šią šalį?

Visų pirma, nekeliauti vasarą, nes karšta. Jei įmanoma, neapsistoti prie traukinių stočių (pvz., Romoje vengti Termini stoties). Valgyti tik vietose, kurios nėra turistinės. Bėgti kaip įmanoma toliau nuo tokių vietų, į kurias kviečia padavėjai. Neskubėti. Italija reikia mėgautis. Geriau ilgesnės atostogos, negu bėgte per visus objektus.