Greitai sueis trys mėnesiai, kaip Lietuva ir didelė dalis pasaulio valstybių gyvena dėl koronaviruso pandemijos paskelbto karantino sąlygomis. Švelnėjant karantino reikalavimais ir gyvenimui vis labiau grįžtant į įprastas vėžes, verta paanalizuoti karantino metu išryškėjusius tam tikrus naujus visuomeninio bei politinio gyvenimo aspektus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Pirmiausia, karantino metu visuomenei teko susipažinti su naujais nuomonių lyderiais ar pretendentais į tokius. Daugelis jų anksčiau buvo žinomi mažai arba išvis nežinomi. Dauguma šių žmonių yra ar buvo gydytojai, turi medicinos diplomus. Televizijos bei interneto portalai juos pakalbindavo netgi po kelis kartus per dieną, jie tapo žinomi ir atpažįstami.

Karantino pradžioje tiek žiniasklaidos kalbinami medikai, tiek matematikos ar skaičiavimo specialistai skelbė įvairias pandemijos vystymosi prognozes, dalijosi patarimais bei įspėjimais. Siūlytos apokaliptinės prognozės nepasitvirtino (pavyzdžiui, 7000 – 10000 sergančių balandį), pasitvirtino nebent tik pačios nuosaikiausios.

Nemažai sužinojome apie tai, kur slepiasi virusai, kiek, kur ir kaip jie išgyvena arba neišgyvena. Kitaip tariant, visuomenė išgirdo labai daug prieštaringos, nepatikrintos informacijos ar skaičių, įvairiausių pamąstymų ar spėjimų. Tos kalbos kažkiek priminė kažkada rodytą televizijos laidų ciklą apie Lietuvos istoriją „Būtovės slėpiniai“. Kalbėtojai ir tada, ir dabar šneka temomis, kurias visuomenėje mažai kas išmano (o ir patikimų faktų nėra daug, jei kalbama apie senąją istoriją ar naująjį virusą), šneka, kaip nori ir iš esmės, ką nori, nėra platesnės diskusijos ar diskusijos apskritai.

Tačiau kalbėtojai turi atitinkamus diplomus, ir jų nuomonė didelės visuomenės dalies priimama kaip autoritetinga, kadangi Lietuvoje diplomai yra gerbiami. Neatsitiktinai esame kone daugiausia aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių valstybė Europoje.

Pažymėtina, jog karantino laikotarpiu televizijos kalbintus asmenis galbūt išvysime ir politikoje: pavyzdžiui, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas rengiasi dalyvauti 2020 m. Seimo rinkimuose.

Dėl apokaliptinių prognozių poveikio sukaupti milžiniški tam tikros medicininės įrangos kiekiai: pavyzdžiui, plaučių ventiliavimo aparatų yra tiek, kad jų panaudojama tik apie 6 % nuo turimo jų kiekio. Manykime, jog turimų plaučių ventiliavimo aparatų užteks ir antrai, ir trečiai koronaviruso bangai – gal net iki pat devintosios bangos (sako, kad ji būna didžiausia – bent jau jūroje).

Apskritai, visoms galimoms šito ar kito viruso bangoms valdžia turėtų ruoštis tyliai: susirinkti reikalingus aparatus, susiskaičiuoti vietas ligoninėse, įsigyti apsaugos priemonių (ne skubos tvarka), parengti veiksmų planus. O paprastų piliečių nuolatinėmis kalbomis apie galimas bangas trikdyti nereikėtų.

Deja, bauginanti retorika paveikė ir kai kurių privačių įmonių vadovus bei vadybininkus. Pavyzdžiui, buvo uždaryta dalis taromatų, kai kurie prekybos centrai uždarė dalį įėjimų. Tai buvo ne tik nepatogu klientams, bet ir didino žmonių koncentraciją prie veikiančių įėjimų ar taromatų bei skatino viruso plitimą. O karantino tikslas, kaip žinia, turėjo būti priešingas: mažinti žmonių būriavimąsi ir riboti viruso plitimą.

Teko girdėti džiūgavimų, jog pradėjus nuotolinį mokymą Lietuvos švietimo sistema pagaliau įžengė į XXI amžių. Forma gal ir įžengė, bet tik ne turiniu, o ir e-mokymosi rezultatais abejoja beveik visi. Ir ne todėl, jog kai kurie mokiniai namuose neturi kompiuterių ar dalis mokytojų nedraugauja su IT. Mokymo įstaigoje svarbiausiomis figūromis išlieka pedagogai, ypač mokyklose. Jeigu būtų kitaip, tai galėtume kalbėti apie pedagogo profesijos pabaigą, jos išvis atsisakant arba paliekant pedagogams tik konsultavimo ar darbo organizavimo funkcijas.

Tačiau jei studentai ar dalis vyresniųjų klasių mokinių geba ar turi gebėti mokytis savarankiškai, tai to neįmanoma reikalauti iš jaunesniųjų mokinių. Jiems yra reikalingas mokytojo gebėjimas suprantamai išaiškinti mokomąjį dalyką, t. y. pedagoginis talentas (be abejo, ne visi pedagogai jį turi).

Pedagoginis talentas, kaip ir kiti talentai, yra tam tikras kūrybinės intelektualinės veiklos įrankis, ir kol kas nėra kuo jį pakeisti, kaip, savo ruožtu, neįmanoma sukurti programos ar roboto, kuris nupieštų prasmingą paveikslą ar parašytų gerą straipsnį.

Neskubėčiau džiaugtis ir dėl neva labai sėkmingai vykstančio nuotolinio darbo. Jei jis tikrai būtų toks sėkmingas, tai būtų galima nedelsiant likviduoti dalį darboviečių ir visą ar beveik visą darbą perkelti į namus. Nebeliktų patalpų išlaikymo ar kitų administravimo kaštų arba jie labai sumažėtų. Bet niekas neskuba to daryti.

Sėkmingiausiai iš namų dirba tie, kurie dirba individualiai arba atlieka labai individualizuotas užduotis ir jiems nėra būtina palaikyti tamprų ryšį su kolegomis. Bet šie darbuotojai dažnai iš namų dirbdavo ir iki karantino.

Tačiau daugeliu atvejų yra svarbu, jog egzistuotų kolektyvai. Darbuotojams yra būtinas gyvas bendravimas ir vienas kito pažinimas, bendrų tikslų suvokimas, tarpusavio bendradarbiavimas bei operatyvus problemų sprendimas. Tai sunkiai įmanoma dirbant nuotoliniu būdu.

Beje, nuotolinis darbas karantino metu ir yra įmanomas daugiausia dėl tos priežasties, jog darbuotojai vieni kitus pažįsta. Įdomu, gal kas nors pabandytų suformuoti kolektyvą iš naujų, nepažįstamų žmonių, kurie dirbtų tik nuotoliniu būdu?

Taigi, nuotolinis darbas kol kas dažniausiai gali būti tik kaip papildoma, dalinė priemonė.

Kas geriausiai pavyko iš visų e-veiklų, tai, matyt, atsakingų asmenų vaizdo konferencijos, pradedant ES viršūnėmis, o baigiant vyriausybės, ministerijų ar kitų įstaigų vadovais. Akivaizdu, jog būtina retinti vadovų ir kitų pareigūnų išvykas į darbo susitikimus, nebeorganizuoti dalies renginių ir vis aktyviau naudoti nuotolinį bendravimą.

Beje, kiek nesmagu buvo išgirsti valdžios vyrų raginimą šią vasarą atostogauti Lietuvoje, pakeliauti po Lietuvą, jų įtikinėjimus, jog Lietuvoje yra labai gražu ir t. t. Tokios kalbos, matyt, turėtų priversti sodriau suskambėti patriotines stygas piliečių sielose. Deja, taip kalba žmonės, kurie nuolat iki karantino pradžios darbo reikalais nemokamai važinėdavo beveik po visą pasaulį. Tačiau dauguma Lietuvos gyventojų neturi tokių darbų, kur būtų sudarytos sąlygos nuolat nemokamai keliauti. Daugeliui tenka ilgai, kantriai dirbti ir užsidirbti, o savo keliones į užsienį – kruopščiai planuoti. Tačiau nemažai daliai Lietuvos gyventojų kelionės į užsienį tapo nors ir nelabai dažnu, bet įprastu dalyku, todėl negalėjimas išvažiuoti sukelia pagrįstą nepasitenkinimą ir vargu, ar siūlymas keliauti po savo šalį, gali kompensuoti negalėjimą išvykti į užsienį.

Norėtųsi pasiūlyti pakeliauti po Lietuvą būtent valdžios atstovams. Pakeliauti savo ar viešuoju transportu (pastaruoju būtų ypač rekomenduotina). Bus įdomių potyrių. Lietuva gal ne visada pasirodys labai graži, bet atradimų tikrai bus.

Pavyzdžiui, ne visur yra tinkama turizmo infrastruktūra, yra nežinia kodėl įrengtų pažintinių takų, o į dalį lankytinų objektų pavieniams turistams ar mažoms grupelėms patekti nepavyks. Sunkiai pavyks privažiuoti prie daugelio turistinių objektų viešuoju transportu, kadangi vietinis transportas veža nereguliariai ir nebūtinai patogiais maršrutais.

Deja, kalbos, jog mažai kas nori naudotis viešuoju transportu ir todėl jo provincijoje likę nedaug, neįtikina. Šiuo atveju vadovėlinis ekonomikos dėsnis, jog paklausa gimdo pasiūlą, negalioja. Yra atvirkščiai: bus patogūs ir reguliarūs viešojo transporto maršrutai – bus ir keleivių.

Taigi, mums visiems bus tik geriau, jei valdžios atstovai patys savo akimis pamatys vietinio turizmo bei susisiekimo problemas.

Kalbant apie koronaviruso įtaką tarptautinei politikai, aiškiai matome padidėjusį Kinijos agresyvumą. Kinija deklaravo sėkmingai suvaldžiusi viruso plitimą. Dar kartą visi įsitikino, jog didžiausia pasaulio valstybė yra daugumos apsaugos priemonių ir įvairių prekių ar jų dalių gamintoja. Tai eilinį kartą įkvėpė Kinijai pasitikėjimo savo jėgomis. Tačiau panašu, jog mažai kas užsienyje tuo žavisi.

Sėkmingas viruso suvaldymas Kinijoje kelia rimtų abejonių: tinkamu metu nebuvo užkirstas kelias virusui patekti į užsienio šalis, virusas nelauktai išplito šalies šiaurės rytuose, nuolat perdarinėjama statistika. Be to, tai ne pirmas kartas, kai Kinijoje kyla gana pavojingos pandemijos. Šie faktai nekelia pasitikėjimo didžiausia pasaulio valstybe.

Kinija gali per kelis artimiausius dešimtmečius tapti galingiausia pasaulio ekonomika, bet svarbu suprasti, jog politinio dominavimo įtvirtinimui yra reikalingas platus sąjungininkų ratas. Be pasitikėjimo įgyti daug sąjungininkų nepavyks. Tos valstybės, kurios šiuo metu Kiniją palaiko arba traktuoja ją kaip pozityvią atsvarą JAV ar apskritai Vakarams, ateityje, Kinijai vis labiau stiprėjant, gali pradėti vienytis prieš Kinijos dominavimą.