„Atvira Klaipėda” padedant Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos valdomam unikaliam AdM archyvui leidžiasi į antrąją šio sezono kelionę laiku.

Šįkart skaitytojams papasakosime apie per karą nukentėjusius ir vėliau nugriautus daugelį Klaipėdos atvirukų puošusius biržos ir senojo pašto pastatus.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Davė vardą gatvei

Archiktektūros istorikas Jonas Tatoris rašė, kad XIX a. pirmoje pusėje tankėjant senamiesčiui daugiau gyvenamųjų namų įsikūrė dešiniajame Dangės krante – Naujamiestyje. Čia iškilę turtingųjų namai stovėjo atokiau vienas kito.

Į tokį namą 1816 m. iš Turgaus gatvės atsikraustė paštas, o gatvė palei krantinę vėliau buvo pavadinta Senojo pašto (Alte Poststraße) vardu. Paštas tuo metu patalpas, anot J. Tatorio, nuomojosi iš dvarininko Ruppel. Čia paštui buvo patogiau, nes kieme buvusiuose ūkiniuose pastatuose galėjo laikyti arklius ir karietas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Istorikas Johanas Zembrickis rašė, kad paštas čia veikė iki 1833 m. kai išsikraustė į Liepų alėjoje 14 (dabar – Liepų gatvė) buvusį pašto viršininko Kopkos namą, tačiau po jo mirties 1849 m. vėl sugrįžo prie Biržos tilto, bet patalpos čia buvo skurdžios ir ankštos.

„Siuntinių svarstyklės stovėjo tamsiame pereinamajame kambaryje, į siuntinių išdavimo kambarį šviesa vos prasiskverbdavo pro mažą langelį virš kieman vedančių durų. Vienintelė lempa apšvietė prieškambarį su kasos langeliu ir priėmėjų darbo vietas“, – rašė J. Zemrickis.

Pasak jo, tuo metu raiteliai paštą iš Tilžės ir į ją gabendavo keturis kartus per savaitę, į Rusiją – du kartus per savaitę, o per Kuršių neriją iš Karaliaučiaus paštas buvo atgabenamas tris kartus per savaitę. 1847-1854 m. dirbo pirmasis laiškanešys, trečiadieniais ir šeštadieniai išnešiojęs laiškus, laikraščius ir siuntinius iki 5 svarų svorio, o 1854 m. jau buvo trys laiškanešiai.

1850 m. pastatą jo savininku buvęs pirklys Liebenthal, anot J. Tatorio, rekonstravo pagal klasicizmo stilių.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Namo pagrindinis fasadas buvo atgręžtas į upę. Fasado centre dominavo didžiulis arkinis langas, pro kurį šviesa ėjo į vestibiulį ir vidinius laiptus. Po langu – reprezentacinės durys su portalu. Virš stogo kilo dviaukštis bokštelis. Arkiniai trečiojo aukšto langai ir tarp jų įkomponuotos nišos sudarė savotišką arkatūrinį frizą. Šis namas buvo Danės pakrantės architektūrinis akcentas“, – rašė J. Tatoris.

Pasak jo, ir po rekonstrukcijos patalpos paštui ne itin tiko – trukdė kiti namo nuomininkai, nebuvo vietos ir viešbučiui, tad keleivių nakvynei patalpas tekdavo nuomoti artimiausioje karčemoje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot J. Zembrickio, 1863 m. Vidaus reikalų ministerija perdavė Pašto žinybai skirtą sklypą Liepų alėjoje 5-6, kuriame prieš tai buvo įsikūrusi apskrities viršininko administracija. Po to kai mirė šiame name vaikystėje 1807 m. gyvenęs imperatorius Vilhelmas Didysis, jo vietoje buvo suprojektuoti ir dabar tebestovintys pašto rūmai.

Kas iki 1926 m. valdė pastatą, kurį apleido paštas, adresų knygose nenurodoma. Iš vėlesnių duomenų matyti, kad iki karo kelis kartus keitėsi jo savininkai ir nuomininkai. Paskutiniu savininku 1942 m. buvo nurodyta miesto administracija.

Tarnavo ir kultūrai

Pasak J. Tatorio, XVIII a. viduryje prekyba per Klaipėdos uostą suaktyvėjo ir daugėjo pirklių. Ir jau XVIII a. viduryje jie prie tilto per Dangę turėjo savo centrą – biržą.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Čia jie rinkdavosi ne tik atlikti komercinių ir finansinių operacijų, bet ir praleisti laisvalaikio. Biržoje darėsi ankšta, todėl pradėta rinkti lėšas naujo pastato statybai: numatyta speciali rinkliava už įvežamas prekes. Už surinktas lėšas 1777 m. pastatytas naujas biržos pastatas. Jis buvo taisyklingo aštuoniakampio plano, fachverkinis, iš vidaus ir iš išorės apkaltas lentomis. Aštuoniakampį biržos stogą iš keturių pusių puošė frontonai. Kaip galima spręsti iš aprašymo, didžiąją pastato dalį užėmė aštuoniakampė operacijų salė“, – rašė J. Tatoris.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Šis pastatas nenukentėjo per 1854 m. gaisrą, bet netrukus ir jame ėmė darytis ankšta, tad 1856 m. fachverkinis pastatas buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas daug didesnis mūrinis. Jis buvo dviejų aukštų, dengtas lėkštu stogu. Virš jo kilo bokštelis su laikrodžiu.

„Kampinė vienaaukštė pastato dalis buvo daugiakampio plano ir šiek tiek priminė bažnyčios apsidę. Galimas dalykas, šiai pastato daliai buvo panaudoti senieji, aštuoniakampio pastato pamatai“, – rašė J. Tatoris.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak jo, birža iš dalies atliko ir kultūrinės įstaigos vaidmenį – joje buvo skaitykla, į kurią ateidavo apie šešiasdešimt įvairiomis kalbomis leistų laikraščių ir žurnalų. Kai anglikonai dar neturėjo savo bažnyčios, biržoje buvo laikomos jų pamaldos. Kartais čia buvo rengiamos ir dailės parodos.

J. Zembrickis rašė, jog nuo 1857 m. gegužės biržoje veikė ir Klaipėdos telegrafo stotis, atsikėlusi čia pirklių pageidavimu iš Biržos gatvėje buvusios pirklių našlių prieglaudos.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Anot J. Tatorio, 1907-1908 m. biržos pastatas vėl buvo rekonstruotas jį išplečiant, o kai kurios pastato dalys paaukštintos, fasade atsirado ovalinių, jugenduo būdingų elementų.

Pirmajame aukšte po rekonstrukcijos iš Biržos gatvės pusės veikė parduotuvės. Viršutinėje pastato dalyje buvo įrengti butai.

„Išlikę aprašymai rodo, kad itin puošni buvo aukšta (per du aukštus) ir erdvi salė: čia stovėjo skulptūrų, kabėjo daugiausia pirklių dovanotų paveikslų. Minimo dvi alegorinės Taiką ir Teisingumą simbolizuojančios skulptūros, nusipelniusių pirklių ir monarchų portretai. XX a. pradžioje biržą pradėta vadinti Prekybos ir pramonės rūmais. Mat šiame pastate savo veiklą plėtojo ir miesto pramonininkai. Taip rekonstruojamas ir gražinamas biržos pastatas tapo dideliu kompleksu, kurio viduryje buvo pastatų apjuostas kiemas. Birža buvo svarbus miesto architektūrinis akcentas“, – rašė J. Tatoris.

Nebūtin

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965…” rašo, kad pirmuosius didelius nuostolius Klaipėda karo metais patyrė 1944 m. spalio 10-23 dienomis triskart vykusių SSRS pajėgų bandymu paimti miestą šturmu. Klaipėda tada buvo ne tik bombarduojama iš oro, bet ir apšaudoma toliašaudės artilerijos. Šių antpuolių metu nukentėjo ir biržos bei rotušės kvartalas.

Toje pačioje knygoje skelbiamoje 1945 m. sausio 28 d. datuojamoje nuotraukoje matyti, kad biržos pastatas stovi beveik sveikas – nelikę tik bokšto stogelio. O kovo mėnesio nuotraukoje birža jau be stogo, bet su visomis sienomis.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Pasak V. Safronono, besitraukiantis Vermachtas užminuodavo pastatus, bet ne siekiant juos sugriauti, o pirmiausia siekiant sunaikinti kuo daugiau priešo pajėgų. Buvo išdėstomos ir uždelsto veikimo minos, sprogstančios praėjus nustatytam laikui. O išminuoti miesto, anot istoriko, ko gero, nelabai skubėta.

„Dėl sprogimų mieste pirmosiomis po užėmimo dienomis siautė gaisrai, tačiau niekas jų negesino, kol miestas nebuvo išminuotas. Liudininkai stebėjo gaisrus miete dar trečią dieną po užėmimo. Apskritai nėra duomenų, kiek ir kokių pastatų nukentėjo dėl to, kad Raudonoji armija palyginti neoperatyviai nukenksmino Vermachto inžinerinių dalinių paliktas minas“, – rašė V. Safronovas.

Pirmasis miesto karo komendantas kpt. Sergejus Apiškovas 1975 m. balandį „Tarybinėje Klaipėdoje“ spausdintuose atsiminimuose teigė, kad pradėjus sproginėti minoms kariuomenė buvo skubiai išvesta iš miesto. Du 21-osios brigados batalionai užsiėmė išminavimo darbais – vienas teritorijoje į šiaurę nuo Dangės, kitas – į pietus.

„Išminavimas vyko lėtai, ir tuo galima paaiškinti neatitikimą tarp vaizdų, užfiksuotų 1945 m. sausio 28 d. datuotose nuotraukose, ir pirmųjų civilių gyventojų atsiminimų. Minėtose nuotraukose aiškiai matyti kad centrinėje miesto dalyje daugelis pastatų, kurių vėliau neliko, dar buvo palyginti geros būklės. Vėliau darytose nuotraukose tie pastatai matyti jau apgriauti, apdegusiomis arba suskilusiomis sienomis, be stogų ir langų (stiklus išdaužė ir čerpes nuplėšė sprogimų sukeltos bangos). Tokį vaizdą pamatė ir pirmieji gyventojai. Tačiau vertinant jų atsiminimus reikia turėti galvoje, kad didesnis srautas civilių, kurių atmintyje išliko griuvenų miesto centre vaizdiniai, į miestą buvo pasiųstas tik 1945 m. kovo pradžioje. Taigi peršasi išvada, kad laikotarpis, kada atsirado minėtosios griuvenos, buvo 1945 m. sausio pab. – kovo pr., kai mieste dar nefunkcionavo civilinė administracija (jos veikla iš esmės prasidėjo kovo viduryje), o šeimininkavo tik kariuomenės daliniai, oficialiai vykdę išminavimo darbus. Be to, turint galvoje, kad inžinerinė infrastruktūra buvo sugriauta, mieste nebuvo šildymo, todėl kareiviai šildydavosi kurdami laužus (neretai pastatų viduje) iš mieste atrasto popieriaus ar medienos, kurios buvo prasimanoma įvairiausiais būdais, įskaitant ir baldų bei pastatų medinių konstrukcijų panaudojimą. Suprantama, visa ši pokarinė realybė irgi prisidėjo prie prie atskirų pastatų suniokojimo“, – rašė V Safronovas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Laikraštis „Raudonasis švyturys“ 1946 m. gegužės viduryje skelbė, jog „dešiniojoje Dangės upės pusėje prie griuvėsių demontavimo ir plytų štabeliavimo 7 diena dirba uostiečiai“.

„Iki birželio mėnesio prie Dangės upės nebebus nė vienos griuvėsių sienos, jos visos iki to laiko bus nugriautos ir išardytos, o jų sveikos plytos suštabeliuotos. Po to seks tų rajonų nuo plytų ir gruzo nuvalymo darbai. Tam reikalui dešiniojoje Dangės upės pusėje nuo plačiojo geležinkelio linijos (ties elektrine) iki Palangos gatvės bus nutiesta siaurojo geležinkelio linija. Siauruoju geležinkeliu ir sunkvežimiais plytos ir gruzas iš čia bus išvežtas. Dangės dešinysis ir kairysis krantas bus švarus ir gražus“, – rašė laikraštis.

Kituose numeriuose jis informavo, kad dešiniajame Dangės krante Liepų – Laivogatvio – Dangės rajone griuvėsius tvarkė 23 organizacijos ir įmonės, prie kurių vėliau dar prisijungė ir kitos organizacijos.

„Kadangi demontuojant griuvėsius pasitaiko didesni ar mažesni susižeidimai, todėl nuo pirmadienio vienoje ir kitoje Dangės upės pusėje budės gailestingosios seserys. Jos vietoje suteiks reikiamą pagalbą“, – rašė „Raudonasis švyturys“.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

Jis taip pat rašė, kad dalis dešiniosios krantinės griuvėsių „Maisto“ fabriko darbininkų dėka atsidūrė upėje: „Pradžioje gerai dirbę maistiečiai, pradėjo nerūpestingai dirbti. Pav., dienos trijų valandų darbo normą teįvykdo vos 50%. Be to, be reikalo gadina sveikas plytas, gruzą verčia į Dangę ir t. t.“

Birželio pradžioje, anot laikraščio korespondento J. Pakalnio, Dangės dešiniojoje pusėje, aukščiau tilto, „visas kvartalas nustatytas vienų plytų štabeliais, o kasdien griaunant griuvėsius jau nėra vietos naujiems plytų štabeliams“.

„Uostiečiai lyno pagalba baigia išjudinti didelę buv. Biržos namų mūrinę sieną. Uostiečių darbas paskirstytas brigadomis. Viena brigada griauna – verčia mūrinės griuvėsių sienas, kita skaldo griuvėsius, dar kita brigada valo ir štabeliuoia plytas“, – kiek vėliau birželį rašė tas pats žurnalistas, po kelių dienų informavęs, kad uostiečiai tanketės pagalba jau baigia griauti „didelius buv. Biržos namus“.

Tame pačiame laikraštyje pirmasis vyriausiasis miesto architektas Albertas Cibas informavo, kad „dar šiais metais dešiniajame Dangės krante bus nugriauti visi sunaikinti pastatai, žemė paruošta ir rudenį apsodinta medžiais bei dekoratyviniais krūmais, čia tarp Laivogatvio ir Dangės visai netoli miesto centrinės aikštės bus gražus skveras“.

„Žemiau Biržos tilto siauresnė žalia juosta tęsis iki Dangės žiočių, šiemet čia turi būti nugriauti pastatai, paruošia vieta paminklo statybai ir krantinė priešais centrinę aikštę apsodinta medžiais bei krūmais. Miesto gyventojai su dideliu užsidegimu dirba prie miesto centro tvarkymo darbų, griaudami sunaikintus pastatus. Šis darbas dešiniajame Dangės krante apima centrinės aikštės teritoriją, pergalės paminklo vietą ir krantinę. Nugriovus sunaikintus pastatus, D. Biržos gatvė būtų ištiesinta Liepojos gatvės (dabar – Herkaus Manto, autor. past.) ašimi, butų išvengta nemalonaus vingio, taip pat butų panaikintas Laivogatvio gatvės pradžioj posūkis“, – rašė A. Cibas.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvo) ir Martyno Vainoriaus nuotr.

„Dar, rodos, vakar dešiniojoje Dangės pakrantėje stūksojo griuvėsiuose pusiau sunaikintas bokštas, dabar jo nebėra, nebėra ir kitų pastatų bei sienų likučių, kurie ten gadino visą Dangės kranto ties tiltu vaizdą. Per tris mėnesius demontuota 6 200 kub. metrų griuvėsių, nuvalyta ir sukrauta į štabelius apie 1 531 000 plytų, iš jų į statybos vietas išvežta 360 000 plytų. 640 žmonės jau atidirbo 109 920 valandų pakrantės sutvarkyti. <…> Ateis laikas… ir griuvėsių vietoje sužaliuos žolė. Liepojos gatvės kairiojoje pusėje, ties tiltu, kur šiuo metu plytų griuvėsiai, atsiras skveras, jaunais žaliais sodintiniais pasipuoš takeliai, ryškiomis gėlėmis sužydės lysvės, saulės spinduliuose džiaugsmingai žais fontanų čiurkšlės. Antrojoje pusėje, skęsdamas žalumoje, lyg uola stovės Pergalės paminklas – Raudonosios Armijos ir visos tarybinės liaudies didvyriškos kovos simbolis, kovos už savo laisvę ir nepriklausomybę prieš hilterinės Vokietijos priešišką jėgą“, – rugsėjo pradžioje skelbė „Raudonasis švyturys“.

Pasak V. Safronovo, pastatų liekanos dešiniajame Dangės krante buvo demontuotos iki 1946 m. vėlyvo rudens.

Anot jo, sprendimus, kokias pastatų liekanas įvardinti griuvėsiais ir demontuoti valymo metu, pirmiausia lėmė formalūs kriterijai – ar buvo likę nustatytas nuošimtis viso namo vertės. Jį viršijus pastatas buvo griaunamas.

„Tačiau keista, kad smarkiai nukentėjęs buvęs „Memeler Dampfboot“ redakcijos pastatas, muzikos mokykla nebuvo priskirti „griuvėsiams“ ir buvo atstatyti beveik identiški, bet kiti pastatai, pvz., birža, buvo demontuoti. Šiuo atveju kitas ne mažiau svarbus kriterijus buvo tai, kad pirmasis miesto vyr. architektas Albertas Cibas (užėmė šias pareigas 1946-50 m.) įžvelgė galimybę „griuvėsiuose“ pritaikyti SSRS miestų planavimo bei architektūros kūrybines tendencijas“, – rašė istorikas.

Architektas T. S. Butkus knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad parko dešiniajame Dangės krante projektavimo darbai prasidėjo 1950 m. Jis buvo projektuojamas kaip skveras-parkas su alėja, fontanu, skulptūrine vado ir garbės lentos kompozicija (architektai A. Cibas ir Benjaminas Revzinas).

„7-ojo dešimtmečio viduryje, pasikeitus architektūros politikai ir pastačius kultūros rūmus parkas perplanuotas. 1974 m. planuota parko dendrologinė dalis, o 1977 m. buvo suprojektuoti nauji takai ir fontanas (arch. Jadvyga Kijauskienė)“, – rašė T. S. Butkus.

Šių metų sausį prasidėjo dar viena skvero rekonstrukcija, apimanti ir naujų krantinių statybos darbus. Savivaldybė 2019 m. gruodžio viduryje pasirašė sutartį su konkurso nugalėtoja tapusia UAB „Plungės lagūna”. Ji, veikdama jungtinės veiklos pagrindu kartu su Latvijos kompanija AB „A. C. B.”, 18 mėnesių trukmės darbus įsipareigojo atlikti už 10,7 mln. eurų. Iš jų 3,5 mln. eurų atsieis krantinių rekonstrukcija.

Pasak skvere besidarbuojančių archeologų, buvusio senojo pašto pastato pamatai yra papuolę po 2003 m. pastatyto paminklo vieningai Lietuvai „Arka“ (skulptūros autorius Arūnas Sakalauskas) aplinka – sovietinė krantinė yra apie 7-8 metrus įžengusi toliau į upę, susiaurindama jos vagą (atstumas nustatytas atkasus senųjų krantinių konstrukcijas). Tad archeologiniai tyrinėjimai šio pastato vietos neapima.

Tuo metu buvusio Biržos pastato vietą šiuo metu žymi tik pernai spalio 1-ąją šimtmetį minėjusių Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų iniciatyva atidengtas atminimo ženklas. Lentelėje su buvusiu Biržos pastato vaizdu išgraviruotas užrašas, jog „šioje vietoje nuo 1919 m. veikė Klaipėdos krašto prekybos rūmai“.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „Kelionė laiku Klaipėdos gatvėse“.