Kasmet apie birželio 22 – 24 d. Lietuvoje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta, sumistifikuota. Manyta, kad ji stebuklinga. Lietuviai šią naktį švęsdavo Rasų šventę. Tik va, nors karantinas pasibaigė, bet NVSC rekomenduoja Joninių dar nešvęsti. Gal genai daro savo, nes ir aš mistifikacijom susimąsčiau.

Klausimas – kur dingo sekretorės? Labai garbinga ir miestui ypač reikalinga profesija. Kažkokia mistika, baisi miesto problema. Ne uosto plėtra, išorinis uostas, ne Girulių miškas, o paprasta ir žemiškai neįmantri profesija – sekretorė (visada viską primenanti, visą ką užrašanti). Kur jos dingo?

Kaip tai kam? Klaipėdiečių tikėjimas valdžių pažadais jau tapo kažkokiu „šventu reikalu“. Tiesiog šventesniu nei džihado tikėjimas. Atvažiuoja į miestą, pažada koks vice kažką, tikime, laukiame, praeina 10-15 metų ir koks naujas vice mums vėl porina – „… šį rytą buvau, mačiau, nežinojau, bet nustebau ir pažadu…“ Vėl laukiame ir tikime.

Tokių „Girulių miško“ ir dar smagesnių siurprizų miestas susilauks dar daug. Martyno Vainoriaus nuotr.

Girdėjome „Klasco” pažadus dėl „laikinos“ konteinerių aikštelės Baltijos pr. gale prie marių ir „naujos perkėlos“ – „…čia tik laikinai, kol nėra kruizinių laivų…“ Vėliau girdėjome pažadus , kad tas „terminalas“ įrengs visas tris Baltijos prospekto žiedines sankryžas tik jau viso uosto lėšomis. Dar vėliau girdėjome pažadą, kad uostas padarys sankryžą tik per Minijos ir Baltijos pr. Galiausiai „poreikio“ nebeliko.

Girdėjome ir „Klasco” pažadą „laikinom – 2 metams“ palapinėm istoriniam Vitės kvartale, miesto centre. Laikinai – kol kažkokią triušeną remontuos. Tą triušeną tai nugriovė ir jo vietoje rūdos kalnus suvežė, o „laikinos palapinės“ puošia miestą ir tebestovi iki šiol – laikinai.

Girdėjome ir „Klasco” 2019 m. pažadą daugiau rūdos nebekrausime – „.. čia paskutinis krovinys…“. Čia buvo tik „netyčiukas“, laikinai.

Girdėjome ir pažadą, kad visa miesto teršėjų tarša sutaps su uosto tvora. Už pusmečio, pasikeitus „Klasco” vadui, jie jau pradėjo viešai piktintis, kad taip arti gyvena žmonės ir „Memelio miesto” projektas jau didis uosto (valstybės) perspektyvos blogis.

Dabar girdime pažadą ir dėl Girulių miško – čia tik dėl mūsų, mūsų stoties iškėlimo ir kad mums būtų geriau. O naujasis uosto generalinis aplamai pareiškė, mums geležinkelių reikia, bet čia ne mūsų, miesto geležinkelio stotis – todėl miesto klausimas.

Klausome, tikime, o kitą dieną viską pamirštame. Vėl nebuvo sekretorės ir niekas neužrašė.

Kol jų, tų garbingų sekretorių, nėra, priminsiu.

Dar 2006 metais rengiant miesto bendrąjį planą geležinkelio stoties iškėlimo klausimas buvo svarstomas labai aštriai. Tačiau jis buvo keliamas ne dėl uosto ar juo labiau geležinkeliečių poreikių tenkinimo, o dėl to, kad būtina iškelti tranzitinius geležinkelio srautus iš Klaipėdos miesto aplamai.

Kvailystė, kad per visą miestą ir tą pačią geležinkelio stotį važiuoja sąstatai į Draugystės stotį, Šilutę, Kaliningradą ir Šiaulius. Tuo metu LT geležinkeliai dievagojosi , kad taip ir planuojama daryti, ieškoma galimybių, analizuojama. Esamą geležinkelio magistralės vietą miestas galėtų panaudoti miesto magistralinei gatvei ar net būsimai tramvajaus linijai nuo pietinių gyvenamų rajonų iki pat rekreacinių teritorijų. Visos pramoninės apleistos teritorijos (Liepų gatvė, „Litagra”, PC „Senukai”, buvusi prekybos valdybos bazė, pieno, duonos kombinatai, buvęs mėsos kombinatas, Rimkai…) prie šios geležinkelio trasos esančios miesto teritorijos galėtų konvertuotis, o kol yra geležinkelis, tai nepatrauklu tvarioms investicijoms.

Tada, prieš tuo gerus 15 metų, dar nebuvo už Palangos kelio ir visi laukai namais apstatyti. Dabar jau ten stovi antra mažaaukštė Klaipėda ir problema tapo daug skaudesnė. Tai tik dar kartą patvirtina, kad uosto su visa jį lydinčia infrastruktūra palaipsninį iškėlimo, uosto konversijos klausimus jau tada, prieš 15 metų reikėjo pradėti rimtai svarstyti. Būtų ir lengviau, ir pigiau. Bet net ir dabar rajonas šį klausimą prisimena ir linkęs svarstyti. Jie stebisi – kalbas tokias prisimena, bet kodėl tiek metų su jais apie tai niekas nekalba? Tik nežinia, kodėl jie prisimena, gal rajone geresnės sekretorės?

Kaip ten beįvardintume, mistifikuotume ar sureikšmintume, bet mūsų mieste buldozeriu buvo „prastumta“ uosto plėtra (uosto bendrasis planas) ir tai padaryta valstybės strategijos vardu. Tuomet apie geležinkelius visi „pamiršo“.

Gal reikėjo ir „geležinkelių bendrojo plano“. Ir dar geriau, tokio strateginio, valstybės vardu, kad taip kaip per sviestą riedėtų.

Dabar stumiamas tik sąstatų formavimo uostui stoties į Girulių mišką iškėlimo klausimas. Bet pati geležinkelio stotis su visu dundančiu išilgai viso miesto tranzitu per miestą tai taip ir liks. Paaukosime dar ir mišką, kitaip sakant, taršą tik išplėsime, o žaliąsias, rekreacines miesto teritorijas ženkliai sumažinsime.

Vien tik tai, kad LT geležinkeliai per 15 metų šiuo klausimu nieko nepadarė – nusikalstamas aplaidumas ir neturėtų būti „premijuojamas” naujais, dabar jau Girulių miško plotais.

Elementari gyvenimiška logika sako – pradžiai, ponai ministeriai, padarykite, ką žadėjote prieš 15-20 metų. Parodykite nors vieną studiją šiuo klausimu. Keistoka ir ta Vyriausybės „kalba“ apie mišką, nes kalbama tik apie geležinkeliečių (uosto) maksimalius poreikius, bet miestas jų, tų poreikių, turi TAIP PAT.

Girulių miškas numatytas kirsti dar ir naujai susisiekimo trasai – naujai gatvei iš būsimo Medelyno kvartalo į Antrą Melnragę. Šalia jo visi norės ir patogių dviračių takų. Dar reikės ir tilto, tam tiltui ir gatvei reikės įrenginėti pylimus, formuoti lietaus surinkimo griovius. Kiek tai „suvalgo” miško, galite pasižiūrėti į naujai rekonstruotą Girulių plento gatvę. Ar to jau nebedarysime? O gal ir Medelyno kvartalo jau nebereikia? O ar kas ten benorės kurtis ir kam tada planuota inž. infrastruktūrą statyti miestui savo lėšomis?

Dar numatytas ir geležinkelio „kilpos tiesinimas”, einantis per Girulių gyvenvietę. Šiuos miesto daugiau nei 20 metų puoselėtus planus būtina kada nors įgyvendinti ir jiems mišką taip pat reikės kirsti.

Miestas nori šalia jūros ir poilsinių objektų, o tam neišvengiamai reikės ir inžinerinės infrastruktūros, ir miško aukojimo.

O apie tai, kad visi šie nauji statiniai „nupjausto“ natūralius lietaus surinkimo upelius į jūrą ir Dangės upę ir miškas nuolat pelkėja, aš jau nekalbu. Bet juos taip pat būtina visus tvarkyti ir su kastuvu to nepadarysi, o miškininkai bėdavojasi, kad tam neturi lėšų. Ne bėda, sukišime į vamzdžius ir nukanalizuosime.

Apie Girulių florą ir fauną jau neminėsiu, bet tarp visų tų miesto ir uosto IXB koridoriaus intermodalinių norų vietos jai tikrai nebeliks. Juolab kad tiems visiems intermodaliniams kroviniams saugoti reikės ir kilometrinių tvorų.

Dar reikės kokio mažo ha žemės ploto naujos Švyturio gatvės tęsiniui ir jungčiai su esamu tiltu, aukštos įtampos magistralėms ir kitoms „smulkmenoms“. Apie visa tai „mandagiai“ nutylima, nors dabartiniame miesto BP tai numatyta.

Na ir mes, miesto žmonės, su visokiais norais važinėti dviračiais, grybauti, vaikščioti, sportuoti ir t. t. Ai, bet čia ne taip svarbu.

Na, ir logiška nei čia Vyriausybės reikalas, nei kol kas dar kas kerta, nei kas stato ir dorai niekas nežino, ko ir kiek reikės. Praktikoje norų ir problemų dirbant atsiranda ženkliai daugiau nei būna planuota.

Bet, kaip viešai pristatoma, kol kas tik „rengiamasi PLANUOTI“. Tai kam tas valdžios parėdymas miestams pasirengti kas 10 metų miesto bendruosius planus, kam tas demokratijos žaidimas ir aistros? Planuokite, ponai, visą Lietuvą labai strategiškais, labai specialiais sau svarbiais planais ir mes jau prisitaikysime. Mokame, mama Istorija išmokė.

Ir ar ne mistifikuotas paradoksas, kai ateina darbininkai ir užveda savo pjūklus, traktorius ir žmonės ima šaukti, tada valdžia priekaištauja nenuoramoms, kad – kur jūs buvote, kai projektavome, viešinome, ko tada nesakėte? Dabar, kai dar tik pradedama planuoti, žmonės jau dabar sako – baikite, čia NEGALIMA!!! Vėl valdžiai nepatinka.

Akivaizdu, miško aukoti reikės daug, tikrai ne 30 ha, todėl Vyriausybės sprendime dėl planavimo pradžios ir apibrėžta VISA Girulių miško teritorija (strateginė, pirmos eilės reikšmė), o miestui tik tai, kas liks, jei liks aplamai. Formaliai tai jau nebe miesto reikalas – ribos schemoje apibrėžtos.

Toks neatsakingas ir operatyvus veiksmų džiazas nenorom perša mintį, kad Girulių miško naikinimas yra tik dar likusio neprivatizuoto valstybės turto – dar valstybinio geležinkelio ir paties uosto privatizavimui pasirengimo pradžia ar kažkieno užgaida, kurią trūks plyš reikia kuo skubiau „paruošti“.

Sunku sugalvoti prielaidą, kad tai atsakingas, apgalvotas ir ateičiai reikalingas Vyriausybės lygmens sprendimas. Kaip, beje, ir dabartinė numatyta uosto plėtra – uosto verslo magnatų įnorių, grubaus biznio plano miesto sąskaita pasekmė.

Aiškiai reikia įvardinti – tai nėra jokia miesto urbanistika, miesto planavimas ar juo labiau subalansuota ir darni miesto plėtra. Tai nėra joks rūpinimasis žmogumi ir jo gyvenamąja aplinka – miestu ar juo labiau darbo vietų kūrimu, žmonių uždarbiu. Tokių „Girulių miško“ ir dar smagesnių siurprizų miestas susilauks dar daug.

Uosto plėtra mieste ir juolab jo centre nuolat reikalaus įvairiausių infrastruktūros plėtros milžiniškų objektų, jų pokyčių, modernizavimo. Už mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigus rengsime brangiausias studijas, analizes, palyginimus, SPAV ir PAV , bet nuolat vyks kova. Visi bus tuo nepatenkinti, bus visaip vadinami ir neišvengiamai kiršinami.

Tuo pačiu mūsų vietiniai garbūs uostininkai bando įpiršti mums mintį, kad to (naujo giliavandenio) jiems visiškai nereikia ir tai natūralu, kam jiems tie nauji konkurentai? Vargu, ar juos kas įsileis į tą naują uostą. Jie jau šiandien viešai prasitaria, kad tai MŪSŲ, PRIVATUS!!! Uostas. Tiesą sakant, nenuostabu ir akivaizdu, bet tada dar labiau keistas tas „valstybės vardu ir strateginis.“

O naujas ir modernus uostas, aišku, konkurencinį pranašumą sudarytų.

Nuostabiausia, kad tai yra ir bus daroma už mūsų – surinktus mokesčius – mūsų pinigus. Už mūsų pinigus ir valstybės vardu duotas garantijas bus kertamas miškas, statomi geležinkelių kelynai, depai, terminalai ir kt. infrastruktūra-keliai, sankryžos, tinklai, elektros pastotės, valymo įrenginiai, siurblinės ir t.t..

Vienintelė išeitis yra tik stabdyti uosto krovos plėtrą mieste, PRADĖTI PLANUOTI UOSTO IŠKĖLIMĄ ir paties uosto konversiją etapais, dalimis taikant adekvačias žemės nuomos rinkos kainas (skirtingas nuo centro iki pakraščių) ir europinius mokesčius už taršą (nes ir gaunamos pajamos pasauliniais, ne LT tarifais). Mieste dirbančios uosto kompanijos pačios turi pradėti „norėti išeiti” iš miesto.

Kol kas apie tai net nekalbama. Kokia politinė jėga eis į Seimo rinkimus su tokia alternatyva ir pradės įgyvendinti?
Nedelsiant. Pradedant nuo uosto bendrojo plano naikinimo? Ar aplamai tokia bus?

Kuri įgyvendins normalius žemės ir taršos mokesčius taikomus uostams Europos miestuose?

Girulių miško kirtimas yra tik pasekmė, priežastis – uostas ir jo nuolatinė plėtra.

Tas iškėlimas į Kopūstų kaimą savivaldybei jau buvo pažadėtas 2006 metais ir iki šiol nieko nepadaryta. Viceministro penktadienio vizitas tik patvirtino, kad jis ten pirmą kartą buvo.

Tokių pažadų buvo ir bus dar labai daug. Galime tikėti ir laukti.

Šiandien Girulių miško išsaugojimo klausimu jau pradedamos skleisti patyčios, paskalos iš „giruliškių turčių užgaidų“ ir bandoma skaldyti miestiečius.

Vėl priminsiu, apie tai viešai kalbėti, rašyti, perspėti pradėjo Klaipėdos architektai jau prieš gerus 20 metų. Tik niekas nenorėjo klausyti. Galiausiai ir jiems atsibodo tuščiai burnas aušinti, o pastaruosius 10 metų visai nutilo ir susirado žemiškesnius prioritetus. Pabodo ir rūpinimąsi miesto ateitimi politikavimu dergimas.

Tačiau vis dar TIKINTIEMS miestiečiams dėkoti reikia, kad apie tai prabilo, kalba, kviečia Klaipėdos bendruomenė ir jos lyderis Gintaras Ramašauskas. Kalba jis apie viso miesto ateitį, o Girulių miškas tik šios ateities maža detalė. Kalbėti, burti miestiečius jis, giruliškis, pradėjo, kai ši Girulių razinka jam pačiam dar nesisapnavo ir kas tas miesto, uosto bendrasis planas jis žalio supratimo neturėjo.

Džiugu, kad Klaipėdos bendruomenė pradeda suprasti, kad bendruomeninė veikla tampa jau ne vien švenčių organizavimai, bet fokusuojamasi ir į svarbiausius miesto ateities klausimus. Smagu, kad Klaipėdos bendruomenė bręsta, stiprėja ir dar teks nueiti ilgą kelią, kol pasieksime vakarų miestų bendruomenių, miesto savivaldos lygį. Tačiau šiandien jos balsas jau ir Vyriausybėje ne naujiena.

Ta proga pasiūlymas ateičiai. Jei tik noro ir jėgų būtų. Tai labai paprasta ir tam nereikia jokių didelių pinigų. Pavyzdžiui – šiuo metu ir jau daug metų prie miesto Tarybos veikia miesto kultūros ir meno, jūrinių reikalų, neįgaliųjų, tautinių mažumų, šeimos reikalų ir t.t. tarybos ir komitetai. O kodėl nėra svarbiausios miestui pvz., miesto urbanistinės plėtros tarybos?

Siūlau visoms miesto bendruomenėms, miesto Tarybos nariams, įkurkite ir suteikite tokiai tarybai ne teisę rekomenduoti, o normalias galias svarbiausiais miesto klausimais ir miesto investicinių finansinių planų tvirtinimo teisę. Tegul miesto žmonės patys išsirenka, ką į ją pasiūlyti, kokius specialistus ir kas geriausiai išmanytų, suvoktų ir atstovautų jiems nuolat miesto plėtros klausimais. Gal ši taryba galėtų turėti ir vieną etatinę profesionalią atsakingą sekretorę/ių. Gal įstengtų miestelis pafinansuoti vieną etatėlį? Juk taip skatina popieriuose tą bendruomenių kūrimąsi.

Tuomet besikeičiantys politiniai vėjai ir interesai gal taps sunkiau prakišinėjami kokio eilinės kadencijos direktoriaus įsakymais ar bent jau bus, kas primena ankstesnius miestui duotus pažadus. Kol neturite gerų sekretorių.

Panašu, kad miestui atėjo jau toks laikas. Ar miesto Tarybos nariai bijote? Ar miestiečiai viskuo dar tikėsite?

Atsiprašau už stilių ir gramatiką, sekretorės taip pat neturiu.