Praėjusiąją savaitę surengtoje „metinėje spaudos konferencijoje“ prezidentas Gitanas Nausėda patvirtino prielaidas, kad būti politikoje, šalies vadovo poste jam patinka. Svarbus signalas jo simpatikams. Reikia tikėtis, kad, jeigu tokio formato renginys prezidentūroje bus surengtas lygiai dar po metų, p. Nausėdai nebebus būtinybės tuo įtikinėti auditorijos. Bus galima pakalbėti apie nuverstus didesnius ar mažesnius kalnus beigi kalveles.

Dabar dėl to turinio – viskas kukliau. Regis, pagrindiniu savo pasiekimu Lietuvos politikoje šalies lyderis laiko kintančią bendravimo stilistiką: „ne kumščiais į stalą“, „ne užgauliojimais“, „ne žeminimu“, o pastangomis susitarti, įsiklausyti į argumentus. Prezidentas didžiuojasi, kad išsaugojęs galimybę kalbėtis su visomis parlamentinėmis ir neparlamentinėmis partijomis.

Kyla įtarimas, kad pirmieji Gitano Nausėdos darbo poste metai – laikotarpis, kurio užteko jam suvokti, kad didžiulė dalis jo rinkimų programos prieš 2019 m. įvykusius rinkimus nėra Konstitucijos numatyta prezidento kompetencija. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kaip čia pasakius, ar tai jau tokia neišmatuojamai didelė vertybė. Partijų yra ir būna įvairių. Daug geriau būtų aiškiai žinoti, kokiais klausimais p. Nausėda su kai kuriomis iš jų nesutaria ir nežada sutarti. Ir turiu galvoje ne kokį Socialistinį liaudies frontą (jis oficialiai įregistruotas ir veikia), o, tarkime, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą, Socialdemokratinę darbo partiją arba konservatorius.

Būtų lengviau atrasti ne tik kai kurių prezidento sprendimų (pvz., vetuojamų arba pasirašomų įstatymų) logiką, taip pat nustatytų aiškius orientyrus Seimo ir Vyriausybės nariams. Kol kas apie tai galime spręsti tik spėliodami arba skaitydami Prezidentūros komandos pareiškimus. Tačiau ir ta komanda, kaip matome, keičiasi.

Prezidentas konferencijoje vėl skyrė dėmesio „gerovės valstybei“. Tiesa, konkrečiau paklaustas apie pasiekimų parametrus, pasirinko banalybę apie pažangos išmatavimo atstumu tarp dviejų rankų sunkumus.

„Gerovės valstybės“ koncepto įgyvendinimo klausimu man kilo kitas įtarimas. Kad pirmieji p. Nausėdos darbo poste metai – laikotarpis, kurio užteko jam suvokti, kad didžiulė dalis jo rinkimų programos prieš 2019 m. įvykusius rinkimus nėra Konstitucijos numatyta prezidento kompetencija.

Esminė šalies vadovo funkcija – užsienio politika. Iš šios srities p. Nausėdai labiausiai įsiminė „žvalgų mainai” tarp Lietuvos ir Norvegijos vienoje pusėje ir Rusijos kitoje. Nors šioje efektingai nuskambėjusioje istorijoje svarbu buvo labiau tai, kad Lietuvoje savo kortų vėduoklėje turėjo kozirinį tūzą – mūsų kontržvalgybos demaskuotą, sulaikytą ir vėliau nuteistą kadrinį rusų žvalgybos pulkininką leitenantą, kuris, kaip teigta, Lietuvoje mėgino verbuoti čiabuvius, galėjusius pasistengti palikti pasiklausymo įrangą Simono Daukanto aikštės rūmuose. Tai dėl šio personažo Maskva paėmė įkaitais du Lietuvos piliečius (iškeistojo norvego istorija, regis, yra kiek painesnė), kurių ryšiai su šalies specialiosiomis tarnybomis ligi šiol kelia abejonių. Nes Rusija paskutiniu metu taip elgiasi visąlaik. Ne tik su Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Izraelio ir kitų daug įtakingesnių šalių piliečiais.

Akivaizdu, kad p. Nausėdos užsienio politikon paleistus viščiukus skaičiuosime kiek vėliau.

Ne po žaidimų alaviniais kareivėliais (įkaitais de facto), o vertinant, kaip pavyks įveikti Astravo – elektros perdavimo sistemos sinchrovizavimo su Europa rebusą, ką liudys Europos Sąjungos (ES) postpandeminio ekonomikos gaivinimo plano rodikliai ir Lietuvos eilutės jame.

Taip pat Briuselyje dabar svarstoma nauja bloko finansinė perspektyva 2020-2027 metams.

Klausantis p. Nausėdos spaudos konferencijos kilo dar vienas įspūdis, kad jis bent jau kol kas trokšta būti lyginamas su pirmtakės – Dalios Grybauskaitės – politine stilistika bei pasiekimais. Tai štai po mano išvardytų reikalų ir galėsime palyginti. Klausimas, ar to toliau pageidaus šalies prezidentas.