Kaip ir kasmet, rugpjūčio pirmąją Klaipėdoje kelsime senąją geltonai raudoną miesto vėliavą. Per iškilmes ne kartą bus ištarta: 1252-ieji metai, Memelburgo pilis. O jei grįžtume į metus antrus iki šios datos ir prisimintume lemtingą lūžį, be kurio Klaipėda tąsyk dar nebūtų gimusi?

Vembūtų piliakalnio prieigos. Eglės Sakaitės nuotr.

Iškart noriu pabrėžti, kad šis rašinys nėra mokslinis straipsnis, todėl neklauskime, kokius istorijos mokslus esu baigęs. Visi mes turime vidurinį bendrąjį – tuo pačiu ir istorinį – išsilavinimą, tereikia kartais mokyklines žinias prisiminti ir pakartoti.

Man padėjo istorikų Johano Zembrickio, Adolfo Šapokos knygos, Telšių muziejininko Stasio Kasparavičiaus ir jo kritikų straipsniai.

Taigi, kas dėjosi Lietuvoje XIII amžiaus viduryje? Ėjo nelemtas 1248-1254 metų vidaus karas.

Mindaugas, jau didysis kunigaikštis, bet dar ne karalius, pajungdamas savo valdžiai lietuviškas ir aplinkines sritis, nuskriaudė tikro savo brolio Dausprungo sūnus Tautvilą ir Erdvilą, atimdamas iš jų tėvonines žemes. Su tokia neteisybe negalėjo sutikti jų kitas dėdė, motinos Dausprungienės brolis Vykintas, galingas vakarų žemaičių kunigaikštis ir sumanus karvedys, visai neseniai, 1236 metais, Saulės mūšyje sutriuškinęs kalavijuočių ordiną.

Tautvilą ir Erdvilą parėmė dar ir jų sesers Dausprungaitės vyras, rusėniškos Voluinės ir Haličo kunigaikštystės valdovas Danila Romanovičius, siekęs ne tik padėti svainiams, bet ir atgauti Mindaugo paimtas Gardino bei kitas sritis.

Radosi ir daugiau bendražygių. 1250 metais susidarė labai stipri sąjunga – Vykinto žemaičiai, Tautvilo ir Erdvilo lietuviai, Danilos Romanovičiaus haličėnai, brangiomis dovanomis ir pažadais suvilioti jotvingiai bei mielai prieš Mindaugą kariauti sutikę Livonijos kryžiuočiai (buvę kalavijuočiai).

Vykinto sostinė – ant šios lomos kalvų. Eglės Sakaitės nuotr.

Būtų įsitraukęs ir visas kryžiuočių ordinas, tačiau turėjo bėdų Prūsijoje – ką tik vargais negalais nuslopino pirmąjį šešis metus trukusį prūsų sukilimą, be to, kariavo su lenkais.

Rygoje pakrikštytą Tautvilą ordinas jau matė būsimuoju Lietuvos valdovu. Mindaugui beliko užsidaryti savo Vorutos pilyje ir stengtis kaip nors išardyti priešų sąjungą.

Pirmasis prieš jį pajudėjęs Danila Romanovičius atsiėmė dalį anksčiau prarastos teritorijos ir kažkodėl sustojo, tuo pasitenkinęs. Jotvingiai, kaip rašo rusų metraščiai, Mindaugo buvo papirkti sidabru ir prie žygio nebeprisidėjo. Tais 1250 metais Vorutą apsiautę žemaičiai su lietuvių būreliu ir Livonijos kryžiuočiai pilies paimti neįstengė, tik nusiaubė Mindaugo žemes ir grįžo namo (Tautvilas ir Erdvilas, neturėdami namų, pasitraukė su dėde Vykintu į Žemaičius).

Mindaugo padėtis vis dar buvo labai pavojinga. Jam žūtbūt reikėjo susitarti su ordinu ir jis tuoj po apgulties pasiūlė kryžiuočiams tai, ko tie seniai troško – sutiko krikštytis ir užrašyti jiems dalį neklusnios Žemaitijos (vėliau keliais dokumentais Mindaugas dovanojo jiems visą Žemaitiją).

Ordinui Mindaugas buvo gerokai vertingesnis laimikis, negu Tautvilas, ir 1251 metų pradžioje Livonijos magistras Andrius fon Štirliandas, atvykęs į Lietuvą, kunigaikštį pakrikštijo.

Tuomet Mindaugas, surinkęs visas jam pavaldžias lietuvių ir rytinių žemaičių pajėgas, patraukė į Žemaitiją Vykinto ir brolėnų įveikti. Šie su savo žmonėmis laikėsi Vykinto sostinėje – Tveruose.

Anuomet Tverų pilis ir gyvenvietė, istorikų spėjimu, buvo keli kilometrai ryčiau dabartinio Tverų miestelio. Šiais laikais ten – piliakalnis, pagal artimiausią kaimą vadinamas Vembūtų piliakalniu.

Takelis į Tverų pilies kalną. Eglės Sakaitės nuotr.

Jau prieigose užvirė smarkus mūšis, kuriame broliai lietuviai ir žemaičiai kapojosi su broliais žemaičiais ir lietuviais. Rašoma ir apie pilį gynusius haličėnus bei poloviečius, turbūt, iš Tautvilo ir Erdvilo palydos.

Mindaugas buvo strėle sužeistas, bet jo kariai vis tiktai paėmė viršų. Pilį sudegino, pilies gynėjai ir valdovas Vykintas žuvo. Tautvilas ir Erdvilas, gelbėdami gyvybę, pabėgo.

Iš to brolžudiško 1251 metų Tverų mūšio daugiau laimėjo kryžiuočiai, ne Mindaugas. Nors visame pajūryje gyvenę kuršiai jau seniai buvo kryžiuočių palaužti, bet kol gyvavo Vykintas, kol žemaičiai turėjo jėgos, kryžiuočiai jų kaimynystėje negalėjo pasistatyti stiprios pilies, iš kurios kontroliuotų kraštą ir taip sujungtų atskiras Prūsų ir Livonijos teritorijas.

Dabar Vykinto nebeliko, Mindaugas nukraujavo ir kryžiuočiai netrukdomi galėjo imtis jiems labai svarbios pilies statybos. Beveik netrukdomi…

Kai 1252 metų rudenį per du mėnesius buvo pastatyta pirmoji medinė Memelburgo pilis, ją tuojau apsiautė sembai.

Pasak Johano Zembrickio, su jais buvo ir lietuvių. Pilis atsilaikė, įgula peržiemojo, ir kitąmet – 1253 metais – greta pirmosios pilies buvo pastatyta tvirta mūrinė, vėliau atlaikiusi visus pagoniškų kaimynų antpuolius.

O Vykinto žemių žmonės ilgainiui vėl susispietė, bet kitoje vietoje, vadindami ją tuo pačiu sunaikintos savo sostinės vardu – Tverais.

Klaipėdiečiai – visi, kurie šį raštą skaitys ar skaitomą girdės! Minėdami savo miesto gimtadienį, prisiminkime ir dabartinius Vembūtus! Jei ne jie, Klaipėdos istorija galėjo būti kitokia.

Kai keliausime nuo Tverų Varnių pusėn, neužmirškime pristabdyti arklių ir ties Varneliais pasukti (yra rodyklė) į netoliese lomoje slypinčias kalvas, palypėti (yra laiptai) jų šlaitais, aplaistytais karingųjų mūsų protėvių krauju.

Ir ką viršuje veikti? Paklausyti tylos. Tos pačios tylos, kuri po mūšio kartais ateina labai ilgam.