„Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ tęsia pasakojimą apie 1923-1938 m. liepos mėnesių įvykius Klaipėdoje.

Tuo metu fiksuoti ir istoriniai vizitai, ir tragiški nutikimai, ir artėjančios svarbaus objekto statybų pabaigtuvės.

Amerikiečių dar niekas nebuvo taip vaišinęs

1924-aisiais „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad liepos 16 d. rytą į Klaipėdą atvyko du Amerikos karo laivyno laivai naikintojai, vadovaujami kapitono Frank Berrien.

JAV karo laivai Klaipėdoje, dešinėje Dagės krantinėje. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus nuotr.

„Laivas Flusser – vadas kap. Mac Elduff, laivas Reid – vadas kap. Courts. Laivai 315 pėdų ilgio, 30 pėdų pločio ir sėdi 12 pėdų vandeny. Įgula sudaro 16 karin. ir 210 jūrininkų. Tai yra pirmas Jungtinių Amerikos Valstybių laivyno daromas mums vizitas. Negana to, tai pirmas draugiškas karinio laivyno vizitas, daromas Lietuvai jos atgautame uoste, apskritai“, – informavo laikraštis.

Laivų vadovybė svečiavosi pas gubernatorių Joną Budrį, pusryčiavo „Viktorijos” viešbutyje, važiavo į Girulius „pažiūrėti apylinkių“, o vakare Lietuvių klube gubernatorius jiems surengė rautą. Tuo metu eiliniai JAV jūreiviai Klaipėdos įgulos kareivių vakare buvo pakviesti į Šaulių namus (dabar – Klaipėdos koncertų salė).

„Šio susidraugavojimo ūpą verta ypatingai pabrėžti. Svečiai jūrininkai parodė tiek lietuvių kareiviams širdingumo, o šie iš savo pusės draugingumo ir vaišingumo, kad gražu buvo pažiūrėti. Kalbėtasi daugiausia mostais, nors ir tai profesijos draugai puikiausiai susiprato. Tarpe Amerikos jūrininkų buvo du lietuviai, kurie turėjo begales darbo beversdami į visas puses gausingąsias kalbas. Amerikiečiai kareiviai savo draugams šitaip išsireiškė: „Mes visai neturime supratimo, į kokį kraštą esam atvažiavę, bet niekur dar nesutikome tokių, kurie taip mus vaišintų ir būtų tokie geri vyrai”. Paskui šoko visas polkas, suktinį, klumpakojus ir t. p., daugiausia savo tarpe, nors ir merginų buvo, bet jos mat negalėjo šokėjų nuvaldyti. Tvarka buvo pavyzdinga. Prieteliai išvedžiojo savo svečius naktigulton bene išaušus“, – kareiviškas linksmybes aprašė „Klaipėdos žinios“.

Liepos 17-ąją laivų vadas Frank Berrien su palydovais išvyko vakariniu traukiniu Kaunan, o laivai išplaukė Rygon.

„Tiktai išplaukė visa valanda anksčiau, negu buvo žadėję, todėl daugybė žmonių, kurie buvo atėję laivų palydėti anksčiau paskirtą valandą, laivų jau neberado Iš Kauno atlėkę orlaiviai laivus išlydėjo, darydami padangėse visokias kilpas. Žmonės, susirinkę maudytis abiejuose uosto įplaukos krantuose, susibūrė ant abiejų molų ir ilgai mojavo skepetaitėmis, atsisveikindami su svečiais. Jūrininkai iš laivų palydėtojams taip pat atsakinėjo. Amerikos laivus į jūrą palydėjo du Klaipėdos laiveliai. Kai kurie vokiečiai, matydami, kaip gražiai lekiojo orlaivis, lydėdamas Amerikos laivus, tikrino, negalį būti, kad lietuviai taip mokėtų skraidyti, esą tai buvęs tikrai vokietis. Turime progos pažymėti, kad tai buvo lietuvis, vyr. leit. Gustaitis“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Laikraštis taip pat informavo apie pavojingą objektą jūroje, su kuriuo, laimei, nesusidūrė pirmą kartą į Klaipėdą atplaukę JAV karo laivai.

„Maždaug 2 kilometru į šiaurę nuo šiaurinio molo vakar jūroje pasirodė iš kažin kur atplaukusi mina. Čionykštės įgulos sprogdinimo komanda šiandien šitą miną sprogdins. Tuo tarpu mina dabojama ir jūroje žymima raudonomis vėliavėlėmis. Laivams pavojaus nėra. Tai bene pirmas kartas kad tiek arti Klaipėdos uosto pasirodė mina. Rygos įlankoje ir visoje šiaurinėje Baltijos jūros srity iki dabar dar plaukioja didelis skaičius minų iš karo laikų, sudarydami laivams kartais netikėto pavojaus“, – liepos 17-ąją rašė „Klaipėdos žinios“.

Laivus pakeitė lėktuvai

Tuo pačiu „Klaipėdos žinos“ tada informavo, kad Klaipėdoje vyks Aviacijos diena – liepos 18 d. atlėks iš Kauno Lietuvos Karo aviacijos Oro eskadrilė.

„Sekmadienį (liepos 20 d.) tokiu būdu ir klaipėdiečiai turės progos arčiau susipažinti su aviacija, nes tą dieną ruošiami vieši skraidymai, kurių pasižiūrėti galės kiekvienas. Skraidymai įvyks aerodrome (prie Rumpiškių). <…> Atsilankiusieji pamatys lakiojimą oro eskadrilės rikiuotėje, taipogi ir skraidymą pavienių vikrių aeroplanų naikintojų, kurie parodys ore įvairias figūras aukštojo pilotažo kaip tai mirties kilpa persivertimas per sparną suktukas, kritimas lapu ir kitokias. Nors įdomu pasižiūrėti į lekiojimus, bet šimtą kart įdomiau pažiūrėti pačiam iš oro iš nepasiekiamų paukščiams aukštumų vietas, kuriose žmogus papratęs vaikščiot, pasigėrėti iš viršaus gamtos grožiu, aprėpti žvilgsniu be galo platų horizontą. Kiekvienas klaipėdietis turės progos sekmadienį aviacijos dienoje pasiekti neužmirštamo įspūdžio pakilęs aeroplanu (už praeinamą atlyginimą) oran“, – rašė laikraštis.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Lietuvos oro flotilija, susidedanti iš 7 lėktuvų, penktadienį po pietų laimingai nutūpė Rumpiškių lėktuvų uoste ties Klaipėda. Visi 7 lėktuvai sutilpo lėktuvų barakoje. Mieste buvo pasklydę gandai, kad vienas lėktuvas nutūpdamas kiek susidaužęs. Tame yra tik tiek tiesos, kad vienas lėktuvas tik kiek smarkiau palietė žeme ir mažumytį nusibrozdino”, – kitame numeryje rašė laikraštis.

Tuo metu dienraštis „Lietuva” informavo, kad norinčių paskraidyti lėktuvais nebuvo daug, nes kaina visgi nebuvo jau tokia maža – už skrydį tek mokėti 50 litų.

Po dvylikos metų „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ supažindino su krašto apsaugos ministerio Stasio Dirmanto įsakymu, kurio buvo numatytos lėktuvams lėkti draudžiamos oro erdvės sritys.

Vakarinė sritis buvo apibrėžta siena su Vokietija, Kuršių marių pakraščiu, Kintais, Saugais, Teneniais, Žvingiais, Pagramančiu, Gaure, Vertimais, vieškeliu 5 km į rytus nuo Pantvardžio, Jotiškių (kairėje pusėje Nemuno 10 km į šiaurę nuo Šakių), nuo Jotiškių ligi sienos su Vokietija prie Juškakaimio bei siena su Vokietija ligi pajūrio.

Palangos sritis buvo apibrėžta 5 km jūros juosta nuo Palangos ligi Šventosios uosto, ligi Lazdininkų, Rudaičių ir iki Palangos šiaurinės dalies.

Galvojo apie 12 m gylį

Tuo metu kitas, jau buvęs krašto apsaugos ministras Balys Sližys, 1936 m. liepą ėjęs Klaipėdos uosto direkcijos pirmininko ir uosto direktoriaus pareigas „Vakarų“ žurnalistui pasakojo apie uoste suplanuotus darbus.

Pasak B. Sližio, per artimiausius dvejus metų visas naujojo uosto baseinas turėjo būti pagilintas iki 8 metrų.

Gilinimo darbai Klaipėdos uoste. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Taip pat gilinamas laivų kelias nuo Dangės upės Pietų link, kur kai kuriose vietose gilumas siekia 6,50 iki 7 mtr. Šis visas kelias bus pagilintas iki 7 metrų. Žemsemė-siurblys Jūra nuolat dirba prie farvaterio pagilinimo darbų jūroje, prie įėjimo. Čia farvateris palaikomas nuolatinio gilumo per 8 metrus. Kas metai srovė farvaterį, daugiau ar mažiau užneša smėliu, todėl į farvaterio gelmės palaikymu kreipiama ypatingo dėmesio. Kitais metais, nuolatiniam farvaterio gilumo palaikymui, ir bendrai gilinimo darbams numatyti pirkti moderniška žemsemė, dabar turimos žemsemės Jūra tipo. Naująja žemseme bus galima atatinkamose vietose pagilinti iki 12 metrų. Prie žemsemės bus perkama dvi motorinės šalandos“, – informavo „Vakarai“.

Šiandieninis uostas gali priimti iki 13,8 m gramzdos laivus.

Žuvo jūrų skautai

Tą pačią 1936-ųjų liepos 18 d. „Vakarams“ teko pranešti ir skaudžią su uostu susijusią žinią.

„Vakar, ketvirtadienį, iš anksto ryto mūsų pajūryje pakilo vėjas, kuris jau dienos metu siekė 8 kartais ir iki 10 balų stiprumo. Jūra smarkiai bangavo, molai dingo po vandeniu, bangos aukštai šoko net per šiaurės molo švyturį. Bangoms verčiantis, trys jauni vyrukai: Nemčinavičius, Garmus ir Runča sumanė „pasivaikščioti” pietų molu. Praėjus gerą galą nuo kranto, užėjusi didžioji banga visus tris nuplovė į marių pusę. Nemčinavičius ir Garmus greitai dingo putojančioje versmėje, o Runča spėjo įsikabinti į molo geležinį turėklą ir tokiu būdu išsigelbėjo, nors taip pat bangų į akmenis buvo smarkiai apdaužytas. Švyturio sargas, pastebėjęs įvykį, greitai pranešė locams, kurie laivu Šarūnas išplaukė pagalbon. Ten jau buvo nuplukęs ir pasienio policijos laivas, tačiau jokios pagalbos suteikti nei vienam nebuvo galima, nes pirmuoju abudu buvo dingę bangose, trečiasis, Runča, buvo užsikabinęs ant molo ir prie jo su laivu dėl akmenų ir didelio bangavimo nebuvo galima prieiti. Šarūnas iškėlė savo valtį, kuri yrėsi prie kabančio Runčos, tačiau šis dar savo jėgomis užkopė ant molo ir gyvas pasiekė krantą“, – tragediją aprašė laikraštis.

Pietinio molo vaizdas 1937 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Skenduolių kūnai į krantą buvo išmesti ties Giruliais – vienas nuo kito apie 50 metrų atstumu. J. Garmaus kūnas buvo išvežtas palaidoti Kaune, o S. Niemčinavičiaus – Palangoje.

O po metų laikraštis jau informavo, kad liepos 18-ąją Palangoje atlaikius gedulingas pamaldos už „tragingai žuvusius jūrų skautus buriavimo mokyklos mokinius Jurgį Garmų ir Stasį Niemčinavičių“ popiet į Klaipėdą atvyko didelė delegacija, kuri kartu su klaipėdiečiais uosto laivu „Birutė” buvo nuplukdyta prie pietinio molo.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Čia įvyko iškilmingas žuvusiems skautams paminklinės lentos prikalimas. Pietiniame mole žuvusiųjų vietoje buvo išstatyta karo laivo „Prezidentas Smetonos” karių ir skautų garbės sargyba“, – liūdnas iškilmes aprašė „Vakarai“.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Sporto rūmai iškilo per metus

Dar po metų „Vakarai“ pranešė, kad „baigiami įrengti didžiuliai sporto ir gimnastikos rūmai“ (dabar – Sporto bazių valdymo centro Sporto rūmai S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje).

„Netrukus Klaipėdą puoš dar vienas modernus pastatas – naujieji sporto rūmai, kurie taip labai yra reikalingi mūsų gausėjančiai sportininkų šeimai, nes esamoje Vytauto D. Gimnazijoje gimnastikos salė pasidarė ankšta. Naujuosius rūmus stato Švietimo Ministerija, jie kaštuos per 500.000 litų. Jie yra skiriami Pedagoginiam Institutui ir jo pavyzdinei mokyklai, kur mokosi apie 600 mokinių. Tačiau rūmais galės pasinaudoti ir Klaipėdos Sporto organizacijos. Pedagoginio Instituto ir pavyzdinės mokyklos sportininkai rūmais naudosis į dieną 7 valandas, kurių didesnė dalis bus priešpiet, taigi, tuo laiku, kada įvairių sporto organizacijų sportininkai rūmais kaip tik nesinaudos“, – informavo laikraštis.

Publikacijoje nurodyta, kad dviejų aukštų rūmai yra 53 metrų ilgumo, 32 m platumo ir 10,3 m aukštumo.

facebook.com/senosfotografijos nuotr.

„Iš priimamosios rūmų dalies tuoj patenkama į vestibiulį, kuris sujungtas su skirstomuoju koridoriumi. Iš koridoriaus tuojaus patenkama į auditoriją, kurioje specialios sėdynės įrengtos amfiteatru. Kitoje pusėje rengiami specialūs kambariai lektoriams ir kiti patogumai kūno kultūros reikalui. Prieš pat vestibiulį rengiamos erdvios rūbinės publikai. Publika į salę galės patekti keliais įėjimais, taip, kad jokio susigrūdimo nebus. Pačiame rūmų centre bus didžioji sporto salė 33 m ilgumo, 21 m platumo ir 8,4 m aukštumo, joje bus žaidimo aikštė, kurioje bus galima žaisti krepšini, orinį kumsčiasvydį, tenisą, ir kit. Salės-aikštės grindys (taip pat ir mažosios salės) bus išklotos specialiais žaidimams skirtu kamštiniu linoleumu. Vienoje aikštės pusėje yra skiria publikai tribūna su 400 sėdimomis vietomis ir du balkonai, kuriuose sutilps taip pat apie 400 žmonių. Bet esant reikalui dar galima būtų pastatyti ir balkoną virš tribūnos. Salės dešinėje, I aukšte bus nusirengimo kambarys su specialiomis spintomis ir specialus kambarys su dušais. Tokių dušų bus 17. Antrame aukšte virš čiurkšlių ir nusirengimo kambarių, bus mažoji sporto-gimnastikos salė 14X9 m didumo. Didžiosios salės kairėje, II aukšte rengiamos patalpos sporto įrankiams, gydytojui ir du kambariai atskiru įėjimu visuomenės sporto organizacijoms, kurios bus atiduotos nuolatiniam šių organų naudojimuisi. Antrame aukšte bus sargų butai su visiškai izoliuotu įėjimu ir du specialūs kambariai, taip pat visiškai atskiru įėjimu, akademinėms sporto organizacijoms“, – detaliai naująjį objektą aprašė „Vakarai“.

Instituto pavyzdinės mokyklos rūmai su sporto rūmais buvo sujungti šildoma galerija, kurioje numatyta įrengti per 300 specialių spintų sportiniams drabužiams.

„Šie rūmai turės modernius ventiliacijos įrengimus ir žemo vandens spaudimo centrinę šildymo sistemą. Rūmai suprojektuoti pagal paskutinius kūno kultūros higienos ir technikos reikalavimus. Prie pat įėjimo bus pastatytos dvi kasos bilietams parduoti. Kad nebūtų susigrūdimo padaryti du įėjimai iš abiejų salės galų, pro kur žiūrovas pateks į balkoną arba tribūną, Kiekvienam žiūrovui bus įrengtos atskiros sėdynės“, – rašė laikraštis.

Pasak jo, 1936 m. rugpjūčio 15 d. pradėtų statybų statybų technine priežiūra rūpinosi pats projekto autorius architektas Vytautas Landsbergis. Statybos darbus atliko rangovai S. Gurvičius ir J. Jūdelevičius, pasisamdę 60-70 darbininkų ir amatininkų, kuriems vadovavo du inžinieriai ir keli meisteriai.

„Š. m. rugpjūčio 1 d. Pedagoginio Instituto vadovybei turi būti įteikti visiškai baigtų rūmų raktai“, – apie numatytas pabaigtuves informavo „Vakarai“.

Telefono ryšis vis pigo

Prisimenantiems pirmuosius mobiliuosius telefonus, „Lietuvos telekomo“ privatizaciją nesunku tikriausiai prisiminti ir kiek daug tada reikėdavo mokėti už telekomunikacijos paslaugas ir kaip jos yra atpigusios dabar. Panaši tendencija buvo fiksuojama ir tarpukariu Klaipėdos krašte.

„Klaipėdos krašto valdžios žinios“ 1923 m. liepą pranešė, kad „už telefono aparato įtaisymą valdžios ir savivaldybės įstaigose, bankuose, krautuvėse, prekybos ir pramonės įstaigose, viešbučiuose ir kitose vietose, kur telefono aparato naudojimas yra kolektyvis arba viešas, abonentas moka Kaune ir Klaipėdoje 175 lit.“ (Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus nuotr.).

Telefono aparato įtaisymas privačiame bute asmeniui arba vienai šeimynai naudotis tuomet Klaipėdoje ir laikinojoje sostinėje atsiėjo 100 litų.

Mėnesinis abonentų mokesnis Klaipėdos įstaigose siekė 35 litus, butuose – 10 litų. Abonentai, kurie gyveno už miesto turėjo primokėti už kiekvieną kilometrą po 3 litus.

Tiems, kuriems savas telefonas buvo per brangus malonumas 1925 m. Klaipėdos pašto įstaiga per „Klaipėdos žinias“ pranešė, jog veiks telefono automatai.

„Kiekvienas pasikalbėjimas apmokamas 50 centų metalo pinigu, kuris įmetamas į automato dėžutę per tam tikrų plyšį. Pinigai turi būti metami tiktai po paraginimo telefoninkės užsimokėti, nes kitaip sužinoti, ar iš tikrųjų užsimokėta, telefonų centralinė neturi galimybės“, – aiškino laikraštis, kartu informavęs, kad tokie automatai bus įtaisyti Klaipėdos pašto įstaigoje, Klaipėdos gelžkelio stotyje, Klaipėdos Turgaus namuose ir Smėlynėje (pastarasis veikė tik šiltojo sezono metu iki spalio 1 d.).

Tais pačiais metais Klaipėdos pašto, telegrafo ir telefono įstaigos viršininkas „Klaipėdos žinių“ prašė paskelbti, jog „prie patikrinimo miesto telefono tinklo pastebėta, kad kai kurie iš telefono abonentų be pašto leidimo praveda sau pridėtinius aparatus, sujungia juos su pašto įstaigos įtaisytais pamatiniais aparatais ir tokiu būdu aplenkia įstatymus, kad išvengus nustatyto telefono mokesnio, iš ko pašto žinybai kyla nuostoliai: be to tuomi telefono tinkle iššaukiama daug gedimų, kadangi darbas atliekamas ne sulig taisyklių“.

„Nesilaikantiems bus nuimami telefono aparatai ir kaltininkai bus traukiami atsakomybėn“, – perspėjo viršininkas per laikraštį.

1935 m. „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ buvo skelbima, kad už telefono įrengimą jau beimama tik 30 litų ir už kiekvieną naują stulpą po 5 Lt, išskyrus pirmus 20 naujai pastatytų stulpų. O mėnesiniai mokesčiai jau buvo sumažėję iki 3,5-9,5 Lt priklausomai nuo to kiek laiko per parą dirbdavo telefono stotis ir kiek ji turėjo abonentų.

1936 m. „Vakarai“ rašė, jog kasdien Klaipėdos mieste įrengiami 4-6 nauji abonentai.

Po metų laikraštis pranešė apie dar vieną telekomunikacijų paslaugų pigimo etapą.

„Iki šiol už telefono įtaisymą buvo mokama 30 Lt. Už šį mokestį buvo statoma iki 20 stulpų nemokamai, o už tolimesnius stulpus buvo imama po 3 Lt. Dabar už pagrindinį telefono įtaisymą bus imama 25 Lt. Už šį mokestį bus pravedamos telefono linijos iki 3 km nuo centrinės arba iki 1 km nuo jau esamos linijos. Už toliau statomus stulpus bus imama taip pat po 3 Lt. Tuo būdu bus žymiai palengvintas telefono įtaisymas kaimuose. Čia nors telefono linijų nebūtų iki 3 km nuo centrinės, telefonai įvedamai už 25 Lt. Naujuoju telefono tarifo pakeitimu šiek tiek sumažinamai ir mėnesinis abonentinis mokestis Kaune ir Klaipėdoje nuo 9 iki 8 litų. Įstaigos priklausomai nuo dydžio jis sumažintas nuo 3,5-9,5 iki 3-8 litų. Naujasis telefono tarifas palengvina ir viešų telefono pasikalbėjimų punktų steigimą. Tokie punktai bus galima steigti ir privačiuose butuose, jei ten per mėnesį susidarys pasikalbėjimų 9-24 Lt. Manoma, kad tuo pasinaudos klebonijos, girininkijos, krautuvės, mokyklos. Už naktinį užmiestinį pasikalbėjimą 19-8 val. bus imama 1/3 užmiestinio pasikalbėjimo mokesčio. Tuoma norima pasikalbėjimus išskirstyti per visą parą, nes ligi šiol dienos metu telefono stotys buvo apkrautos darbu, o naktį visai laisvos“, – pasikeitimus aprašė laikraštis.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, Klaipėdos mieste 1935 m. gruodį pradėjus veikti automatinei telefono stočiai, buvo 1600 abonentų. Per dvejus metus jų padaugėjo iki 2091. Visame Klaipėdos krašte 1930 m. pabaigoje buvo 3630 telefono abonentų, 1935 m. gale – 4294. Tai sudarė apie 1/4 visų Lietuvos telefono abonentų, kas, turint omeny teritorijos dydį ir gyventojų dalį (5-6 proc.), anot istoriko, buvo labai daug.

1938 m. „Vakarai“ skelbė, kad Klaipėdos krašte yra 59 telefonų aptarnavimo įstaigos. Daugiausia jų – 23 – buvo Pagėgių apskrityje. Klaipėdos apskrityje buvo 19, Šilutės – 15. Klaipėdos mieste veikė dvi, Pagėgiuose ir Šilutėje – po vieną. Iš viso, anot laikraščio, buvo 4600 abonentų. Iš jų daugiausia – 2857 – buvo Klaipėdos mieste. Tūkstančiui krašto gyventojų teko 30,27 abonento. Didžiausias šis rodiklis buvo Šilutės mieste – 86,44, Klaipėdos mieste jie siekė 74,2, kaimiškose vietovėse – 11,12.

Kauno miesto muziejaus nuotr.

Tais pačiais metais šis laikraštis pranešė, kad jau kuris laikas Simano Dacho ir Liepojaus (dabar – Simono Daukanto ir Herkaus Manto) gatvių kampe paštas pastatė pasikalbėjimams automatine telefono būdelę, kuri „turi didelį pasisekimą“.

„Šiuo metu Klaipėdos mieste, be šios automatinės būdelės, dar veikią V. Di. gimnazijoje ir geležinkelio storyje. Vasaros metu veikia sezoniniai-telefono automatai prie kelto į Smiltynę, Smiltynėje ir prie kelto į Kopgalį“, – rašė laikraštis, informavęs ir apie planus tokias būdeles statyti ties kareivinėmis, Turgaus ir Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvių kampu.

Kovos su naciais įrankiai

Vokietijoje pradėjus įsitvirtinti nacių režimui, Lietuvos valdžia kūrė instrumentus jų pasekėjų tvardymui – 1933 m. liepos 18 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė Klaipėdos krašto komendanto Raimundo Liormano įsakymą, kuris telefono ryšių neapėmė, bet vis tiek buvo gana griežtas. Be komendanto leidimo buvo draudžiama šaukti susirinkimus ir dalyvauti juose.

Komendantas taip pat uždraudė per radiją transliuoti viešai kalbas ir dainas, „kurios gali ardyti viešąją tvarką, kelti neapykantą ar kiršinti vienų visuomenės dalį prieš kitą“. Buvo įvestas ir draudimas gaminti ar dėvėti „bet kokias uniformas ar jų dalis ir ženklus“.

Kiek vėliau buvo išleistas paaiškinimas, kad tokie leidimai reikalingi „visokiems susirinkimams, vakarams, gegužinėms, šventėms, paskaitoms ir t.t.”. Prašymus nurodyta pateikti ne vėliau kaip 48 valandos iki numatyto renginio. Jei buvo numatoma rengti paskaitą, komendantūra turėjo gauti jos konspektą, kitais atvejais – renginio programą arba darbotvarkę.

Nepaisantiesiems šio įsakymo buvo numatyta iki 5000 litų siekusi bauda arba kalėjimas iki trijų mėnesių, o kai kuriais atvejais ir abi šios sankcijos. Be to, nusikaltusiems asmenims buvo numatytas draudimas gyventi Klaipėdos krašte arba kai kuriose jo dalyse.

Įsakymą vykdymo kontrolė buvo pavesta krašto, valstybės saugumo, pasienio ir geležinkelių policijų pareigūnams.

Tas pats R. Liormamas dar prieš penkerius metus buvo paskelbęs įsakymą, kuris numatė, jog tokios pat sankcijos (išskyrus draudimą gyventi krašte) taikomos leidėjams, kurie vietoje sustabdytų periodinių spaudos leidinių pradeda kokius nors kitus vienkartinius leidinius įvairiais pavadinimais.

AB „Rytas“ spaustuvės gamybos skyrius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

O 1933-aisiais komendantas davė papildomą nurodymą spaustuvių vedėjams prieš išleidžiant bet kokius leidinius pristatyti komendantūrai pirmuosius tris egzempliorius.