Pirmoji klaipėdiečių surengta Jūros šventė, vykusi Palangoje, kai kuriems jos dalyviams paliko nekokį įspūdį.

Kur kas geriau tarpukariu turėjo atrodyti Klaipėdos futbolininkai, kurie nors ir pralaimėjo Nyderlanduose vienam sėkmingiausių pasaulio futbolo klubų laikomam Amsterdamo „Ajax“, bet pastarojo revanšas buvo kur kas kuklesnis nei Lietuvoje patirtas pralaimėjimas.

Apie šiuos ir kitus tarpukario rugpjūčio mėnesių Klaipėdos įvykius vėl pasakoja ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ rašinys.

Tramvajaus įkainiai piktino

Praėjusią savaitę teko aprašyti tai, kad 1936 m. liepą mieste buvo baigiami išmontuoti prieš porą metų nustojusio kursuoti tramvajaus bėgiai ir kodėl ši transporto priemonė pasitraukė iš Klaipėdos. Gali būti, kad prie jos nesėkmės prisidėjo ir kainodara, kurią dar 1925 m. rugpjūtį peikė „Klaipėdos žinios“ publikacijoje „Tramvajaus kelybos trūkumai“.

Tramvajus Biržos – Aleksandro (dabar Herkaus Manto – Liepų) gatvių sankryžoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jos autorius Smeltiškis pirmiausia priminė, kad elektros tramvajus teturi tik vieną važiavimo ruožą gelžkelio stotis – Smeltė (antras — Biržos tilto-Strandvilos daugiausia sezoninis, maudyklių ruožas).

„Ir nors tuo vieninteliu ruožu tramvajus važinėja tik po vieną vagoną 20-ties minučių protarpiais, jisai būna bemaž visuomet tuščias ir tik dėl to, kad yra gana ilgas (gelžk. stotis – Smeltė) ruožas nėra padalintas bent pusiau į du mokėjimus, o visada imama lygi viena kaina – 50 centų. Norinčiam važiuoti tuo keliu tik jo dalį už visą kelią mokėti yra per brangu ir todėl nuo važiavimo turi atsisakyti. Toks mokėjimo nepadalijimas yra visai netikslus. Miesto centras kaip tik sudaro tramvajaus važiavimo ruožo vidurį ir nuo šios vietos turėtų būti padalintas per pusę už važiavimą mokesnis. Juk visai maža yra važiuojančių iš gelžkelio stoties net į galą tolimos Smeltės arba atvirkščiai. Daugiausia važiuojama iš stoties į miesto centrą: čia ir prekybos ir taip įvairios įstaigos, čia viešbučiai, čia turgus. Arba smeltiškiui, kuriam tiek daug reikalu mieste: tarnyba, darbas, turgus, šiaip kiti reikalai mieste, nesinori mokėti už kelią ligi stoties, todėl jis geriau eina pėsčias. Ir kabaldžioja taip gatvėmis tuščias tramvajus, negaudamas nei sau pelno nei patenkindamas piliečių reikalus palengvinant jų kelybą mieste ir iš miesto į priemiesčius. Gi sutvarkius kitaip mokėjimą liktų visai patenkintos abi pusės“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Labai skystoka Jūros šventės programa

Praėjusią savaitę teko rašyti ir apie Lietuvos jūros draugijos 1925 m. rugpjūčio 2 d. Palangoje rengiamą pirmąją Jūros dieną, skirtą „arčiau supažindinti bei sudominti mūsų visuomenę su jūra bei jos reikalais“.

Jai pasibaigus „Klaipėdos žinios“ paskelbė A. Bružo atsiliepimą apie renginį.

„Jau prieš 1-mą valandą Kurhauzo sode buvo susirinkę apsčiai publikos: čia matėsi automobiliais atvažiavusių klaipėdiškių, Palangoje vasarojančių ir iš artimesniu apylinkių atkeliavusių. Pagaliau, vargais negalais išsikėlė į krantą ir laivu iš Klaipėdos atplaukusieji. Tačiau šių pastarųjų žymi dalis neskubino į sodą. Juos taip paveikė jūros kelionė, kad jie dideliai laimingi buvo, kai pajuto po kojomis priprastą tvirtą žemele, nors kai kurie sakėsi pradžioje turėję įspūdžio, kad ir žemė linguojanti…“, – rašė A. Bružas.

Anot jo, pirmoji Jūros diena praėjo „ne tiek iškilmingai ir tvarkingai, kiek buvo laukta“, o jos programa buvo „labai skystoka: sode pasivaikščiojimas, loterija, pasivažinėjimas jūra ir koncertas“.

„Laisvas pasivaikščiojimas” grojant orkestrui, jokios naujienos publikai nesudaro, o loterija daugumai taip pat menka pramoga. Pagaliau, pasivažinėjimas jūra tiko tik nedideliam tokio pasivažinėjimo mėgėju buteliui. Tuo būdu beliko kiek žymesnis programos numeris – tai koncertas ir paskiau šokiai. Jautėsi kažkokio stambaus programoje numerio trūkumas Jūros Dienai pažymėti. Gal būt, reikėjo padaryti kokią eiseną į jūrą ar į Birutės kalną, ar ką kitą“, – dėstė savo nuomonę A. Bružas.

Kartu jis pabrėžė, jog loterija „buvo labai gražiai ir tvarkingai suruošta“.

„Ją suruošė klaipėdiškės ponios, kurios pačios suaukavo ir vaikščiodamos po namus ir įstaigas surinko loterijai daug daiktų, kurių tarpe buvo ir gana vertingų. Reikia manyti, kad gerbiamosios ponios, nepasigailėjusios triūso, turėjo bent pasitenkinimą, kad jų surinktąja loterija publika labai domėjosi, netrukus visi loterijos bilietai buvo parduoti ir išlošimai išdalinti. Taigi loterija, davusi bene apie 1500 litų grynų pajamų, patikrino Jūros Dienos pasisekimą medžiaginiu žvilgsniu“, – rašė publikacijos autorius.

Anot jo, 9 val. vakare į koncertą susirinko publikos tiek daug, kad jie vos sutilpo gana erdvioje Kurhauzo salėje.

Palangos kurhauzas. Kretingos muziejaus nuotr.

„Šia proga paminėsiu, kad Kurhauzo fortepionas daugiau primena išklerusius nesuderintus cimbalus, o turi tik išorinę fortepiono išvaizdą. Keista, kad toksai instrumentas kenčiamas padorioje salėje… <…> Po koncertui buvo šokiai. Čia jau kaip visur, orkestras grojo, publika, poromis susikabinusi, prakaituodama sukinosi… Ir taip baigėsi Jūros Diena. Bendrai tenka pažymėti, kad visur jautėsi stoka tvarkos. Sako, kad vyriausias tvarkdarys buvo pabėgęs. Jį tada pavadavę net keli vyr. tvarkdariai. Ir visame Jūros Dienos ruošime nesimatė planingo, sutartino ir tvarkingo darbo. Rodosi, čia būta per daug komisijų ir nevisos jos sutartinai ir uoliai dirbo. Komisijų nesuderintas darbas neigiamai atsiliepė ir į Jūros Dieną ir net i pačios Jūros Draugijos vardą, nes žmonės žinoma, kaltina visame kame pačią Jūros Draugiją. Mano nuomone, buvo padaryta didelė klaida, kad iš Klaipėdos vykstančių svečių kelionė Palangon buvo surišta su dalyvavimu koncerte. Per tai tik žymus skaičius klaipėdiškių nevažiavo Palangon, kad jie buvo verčiami Jūros Dieną baigti jau pirmadienį rytą. <…> Taigi Jūros Dieną galima laikyti pusėtinai vykusia medžiaginiu žvilgsniu, nes ji jaunai, neturtingai Jūros Draugijai davė, sako, grynų pajamų apie 3000 litų, kurie, kiek teko girdėti, būsią skirti jachtos pirkimui. Tačiau Jūrų Dienų kasmetinis ruošimas, ir tai visoje Lietuvoje, yra labai sveikintinas dalykas, tik jų ruošėjams reikia pasirūpinti, kad ir jūra būtų labiau pagarsinta, ir Jūros Draugijos kasa papildyta. Ir visuomenė patenkinta“, – rašė A. Bružas.

Į tokias jo mintis netruko sureaguoti ekonomistas Vladas Pryšmantas, priklausęs minėtosios draugijos centro valdybai. Jis atsakomojoje publikacijoje pareiškė, kad „nušviestieji taktai nevisai suderinami su tikrenybe, kitaip sakant, bemaž visi Jūros Dienos įvykiai buvo matomi dirbtinoj šviesoj, žiūrint per jo akinius“.

„Iš anksto paskelbtoji Jūros Dienos programa buvo išpildyta taip, kaip buvo žadama, todėl jokio didelio debesio visai nebuvo matoma. Kad jautėsi kažko trūkumas Jūros Dienai pažymėti, žinojo visi Jūros Dienos rengėjai, bet šio trūkumo pašalinti buvo neįmanoma. Lietuvos Jūros Draugijos Centro Valdybai nutarus rengti Jūros Dieną buvo parengtas platus ir įvairus programos planas. Buvo numatoma vakare prie Birutės Kalno suvaidinti tam tyčia parašytą veikalą „Kastytis ir Jūratė” ir vienas iš mūsų rašytoju buvo bepradedąs darbą. Iš čia svečiai būtų ėję į jūros krantą, kame buvo numatoma alegoriška pantomima, vaizduojanti Lietuvos žingsnį į jūrą ir Kastyčio paliuosavimą. Sumanymas buvo užgirtas ir Draugijos Pramogos Komisijos. Tačiau šios programos projektas sumanymas <…> pamažu buvo apkarpomas ir trumpinamas. Ir ne be pamato. Įvairus teknikos sunkumai, laiko o ypač lėšų stoka verste vertė atsisakyti nuo taip įdomios programos išpildymo. <…> Todėl jūros vaizdavimas meno pagalba atpuolė, ir prisiėjo pasitenkinti paminėti jūrą žodžiu p. Stulpino ir p. Stiklioriaus prakalbose ir specialiai išleistame „Klaipėdos Žinią” 176 Nr.“, – dėstė Vl. Pryšmantas.

Anot jo, negalima sutikti ir su priekaištais dėl tvarkos.

„Nebent jis tatai teisėtas pritaikinti pačiai pradžiai, kuomet Kurhauzo sodui apstatyti skirtieji laivu važiavusieji skautai neatvyk paskirtu laiku, nes jie padėjo perkelti svečius iš laivo krantan. <…> P. Stulpinas buvo parėdęs, kad žvejai su valtimis lauktų laivą atvykstant dešimtą valandą, bet žvejai nesulaukę paskirtu laiku laivo, kuris iš Klaipėdos išplaukė tik 9 val. ir gana lėtai ėjo, nekantraudami išsiskirstė, ir reikėjo vėl padalyti daug paslaugu juos surasti. Tuo tarpu laivu atvykusieji svečiai, nematydami galimumu kuo greičiausiai išlipti krantan, ir nežinodami tikrų užtrukimo priežasčių, netik susinervino, bet pradėjo net rūgoti ant laivo kapitono ir siusti negeistinus epitetus organizatorių ir pačios Jūros Draugijos antrašu. Baigdamas noriu dar syki pažymėti, kad ši Jūros Diena nebuvo ruošiama plačiu užsimojimu. Tai buvo pirmas kuklus bandymas, kuris pasiryžusiųjų klaipėdiškių ponių ir ponu dėka visai pavyko užsibrėžtos programos ribose. Platesnios programos Jūros Diena yra ateities uždavinys“, – aiškino Vl. Pryšmantas.

Rinkimų rezultatai vertė iš postų

„Klaipėdos žinios“ neminėjo, ar tarp pirmosios Jūros dienos švenčių buvo ir Jonas Žilius-Jonila, tų pačių metų lapkričio pradžioje tapęs Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Jam šias pareigas teko eiti tik nepilnus aštuonis mėnesius.

„Įvykusias permainas šio mėn. 5 d. Gubernatūroje reikia vertinti kaipo pasekmę rinkimų rezultatų Seiman. Šiandien daug kam iš politinių valdininkų Lietuvoje tenka savo vieta atsisveikinti, kaip tai ministeriams, direktoriams ir kitiems. Todėl klysta kai kurie klaipėdiškiai, manantieji, kad Gubernatorius esąs auka mūsų vokiečių pageidavimų, kaip jie tai mėgsta skleisti panašias žinias, sustiprinimui savo autoriteto krašto žmonių akyse. Ponas Žilius, stodamas prieš maždaug pusę metų pryšakyje Gubernatūros, pilnai suprato valandos rimtumą ir parodė norą, turėti gerus santykius su vietos lietuviais, pasikviesdamas sau padėjėju vietos lietuvį p. Šlažą. Ponas Žilius laike savo gubernatoriavimo atsižymėjo vietos lietuviams kaip prityręs visuomenės veikėjas. Todėl ir įsigijo jų tarpe gana daug draugų“, – apie J. Žiliaus-Jonilos pasitraukimą iš posto 1926 m. rugpjūtį rašė „Klaipėdos garsas“.

Anot jo, naujasis gubernatorius, buvęs vidaus reikalų ministras 34-erių Karolis Žalkauskas atvažiavo Klaipėdon rugpjūčio 4 d. ir jau kitą dieną pradėjo eiti pareigas.

K. Žalkauskui gubernatoriauti teko kiek ilgiau nei pirmtakui – iki 1927 m. rugsėjo, kai jis šias pareigas turėjo užleisti diktatoriumi tapusio Antano Smetonos favoritui Antanui Merkiui, įsitvirtinusiam šiame poste beveik penkeriems metams.

Po tarnybos Klaipėdoje K. Žalkauskas dešimtmetį dirbo Vyriausiojo tribunolo prokuroro padėjėju, vėliau – Kauno apygardos teismo pirmininkas. 1930–1940 m. dėstė baudžiamosios teisės procesą ir kriminologiją Vytauto Didžiojo universitete, o užėjus sovietams pasitraukė į Vokietiją. 1945–1948 m. dirbo amerikiečių karinės valdžios Vokietijoje teisės skyriuje, 1948 m. išvyko į JAV. 1952 m. buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos pirmininku, persikėlė i Vokietiją, 1956 m. grįžo į JAV, kur ir mirė 1961-aisiais, sulaukęs 69 metų.

O apie didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidusio kunigystę metusio kunigo, visuomenininko, publicisto, poeto, vertėjo, gamtotyrininko, bankininko, diplomato ir valstybės veikėjo J. Žiliaus-Jonilos likimą galima pasiskaityti čia.

Norėjo teisingai tvarkytis

Pats A. Smetona 1936 m. rugpjūčio pradžioje Klaipėdoje aplankė jau kitą gubernatorių – Vladą Kurkauską.

„Palangoje vasarojančiam Valstybės Prezidentui ANTANUI SMETONAI pageidaujant betarpiai ir arčiau susipažinti su Klaipėdos Krašto ir jo visuomenės reikalais Gubernatorius inž. V. Kurkauskas ir ponia suruošė Prezidento garbei šeštadienį, rugpjūčio 1 d. 20 val. vaišes. Tuoj prieš 8 valandą vakaro pradėjo rinktis į gubernatūros reprezentacines patalpas tai progai kviesti svečiai, svetimų valstybių konsulai, valstybinių ir autonominių įstaigų viršininkai, visuomenės veikėjai visi su poniomis“, – rašė „Vakarai“.

„Vasarodamas Palangoje pasilsėjau kiek. Kaip man neatsilankyti tada Klaipėdoje? Man buvo džiugu pamatyti pas Gubernatorių Klaipėdos rinktinę publiką, ne su vienu išsikalbėti. Skaitom laikraščius ir sekam jų žinias. Baugu pasaulyje. O pas mus tylu, ramu. Bet mes susirūpinę domimės, kas dedasi aplink mus. <…> Mūsų buitis painesnė kaip mūsų šiaurės kaimynų latvių ir estų. Lietuvišku priežodžių pasakytumėm: Mes esame iš krašto, tai iš Dievo rašto. Mes turime būti atsargesni, visai apdairūs, turime mokėti valdytis. Vidujo mūsų vidaus gyvenimo prasme savybėje, ir su mūsų kaimynais siekėme ir sieksime tik teisingai tvarkytis. Taigi ir Klaipėdos kraštui negalima siūlyti kito recepto tvarkai, kaip teisingumo ir teisėtumo, nes tik taip tėra darnus sugyvenimas“, – prezidento kalbą citavo laikraštis, anot kurio, po vidurnakčio išlydint prezidentą sugiedota jam „visų vienbalsiai Ilgiausiu Metų“.

Sunki zuikių dalia

Apie teisėtumą ėjo kalba ir po metų paskelbtoje „Vakarų“ publikacijoje. Laikraštis pranešė, kad 1937 m. rugpjūčio 6 d. laivas „Šiauliai“, grįždamas iš Antverpeno, atgabeno du laivų zuikius, kurie buvo atsidūrę net tolimoj Graikijoj.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Pereitą rudenį ir šį pavasarį penketas jaunų vyrukų, nuo 18 iki 25 metų amžiaus, slaptai laivais išplaukė į Dancigą. Ten jie laukė progos užsėsti į didesnį ir toliau plaukiantį laivą. <…> Galiausiai vienas graikų laivas pasirodė jiems tinkamiausias aklai kelionei. Tamsią naktį, laivui išplaukiant į jūrą, jie sulindo į vidų ir pasirodė vadovybei tik tuomet, kai laivas jau buvo toli jūrose. Tie vyrukai buvo: Juozas Bujažinskas, Kostantinas Eidinas, Ipolitas Potapavičius, Antanas Juozapaitis ir Juozas Žukauskas. Paaiškėjus, kad laive plaukia pasislėpę keleiviai nepanoro sukti į svetimą uostą juos nukelti, nes kas juos priims. Teko duoti jiems šiek tiek valgyti ir statyti prie darbo. O kai atplaukė į Graikiją, perdavė juos policijai. Policija nežinia kokiu pagrindu palaikė juos svetimos valstybės šnipais (Rusijos). Pasodino juos į tamsų kalėjjmą ir ėmė negailestingai tardyti, kad jie prisipažintų šnipinėjime. Du mėnesius truko šios baisios ekzekucijos. Jie buvo mušami, kankinami ir maitinami blogiausiu maistu – sliekais, vandenyj virtais makaronais ir ryžiais. Per dideles pastangas pasisekė sueiti į kontaktą su Lietuvos konsulatu Atėnuose. Konsulo pastangomis jie buvo iš kalėjimo išleisti ir pasiųsti iki Antverpeno, kad iš ten kuris nors lietuvių laivas pristatytų juos i Lietuvą ir perduotų policijai“, – rašė „Vakarai“.

Anot laikraščio, Ipolitas Potapavičius sunkiai susirgo ir liko Graikijoje, ligoninėje. O Juozui Bujažinskui dar liūdniau baigėsi – jis pamišo ir kelionės iš Antverpeno į Klaipėdą metu ruošėsi nusiskandinti, bet laivo įgula laiku pastebėjo jo užsimojimą ir užrakino į kubriką.

„Bujažinskas, 18 metų jaunuolis pasiturinčio Klaipėdos valdininko sūnus, jau antrą kartą bando rasti laimės panašiuose nuotykiuose. Pereitais metais jis su trimis kitais berniukais išplaukė vieną naktį slapta iš Klaipėdos su bajadarėmis pakraščiais į Vokietijos pusę. Plaukiant jo draugai pabūgo ir grįžo atgal. Bujažinskas nenusiminė ir plaukė toliau vienas. Prie Pilavos jį pagavo vokiečių policija ir pasodino į kalėjimą. Teismas jį nubaudė tik už nelegalų sienos perėjimą ir paleido“, – rašė „Vakarai“.

„Šiauliams“ užsukus į Dancigą pasiimti anglių du gabenti zuikiai – Antanas Juozapaitis ir Juozas Žukauskas – pabėgo, tad sugrįžo tik du jų kolegos, kurie sustačius protokolus už nelegalų sienos perėjimą turėjo būti paleisti ir perduoti namiškiams.

„Ajax“ laimėjo tik namie

Nelengva kelionė 1938 m. rugpjūčio pradžioje laukė ir Klaipėdos futbolininkų rinktinės, susiruošusios į Nyderlandus žaisti keleto draugiškų rungtynių. Klaipėdiečiams teko traukinyje praleisti 27 valandas.

Skuodo „Šarūno“ ir Klaipėdos KSS futbolininkai. Skuodo muziejaus nuotr.

Pirmiausia klaipėdiečiai jėgas išbandė su žymiuoju Amesterdamo klubu „Ajax“, kurį Kaune birželio 23-iąją buvo įveikę rezultatu 4:1 (3:0).

Kaip sekasi išvykoje iš Nyderlandų „Vakarams“ pranešdavo rinktinės narys, Stanislovas Paberžis, vėliau tapęs futbolo žurnalistu.

Pirmosios rungtynės, anot jo, įvyko „Ajaxo puikiame stadione“.

„Mūsų vakar dienos priešas Ajax yrą vienas turtingiausiųjų ir populiariausių klubų Olandijoje. Tai įrodo puikus jo stadionas, talpinąs net 23 000 žiūrovų. Na, vakar tiek daug jų nebuvo dėl ankstybo laiko (rungtynės prasidėjo septintą valandą) žiūrovų susirinko vos virš 1000. Tiesa, antrą puslaikį jau jų buvo kiek daugiau, nes uždarius aštuntą valandą krautuves, atėjo dar būrelis, matyt, krautuvių tarnautojų ir šiaip darbininkų“, – rašė futbolininkas.

Pasak jo, prieš žaidimą pasikeičiant dovanomis klaipėdiečiai gavo dailią, riestu galu olandišką kurpę.

„Pirmasis puslaikis mums tenka prieš saulę ir vėją, bet nežiūrint to buvo išlaikytas visai lygus žaidimas. Tik dėl mūsų puolimo nevikrumo nepasiekiama nė vieno golo, o progų buvo! Ajaxas žaidžia, palyginti, švelniai. <..> Puslaikis 0:0. Grįžę aikštėn ajaxiečiai smarkiai puola rinktinės vartus, tačiau mūsiškiai stipriai priešinasi, retkarčiais, kad ir nevisai vykusiai staigiai patys užpuldami priešo vartus. Tačiau amžinas trynimasis prie priešo vartų neduoda jokių rezultatų. 23 min. Ajaxas veda 1:0. Gavęs kamuolį, iš kelių metrų Blomoliet įdeda jį vartuosna. Tačiau jau 27 min. 1:1, Žeimys flankuoja į vidurį ir Cenfeldas galva įduria kamuolį į Ajaxo vartus. 38 min. Blomoliet muša antrą golą Ajaxo naudai. Gautą iš dešiniojo krašto kamuolį jis nelaikomai įkrovė pro Tažių tinklan. Tolimesnis žaidimas pasekmės nebepakeičia ir rungtynės baigiamos 2:l Ajaxo naudai. Rinktinė po tolimos kelionės, matyt, dar neatsigavusi ir kitas rungtynes, reik tikėt, sužais geriau. Šiandien, autobusu rinktinė važiuoja į Utrechtą, kur susitiks su DOS komanda, šiais metais perėjusia į aukštąją lygą“, – rašė S. Paberžis.

Apie tuometinį Klaipėdos futbolo lygį tikriausiai daug pasako faktas, jog „Ajax“ yra laikomas septintu pagal sėkmingumą XX a. Europos futbolo klubu, kiti vertintojai jam skiria antrąją vietą tokioje rikiuotėje.

Tiesa, bent jau S. Paberžis kur kas rimčiau vertino Utrechto DOS ekipą, kuriai teko nusileisti rezultatu 1:3 (0:1).

„Ir šį kartą mūsiškiams teko pralaimėti, nors rinktinė šį kartą žaidė jau pastebimai geriau negu prieš Ajaxą. Nors DOS tik šiais metais įėjo į aukštąją klasę, tačiau jis atrodo esąs žymiai geresnis vienetas negu Ajaxas. Tai yra gana aukštos klasės komanda. Visi jos žaidėjai be išimties yra techniškai geri, gerai valdo sviedinį, turi puikų startą ir visai švariai šaudo. Turi ir kai kurių individualiai išsiskiriančių žaidikų. Pirmoj eilėj iš jų paminėtinas centro puolėjas prancūzas Dumortier, aukšto ūgio vyrukas, turįs nežmoniškai ‘stiprų smūgį. Pirmąjį puslaikį jis mūsų rinktinei buvo tikra pabaisa, įšaudamas jau 4 min. nelaikomą golą nors, tiesa, šis golas ir buvo vieno iš mūsų gynikų klaidingas sviedinio atmušimas“, – rašė S. Paberžis.

Anot jo, šios rungtynės vyko stadione, talpinančiame iki 16 000 žiūrovų.

„Lyginant pačią aikštę su kitomis, dar iki šiol bet kur matytomis, tai pirmenybę, ilgai neabejojant tektų atiduoti Utrechto miesto stadiono aikštei. Tokią aikštę mūsiškiams futbolininkams, išviso, teko tik pirmą kartą pamatyti“, – rašė futbolininkas, paminėjęs, kad šias rungtynes žiūrėjo per 2000 žiūrovų.

Anot jo, „bendrai mūsų rinktinė šį kartą sužaidė geriau negu prieš Ajaxą, bet užtat ir priešas šį kartą buvo žymiai stipresnis, turįs savo tarpe net keletą internacionalų“.

S. Paberžis taip pat informavo, kad „neperseniai tas pats DOS pas save namuose įveikė ir Ajaxą 3:1“.

Lietuvos futbolo patriarchu vadintas S. Paberžis dalyvavo ir matė dar daug įdomių rungtynių – jis sulaukė 94-erių, mirė 2012-ųjų balandį.