Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Purenęs sukilimo dirvą (3)

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2018-06-16


Didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidęs kunigystę metęs kunigas, visuomenininkas, publicistas, poetas, vertėjas, gamtotyrininkas, bankininkas, diplomatas, valstybės veikėjas. Tokioje turiningoje Jono Žiliaus biografijoje dar yra vietos ir svarbiam vaidmeniui, suvaidintam prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.

„Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iš mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu“, – 1948 m. rugsėjį tuo metu Miunchene leistame kultūros žurnale „Aidai“ rašė didelę sukilimo operacijos riziką ant savo pečių sutikęs prisiimti Klaipėdos krašto lietuvis Erdmonas Simonaitis.

Politikų ir kariškių posėdis buvusioje prancūzų Prefektūroje po Antano Smetonos, Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių 1923-02-24. Jonas Žilius sėdi trečias iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Iškart ėmė aktyviai veikti

Suvalkijoje Jurkšų kaime 1870 m. gimęs tuomet dar Jonas Žilinskas būdamas 23-ejų išvyko į JAV kaip klierikas. Anot jo biografijos autoriaus Jono Šlekio, Žiliaus pavardę jis pasirinko apie 1912-uosius, vėliau dar gyveno Europoje, studijavo Ciuricho ir Berlyno universitetuose. Aktyviai veikęs Lietuvos naudai įvairiuose baruose 1921 m. kovo viduryje jis grįžo į tėvynę.

1922 m. sausio 11 d. premjeras Kazys Grinius, jo bendramokslis, paskyrė J. Žilių Lietuvos valdžios atstovu Klaipėdos kraštui su įgaliojimais atstovauti “politiniuose, ekonominiuose, susisiekimo su Lietuva ir kituose reikaluose”.

Jonas Vanagaitis 1938 m. išleistame almanache “Kovos keliais” rašė, kad J. Žilius į šias pareigas buvo paskirtas klaipėdiečių lietuvių pageidavimu, “kaip žmogus, gerai pažįstąs Mažąją Lietuvą bei jos reikalus ir esamąją Klaipėdos krašte padėtį”. J. Žilius esą nenorėjo “tos naštos prisiimti ir visai atsisakinėjo”, bet klaipėdiečiai be jo sutikimo nusiuntė į Kauną žmogų, kuris įtikino Vyriausybę J. Žilių paskirti atstovu. Jis buvo pakviestas Kaunan ir sugrįžo jau kaip atstovas.

J. Žiliaus naujasis darbas prasidėjo nuo ne itin malonaus incidento – jau sausio 16-ąją jis informavo užsienio reikalų ministrą Vladą Jurgutį, kad į prancūzų atstovybės rankas pateko Klaipėdos krašto direktorijos nario Erdmono Simonaičio dar prieš pusantrų metų tuometiniam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui rašytas laiško, kuriame jis patarė lietuviams jėga užimti kraštą, kopija.

„Aš daviau p. Simonaičiui, kurs turi pačią ir vaikus, pranešti, kad jei jis dėl to laiško aferos taptų iš Direktoriumo pašalintas, gaus atsakomą vietą Lietuvoje. <…> Padėjimas neišpasakytai sunkus“, – rašė J. Žilius.

Nepraėjus nė dviem savaitėm po paskyrimo, 1922 m. sausio 24 d. jis jau išsiuntė užsienio reikalų ministrui platų “Projektą darbuotės Klaipėdos krašte”. Jame išdėstė visą kompleksinę programą, kaip atlietuvinti kraštą: siūlė sukurti Lietuvoje specialią komisiją krašto reikalams koordinuoti, varyti prolietuvišką agitaciją Klaipėdos spaudoje, leisti laikraštį vokiečių kalba, remti krašto jaunimo draugijas, suorganizuoti vietos šaulius, įsteigti lietuvių gimnaziją, stiprinti egzistuojančias mokslo ir meno draugijas, kviesti Mažosios Lietuvos organizacijas paviešėti Lietuvoje, o Lietuvos – Klaipėdoje, įkurti politinę partiją “iš lietuvių ir vokiečių, stovinčių už autonominį prisijungimą prie Lietuvos”.

Lietuvos valdžia J. Žiliaus pasiūlymus, anot J. Šlekio, vertino, juos rėmė ir operatyviai reagavo.

Pirmosios mintys apie karinę akciją

1922 m. vasario 13 d. J. Žilius išsiuntė užsienio reikalų ministrui slaptą raštą “Planai kariškosios akcijos”, kuriame rašė: “Jeigu, Dieve, mylėk, Freistaatas būtų paskelbtas, tai Klaipėda Lietuvai taip kaip dingusi. Freistaatas yra žingsnis grįžimo Klaipėdos krašto atgal prie Vokietijos. O tų žingsnių bus tik du, antru žingsniu jau Klaipėda bus ten, kur buvusi prieš karą. Prie to nereikia prileisti jokiu būdu. Reikia bent rengtis užimti Klaipėdą jėga”. Taip pat jis prašė „tuoj“ atsiųsti „karininką strategą civiliuose rūbuose“, kuris ištirtų „dalykų stovį“.

J. Šlekys pabrėžė, kad būtent šiuo raštu remiasi dauguma istorikų, laikančių J. Žilių Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos iniciatoriumi.

Robertas Žiugžda atkreipia dėmesį, kad vasario 15 d. ministras Vl. Jurgutis atsakė Žiliui, kad “vykdyti jo pasiūlymą reikštų pažeisti Versalio sutartį”, tačiau netrukus ministerijos vadovybė pripažino, kad “tasai pasiūlymas vertas rimto dėmesio ir reikia tam žingsniui rengtis”.

Užsiėmė ir propaganda

1923 m. vasario 27 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija pasiuntė J. Žiliui 350 tūkst. auksinų, o kovo 10 d. Vyriausybė leido skirti pusę milijono pusei metų propagandos tikslams.

Kad J. Žilius buvo itin aktyvus ir veiklus Lietuvos atstovas rodo ne tik jo nuolatiniai pranešimai apie padėtį Klaipėdos krašte, bet ir įvairiausio pobūdžio rekomendacijos Vyriausybei. Pavyzdžiui, rugpjūtį ir rugsėjį jis teikė siūlymus dėl muitinės veiksmų ir ekonominės politikos, siūlė įpareigoti Lietuvos pasienio apskritis tinkamai prižiūrėti kelius, nes juos kaip Lietuvos atsilikimo pavyzdį propagandai naudojo Prancūzijos administracija, taip pat prašė leisti rengti lietuviškus pobūvius ir kviesti į juos užsieniečius, nes vokiečiai užsienio svečiams savo renginiais formuodavo įvaizdį, jog lietuviai čia praktiškai negyvena.

Jonas Žilius ir lietuvių draugijų atstovai 1926 m. su atvykusiais Amerikos lietuviais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Rugsėjo 9 d. J. Žilius jau pranešė Vl. Jurgučiui, kad nuo rugpjūčio 23 d. už 3,3 mln. auksinų perimta „Memelgau Zeitung” spaustuvė ir laikraštis. Iki rugsėjo vidurio, anot R. Šiugždos, dauguma Klaipėdos laikraščių “atsidūrė Lietuvos šalininkų įtakoje ir ėmė propaguoti krašto prisijungimą prie Lietuvos autonominiais pagrindais”.

„Tose pareigose būdamas jis dėjo visas pastangas, kas sukliudytų prancūzų užsimojimus įkurti krašte freištatą. Sumaniai vesdamas savo liniją jis daug prisidėjo, kad freištato šalininkai susikompromituotų ir kad atsirastų krašte didesnis skaičius žmonių, norinčių glaustis prie Lietuvos“, – 1938 m. savo almanache rašė J. Vanagaitis.

J. Žiliui rekomendavus Lietuvos vyriausybė sistemingai blogino krašto ekonominę padėtį – sugriežtino muitų kontrolę, trukdė įvežti prekes ir žaliavas. Po jo rekomendacijos Vyriausybė rugsėjo 25 d. nutarė “krovinių gabenimą per Klaipėdos uostą sustabdyti ir prekes vežti per kitus uostus”. Nuo spalio pradžios siena buvo visiškai uždaryta motyvuojant lito įvedimu.

J. Vanagaitis rašė, kad J. Žilius pasirūpino, jog būtų uždaryta siena tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto. Lygiagrečiai Vokietija pradėjo taikyti prekybai suvaržymus.

Karinis paradas prie Klaipėdos gubernatūros (dabar bankas “Luminor” Liepų gatvėje). Nuo laiptų aikštelės antras iš dešinės minią sveikina J. Žilius. Nuotrauka iš Domo Kauno albumo “Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai”

„To pasekoje kraštas atsidūrė katastrofingoje būklėje ir visiems tapo aišku, ką žada lenkiškasis frieštatas“, – prieš 80 metų rašė J. Vanagaitis.

Lapkričio pabaigoje Klaipėdos krašto likimas buvo svarstytas Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje. Šiuo tikslu dar spalio pabaigoje prancūzų komendantas Gabrielius Žanas Petisnė instruktavo šešių krašto vokiečių delegaciją, o J. Žilius – klaipėdiečių lietuvių. Anot R. Šiugždos “tik su dideliu vargu Žiliui pavyko įtikinti daugumą lietuvių delegacijos narių, kad pasisakytų už krašto prijungimą prie Lietuvos autonominiais pagrindais”.

Pagimdė idėją įtraukti šaulius

1922 m. rugsėjį į Klaipėdą jau atvyko ir Jonas Polovinskas, būsimasis karinės operacijos vadas, aptaręs sukilimo galimybes su J. Žiliumi ir E. Simonaičiu.

Anot diplomato ir istoriko Vytauto Žalio, Jonas Žilius svarstant sukilimo galimybę pareiškė, kad svarbiausią vaidmenį būsimuose įvykiuose turi atlikti Lietuvos šaulių sąjunga.

„Kaip tikras amerikietis buvo realistas – vietinių jėgų įvykdyti akcijai aiškiai nepakako“, – teigia V. Žalys.

Anot istoriko Vyganto Vareikio, būtent J. Žiliui priklauso idėja į Klaipėdos operaciją įtraukti Šaulių sąjungą. Jis nuolat ragino valdžią negailėti pinigų sukilimo organizavimui.

„Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iš mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu. Jeigu reikėjo gauti sutikimą Maž. Lietuvos vaduotojus surinkti Didž. Lietuvoj tai tik per jį. Mūsų Vyriausybė anais laikais nieko nenorėjo žinoti apie atvadavimą, kadangi ji netikėjo, kad jis pasiseks. Jai tik visokių nemalonumų pridarys. Man yra gerai žinoma, kiek čia ponas Žilius vargo turėjo ir kiek jis nuveikė“, – savo atsiminimuose, paskelbtuose 1948 m. rugsėjį tuo metu Miunchene leistame kultūros žurnale „Aidai“, rašė E. Simonaitis.

Istorikas Vasilijus Safronovas svarsto, kad toks įspūdis E. Simonaičiui galėjo susidaryti dėl to, kad Klaipėdoje jis aktyviai bendravo būtent su J. Žiliumi.

„Citatoje yra labai svarbus žodis „gal“. Matyt, ir pats Simonaitis dvejojo dėl tokios pozicijos. Nuo Jono Žiliaus aktyvumo ar neaktyvumo, Simonaičio akimis žiūrint, priklausė Lietuvos vyriausybės pozicija. Nuo ko ji iš tiesų priklausė, žinome šiek tiek daugiau“, – sakė istorikas.

Grasino sušaudymu

Apie J. Žiliaus veiksmus sukilimo operacijos metu liudija jo pranešimai tuometiniam užsienio reikalų ministrui, premjerui Ernestui Galvanauskui bei vėliau parašyti atsiminimai „Klaipėdoje apgulimo metu“.

Sausio 10-ąją G. Ž. Petisnė, aiškindamas, kad sukilėliai tai sieną perėję Lietuvos kariai, J. Žilių ragino važiuoti ir kalbėtis su jais, bet gavęs naujausią informaciją iš policijos vado tokio sumanymo atsisakė.

Sausio 12-ąją J. Žilius telefoninio pokalbio metu sulaukė komisaro pretenzijų dėl neva tarp sukilėlių esančių reguliarių kareivių. O vėliau tądien vykusio gyvo pokalbio metu komisaras pareiškęs, kad jį „atiduos sušaudyti“. Apsimetus, kad to neišgirdo, šalia stovėjęs kapitonas Laroche išeinat pro duris pakartojo: „Vyriausiasis komisaras pasakė, kad tamsta esi to viso instignatorius ir duos tamstą sušaudyti“.

Sausio 13-ąją J. Žilius bendravo su anglų vicekonsulu Le May, kuris jam aiškino, jog dėl tokių įvykių eigos Lietuva „tik pralošianti“ ir esą geriau būtų, jei sukilimas būtų sustabdytas. Vicekonsulas priminė J. Žiliui, jog tądien ties Althofu (dabar – Sendvaris) buvo rastas paliktas vienas sunkusis automobilis, o jame – „lietuvių armijos šinelis ir viena tokia jau kepurė“. Tai esą įrodo, kad sukilime dalyvauja ir Lietuvos kareiviai. Remdamasis tuo J. Žiliui ir Lietuvos Vyriausybei tądien grasino ir G. Ž. Petisnė.

Sausio 20-ąją G. Ž. Petisnė reikalavo, kad J. Žilius tarpininkautų išlaisvinant iš sukilėlių arešto du senosios direktorijos narius Macį ir Reidį.

Iš Klaipėdos krašto pasitraukus prancūzams, užsienio reikalų ministro kovo 26 d. įsakymu J. Žilius buvo išleistas mėnesio atostogų. J. Šlekys daro prielaidą, kad po Lietuvos nepaprastojo įgaliotinio Klaipėdos kraštui Antano Smetonos atsistatydinimo buvo nuspręsta atstovybę Klaipėdoje likviduoti ir  J. Žilius buvo atleistas, bet liko čia gyventi.

Tapo politinių žaidimų auka?

1925 m. lapkričio 8 d., praėjus mėnesiui po katastrofiškų rinkimų į pirmąjį Klaipėdos krašto seimelį (trys vokiečių partijos, susivienijusios į bloką (Einheitsfrontą) gavo 90,7 proc. balsų ir 27 vietas, o už susiskaldžiusias lietuvių partijas balsavo 6,1 proc. rinkėjų ir tai suteikė tik dvi vietas), prezidentas Aleksandras Stulginskis paskyrė J. Žilių gubernatoriumi. Jis pakeitė oficialiai dėl sveikatos problemų atsistatydinusį J. Polovinską-Budrį.

J. Vanagaičio tvirtinimu, J. Žilius buvo paskirtas „klaipėdiečiams reikalaujant“.

“Klaipėdos žinios” rašė, kad J. Žiliaus paskyrimas teigiamai vertintas ir vietinėje vokiečių spaudoje, “lietuvių organizacijos jį nuo pat pradžių laikė tinkamiausiu p. Budrio įpėdiniu”, “plačiuose sluoksniuose” jis esą vertinas teigiamai. Vėliau rašyta, kad ir Kaune “p. Žiliaus paskyrimas sutiktas nelyginant balzamo lašas ant žaizdos su visapusišku pasitenkinimu”.

Netrukus po paskyrimo J. Žilius davė interviu laikraščiui “Lietuva”, kuriame pripažino, jog Klaipėdos krašto padėtis “bendrai imant, nesanti lengva, bet tikisi visą pagerėsiant”, kad krašto ir centro valdžioms dirbant “ranka rankon” bus pasiekti “bendro pasitenkinimo rezultatai”. Naujasis gubernatorius išreiškė įsitikinimą, kad visi darbai turi būti atliekami Klaipėdos konvecijos ribose, o visi nesusipratimai šalinami vietoje, išsiaiškinant ir susitariant, o ne centrinėse ar Tautų sąjungos teismų instancijose.

Visgi jau netrukus iškilo nesutarimai tarp Seimelio ir gubernatoriaus – J. Žilius atmetė šešias kandidatūras į direktorijos pirmininkus, o Seimelis – septynias.

1926-ųjų gegužės rinkimai į Seimą buvo lemtingi ne tik Lietuvai (jau gruodį ši valdžia buvo nuversta perversmininkų), bet ir J. Žiliaus karjerai. Į Seimą nuo Klaipėdos krašto patekto vien 5 provokiškos orientacijos politikai.

J. Šlekys cituoja žurnalistą, teisininką Rudolfą Valsonoką, anot kurio, vokiečių-klaipėdiečių frakcija Seime sutiko palaikyti Mykolo Sleževičiaus ministrų kabinetą tik su sąlyga, kad būtų patenkinti visų jų reikalavimai, tarp kurių buvo ir J. Žiliaus atšaukimas iš pareigų.

Tokią pačia versiją prieš 80 metų dėstė ir J. Vanagaitis.

„Vokietininkai nusikratė žmogaus, mokėjusio ir sugebėjusio rūpestingai tvarkyti krašto reikalus bei ugdyti krašte Lietuvos autoritetą, visuomet teisėtu ir visiems krašto gyventojams lygiai teisingu elgesiu, kas stiprino ir gaivino Klaipėdos krašto lietuvybę”, – rašė J. Vanagaitis.

Prezidentas Kazys Grinius atleido J. Žilių iš gubernatoriaus pareigų nuo 1926 m. rugpjūčio 1 d. Tad šias pareigas J. Žilius ėjo vos devynis mėnesius.

Keičiantis gubernatoriams “Klaipėdos garsas” rašė, kad J. Žilius (Bronės Katinienės archyvo nuotraukoje – 1930 m. su šeima Smiltynėje)  “savo gubernatoriavimo laike atsižymėjo vietos lietuviams kaip prityręs visuomenės veikėjas. Todėl ir įsigijo jų tarpe gana daug draugų”.

Neišliko nei vila, nei paminklas

Likusius gyvenimo metus J. Žilius praleido Klaipėdoje, kur, ko gero, jo sveikatą galutinai pakirto Ūkio kredito banko, kurio vienas iš steigėjų jis buvo, nesėkmė. „Trimite“ buvo rašoma, kad steigėjams pasitraukus iš aktyvaus darbo, banką užvaldė klaipėdietis bankininkas Sternas, vėliau pasigrobęs 50 tūkst. litų ir pabėgęs į Vokietiją. Apie 1930 m. bankas sustabdė mokėjimus, o J. Žilius dėl to prarado 100 tūkst. litų.

Istorikas Vasilijus Safronovas daro prielaidą, kad neišlikusi J. Žiliaus vila „Villa Irene“ stovėjo tarp dabartinių Smiltynės g. 10 ir 11 namų.
Martyno Vainoriaus nuotr.

1932 m. laikraštis „Tėvynė“ rašė, kad J. Žilius „pastaraisiais keliais metais buvo visiškai pasitraukęs iš viešojo gyvenimo silpnėjančios sveikatos verčiamas“.

J. Žilius mirė 1932 m. kovo 2 d. savo viloje Smiltynėje.

„Trimitas“ rašė, kad nepaisant šalto oro „gana žymus skaičius klaipėdiškių laivais persikėlė į Smiltynę pareikšti paskutinės pagarbos“, laidotuvių metu karstą lydėjo šimtai žmonių, kapą padengė daugybė vainikų.

Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorė Birutė Elertienė 1969 m. spalį „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė, kad Kopgalio kapinaitės per karą buvo suniokotos. Salys Šemerys savo 1970 m. užrašytuose atsiminimuose konstatavo, kad J. Žiliaus antkapis karo metais buvo visiškai sunaikintas. Jis dalyvavo laidotuvėse, tad vėliau padėjo nustatyti J. Žiliaus kapo vietą, o 1984 m. kraštotyrininkų ir kultūros veikėjų dėka čia buvo pastatytas kuklus antkapis.

Martyno Vainoriaus nuotr.

 


2018-06-16

3 komentarai apie “Purenęs sukilimo dirvą”

  1. “Politikų ir kariškių posėdis buvusioje prancūzų Prefektūroje po Antano Smetonos, Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui pareigų perdavimo iškilmių 1923-02-24. Jonas Žilius sėdi trečias iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.”
    Gal trečias iš dėšinės?

  2. “J. Žilius praleido Klaipėdoje, ujos apkartino ir, ko gero, sveikatą pakirto ” Kas čia parašyta?

    • Buvo likusi korektūros klaida, ačiū, pataisėme

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt