Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje nuo rugpjūčio 18 d. galima aplankyti menininkės Tatjanos Simanaitienės personalinę akvarelės parodą „Atrastas laikas“. Parodoje eksponuojamos 2019 – 2020 metais sukurtos ir karantino laikotarpiu nulietos eksperimentinės akvarelės.

Tatjanos kūryba neapsiriboja tik akvarele – ji puikiai tapo aliejumi, įvairiomis technikomis margina tekstilę, savo meninėje raiškoje ieškodama vis naujų atlikimo technikų ir idėjų išraiškos galimybių. Ji yra aktyvi tarptautinių akvarelės plenerų dalyvė, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos sekcijos akvarelės meistrų parodų organizatorė.

Ir šiuo metu ji paskendusi jungtinės akvarelininkų parodos organizavimo rūpesčiuose, tačiau pokalbiui apie naujausią savo parodą ir naują kūrybinį laikotarpį Tatjana laiko surado, už ką esu jai dėkinga.

„Daugelis dailininkų yra eksperimentatoriai. Aš irgi ne išimtis – esu smalsi ir vis kažko naujo ieškau”, – sako Tatjana Simanaitienė.

Marselis Prustas savo kūryboje ieškojo prarasto laiko, tu savo parodoje kalbi apie atrastą laiką. Ką turi omenyje? Kada ir ką naujo sau atradai? Gal tavo asmeniniame ar kūrybiniame prasidėjo naujas periodas?

Kai žmonės daro ką nors netinkamo, veltui švaisto laiką, sakoma: „prarastas laikas“. Pavadinau parodą „Atrastas laikas“ todėl, kad karantino ir asmeninės izoliacijos metų supratau, kokią kryptį kūryboje turiu pasirinkti.

Ankščiau vis abejodavau, ar teisingai pasirinkau savo profesiją, ar einu savo keliu. Dabar, kai išsigrynino kryptis, kūrybai skirtas laikas įgavo kitą prasmę. Kūryba man teikia begalinį malonumą.

Manau, kad menininkus karantinas mažiausiai erzino. Iš esmės tuo laikotarpiu jų gyvenime niekas nepasikeitė – visas jų gyvenimas – nesibaigiantis karantinas, tačiau šis pavasaris buvo ypatingas, o laikas sau dar labiau koncentruotas. Tu jį išnaudojai eksperimentuodama: ieškojai natūralių dažų formulės, pati kūrei gamtinius pigmentus. Kas paskatino tave tokiems eksperimentams, kodėl susidomėjai šia primiršta dažo gamybos tradicija?

Daugelis dailininkų yra eksperimentatoriai. Aš irgi ne išimtis – esu smalsi ir vis kažko naujo ieškau. Parodoje greta tradicinės eksponuoju ir savo eksperimentinę akvarelę. Taip ją vadinu todėl, kad šį kartą liedama akvarelę naudojau augalinius dažiklius. Paveikdama juos įvairių metalų druskomis arba actu išgaudavau subtiliausius atspalvius. Ši technologija naudojama natūraliame tekstilės dažyme.

Mūsų protėviai natūralius dažus įvairiuose amatuose naudojo nuo neatmenamų laikų. Lietuvoje jau III-IV amžiuje tekstilė buvo dažoma labai patvariais augaliniais dažais.

Mūsų krašte auga apie 80 rūšių dažančių augalų. Man labai įdomu jų ieškoti, eksperimentuoti.

Negaliu sakyti, kad niekada nesu išbandžiusi natūralių dažiklių – prieš dvidešimt metų liejau akvareles tiesiog augalų sultimis, bet tuomet mano bandymai buvo labai nedrąsūs, jaučiau, kad trūksta ir žinių, ir patirties. Dabar, kai išmokau natūraliai išgautais dažais dažyti tekstilę, galiu drąsiau eksperimentuoti ir liedama akvarelę.

Iš esmės didelio skirtumo nėra – popierius, ant kurio lieju, yra šimtaprocentinė medvilnė. Tikiu, kad ne man vienai ateina mintys eksperimentuoti su natūraliais pigmentais.

Kaip manai, ekologija, apie kurią dabar tiek daug kalbama – mada, ar būtinybė? Kodėl tu susidomėjai natūralių dažiklių paieška?

Eiti tuo keliu, matyt, pastūmėjo gyvenimiškos patirtys. Jaunystėje esu dirbusi dailininke „Baltijos“ laivų statykloje: nitro (nitroceliulioziniais) dažais piešiau plakatus – taip reikėjo, toks buvo laikas. Patyriau žalingą dažų poveikį – niekas tada neaiškino, kokie toksiški ir žalingi organizmui gali būti dažai… Pasijutusi blogai, pradėjau ieškoti alternatyvos ir domėtis ekologiškumu – natūraliais eteriniais kvapais, natūraliais dažais ir tekstile. Man ekologija – ne mada, o viena iš svarbių išgyvenimo sąlygų.

Ar jauti skirtumą tapydama pirktiniais ir savo sukurtais dažais? Kuo tau neįtiko pirktiniai? Juk tikrai turime puikių akvarelinių dažų?

Nesakau, kad neįtiko. Aš ir toliau naudosiu pirktinę akvarelę, tik atidžiau žvelgdama į dažų kokybę. Akvareliniai dažai yra ekologiškiausi, nes skiedžiami ne agresyviais cheminiais skiedikliais, o vandeniu. Beveik visi priedai ir konservantai akvarelėje irgi yra natūralus.

Kol kas nemoku pasigaminti tokios kokybės augalinių dažų, kuriais galėčiau lieti neprasčiau nei pirktiniais. Eksperimentuoju ir ieškau toliau. Gal viso savo gyvenimo eksperimento rezultato šiame gyvenime ir nepamatysiu, bet pati kelionė pažinimo link man yra įdomi.

Esi nuliejusi ne vieną puikų portretą. Ypatingai pavykęs – Kęstučio Šiaulyčio portretas, kurį nuliejai plenere šią vasarą. Portretų tavo kūryboje nedaug, bet visi nulieti, mano manymu, yra puikūs. Kodėl savo kūryboje neplėtoji šio žanro?

Savo kūryboje niekada neskyriau ypatingo dėmesio portreto žanrui. Portretistui reikia turėti psichologo savybių. Maža išgauti panašumą, geri portretai vertinami už portretuojamo žmogaus sielos, charakterio bruožų atskleidimą. Kitaip sakant, nutapytą portretą reikia sudvasinti – būtent apie tai Oskaras Waildas rašo romane „Doriano Grėjaus portretas“.

Kai kolegos pagiria už vykusiai nulietą portretą, pajuokauju, kad pati nežinau, kaip tai gavosi. Nes tikrai nežinau, kas portretui įpučia gyvybės. Kol negaliu įminti šios mįslės, portretus tapysiu retai.

Pakalbėkime apie tavo aistrą prancūzų kultūrai ir Jugendo stiliui. Pasigrožėti šio laikotarpio architektūra keliavai į Rygą, kur yra Jugendo stiliaus muziejus ir Alberto gatvė – įstabus Jugendo muziejus po atviru dangumi. Gal keliaudama eskizavai ir kada nors tavo vaizdiniai kelionių užrašai išsiskleis į dar vieną autorinę parodą?

Nors labai patinka Art Nouveau (Jugendo) stilius ir po jo sekantis Art Deco, bet aš žaviuosi jais su distancija. Mes gyvename kitame laikmetyje, kitoje epochoje, atgal nebesugrįši. Dabartinis laikas diktuoja savo stilių, kuris, be abejonės, įsiaudžia ir mano kūryboje.

Akvarelė iki šiol yra lyg podukros vietoje ir traktuojama kaip kažkas ne visai rimto. Kaip manai, ar šį klaidingą požiūrį galima sugriauti, pakeisti?

Požiūris į akvarelę jau keičiasi. Anksčiau dėl popieriaus neilgaamžiškumo meno kūriniai ant popieriaus buvo mažiau vertinami. Dabar, kai bet kokį kūrinį galima išsaugoti skaitmeniniame formate, fizinis kūrinio egzistavimas ne toks jau ir aktualus. Prie akvarelės populiarinimo labai prisidėjo ir informacijos sklaida. Vis dažniau visame pasaulyje rengiami įvairūs akvarelės festivaliai, bienalės, parodos, į kurias ir mes, Lietuvos akvarelininkai, esame kviečiami.