Rugpjūčio mėnesiai Klaipėdos istorijoje yra pažymėti ir perversmo žyme. Tiesa, jis buvo užkardytas dar net neprasidėjęs – pagal vieną iš versijų, tam pasitarnavo nuoskauda dėl paviliotos moters.

Tarp išskirtinių įvykių, nutikusių paskutinį vasaros mėnesį yra ir aviacijos šventė, kurios metu pirmą kartą Klaipėdos dangus pasipuošė trispalve. Apie šiuos ir kitus įvykius – dar vienoje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje.

Pusę krašto ketino atiduoti Lenkijai

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Vytautas Jokubauskas yra rašęs, jog jau prabėgus keliems mėnesiams po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paaiškėjo, kad išlaikyti miestą ir kraštą bus gerokai sunkiau nei jį gauti. Jau 1923 m. balandžio 6–11 d. vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas.

O 1924 m. rugpjūčio 22 d. „Klaipėdos žinios“ pranešė apie tai, kad buvo sugriauti ketinimai Klaipėdoje surengti politinį perversmą.

Perversmas turėjo prasidėti nuo kareivinių, kuriose buvo įsikūręs 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Klaipėdos policijos komisaras, pasirėmęs gautomis slapiai žiniomis, š. m. rugpjūčio mėn. 1 d. pranešė policijos vado padėjėjui, o pastarasis aukštajam Lietuvos vyriausybės Klaipėdos kraštui įgaliotiniui, kad Klaipėdoj susiorganizavęs politinio perversmo komitetas, kuris 1-2 valanda naktį iš š. m. rugpjūčio 4 į 5 d. rengėsi pulti kareivines, visas valdžios įstaigas, nugriauti esamą valdžią ir paskelbti absoliutinį freištatą, kad perversmo vadas, buvęs vokiečių kariuomenės feldfebelis Fridrichas Blumenau išrinktas vyresniuoju sukilėlių vadu, jo pirmuoju adjutantu paskirta Martin Beck, antruoju – Rugulis, vardas kurio nesužinotas, raštvedžiu paskirtas Herbertas Kessleris, kad perversmo komitetas turi savo žinioj 400 žmonių, kad sukilėlių puolimo planas numatytas toks: I-ji grupė – 80 žmonių, kuriai vadaus Jurgis Matšuk puls kareivinių pirmąjį nuo miesto rūmą, tą dalį, kur gyvena kareiviai; II-oji grupė – 100 žmonių, kurios vadas turėsiąs būt paskirtas rugpjūčio mėn. 1 d. puls kitą tų kareivinių dalį; III-oji grupė – 100 žmonių, puls fligelį, gyvenamą karininkų; IV-oji grupė – 100 žmonių, puls maisto, pašaro, ginklų sandėlius ir V-oji grupė, likusieji žmonės, turės suimti policiją (krašto ir valstybinę), užimti bankus, aerodromą, uosto ir gatvės sargybą, kad po puolimo rugpjūčio 5 d. iš ryto bus paskelbta visų Klaipėdos krašto automobilių rekvizicija tikslu palaikyti ryšius su Hakenkreizleriais (vokiečių tautinė organizacija) iš Tilžės ir bendrai iš Vokietijos, kad visi suimtieji lietuvių karininkai ir valdininkai bus laikomi įkaitais ir nugabenti į paruoštą kiekvieną valandą plaukti Šlickmano garlaivį“, – rašė laikraštis.

Tuo metu dienraštis „Lietuva” rašė, jog „daug žiauriai buvo manyta pasielgti su Klaipėdos krašto gubernatoriumi p. Budriu, Direktorijos Prezidentu Gailium, Klaipėdos krašto bažnyčios galva kun. Gailium ir pp. Simonaičiu bei Vanagaičiu”, – rašė „Lietuva”.

Anot „Klaipėdos žinių”, rugpjūčio 1-osios vakare, 19 val., pas vieną perversmo komiteto narį Martyną Becką Joniškėje, Hauptstr. 23, buvo rengiamas perversmo vadų susirinkimas, kurio metu turėjo būti išrinkta delegacija vykti Tilžėn pas hakenkreizlerių vadą vokiečių kapitoną Amoną tartis dėl pagalbos perversmininkams.

Susirinkusius perversmininkus užklupusi policija areštavo 12 asmenų, o kitą dieną dar tris, tada sugebėjusius pabėgti.

„Ši grupė sudarė tam tikrą komitetą, kuris palaikė ryšius su prūsų vokiečiais nacionalistais ir kelis syk posėdžiavo ruošdamas Klaipėdos kareivinių bei šiaip valstybinių įstaigų puolimo planą. <…> Iš atrastų suėmimo metu dokumentų ir suimtųjų prisipažinimo nustatyta, kad „pučas” turėjo įvykti nakty į 5 rugpjūčio. Tą naktį buvo nutarta pulti kareivines, bankus ir valstybines įstaigas”, – rašė dienraštis „Lietuva”.

Rugpjūčio 3-iąją buvo sulaikytas ir dar vienas, Valteris Varžus, įtartas dalyvavimu sukilimo rengime ir turįs ryšių su vokiečių slaptomis organizacijomis.

„Darant policijai kvotą areštuotieji Herbert Kessleris ir Gustav Bottcher parodė, kad tikrai trečiadienį, liepos 30 d., vakare, Fridrichsmarkt, buvęs slaptas susirinkimas, kuriame Blumenau buvo išrinktas perversmo vadu. <…> Ir kad puolimo planas buvo sugalvotas toks, kaip tai pažymėta buvo policijos pranešime. <…> Tame susirinkime Blumenau reikalavo, kad susirinkusieji prisiektų kovoti už Klaipėdos nepriklausomybę ir kiekvienas vadas pasižadėjęs paruošti žmones; ginklus turėjo parūpinti Hakenkreuzieriai, kurie sakėsi turi pakankamai ginklų ir rankinių granatų. Rugpjūčio 1 d. areštuojant pas Becką susirinkusius vadus, rasta įvairių atskirų sklypelių užrašų, kurie patvirtina viršui išdėstytą perversmo organizavimą ir nustato, kaip buvo planuotas sukilėlių puolimas ir kaip buvo pasidalintas atskirų vadų veikimas. Ir, be to, slaptoj policijoj gauti įvykusio liepos 30 d. susirinkimo nutarimo užrašai, kurte visiškai patvirtina viršminėtų kvočiamųjų parodymus“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Laikraštis taip pat informavo, kad Geležinkelių policijos nuovados viršininkas buvo pranešęs Aukštajam Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniui Klaipėdos kraštui Jonui Budriui, kad Pagėgiuose rugpjūčio 2 d. iš Vokietijos gauta ir yra muilinėj 2000 trijų rūšių prūsų ulonų, husarų ir pėstininkų prūsų kareivių kepurių ir 200 bruslotų (liemenių). Kadangi tas šio siuntinio iki rugpjūčio 4 d. apžiūrėti niekas muitinėm neatvyko, jis buvo konfiskuotas.

„Buvo rasti lapai su pažymėjimu: gavėjas A. L. Švark, Šilutėj, bet rugpjūčio 4 d. atvyko į muitinę ekspeditoriaus Kybart Pagėgiuose tarnautojas ir padarė naują važtaraštį, sulig kurio tie daiktai peradresuoti vardu Aloizo Svark, Šilutėj. Kadangi pastarasis policijos įtariamas buvo įvežęs šį pavasarį į Klaipėdą sprogstamosios medžiagos, tai policija mano, kad tos kepurės ir daiktai esą atvežti ruoštam sukilimui“, – rašoma „Klaipėdos žinių“ publikacijoje.

Žurnalistas Virginijus Savukynas yra rašęs, kad pagal perversmo planą rugpjūčio 5 dieną vienas iš sukilimo vadų ir vienas iš paimtų belaisvių turėjo vykti į Kauną, kur būtų pareikalautą, kad Lietuvos vyriausybė pripažintų Klaipėdos kraštą nepriklausomą. Priešingu atveju, buvo numatyta sušaudyti suimtus Lietuvos valdžios atstovus. Tą patį rytą turėjo pakilti lėktuvas be jokių atpažinimo ženklų, kuris pasuktų Lenkijos link. Ten būtų pasiūlyta Lenkijai prie demarkacijos linijos surengti ginkluotą demonstraciją, taip sukaustant Lietuvos kariuomenę. Už tai Lenkijai buvo pažadėta pusę Klaipėdos krašto.

„Kaip lietuviams pasisekė susekti šį sąmokslą? Čia reikia ieškoti moters. Į sąmokslininkų ratą buvo įtrauktas ir Francas Jokūbaitis. Jis jautė Blumenau didelę nuoskaudą. Pasirodo, kad prieš metus Blumenau jį buvo uždaręs daboklėn dėl to, kad Jokūbaitis savavališkai apleido kareivines ir nuėjo pas merginą. Francas Jokūbaitis, radęs progą atkeršyti, nuėjo į savo sužadėtinės Bertos Kramer namus ir ten surašė viską, ką žino apie sukilimo planus. Ryte jis pasirodė pas policijos komisarą Valterį Varšuką. Taip Lietuvos valdžia ir sužinojo apie rengiamą sukilimą“, – rašė V. Savukynas.

Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“ 1932 m. rašė, kad slaptą organizaciją įsteigė F. Blumenau ir valstybinės policijos vachmistras Jurgis Matschkus. Arčiausi F. Blumenau padėjėjai dar buvo Gustav Boether, Maks Kessler, Otto Balnus ir Franz Jokubeit. Vadovybėje dar buvo: Johann Perkams, Martin Beck, Ernst Stuhler, Jonas Karalius, Walter Schwenzig, Kristupas Simoneit, Erich Ukstins, Gerhard Bluhm, Heinrich Petrik, Egon Riegel, Bruno Riegel ir Erdmann Klimkeit. Tačiau jie vietoje 400 žmonių iki suėmimo buvo sugebėję surinkti tik 190.

1924 m. gruodį Kariuomenės teismas užbaigė nagrinėti Klaipėdos maištininkų bylą ir jų vadą F. Blumenau nuteisė 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, o padėjėją M. Kessler – 8 metams, kiti septyni gavo gerokai švelnesnes bausmes – nuo metų ir keturių mėnesių iki dviejų metų ir aštuonių mėnesių nelaisvės. Devyni teisiamieji buvo išteisinti.

1925 m. kovą Vyriausiasis Tribunolas, taip pat uždarame posėdyje, išnagrinėjo apeliacinius skundus. F. Blumenau bausmė buvo sumažinta nuo 12 iki 8 metų laisvės atėmimo sunkiųjų darbų kalėjime, G. Boether ir M. Kessler – nuo 8 iki 5 metų, M. Beck – iki trijų metų, o visiems kitiems bausmės paliktos tokios pačios.

Anot V. Savukyno, po kelių metų pučistai buvo paleisti ir išvyko į Vokietiją. Istorikai spėja, jog taip atsitiko dėl lietuvių noro neeskaluoti įtampos. Tuo metu, kai perversmininkai buvo suimami, įvyko keli incidentai, kurių metu lietuvių šauliai nušovė kelis vokiečius. Tokiu atveju, reikėjo teisti ir tuos šaulius. Vieną šaulį, pasirėmus tam tikra įstatymų machinacija, pavyko išgabenti iš Klaipėdos krašto, o kitą teisė Klaipėdoje. Visa tai kėlė didelę įtampą. <…> Tuometinėje situacijoje valdžia nebuvo suinteresuota eskaluoti įtampos ir nepasisekusio pučo vadeiva Blumenau buvo paleistas“, – rašė V. Savukynas.

Į Smiltynę – povandeniniai kabeliai

1936-aisiais„Vakarai“ informavo, kad rugpjūčio 16-ąją per mares pratiesti telefono ir radio transliacijos kabeliai iš Klaipėdos į Smiltynę.

„Abu kabeliai yra gerai apšarvoti plienu. Kabelių tiesimo darbas buvo pradėtas praeitą ketvirtadienį iš Smiltynės pusės ties Klaipėdos vokiečių jachtklubu (Segelverein). Prie tų darbų kelias dienas dirbo uosto žemsemė Klaipėda, rausdama atitinkamo gylio griovį marių dugne, kur ir pakloti kabeliai. Kabeliai buvo klojami su uosto narūno pagalba. Ties ta vieta marės turi 800 metrų pločio. Patsai kabelio tiesimas atliktas Klaipėdos pašto technikų, prižiūrint vyresniesiems mechanikams: Grigui, Vegneriui ir Mensonui“, – rašė laikraštis.

Pasak jo, dėl tokios naujovės Smiltynės telefono abonentai iki spalio 1 d. turėjo būti perjungti į automatinę telefono stotį, o senieji kabeliai, buvę ties žvejų uostu (dabartinė Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija) turėjo būti išimti kaip nebetinkami.

Brangiai atsiėjęs incidentas

Po metų nebetinkamu galėjo tapti ir vienintelis tarpukario Lietuvos karo laivas „Prezidentas Smetona“. Jis buvo išgelbėtas tik vardą jam davusio šalies vadovo dėka, nors toks sprendimas ir atsiėjo didelius pinigus.

1937 m. rugpjūčio 21 d. „Vakarai“ informavo, kad baigiant spausdinti laikraštį redakcijai buvo panešta, jog tądien 11.30 val. mokomasis karo laivas „Prezidentas Smetona“ nutrauktas nuo seklumos.

„Šiuo laiku jis plaukioja jūroje lies Šventąja, mašinos veikla visai tvarkingai. Laivą nutraukė specialiai tam reikalui atvykę buksyrai. Ar šiandien laivas grįš į Klaipėdą, nežinia“, – rašė „Vakarai“.

Ant seklumos ties Šventąja laivas atsidūrė rugpjūčio 17 d. dėl staiga kilusios audros, kai jis stovėjo išmetęs inkarą prie šio uosto.

Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos karinis laivynas 1935-1940“ rašo, kad kitą dieną iš Klaipėdos atplaukęs ledlaužis „Perkūnas” nesėkmingai bandė nutempti laivą nuo seklumos. Anot jo, į įvykio vietą atvykęs krašto apsaugos ministras Stasys Dirmantas, pasitaręs su šalies prezidentu nutarė laivą gelbėti.

Dėl gelbėjimo darbų buvo sudaryta sutartis su Vokietijos jūrų gelbėjimo bendrove „Weichel” ir jau rugpjūčio 18 d. iš Dancigo atplaukė gelbėjimo laivai „Weichsel”, „Thor”, „Krantor” ir „Erna”, kurie rugpjūčio 21 d. laivą nutraukė nuo seklumos. Laivo dugnas nebuvo pažeistas, taip pat nebuvo padaryta kitų ypatingų gedimų.

„Atvykęs į Klaipėdą, gelbėjimo bendrovės inspektorius Klostermann pareikalavo, kad Lietuvos vyriausybė kaip garantiją duotų pasižadėjimą už atliktus darbus sumokėti 250 000 Lt. Tokia garantija buvo duota, tačiau dėl galutinės sumos buvo siūloma derėtis abiejų pusių ekspertams. Vokietijos bendrovės atstovai deryboms buvo kviečiami atvykti į Kauną rugsėjo 20-21 d. Apie vykusias derybas dokumentų surasti nepavyko, tačiau laivo išgelbėjimas, V. Statkaus teigimu, Lietuvos valstybei kainavo 100 000 Lt, t. y. pusę pirkimo kainos“, – rašė G. Surgailis.

Jis cituoja ir „Prezidento Smetonos” kapitono Antano Kaškelio raportą: „Rugpjūčio 19 d., 9 val. 15 min., išvykome iš Klaipėdos uosto į jūrą Šventosios uosto link. 12 val. 9 min. sustojome ant inkaro prieš Šventosios uostą apie 600-800 m nuo molų į vakarus 7 metrų gilumoje, išleidome 25 m inkaro grandinės. Atvykimo į Šventosios uostą tikslas buvo toks: atlikti jūros pratimus, susirišti su krantu ryšiais ir juos palaikant dieną ir naktį pasipraktikuoti ir jūreivius supažindinti su Šventosios uostu, uosto dirbtuvėse statomais žvejų kateriais ir kitais uosto įrengimais, nes šį rudenį dalis jūreivių bus paleisti į atsargą, o jie dar nebuvę Šventosios uoste.

Komandai papietavus ir pailsėjus, 13 val. 40 min. nuleidome valtis ir su laivo įgulos antra vachta aš pats nuvykau į krantą apžiūrėti uostą, dirbtuves ir kitą statybą. Laive paliko laivūnas Petras Balkys ir laivo įgulos pirma vachta. Išvykstant iš laivo vėjas buvo 2 balai nuo kranto, o bangavimas senas ėjo iš vakarų į krantą taip, kad jokio pavojaus nebuvo galima numatyti. Atvykę į uosto dirbtuves, su jūreiviais apžiūrėjome statomus du naujus žvejams katerius ir vykdomus uosto darbus. <…> Beeinant atgal pastebėjau, kad nuo pietų vakarų kyla juodas debesis ir vėjas keičia kryptį į pietų vakarus, tai aš ėmiau greičiau skubėti į uostą, kur stovėjo motorlaivis, kad prieš lietų suspėčiau sugrįžti į laivą. Man dar nespėjus pribėgti prie motorlaivio, kaip vėjas staiga ėmė šėlti. Pažvelgęs į laivą pastebėjau, kad jau laivas dreifuoja pavėjui. Įsėdau į motorlaivį ir nekreipdamas dėmesio į nepaprastai didelių bangų ir stipraus vėjo keliamą pavojų, išplaukiau į jūrą prie laivo. Kol atplaukiau į laivą, laivas jau buvo išmestas ant seklumos į šiaurę nuo molo. Įlipęs į laivą, tuojau įsakiau apžiūrėti laivą, ar nėra kur pramuštas ir ar kur į vidų neteka vanduo. Mašinos ir garai buvo parengti. Tuoj užlipęs ant tiltelio daviau mašinomis atgal, kad laivą nutraukti nuo seklumos, nes bangos pakeldavo laivo užpakalį. Dirbant mašinoms, laivas kartais paeidavo atgal, bet stiprios bangos vėl užmesdavo atgal. Taip dirbau apie dvi valandas, o paskui teko mašinas sustabdyti, nes kondensatoriai prisitraukė smėlio. Kai sustabdžiau mašinas, bangos išmetė laivą ant vieno metro gilumo seklumos ir pastatė išilgai kranto. Krante buvę jūreiviai, vieni išsivilkę rūbus atplaukė prie laivo ir su pagalbos lankais buvo įtraukti į laivą, o kiti perkelti valtimi.

Audros metu laive buvęs laivūnas Petras Balkys ėmėsi visų priemonių, kad sulaikytų laivą nuo nešimo ant kranto – seklumos, pailgindamas dešinio inkaro grandinę ir išleisdamas antrą inkarą bei išleisdamas grandines iki 80 metrų. Nuo audros pakilimo ir laivo išmetimo ant sausumos praėjo apie 10 minučių. Iš kranto tuojau buvo perduota į Klaipėdos uosto valdybą apie ištikusią nelaimę ir prašyta tuojau pasiųsti į pagalbą ledlaužį „Perkūnas” ir kitus vilkikus. Pavirsti laivui ant šono nebuvo pavojaus, bet dėl atsargumo buvo paruošti trosai nuo stiebų į krantą ir iš uosto administracijos gauti stulpai įkasti krante. Per audrą dešinysis inkaras su 20 metrų grandinės yra nutrauktas.”

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Pasak G. Surgailio, įvykio tyrimą atlikusios Kariuomenės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojo K. Rudmino surinkta medžiaga 1937 m. rugsėjo 23 d. buvo nagrinėjama Kariuomenės teisme. Jis nusprendė nieko nepatraukti teisminėn atsakomybėn. Tačiau slaptu krašto apsaugos ministro įsakymu A. Kaškeliui buvo paskirta 25 paros namų arešto. Bausmę jis atliko nuo 1937 m. lapkričio 15 iki gruodžio 10 d.

„Minimas nemalonus incidentas atsiliepė ir jūrų kpt. A. Kaškelio, kaip karininko, karjerai. Išleidžiant jį į atsargą, priešingai nei buvo įprasta, nebuvo pakeltas laipsnis“, – rašė G. Surgailis.

Aukštesnė kartelė ir valdžiai, ir rinkėjams

Įvairioms karjeroms įtakos, matyt, turėjo ir įtakos ir nauja Klaipėdos krašto Seimelio rinkimų įstatymo redakcija, kurią priėmus Lietuvos Seimui 1935 m. rugpjūtį paskelbė „Klaipėdos krašto valdžios žinios“.

Lyginant su pirmuoju įstatymu, kurį Lietuvos Seimas buvo priėmęs prieš dešimtmetį, amžius, nuo kada įgyjame teisė balsuoti, buvo padidintas nuo 21 iki 24 metų. Padidintas buvo ir amžiaus cenzas, kada galima kandidatuoti į Seimelį – nuo 24 iki 30 metų.

Rinkimai į Klaipėdos krašto seimelį 1935 m. spalį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Taip pat buvo sugriežtinta tvarka dėl agitacijos rinkimų dieną. Pirmasis įstatymas draudė tai daryti „rinkimų bute“ ir 60 m aplink jį, o naujasis uždraudė bet kokią agitaciją rinkimų dieną.

Grafo avarija

1938 m. „Vakarai“ pranešė, kad rugpjūčio 16-osios vakare, apie 20 val. įvyko avarija, kurios metu susidūręs su arkliu sudegė Kretingos grafo Kazimiero Tiškevičiaus automobilis Kr 15.

Kelio iš Gargždų į Klaipėdą aštuntajame kilometre nuo uostamiesčio, Klausmylių kaime, automobilio vairuotoja, siekdama susidūrė su vienu iš arklių, atbėgusių ant plento iš ganyklos, pasuko vairą ir atsitrenkė į paplentėje stovėjusį medį.

„Atsimušus į medį, sprogo benzino bakas ir užsidegė visas automobilis, kuris visas sudegė. Automobilyje sėdėję trys žmonės buvo sunkiai sužeisti, jų tarpe, ir grafas Tiškevičius. Sunkiausiai nukentėjo viena panelė, kurį valdė automobilį. Sužeistieji nuvežti į ligoninę“, – rašė laikraštis, pabrėžęs, kad nelaime pamatęs vienas praeivis šoko sužeistuosius gelbėti iš degančio automobilio ir taip padėjo išvengti didesnės nelaimės, nes automobilis visiškai sudegė.

Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius (antras iš dešinės) su sūnumi Kazimieru (dešinėje), dukra Imakulata (kairėje) ir seserimi Marija Tiškevičiūte (antra iš kairės) Vytauto gatvėje Palangoje prie lengvojo automobilio priešais kurhauzą. Kretingos muziejaus nuotr.

Sužeistuosius savo automobiliu į Klaipėdą, Raudonojo Kryžiaus ligoninę atvežė Dirvupių karčiamos savininkas Jurganas. Ligoninėje suteikus pirmąją pagalbą grafas Tiškevičius išvažiavo į Kretinga, o jo bendrakeleiviai liko ten gulėti, nes buvo sunkiau sužeisti.

Kitą dieną laikraštis informavo, kad sužeistoji yra Šiauliuose gimusi Bronisiava Juchnevičiūtė, dirbanti Lenkijos užsienių reikalų ministerijoje Varšuvoje ir esanti yra aukšta valdininke. Ji į Lietuvą buvo atvykusi atostogauti ir sutvarkyti įvairius reikalus su savo dvaru, buvusiu Šiaulių apskrityje.

Antras sužeistasis – Adomas Chrapovickas, gyvenęs Terespolio dvare, Kėdainių apskrityje.

„Juchnevičiūtei sulaužyta ranka, sudaužyta galva ir nudegintos kojos, rankos ir veidas. Chrapovickui smarkiai sumuštos kojos ir sudaužyta galva. Tiškevičiui smarkiai nudeginta kairioji ranka ir veidas. Silpniausia yra Juchnevičiūtė, kuri mažai tekalba, kiti du sužeistieji jaučiasi geriau. Tiškevičius buvo parvažiavęs į Kretingą, bet pradėjus sopėti nudegintoms vietoms, vėl grįžo į Klaipėdą ir atsigulė Raud. Kryžiaus ligoninėn“, – rašė „Vakarai“.

Nukentėjusieji laikraščio korespondentui pasakojo, kad važiuojant prie vairuotojos sėdėjo Tiškevičius, o automobilio gale – A. Chrapovickas. Prieš automobilį pasirodžius kumeliukui B. Juchnevičiūtė pasuko vairą į dešinę plento pusę ir vienas ratas atsitrenkęs į akmenį ir trūkusi padanga. Tada jau sunku buvę automobilį suvaldyti ir jis trenkęs i medį. Chrapovickas nuo didelio sutrenkimo buvo išmestas iš automobilio, kuriame tuojau pasirodžiusi liepsna. Juchnevičiutė norėjusi iššokti pro automobilio kairiąją pusę, bet nebeatsidariusios durelės. Dureles mėgino atidaryti jos dešinėje sėdėjęs Tiškevičius ir kol jis atidaręs tai Juchnevičiūtė išvirtusi gaiva žemyn, pro dešines dureles, o Tiškevičius, sėdėjęs dešinėje pusėje, iššokęs pro kairiosios automobilio pusės dureles. Chrapovickas ir Juchnevičiūtė buvę taip sutrenkti, kad čia pat prie degančio automobilio gulėję ir šiaip taip stengęsis paropoti tolyn. Tiškevičius galėjęs dar vaikščioti ir jis šokęs gelbėti daiktus kurių vistik išgelbėti nepavyko, sudegė du dideli čemodanai su įvairiais daiktais ir Juchnevičiūtės rankinukas su pinigais, įvairiais dokumentais, jų tarpe ir užsienio, pasu bei liudijimais. Į nelaimės vietą susirinkę žmonės, kurie sužeistiesiems suteikę pirmąją pagalbą, o po pusvalandžio atsiradęs automobilis, kuris atvežė juos į Klaipėdą“, – skelbė publikacija.

Teisinosi dėl automorisių

„Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopo“ cikle jau teko rašyti apie incidentus, kurie persekiojo greitą susisiekimą tarp Kauno ir Klaipėdos turėjusias garantuoti automotrises. Laime, jie nebuvo tokie kaip ištikę grafą Tiškevičių ir jo bendrakeleivius. Visgi dėl jų 1938 m rugpjūčio 5 d. teko nutraukti automotrisių kursavimą, o Geležinkelių valdyba dėl tokios padėties aiškinosi „Vakaruose“.

„Ryšium su tuo kai kurioje periodinėje spaudoje pasirodė žinučių, bandančių šį automotrisų eksploatacijos sustabdymo faktą savotiškai aiškinti, darant iš to išvadą apie visišką automotrisų netinkamumą ir net metant dėl to kaltės šešėlį tiems asmenims, kuriems automotrisų įgijimo ir priėmimo reikalai tvarkyti buvo pavesta. <…> Automotrisos yra dar nauja ir gana sudėtinga geležinkelių riedmenų rūšis. Jų statyboje dar nėra išsivystę pastovūs ir išbandyti tipai, kaip tatai yra su garvežiais ar vagonais. Dėl tos priežasties, kaip parodė ir mūsų geležinkelių patyrimas prieš kelerius metus įgyjant 2 ašių automotrisas, o kartu ir kitų valstybių, geležinkelių patyrimai, paleidžiant automotrisas eksploatacijon, susiduriama su sunkumais dėl įvairių automotrisų gedimų. Dėl komplikuotos automotrisų aparatūros tokie gedimai negali būti iš anksto numatyti nei aatomotrisas konstruojant nei jas priimant; jie pasireiškia eksploatacijose ir turi būti pašalinami ištyrus ir pašalinus priežastis. Įsigydami naujas aatomotrisas mūsų geležinkeliai turėjo galvoje šias aplinkybės ir todėl sudarydami sutarti su firma dėl automotrisų pristatymo, išgavo iš firmos ir reikalingas garantijas dėl tokių gedimų pašalinimo: visi automotrisų gedimai, kurie įvyksta ne dėl geležinkelio kaltės, yra taisomi firmos sąskaitom Todėl visą laiką automotrisų eksploatacija vyko firmos atstovų prižiūrima, jų pataisymas buvo atliekamas firmos sąskaiton ir iki šiol dar ir už pačias automotrisas firmai nėra nieko mokėta“, – aiškinosi geležinkelininkai.

Automatrisė Kretingos geležinkelio stotyje. Kretingos muziejaus nuotr.

Anot jų, pastaruoju metu labiau sugedę dyzeliniai varikliai, todėl tiekėjams prašant buvo laikinai nutraukta automotrisių eksploatacija.

„Kadangi automotrisos jau yra padariusios kiekviena per 50 000 km ridą, tai ta pat proga išimtoms iš eksploatacijos automotrisom šiuo metu geležinkelių dirbtuvėse daromas stambesnis perijodinis variklių apžiūrėjimas ir patikrinimas, kurį užbaigus, automotrisos vėl bus paleistos eksploatacijon“, – žadėjo Geležinkelių valdyba.

Įspūdinga aviacijos diena

Be jokių indicentų apsiėjo tais pačiais 1938-aisiais rugpjūčio 21 d. Klaipėdoje vykusi Lietuvos Aero Klubo surengta aviacijos šventė, kurią „Vakarai“ savo reportaže vadino įspūdinga ir tvirtino, kad Rumpiškių aerodrome ją stebėjo per 15 000 žmonių.

„Lygiai 15 val. publikai per garsiakalbius lakūnas Jonas Dovydaitis pranešė, kad Aviacijos Diena pradedama trijų lėktuvų išskridimu. Tie trys lėktuvai, pakilę kaip vienas, kaip vieno žmogaus valdomi, išskleidė prie kiekvieno sparno po vėliavą ir apačioje 6 p. pulko orkestrui grojant maršą pradėta aviacijos diena. Priprastas dalykas matyti trispalvę tautinę vėliavą žemėje, bet kuomet ji pasirodė pirmą kartą virš Klaipėdos, tikrai pasidarė iškilminga nuotaika. Su vėliavomis pakilo lėktuvas „Kregždė“ valdomas Jorio Dženkaičio, „Karvelis” valdomas J. Pyragiaus ir „Kovas” valdomas S. Mockūno. Vos spėjo nusileisti 3 lėktuvai su plevėsuojančiomis tautinėmis vėliavomis, kaip pradėjo ūžti ir judinti aerodrome savo mentes autožiras arba lietuviškai vadinamas malūnsparnis. Lakūnas J. Dženkaitis pakilo su tuo malūnsparniu į orą ir parodė, kad juo galima skristi gana greitei pirmyn, galima stovėti vietoje, stačiai kilti aukštyn ir leistis žymyn. Malūnsparnių dar retai kur yra. Tiktai praktiškieji amerikiečiai juos jau naudoja susisiekimui, pašto išvežiojimui, nes jiems nusileisti ir pakilti nereikia specialių aerodromų, o užtenka paprastos aikštės mieste, arba net namo plokščio stogo. Pažymėtina, kad tokį malūnsparni Baltijos valstybėse turį tiktai Lietuva, kuri jį prieš porą metų pademonstravo latviams ir estams“, – rašė „Vakarai“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Reportaže taip pat buvo dėstoma, kad kariški sunkvežimiai į šventę buvo atvežę priešlėktuvinius pabūklus, kurie šaudė tiktai tuščiais šoviniais, bet ir tai šiurpas ne vieną nukrėtė. Tuo metu naikintuvai pademonstravo, kaip yra puolamas priešas ir naikinamos jo pozicijos, pasirodė ir bombonešių eskadrilė.

Žiūrovus stebino ir trijų tarpusavy susirištų lėktuvų skrydis, sklandytuvo, parašiutininkų pasirodymas, buvo galima patiems paskraidyti, bet ne visiems norintiesiems pavyko tai padaryti, nes pakilti į Klaipėdos padengė norėjo labai daug šventės dalyvių.