P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Metinis mokestis už šunį – iki 530 eurų

Avatar

Martynas Vainorius
2020-03-28


Kovo pabaiga praturtindavo ne tik kultūrinį tarpukario Klaipėdos gyvenimą, bet atnešdavo jai technikos pažangą.

Apie šiuos ir kitus 1923-1938 m. uostamiesčio įvykius – dar viename ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ rašinyje.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.
Po 82 metų progreso kaip ir nematyti

1938 m. kovo 25 d. „Vakarai”, priminę, kad jau keletą metų šalies geležinkeliais kursuoja „lengvos ir gana greitos (70 km į val.)“ automotrisės (keleiviniai savaeigiai vagonai), kartu konstatvo, jog trumpesniuose ruožuose toks greitis beveik pakankamas, „tačiau ilgesniuose ruožuose kelionės traukiniais ligi šio laiko buvo varginančios ir daug laiko gaišinančios.

„Tuo reikalu mūsų susisiekimo vadovybė jau senokai rūpinosi ir ieškojo priemonių susisiekimą geležinkeliais padaryti tikrai spartų ir malonų. Tą klausimą svarstydama Geležinkelių Valdyba pirmoje eilėje galvojo apie susisiekimo pagreitinimą tarp Kauno ir Klaipėdos. Dar praėjusiais metais buvo galutinai nustatyta tą klausimą išspręsti įvedant greitųjų automotrisų susisiekimą. Tam realizuoti Vokietijos Niurnbergo firmoje MAN buvo užsakytos 4 greitosios automotrisos ir 4 prikabinamieji vagonai. Visas tas dalykas Geležinkelių Valdybai KAŠTAVO APIE 1 700 000 LITŲ!“, – rašė „Vakarai“.

Pasak laikraščio, automotrisių startas užtruko, nes „praktika tesiekia vos keliolika metų, todėl jų statytojai nėra pasiekę reikiamo tobulumo“.

„Iš tos priežasties automotrisos buvo ilgokai bandytos, rasti trūkumai pašalinti ir šio kovo 25 d. atidarytas greitųjų automotrisų susisiekimas. Šios automotrisos turi gražią išvaizdą, moderniškai įrengtos viduje, turi plačius langus, teikiančius keleiviams puikų pravažiuojamų apylinkių vaizdą; jose nėra garvežio dūmų kvapo, kuris, dažnai sudaro nemalonumų važiuojantiems traukiniais. Kiekvienoje automotrisoje yra 86 sėdimos vietos III klasės, o prikabinamajame vagone, kuris kursuoja drauge, yra 24 sėdimos vietos II klasės ir 59 vietos III klasės. Didžiausias leidžiamas AUTOMOTRISŲ GREITIS 120 km PER VALANDĄ. Ruože Kaunas-Klaipėda technikinis jų greitis 83,5 km/h, komercinis greitis – 79,3 km/h. Tokiu būdu greitosios automotrisos iš Kauno į Klaipėdą arba atgal normaliu tvarkaraščiu važiuoja 4 val. 5 min. Didesnei spartai tvarkaraštyje numatyta sustojimai tik didesnėse stotyse. Esamasis tvarkaraštis numato rytmetinį ir vakarinį ryšį tarp Kauno ir Klaipėdos abiem kryptim. Naujomis automotrisomis važiuojantiems bilietų kainos lieka normalios, tokios pat kaip ir visiems kitiems traukiniams. III klasės bilietas tarp Kauno ir Klaipėdos kainuoja 18,10 Lt. Vasaros metu nuo balandžio 1 d. ligi rugsėjo 15 d. kurortiniu tarifu ten ir atgal tik 22,60 Lt“, – skelbė „Vakarai“.

Laikraštis taip pat aprašė, kaip ši technikos naujovė pirmą kartą tos dienos rytą, 6.20 val., pajudėjo iš Klaipėdos į Kauną.

„Stoty susirinko daug klaipėdiškių pasižiūrėti šios naujovės. Kai kas turėdamas laiko nusipirko bilietą iki Kretingos ir panorėjo padaryti šį istorišką pirmąjį važiavimą. Lygiai 6.20 val. sirena švelniai sukaukė ir automatrisa pamažu ėmė judėti. Vis greityn, greityn ir nuo Girulių važiavo pilnu tempu, t. y., apie 80 km greičiu. Pralėkė Giruliai, Kalotė, Kopūstai, Kretingalė ir Bajorai. Nuo Bajorų automotrica pradėjo lėtinti greiti. Iš tokio tolumo lėtina todėl, kad kol sustabdo, tenka nuvažiuoti 700 metrų, jeigu stabdžiai yra visiškai paleisti. <…> Važiuoti – vienas malonumas. Važiuoja tyliai, be jokio judėjimo. Važiuoti geriau kaip automobiliu. Patogios sėdynės, visur švaru net blizga. Važiuojant didelio greičio nejaučiama, bet žiūrint pro langus, telefono stulpai, medžiai ir namai daug greičiau lekia, kaip paprastu traukiniu važiuojant. <…> Pirmą kartą nedaug tevažiavo. Daug kas nežinojo, o vakar kažkas paleido gandą, kad šįryt dar automatrisa nevažiuos. Šį vakarą daug klaipėdiškių žada pasivažinėti bent iki Kretingos“, – rašė „Vakarai“, informavę, kad automotrisė į Kretingą atvyko 6.38 val. – per 18 minučių.

Automatrica Kretingos geležinkelio stotyje. Kretingos muziejaus nuotr.

O dabar imame ir žvilgterime į XXI amžiaus „Lietuvos geležinkelių“ bilietų pardavimo puslapį. Pastarasis skelbia, kad iš Klaipėdos į Kretingą su traukiniu galima nuvykti geriausiu atveju per 19 minučių, o kitais keturiais reisais trunka 20-21 minutę…

Beje, pirmoji automotrisės kelionė iš Klaipėdos į Kauną buvo pažymėta incidentu. „Darbininkų balsas” pranešė, kad tarpustotyje Radviliškis-Baisiogala „nežinomi piktadariai ant bėgių buvo padėję didžiulį akmenį, ant kurio automatrisa užvažiavo”. Automatrisei buvo įlenktas benzino bakas, ją į Kauną partempė atvykęs garvežys. Keleiviai, laimei, nenukentėjo.

Būsimojo garbės piliečio darbai

Į priekį tarpukariu Klaipėda stengėsi žengti ir kultūros srityje, nors ir su kluptelėjimais.

Straipsnio vidus 10 pastraipa kompas

1936 m. kovą „Vakarai“ skelbė, kad „užpereitais metais vietos gyventojų pastangomis įkurta opera, beveik metus sėkmingai veikusi, dėl lėšų stokos turėjo savo darbus nutraukti“, o iš Kauno su opera ar „šiaip didesniu muzikaliniu ansambliu atvažiuoti į Klaipėdą gastrolėms yra neįmanoma, nes šiais sunkiais laikais per brangiai kaštuoja kelionė“. Dėl to paskutiniu metu Klaipėdos visuomenė turėjo apsieiti „be rimtesnių muzikalinių pastatymų, išskyrus vieną kitą kviestųjų gastrolierių koncertą“.

„Tiesa, muzikos mokykla jau nuo šio sezono pradžios rengia savo vadinamuosius pedagoginius koncertus, kad supažindintų mūsų jautriąją visuomenę su geresne klasine modernine muzika. Bet ten viskas atliekama siauresniuose rėmuose, ir apsieinama be didesnių simfoninių koncertų. To toli gražu nepakanka“, – rašė laikraštis.

Klaipėdos muzikos mokyklos mokiniai po streiko, prie uždarytų mokyklos durų. Antras iš kairės – Jeronimas Kačinskas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kartu jis informavo, kad draugija „Aukuras” šiomis dienomis vėl ėmėsi organizuoti ir atgaivinti anksčiau veikusį didelį simfoninį ir operos orkestrą.

„Nors sunkios to orkestro dalyvių darbo sąlygos, nes iš jų yra tokių, kuriems reikia dirbti sunkų, nesuderinamą muzikantui darbą, bet didelio pasiryžimo ir pasišventimo vedami, mielai stojo į vėl atgaivinamą simfoninį orkestrą ir lanko repeticijas stengdamiesi dirbti pamiltąjį muzikos darbą. Atgaivinto Klaipėdos simfoninio orkestro repeticijos jau eina pilnu tempu. Pirmas simfoninis koncertas numatytas balandžio 4 d. miesto teatre. Orkestras sudarytas gana didelis, apie 50 asmenų. Į orkestrantus surinkti geriausi instrumentalistai iš Klaipėdos ir tolimesniųjų vietų“, – gerąją žinia dalinosi „Vakarai“.

Laikraštis taip pat informavo, kad „orkestrą veda ir diriguoja pažįstamas Klaipėdos visuomenei gabus dirigentas, kompozitorius Jeronimas Kačinskas“, kuriam buvo lemta sulaukti atgimusios Lietuvos ir 1991 m. tapti Klaipėdos miesto garbės piliečiu.

Vytauto Didžiojo muziejus taip ir neiškilo

1936 m. kovą „Vakarai“ rašė ir apie kitą, kur kas grandioziškesnį kultūrinį Klaipėdos lietuvių projektą (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotraukoje – Vytauto Didžiojo paminklinio akcento pašventinimo ceremonija Klaipėdos piliavietėje 1930 m. rugsėjo 8 d.).

Laikraštis konstatavo, kad „Vytauto D. garbei organizuojamas oro muziejus šiais metais nebus pradėtas statyt“, tačiau „Vytauto D. vardu pavadintą vietą Klaipėdos tvirtovės zonoje norima jau šiais metais sutvarkyti“.

„Šiuo metu ruošiamas planas, kaip tinkamai sutvarkyti vadinamoji Vytauto Didž. aikštę. Ši aikštė užima apie kelius ha žemės. Joje numatyta pradėti statyti oro muziejus. Pirmiausiai norima pradėti statyti padairos bokštas ir sutvarkyti iš Krašto Direktorijos išnuomotas žemės sklypą. Paruošus planą Vytauto Didž. aikštės tvarkymas tuoj bus pradėtas. Norima aikštę aptverti tvora ir aikštėje alėjomis pasodinti medelius“, – rašė „Vakarai“.

Vėliau laikraštis informavo, kad Vytauto D. Komiteto Klaipėdos skyriaus valdyba paskutiniame, savo posėdyje svarstė  du projektus, kaip sutvarkyti šią aikštę. Abu juos parengė Adomas Brakas.

„Vienu projektu norima sutvarkyti ir aptverti aikštę ir aikštės kalnelyje pastatyti padairos bokštą.  Padairos bokštas kiltų iš namo, kuriame būtų įrengta salė ir keli kambariai muziejui ar knygynams. Tokio projekto įvykdymas pareikalautų daug lėšų ir dar nežinia, ar komitetas pajėgs dabar turimomis lėšomis tą projektą įvykdyti. Antru projektu numatoma tik pastatyti padairos bokštą, sutvarkyti ir-aptverti aikštę. Antrojo projekto įvykdymas kaštuotų 15 000 litų. Komiteto valdyba išrinko komisiją, kurį atidžiau susipažins su projektais ir sąlygomis juos įvykdyti”, – pranešė „Vakarai”.

Pasak istoriko, profesoriaus Vasilijaus Safrnovo, tokios idėjos užuomazga siekė dar 1930 metus, kai visoje Lietuvoje minėtos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės ir tą progą jau gerokai įsitvirtinęs tautininkų autoritarinis išnaudojo valdžios autoritetui visuomenės akyse stiprinti, telkti visuomenę lojalumo tai valdžiai pagrindu ir Prezidento Antano Smetonos kaip „Tautos vado” kultui formuoti.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Panašūs tikslai lydėjo Vytauto Didžiojo mirties metinių minėjimą ir Klaipėdos krašte, kur jubiliejinių metų iškilmes tuo metu dar buvo tikimasi pasitelkti Lietuvos ir Klaipėdos vienybės ryšiui sustiprinti, vietinių gyventojų lojalumui Lietuvos valstybei bei Klaipėdos lietuvių ir vokiečių konsolidacijai didinti. Realus pagrindas tokiems siekiams įgyvendinti buvo nuo 1928 m. pradžios Lietuvos ir Vokietijos santykiuose įsigalėjęs nuosaikaus ir pragmatinio bendravimo kursas, kurio laikytasi neeskaluojant nesutarimų dėl Klaipėdos“, – teigia V. Safronovas.

Pasak jo, 1930 m. liepos 23 d. Vytauto Didžiojo paveikslo pasitikimo Klaipėdoje ceremonijos metu Vytauto Didžiojo komiteto Klaipėdos skyriaus pirmininkas Jokūbas Stiklorius idėją paversti Klaipėdos piliavietę „Klaipėdos miesto ir krašto šventviete”, įkuriant Vytauto Didžiojo atminimo muziejų, pateikė kaip bendrą lietuvių ir vokiečių sumanymą, kilusį sekant Vytauto tolerancijos pavyzdžiu.

„Iš tiesų vokiečių valdinininkų dominuojamas Klaipėdos magistratas geranoriškai sutiko, kad piliavietės aikštė ta proga būtų oficialiai pavadinta Vytauto vardu – 1930 metų rugsėjo 4 dienos nutarimu vokiečių kalba ji vadinosi Wytautas Plat. Oficialiai „pašventinant” šį pavadinimą Tautos šventės metu rugsėjo 8 dieną Princo Karlo bastiono šlaite būtų įmontuotas nedidelis paminklinis akcentas su įrašyta minėjimo data – simbolinis atminimo muziejaus idėjos įgyvendinimo pradžios žymuo“, – pasakojo istorikas.

Vytauto Didžiojo rūmų, kurie turėjo būti statomi ant išlikusio Princo Karlo bastiono, projektas. Adomo Brako brėžiniuose – rytų, šiaurės ir vakarų fasadų vaizdai. Iliustracija iš knygos “Aukuras, draugija tautos kultūrai kelti: penkiolikos metų sukakties proga: Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo žinios.

Anot jo, dar 1931 m. aukos Vytauto Didžiojo muziejaus statybai turėjo būti renkamos visame krašte – skelbimai buvo spaudoje, leistoje tiek lietuvių, tiek ir vokiečių kalba, tačiau galiausiai provokiška visuomenė nuo šios idėjos nutolo, atsimetė nuo paramos Vytauto Didžiojo komitetui. Iš Rytprūsių į Klaipėdos kraštą ėmė sklisti proklamacijos, kuriose gyventojai raginti neprisidėti prie Vytauto atminimo muziejaus statybos, kol lietuviai neatstatė 1924 m. Klaipėdoje nuverstų Wilhelmo I ir „Borussia” statulų. Taip pat raginta verčiau rūpintis Vokiečių ordino didžiųjų magistrų Hermanno von Salzos arba Winricho von Kniprodės, o ne Vytauto atminimo įamžinimu. Klaipėdos krašto landtago (seimelio) prezidentas Konradas von Dressleris, iš pradžių dalyvavęs Vytauto Didžiojo komiteto Klaipėdos skyriaus veikloje ir rėmęs muziejaus kūrimo idėją, galiausiai irgi nuo šios idėjos atsimetė.

Vytauto Didžiojo aikštės Klaipėdos piliavietėje projektas Adomo Brako brėžinyje. Iliustracija iš knygos “Aukuras, draugija tautos kultūrai kelti: penkiolikos metų sukakties proga: Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo žinios.

„Tad galiausiai Vytauto Didžiojo atminimo muziejaus statybos idėja Klaipėdoje liko palaikoma palyginti negausaus būrio lietuvių ir galų gale transformavosi į siekį pastatyti čia lietuvybės centrą. 1935 m. Vytauto Didžiojo komiteto vardu 99 metams išsinuomotame piliavietės sklype siekta pastatyti tai, kas vadinta Vytauto Didžiojo atminimo paminklu: amfiteatrą, muziejų po atviru dangumi ir kultūros namus. 1936 metais du šio komplekso projektus – brangesnį ir pigesnį – parengė vienas aktyviausių vietos lietuvių visuomenininkų Adomas Brakas. Pirmame variante ketinta ant vieno iš bastionų statyti apžvalgos bokštą, kylantį iš pastato, kuriame turėjo būti įrengta salė ir keli kambariai muziejui ar bibliotekai. Antrame variante – vien tik apžvalgos bokštą, abiem atvejais aptveriant ir atitinkamai sutvarkant teritoriją. Tačiau įgyvendinti šių idėjų dėl lėšų trūkumo nebuvo pajėgta. Pažymėtina, kad nėra jokių duomenų, liudijančių kokį nors vietinių krašto vokiečių pasipriešinimą tokioms lietuvių idėjoms įgyvendinti“, – sakė V. Safronovas.

Veikė Verygos pirmtakai

Kovo mėnesiai tarpukario Klaipėdoje skleidėsi ir kitos ne itin realios idėjos.

Štai 1924 m. „Klaipėdos žinios“ informavo, kad „Klaipėdos abstinentai pastaruoju laiku pradėjo smarkią kovą su girtuoklybe“.

„Daroma savitarpiniiai pasitarimai, rengiama vieši susiėjimai, skleidžiama abstinentinės propagandos literatūra. Šį šventadienį susitarta prie kiekvieno miestiečio durų palikti priešalkoholinj atsišaukimą. Miestas tam tikslui įdalytas į 21 rajoną. Atsišaukimus išnešioti apsiėmė Gutemplerių ordeno ir Žaliojo kryžiaus jaunesnieji nariai. Atsišaukimai yra išspausdinti lietuvių ir vokiečių kalba. Kitą savaitę nutarta suruošti didelę priešalkoholinę paskaitą su vaizdais“, – informavo laikraštis.

O po dešimtmečio „Darbininkų balsas“ pranešė, kad mieste paplito kitokie „atsišaukimai“ – laimės laiškai.

„Šiuose laiškuose įrašoma šešių asmenų pavardės, kurių pirmutiniam, gavę kiti šį laišką, turi siųsti 70 centų. Tokių vienos grupės laiškų kiekvienam platinant po penkis egzempliorius, reikia išplatinti 15 000. Tokiu būdu kiekvienas tokiame laiške įrašytas asmuo turi gauti apie 12 000 litų. Tačiau, kadangi daugelis šių 70 centų niekam nepasiunčia, todėl minėtos premijos niekas ir nesurenka. Apskaičiavus aiškėja, kad tos rūšies loterijoje gali pasipelnyti tik tie, kurie ją išgalvoja, nes jie įrašyti tuose lapeliuose pirmieji, jie niekam pinigų nesiunčia, o tik jiems visi turi siųsti. Tokiu būdu įvairių apgavikų ir yra išnaudojami nesusipratę žmonės“, – perspėjo laikraštis.

Biudžetą pildė ir šunys

Įtariai tuo metu buvo žiūrima ne tik į laimės laiškus. Kai 1939 m. kovą firma „Morris ir Co“ pasiūlė miesto savivaldybei dovanų maždaug nuo 1,4 ha dydžio į vakarus nuo Pelenyno (teritorija rytuose šalia Jono kalnelio) griovio esantį žemės plotą, magistratas ir Žemės Nuosavybės Deputacija šią dovaną nusprendė priimti, bet atstovas Purvinas posėdžio metu, anot „Vakarų“, paklausė, kad yra gandų, jog „tas dovanojimo tarpininkavimas brangiai kainavęs”. Tačiau burmistras Schulze patikino, kad išlaidos buvusios nedidelės.

Laikraštis informavo, kad dovanota žemė turės būti „sunaudota viešiems žalumynų įrengimams“.

Magistratas, matyt, tikrai turėjo už ką apmokėti tokias paslaugas, net jei burmistras Schulze ir sakė nevisai tiesą. Tam turėjo pasitarnauti nemenkos baudos ir mokesčiai.

Štai 1938 m. kovą „Vakarai“ informavo, kad Klaipėdos apskrities viršininkas išleido specialias taisykles švaros palaikymui Nidos, Juodkrantės, Kopgalio, Melnragės, Girulių ir kitose vasarvietėse.

„Šiomis taisyklėmis draudžiama keliuose, giriose, vejose ir sodinimuose bei pajūryje išmėtyti ir palikti atmatas, vaisius arba valgių liekanas, bonkas, šukes, konservų dėžutes ir panašius daiktus. Prasižengusieji bus baudžiami, pinigine bauda iki 75 Lt“, – rašė laikraštis.

O dar 1924 m. kovą „Klaipėdos žinios“ informavo, kad nustatytas šunų mokesnis Klaipėdos mieste.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Nustatyta metams šitaip: pirmajam šuniui 20 l., antrajam 50 l., kiekvienam sekančiam šuniui 100 l. Už kiemo sargybinius šunius reikės mokėti 4 l“, – rašė laikraštis.

Šioje vietoje ir vėl verta prisiminti ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas buvo vertas šiandienos 5,3 euro…

Buvo ir karo karvelių

Tarpukario Klaipėdoje buvo griežtai reglamentuoti ne tik šunų laikymo reikalai.

1936 m. kovą „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ Klaipėdos krašto komendantui prašant paakino į tai, kad „sulig Karo ryšiu karveliu įstatymu karo ryšių karvelių laikymui ir treniruotei reikalingas leidimas“.

„Karo ryšiu karveliu augintojai, kurie šį leidimą nėra gavę, sulig tam išleistomis vykdyti taisyklėmis (Valdžios Žinios 1934 m. pusl. 190) turi savo karo ryšiu karvelynus likviduoti“, – buvo rašoma šiame laikraštyje išspausdintame Klaipėdos krašto direktorijos skelbime.

Algis Kisielius iš Alytaus sportinių balandžių klubo „Startas“ yra rašęs, kad Lietuvos kariuomenėje pirmasis karvelynas buvo įsteigtas 1923 metais, tačiau teisinis karvelių laikymo reglamentavimas atsirado tik 1930 metais, kai Karo ryšių karvelių įstatymą priėmė valstybės prezidentas Antanas Smetona.

Jame buvo numatyta, kad karo ryšių karvelių veislę nustato Krašto apsaugos ministras, o tokius karvelius laikyti ir treniruoti gali tik Lietuvos piliečiai. Be leidimo neleista karvelių nei išvežti, nei parsivežti iš užsienio. Paukščius buvo galima treniruoti tik Lietuvos teritorijoje. Sparnuočiai turėjo būti paženklinti pagal vyriausiojo štabo nustatytus pažymėjimus. Sugavus karvelius su tokiais ženklais ar pranešimais, juos reikėjo pristatyti Krašto apsaugos ministerijos organams arba policijai.

„Už gerą karo ryšių karvelių išdresiravimą, už jų veislės pagerinimą ir už gerą jų karvelynų tvarkymą“ karvelių augintojams buvo numatytos pašalpos bei premijos.

Už įstatymo ar jo taisyklių nesilaikymą kaltininkams grėsė bauda iki 500 litų.

Laivus viliojo ir tarpukariu

Kita vertus, kai reikėjo, tai tarpukario valdžia sugebėdavo ir mažinti apetitą. Tad ir 2018 m. lapkritį Vyriausybė, pritarusi Susisiekimo ministerijos siūlymui mažinti rinkliavas į Klaipėdos uostą atplaukiantiems didelių parametrų konteineriniams, akivaizdžiai ėjo dar tarpukariu pramintu taku.

1936 m. kovą „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ pranešė, kad nustatyti nauji, nuo balandžio įsigaliosiantys vandens kelių ir uostų rinkliavų tarifai.

Klaipėdos uoste. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

Juos tvirtinęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskis nustatė, kad prekiniams jūrų laivams, kurie palaiko nuolatinį (reguliarų) susisiekimą su Klaipėdos uostu ir keleiviniams jūrų laivams, taikoma 50 proc. nuolaida įplaukimo ir išplaukimo rinkliavoms. O tiems prekiniams laivas, kurie nepalaiko reguliaraus susisiekimo, bet per metus atplaukia daugiau nei 8 kartus, rinkliava mažinama 75 proc. Kartu buvo nustatytas ir įkainis už liudijimą, kad laive nėra žiurkių. Tokia pažyma laivo savininkui atsieidavo 20 Lt.

Kai dar buvo drąsos

Pirmojoje ketvirto dešimtmečio pusėje Lietuva dar turėjo drąsos ne tik mažinti rinkliavas į uostą atplaukiantiems laivams.

Praėjo tik pora mėnesių po to, kai Adolfas Hitleris buvo paskirtas Vokietijos kancleriu ir „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ paskelbė Klaipėdos krašto ir Kretingos apskrities komendanto Raimundo Liormano įsakymą, kuriuo jis, remdamasis Ypatingais valstybės apsaugos įstatais, uždraudė be jo leidimo įvežti ir dėvėti užsieninių organizacijų uniformas arba ženkliukus.

Nusižengusius šiam įsakymui grėsė bauda iki 5000 litų arba iki 3 mėnesių kalėjimo.

„Pavedu policijai visiems nusikaltusiems šiam mano įsakymui surašyti protokolus ir kuo skubiausiu ir artimiausiu keliu tuos protokolus atsiųsti komendantūrai nubaudimui. Nusikaltusius asmenis, kurie įtariami, kad galėtų pasislėpti, reikalinga suimti ir laikyti mano žinioje“, – buvo rašoma įsakyme.

Po to buvo elgiamasi dar drąsiau – 1934 m. vasario 8 d. paskelbtas Tautai ir valstybei saugoti įstatymas, suimti ir nuteisti ginkluotą sukilimą rengti bandę naciai, bet galiausiai visgi kapituliuota…


2020-03-28

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt