Rugsėjo 3 d. Nelė Zirnitė Klaipėdoje pristatė parodą  „NELE“. Ekspozicijoje daug retrospektyvių ir naujausių  metų grafikos kūriniai.  Dailininkės pagrindinė grafikos technika – ofortas.

Nelė Zirnitė-Žukauskaitė gimė 1959 m. Lietuvoje. 1978–1982 m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, 1982 m. tęsė studijas Latvijos meno akademijoje. Nuo 1988 m. Latvijos dailininkų sąjungos narė. 1995–2003 m. dirbo Latvijos meno akademijos Grafikos skyriuje dėstytoja. Nuo 2003 m. Latvijos krikščioniškosios akademijos Meno skyriaus profesorė.

Daugiau apie puikią moterį gal ir nereikėtų kalbėti, nes mano tikslas – jos kūriniai ir jų paskirtis. Čia jau reikalingas didesnis įvadas.

Klasikinio meno paskirtis ilgą laiką buvo pasaulio ar jo idealų vaizdavimas skulptūroje, tapyboje ar muzikoje. Dabartinis menas kuria savo atskirą pasaulį, kuris su mūsiškiu gali būti visai nesusietas ar keistai surištas. Sulūžusi kėdė, aplieta dažais salė viduryje, pateikiama kaip meno kūrinys. Mėsos gabalas, pritvirtintas prie sienos eksponuojamas šiuolaikinio meno muziejuje. Išmatų dėžutė, parduodama didesne nei aukso kaina, nes tai … menas. Filmuotas braidančios po paežerį moters vaizdas ekrane – vėl menas. Upės garsų įrašų suma – garsų menas. Ilgas upe plaukiančių teršalų sąrašas – poezija. Keisčiausiai apsirengusios moterys ar vyrai ant podiumo – aukštoji mada, taigi menas. Apibendrinant galiu sakyti – pasiklydę mene. Nes menu vadinant bet ką, dingsta paties meno samprata. Dabar neaiškinsiu, kas tai yra, daug knygų apie tai parašyti, todėl nekartosiu.

Taigi grįžkime prie parodos. Klasikinio meno vaizdas yra apibendrintu atspindžiu. Pasaulio. Išorinio ar vidinio. Ar net jų santykio. Galima peizažu parodyti mus supančio pasaulio grožį. Galima mistiniu paveikslu pateikti paslaptį. Galima portretu atskleisti asmenybę. Tiesa, galima bandyti aklai kopijuoti aplinką ir gauti „nuotrauką“. Kaip ne keista, bet genialių ‚piešėjų“ darbai iki dabar patrauklūs. Ne tik piešinys gali būti įdomus. Ne mažiau svarbi būna ir idėja. Ją galimas perteikti įvairiai, bene geriausia mes tai žinome iš Čiurlionio kūrybos.

Nelė, gal pati to nežinodama, seka didžiųjų tapybos „idealistų“ pėdomis.  Jai vaizdas tarnauja minties arba idėjos sklaidai. Pirmas pavyzdys yra ankstesnis darbas „Valdovas“:

Bet jei būtų tik tiek, gal ir nereikėtų apie tai rašyti kiti, jau naujesni darbai labiau simbolizuoti.

Angelų spiečiai man priminė M. Čiurlionio paveikslą „Tiesa“. Ten taip ir lieka neaišku, kur plaštakė, o kur angelas. Visi lekia tiesos link, tik kai kurie sudega. Nelės angelai žymiai įvairesni ir aiškesni. Jie neieško tiesos, o neša. Neša džiaugsmą, gal ir žinią.

Kita paveikslų grupė , kuri man įdomiausia, yra  filosofiniai. Paprastai trumpais pasakojimais paremti klasikiniai religiniai tekstai. N. Zirnitė tai daro vaizdais. Vienas man itin krito į akį, mes su autore taip ir nebaigėme aiškinti tos istorijos. Aš aiškinau vienaip, ji kitaip. Abu likome su savo supratimu, bet patenkinti. Gal kiti matys ten kitą, galima nueiti ir pažiūrėti.

Paroda veikia Naujoje Klaipėdos galerijoje Manto g. 22.