Rugsėjo pradžia tarpukario Klaipėdai atnešdavo ne tik įvairių naujovių, bet ir didelių nelaimių.

Apie visa tai ir kitus išskirtinius to meto įvykius – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Planavo bėgius iki Palangos

Pasirodo, kad šių laikų Klaipėdos politikų svarstymai apie tramvajaus liniją iki Palangos nebuvo jau tokie ir originalūs – sujungti uostamiestį su kurortu bėginio transporto linija buvo svarstoma dar pirmojo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pusėje.

„Klaipėdos žinios“ 1924-aisiais pranešė, kad „rugp. 28 d. buvo Karklinėj ir Nimerzatėj pasitarimai dėl projektuoto geležinkelio tesimo tarp Girulių ir Palangos“.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Dėl tokio investicinio projekto tarėsi Krašto direktoriai Borchertas, Pannars ir Šulcas, „paliestų kaimų seniūnai ir atstovai bei kiti interesantai“.

„P-nas Borchertas pranešė apie dabartine to plano padėtį. Prirengimai jau tiek pažengė, kad šiomis dienomis patiekiama Ministerių Kabinetui visos projekto smulkmenos. Laukiama, kad Kabinetas neužilgo darys atsveriantį nusprendimą. Projekto vykinimas priklausysiąs nuo to, ar paliestų vietų žemė geležinkelio reikalams bus duodama nemokamai. Kokia galutine linija eis geležinkelis, dar nevisai ištirta. Nuo Girulių iki Palangos yra maždaug 17 kilometrų. 14,4 kilometrai yra Klaipėdos krašte, 2,7 kilom. Didž. Lietuvoje. Numatoma linijų tęsti pro Karklinę ir tūlais vingiais iki Nimerzatės. Linija eis maždaug 0,4 iki 1 kilometro paraleliai su pajūriu. Be žymios linijos žemės ūkiui, žvejybai ir kurortams naudos šitas geležinkelis pataisytų susisiekimą su pajūriu vietomis, kur yra apie 200 gyvenamų butų, ir žiemą naudojamų. Tokiu būdu kiek pasiliuosuotų butų stoka Klaipėdoj. Taip pat miesto bedarbiai rastų darbo. Dabar, kaip jau minėta priklausys nuo paliestų žemės savininkų, ar veik galės prasidėti statybos darbai. Nenorima reikalingą žemę nusavinti. Manoma, kad ir kitokiu būdu seksis susitarti su žemės savininkais“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Visgi šiandien akivaizdu, kad tikriausiai su paliestų žemių savininkais taip ir nepavyko susitarti, nes iki šiol iš Klaipėdos į Palangą ir priešinga kryptimi vis dar galima nuvažiuoti kuom tik nori, bet tik ne traukiniu.

Kopgalyje – karantinos įstaiga

Pasirodo, kad ir karantinas yra ne tik šių laikų Klaipėdos aktualija. 1925 m. rugsėjį „Klaipėdos žinios“ su savo skaitytojais pasidalino publikacija „Karantinos Kopgaly“.

Joje laikraštis informavo, kad Klaipėdos krašto direktorija kaip ir pernai vėl „suteikė lėšų atgaivinimui šios vasaros laikotarpy tuberkuliozos gydyklos“.

Vaizas į Kopgalį. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Šiam tikslui, kaip ir praeitais metais buvo pasinaudota karantinos įstaiga Kopgaly su visais įrengimais ir atatinkamais patobulinimais. Vieta apsaugota Kopų miškų sudarė geras klimato sąlygas. Gydyklai vadovavo Krašto gydytojas Dr. Huve. Šiais metais buvo patalpinta apie 21 ligonis (moterys ir mergaitės) atskiruose skyriuose dėl matomo ir nematomo tuberkuliozo. Gydymas prasidėjo birželio mėn. 15 d. ir baigiasi rugsėjo mėn. 1 d. Ligonys prižiūrimi higienos bei dietos atžvilgiu ir buvo vartojami specialiai metodai. Gydymo arba pasitaisymo pasekmės buvo matomos iš kūno svorio padidėjimo ir atskiruose atsitikimuose iš ligos pranykimo. Bendrai imant viso to rezultatas buvo tas, ką tik gali pasiekti plaučių gydyklos“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Pirmasis Lietuvos prezidento vizitas krašte

Jei Kopgalyje karantinos įstaiga veikė ir po metų, tai jos visgi nebuvo šalies vadovo Kazio Griniaus, kuris tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu, apsilankiusiu šiame krašte, vizituojamų vietų sąraše.

Lietuvos Respublikos prezidentas Kazys Grinius lankosi Klaipėdos uoste. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Pragyvena visas Klaipėdos kraštas ir ypač Klaipėdos miestas gana reikšmingas dienas. Jau senai nebus Klaipėdos miestas savo gatvėse tiek daug žmonių matęs”, – taip 1926 m. rugpjūčio 29 d. prasidėjusį prezidento vizitą pirmosiomis publikacijos eilutėmis aprašė „Klaipėdos garsas“.

Anot laikraščio, iš pat ankstyvo ryto prie stoties rinkosi minios žmonių ir visą kelią nuo pat stoties iki Gubernatūros „nustojo abipus gatvės po eilė kareivių, vis gal 5 žingsnius vienas kareivis”. Prieš stotį pastatyti buvo pastatyti „ gražūs garbės vartai“, pati stotis, į kurią neleistas nė viena pašalinus žmogus, buvo „išpuošta gražiomis žalumynų pynėmis“.

Traukiniu, kuris atvyko prieš aštuntą valandą kartu su prezidentu važiavo premjeras Mykolas Sleževičius, krašto apsaugos ministeris Juozas Papečkys, keli generolai.

„Maža mergaitė padavė Prezidentui gėlių puokštę ir pasakė gražius pasveikinimo žodžius. Prezidentas pakėlė mergaitę ir pabučiavo“, – vieną iš šalies vadovo sutikimo akimirkų išryškino laikraštis, pabrėžęs, kad prezidentas „savo paprastumu darė prie visų labai gerą įspūdį“ – užsidėjęs jis buvo paprastą minkštą juodą kepurę, o „visas jo apsiėjimas labai meilingas“.

Iš stoties prezidentas vyko į Gubernatūrą, kur susipažino su Klaipėdoje rezidavusiais kitų valstybių konsulais ir aukštesniaisiais centro valdžios, krašto valdžios ir miesto valdininkais.

Centre sėdi Prezidentas Kazys Grinius, iš kairės stovi: pirmas – Karolis Žalkauskas, antras – Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kitos K. Griniaus, lydimo raitų kareivių, vizito stotelės – visos Klaipėdos bažnyčios. Po jų – kariuomenės parado priėmimas Turgaus gatvėje, kur prezidentui buvo pastatyta „gražiai eglių šakomis ir vainikais išpuošta tribūna“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Po parado prezidentas su aukštaisiais svečiais išvyko į Šilutę.

„Visu keliu buvo matyti Prezidento pagerbimui iškeltos vėliavos, vainikai, sveikinimai ir t.t. Visur susirinkę pulkai žmonių, kurie pasveikino Prezidentą. <…> Kelioms minutėms sustojo automobiliai Sauguose, kur irgi visur buvo išpuošta pynėmis ir vėliavomis. Įvažiuojant į Šilutę, Prezidentas priėmė tenykščios kariuomenės paradą. Tada visi nuvažiavo prie apskrities valdybos namo. Apskrities viršininkas supažindino Prezidentą su ten susirinkusiais svečiais. Iš čia po trumpo užsilaikymo važiavo į Rusnę. Pakeliui buvo apžiūrimas dar Šlažių tiltas“, – rašė „Klaipėdos garsas“.

Krastogidas.lt rašo, kad prezidento aplankytas 616 tūkstančių litų atsijęs 289 m ilgio Šlažų tiltas, kurio važiuojamoji dalis įrengta ant 13 arkų, yra yra ypatingas tuo, kad nejungia dviejų kurios nors upės krantų, o skirtas tik polaidžio vandenims nutekėti.

„Iki prezidento atvykimo visų darbų statybininkai nespėjo atlikti, nors šiaip dirbo labai sparčiai. Tiltą atidarė vėliau – praėjus dviem savaitėms po K. Griniaus išvykimo. 1990 m. lapkričio 23 d. Šilutės sąjūdiečių iniciatyva buvo pritvirtinta nauja informacinė lenta su užrašu, nurodančiu, kad tai yra Prezidento K. Griniaus tiltas. Ta proga ant tilto įvyko didelės iškilmės. 1995 m. objektas įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūrinio paveldo registrą, kaip turintis istorinę ir techninę reikšmę. Minint 90 metų, kai buvo pastatytas šis tiltas, 2016 m. birželio 17 d. ant Lietuvos Respublikos Prezidento K. Griniaus tilto atidengta memorialinė bareljefinė lenta su K. Griniaus atvaizdu. Tiltui suteiktas Prezidento K. Griniaus vardas”, – rašo krastogidas.lt.

Tilto atidarymo ceremoniją, vykusią rugsėjo 15 d. kiek vėliau aprašė ir „Klaipėdos garsas”.

Prezidentas Kazys Grinius lanko Klaipėdos įgulos kareivines. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Statybos meisteris v. Meine perdavė tiltą Krašto Prezidentui, kad jis jį atiduotų viešam susisiekimui. Krašto Prezidentas Simonaitis laikė prakalbą nurodydamas į visokias kliūtis, kurios statant tiltui pasidarė. Krašto Prezidentas Simonaitis nurodydamas tilto svarbumą ir einant Direktorijos nutarimu iš š. m. rugsėjo mėn. 13 d. pakrikštyjo jį Valstybės Prezidentas Griniaus vardu „Prezidento Griniaus tiltas“. Valstybės Prezidentas Grinius, sakė Krašto Prezidentas, yra tas vyras, kuris stengsis statyti tiltą kuris jungs Didžiąją su Mažąją Lietuvą. Tada perdavė žirkles Susiekimo ministeriui Tomaševičiui kuris vardan Centro valdžios dėkuoja už Valstybės Prezidento pagerbimą”, – rašė laikraštis.

O tęsiant pasakojimą apie K. Griniaus vizitą, buvo minima, jog pargrįžus iš Rusnės į Šilutę, prezidentas apžiūrėjo Dr. Scheu lietuvių muziejų, o iš ten – atgal į Klaipėdą, šalia kurios dar aplankė lietuvių veikėją Žvilių.

Prezidentas Šilutėje. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Antrą vizito dieną K. Grinius gubernatūroje priėmė įvairių draugijų ir organizacijų atstovus, aplankė kareivines, locmanų laivu „Hagen” plaukiojo po uostą, vizitavo svarbesniąsas miesto įstaigas, skerdyklą, miesto ligoninę, „kur Prezidentas ypač visakuo indomavosi, nes jis savo užsiėmime seniau buvo gydytojas“.

Prezidentui atvykus į Klaipėdos krašto direktoriją jos prezidentas Erdmonas Simonaitis padovanojo apie trijų svarų gintaro gabalą, kuriame lietuvių ir vokiečių kalbose buvo užrašyta „Klaipėdos kraštas valstybės Prezidentui“.

Oficialus susitikimas Klaipėdos krašto direktorijoje. Prie stalo kairėje – Kazys Grinius, dešinėje – Direktorijos pirmininkas Erdmonas Simonaitis ir nariai. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Vakare prezidentas dar kėlėsi į Smiltynę, kur Kurhauzo salėje svečių laukė dengti stalai. O iš Smiltynės valstybės galva jau po 23 val. parsigavo į stotį ir išvyko Kaunan.

Išskirtinis gubernatorius

Po metų Klaipėda sulaukė ir dar vieno išskirtinio politinio veikėjo – „Klaipėdos garsas“ pranešė, kad rugsėjo 6-ąją traukiniu atvyko prieš penkias dienas prezidento Antano Smetonos krašto gubernatoriumi paskirtas Antanas Merkys, kuriam buvo lemta tapti ilgiausiai šias pareigas ėjusia asmenybe. Jis šį postą užėmė beveik penkerius metus – iki 1932 m. gegužės vidurio.

Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys Klaipėdoje surengtos paskaitos metu yra pasakojęs, kad po A. Smetonos ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje A. Merkys ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius buvo du įtakingiausi asmenys valstybėje, lietuviškosios politikos Klaipėdos krašte architektai bei vykdytojai. Anot V. Žalio, jų padėtis Lietuvos politinėje hierarchijoje nebuvo lygi – gubernatorius stovėjo laipteliu aukščiau už ministrą ir ši aplinkybė neretai lemdavo ir lietuviškosios Klaipėdos politikos turinį bei kryptį.

Klaipėdos krašto direktorijos nariai su gubernatoriumi apie 1928 m. Iš kairės: Martynas Reizgys, Otto Kadgiehnas (Direktorijos pirmininkas), Antanas Merkys, Adamas Vorbeckas, Otto Sziegaudas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kalbėdamas apie A. Merkio vykdytą politiką Klaipėdos krašte V. Žalys pasirėmė to meto Didžiosios Britanijos atstovo Kaune Tomo Prestono 1932 m. padaryta išvada, kad ji yra destruktyvi ir konfliktinė.

„Pranešime Didžiosios Britanijos pasiuntiniui Baltijos valstybėse gubernatoriaus politikos tikslą jis apibūdino naudodamasis boksininkų terminologija – „šoniniu smūgiu (kabliu) arba lazda smūgiuoti vokiškai direktorijai ir galų gale pakeisti ją direktorija, kurioje lietuviai turėtų daugumą”, – sakė V. Žalys, kartu pabrėždamas, jog visgi Kaune A. Merkys Klaipėdos atveju buvo vertinamas kaip nacionalinis didvyris, lietuvių „tautinių aspiracijų Klaipėdos krašte čempionas“.

Tačiau 1932-ųjų gegužės Klaipėdos krašto seimelio rinkimų rezultatai, anot V. Žalio, pademonstravo visišką A. Merkio „kietos rankos“ politinio kurso fiasko, po kurio jis buvo priverstas palikti gubernatoriaus postą, nes vos per naktį tapo gubernatoriumi, pralaimėjusiu Klaipėdos krašte tautai ir valstybei nepaprastai svarbius rinkimus, nepateisinusiu pasitikėjimo.

Būsimo garbės piliečio pasitraukimas

Pasitraukti iš Klaipėdos 1936-ųjų rugsėjo pradžioje turėjo ir būsimas jos garbės pilietis – kompozitorius Jeronimas Kačinskas.

„Jeronimo Kačinsko jau nebėra“, – skelbė „Vakarų“ antraštė.

„Pavargau Klaipėdoje, dirbkite taip išmanydami, kiek įmanydami, tarė šeštadienį atsisveikindamas ir Kaunan išvažiuodamas Jeronimas Kačinskas“, – rašė šis laikraštis.

Anot jo, „profesinių sluoksnių nertos painiavos, medžiaginiai nedatėkliai vis dėl to nepakirto silpnos Kačinsko sveikatos“, o jis Klaipėdoj būdamas dirbo po šešiolika valandų ir dar skundėsi, kad para teturi 24 valandas.

Klaipėdos muzikos mokyklos mokiniai po streiko, prie uždarytų mokyklos durų. Antras iš kairės – Jeronimas Kačinskas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Ypač operos steigimo ir gyvavimo laikais. Iš nieko pašaukti gyvenimą! Gajų ir didingai pražydusį operos kolektyvą – darbas ne vieno žmogaus. O Kačinskas, tik keleto draugų padedamas, savo pečiais išvežė šį didįjį sumanymą į rampos šviesą. Trys su puse metų plėšimas dirvonų, kur deja, negalėjo nunokti rūpestingai pasodintas žiedas, nesusmukdė Kačinsko energijos. Jis griebėsi vėl atgaivinti simfoninius koncertus, nėrėsi iš kailio, mušė kakta sienon. Traviata, Faustas ir nesuskaitoma eilė koncertų – štai išlydimojo muziko kaltės, jo paliktas prisiminimų pluoštas“, – kompozitoriaus nuopelnus Klaipėdos kraštui vardijo „Vakarai“.

Tolesnė istorija rodo, kad 1932 m. rudenį Klaipėdos muzikos mokykloje – konservatorijoje pradėjęs dėstyti privalomą fortepijoną ir kamerinį ansamblį, 1933 m. įkūręs ketvirtatonės muzikos teorijos ir choro dirigavimo klases, suorganizavęs styginių kvartetą, atgaivino simfoninį orkestrą, vadovavęs chorams, į Klaipėdą J. Kačinskas grįžo jau po metų, 1937-aisiais, kai atsisakė Valstybės teatro dirigento – akompaniatoriaus pareigų Kaune.

Visgi 1938 m. rudenį jis vėl persikėlė į Kauną ir iki 1940 m. buvo Radiofono simfoninio orkestro dirigentas. 1944 m. rudenį J. Kačinskas pasitraukė į Vakarus ir galiausiai 1949 m. pavasarį apsigyveno JAV, Bostone.

1991 m. jam buvo suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. Kompozitorius mirė 2005 m. metais Bostone, eidamas 99-uosius metus.

Amatai: paklausa didesnė nei galimybės

1936-ųjų rugsėjį pokyčių patyrė ir kita Klaipėdos švietimo sritis – „Vakarai“ pranešė, kad rugsėjo 3-iąją Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje įvyko „Klaipėdos Amatų Mokyklos atidarymo aktas“.

Jo metu direktoriaus Igno Pacevičiaus, prieš tai ilgus metus vadovavusio Ukmergės amatų mokyklai, kalbos klausėsi „151 jaunuolis, skarotos mamos, pūslėtomis rankomis tėvai iš Klaipėdos, Kretingos, Ukmergės ir kitų Lietuvos laukų“.

Anot laikraščio cituoto direktoriaus, Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos jaunimas naująja mokykla „nepaprastai susidomėjo“ – buvo sulaukta 300 prašymų mokytis, kurių visų nebuvo galima patenkinti, tad buvo pasirinktas 151 mokinys (100 iš Klaipėdos krašto, kiti – iš Didžiosios Lietuvos apskričių). 32 iš jų buvo nusprendę mokytis rankdarbių ir siuvimo skyriuje, 41 – metalininkų, 24 norėjo tapti staliais, 28 – elektromonteriais, o likę 26 – tekstilininkais.

Iliustracija iš „Vakarų”

„Teorinės pamokos eis vakarais V. D. gimnazijos patalpose, o praktikos darbai.— Kareivinių g-vė 11 namuose, kur įrengta minėtoms specialybėms prietaisai. Kaip direktorius pareiškė, dar ne viskas galutinai įtaisyta, bet mokslo pradžiai jau atgabenta visi reikmenys. Artimiausioj ateity lietuviškos ir čekoslovakų gamybos mašinos ir pabūklai bus instaliuoti mokyklos patalpose. Bet, žinoma, darbas bus ypatingai sklandus, kai kitais metais Klaipėdoje išdygs nuosavi rūmai“, – rašė „Vakarų“ korespondentas Pulgis Andriušis, kartu informavęs, kad Lietuvės pramonininkai pasižadėjo remti mokyklą skirdami stipendijas ir parūpindami kai kurtas mašinas.

Apie minėtųjų moderniškų amatų mokyklos rūmų, kuriems buvo numatyta 1,3 mln. litų, statybas jau buvo rašyta praėjusią savaitę paskelbtoje ciklo dalyje. Mokyklos namų statymo komitetui pirmininkavo buvęs premjeras Ernestas Galvanauskas.

Į Kauną – reguliarūs oro linijų reisai

1938 m. „Vakarai“ pranešė, kad rugsėjo 3-iąją atidarytas oro susisiekimas maršrutu Kaunas – pajūris.

„Laikraščiuose jau ištisus metus buvo daug rąžomą apie tai, kad numatytas nuolatinis reguliarus susisiekimas lėktuvais tarp Kauno ir pajūrio (Klaipėdos, Palangos). Šiais metais reikalas įėjo į konkretesnes vėžes, sudarant valstybės biudžetą buvo skiriamos tam tikros sumos lėktuvą pirkimui, pagaliau buvo jau ir patys lėktuvai Anglijoj užsakyti. Bet Europa šiuo metu galvoja daugiau apie kariškų lėktuvų statybą, o mažiau apie tai, kad tarp tokio Kauno ir pajūrio butų nuolatinis oro susisiekimas ir dėl to mūsų užsakytų dviejų lėktuvų statyba užsitęsė. <…> Šeštadienį, kaip jau pranešta, susisiekimo ministras Stanišauskis, lydimas Orinio Susisiekimo inspektoriaus, ats. majoro Špokevičiaus, Karo Aviacijos viršininko gen. št. pulk. Rapšio ir ponios Stanišauskienės su dviem lakūnais (vairuojant garsiajam Dženkaičiui) išbandė naująjį lėktuvą Kauno – Palangos ruožu. Apie 12 val. išskrido iš Kauno, po maždaug 55 minučių jau buvo Palangoj, ten sklandžiai nusileido, ir apie 15.30 val. vėl išskrido atgal į Kauną. Klaipėdos miesto ir krašto gyventojai šeštadienį popiet apie tą laiką turbūt bus pastebėję skraidant didžiulį keleivinį lėktuvą. Beje, klaipėdiškiai, būtinai jį turėjo pastebėti, nes jis aplink Klaipėdą apsuko ratą, ir tik po to nuskrido toliau Kauno link“, – rašė „Vakarai“.

Lietuvos Susisiekimo ministerijos Orinio susisiekimo inspekcija reguliariems vietiniams skrydžiams Lietuvos oro linijoms iš Anglijos buvo nusipirkusi du šešiaviečius keleivinius lėktuvus „Percival Q6“. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

Anot laikraščio, kai Kaune nusileido iš Palangos ir Klaipėdos atskridęs lėktuvas, susisiekimo ministro beveik pirmieji žodžiai, išlipus iš lėktuvo, buvo: „Pirmadienį pradedame nuolatinį reguliarų, susisiekimą”.

Pagal numatytą reguliarų tvarkaraštį lėktuvas kasdien iš Kauno aerodromo kasdien turėjo išskristi 14.30 val. ir Palangoj turėjo leistis apie 15.30 val. Iš čia 15.50 val. buvo numatytas atgalinis skrydis į Kauną.

„Pagal praktikos ir skraidančių keleivių reikalavimus bus vėliau sudarytas ir kitoks tvarkaraštis. Kai susisiekimas bus išvystytas pilnu platumu, tai lėktuvai skraidys ne vieną bet du kartu per dieną į abu galu, vienas iš ryto, kitas, kaip dabar, popiet. Gaila, kad Klaipėdos lėktuvų aikštė ne be tam tikros Klaipėdos vietos sluoksnių kaltės dar nėra sutvarkyta, kad reguliarus susisiekimas būtų galima pradėti. Tik sekantį pavasarį tos linijos lėktuvai jau pradės iš Kauno stačiai į Klaipėdą skristi ir čia nutūpti. O kol kas skris tik į Palangą. Bet kadangi ta oro linija yra Susisiekimo Ministerijos žinioj, o toji Ministerija per savo pašto įstaigas kaip, žinia išlaiko ir autobusų susisiekimą tarp Klaipėdos ir Palangos, tai reikalas ir prie dabartinės padėties lengvai sutvarkytas: prie kiekvieno atskrendančio Palangoj lėktuvo, jau stovės autobusas, kuris keleivius gabens tuojau į Klaipėdą“, – apie dabartinio 100-ojo maršruto Klaipėda-Palangos oro uostas kilmę rašė „Vakarai“, paskaičiavę, kad iš Kauno į Klaipėdą bus galima patekti per nepilnas dvi valandas, nes autobusas iš Palangos į Klaipėdą „eina apie 40 minučių“.

Pildomas lėktuvo „Percival Q6“ degalų bakas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotr.

„Visos pasakos apie „oro duobes” ir panašias oro staigmenas, kurios neva verčia „į Rygą važiuoti”, smarkiai išpūstos, nepamatuotos. Tik labai retam žmogui tokiais lėktuvais skrendant gali „blogai” pasidaryti. Skristi jais tikras malonumas. <…> Rašančiam šiuos žodžius yra tekę skristi ir vokiečių Lufthansos ir rusų Aeroflot lėktuvais, o dabar štai ir mūsiškiu ir reikia pasakyti, kad lygiai su visais vienas malonumas. Mūsiškis net turi tam tikrų pliusų prieš anuos: nebūdamas toks milžiniškas, nedaro savo dviem motorais tokį didelį triukšmą, kaip anie, o antra, gera savybė, tai kad iš šito lietuviškojo lėktuvo keleivis tūri patogesnę padairą pro langą apačioj, tuo tarpu kai anų lėktuvų platieji sparnai labai kliudo patogiai žiūrėti į apačią. Šiaip jau visi patogumai: prie kiekvienos patogios sėdynės yra automatiški ventiliatoriai, lėktuvai turi savo šviesą, turi, žinoma, ir radio aparatą ir net radio telefoną“, – rašė publikacijos autorius.

Anot laikraščio, lėkimo bilietas į vieną galą kaštavo 88 litus, jei pirkti į abu galu, taikoma 20 procentų nuolaida. Bagažo iki 10 kilogramų buvo galima dykai su savim pasiimti, o kas virš to, kaštavo po 50 centų už kilogramą.

Kauno oro uosto perone stovi keleivinis lėktuvas Percival Q-6 „Stasys Girėnas“. Lietuvos aviacijos muziejaus nuotr.

Ar tai buvo labai brangus malonumas galima įsivaizduoti prisiminus jau anksčiau „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskope“ minėtą „Darbininkų balso“ skelbtą informaciją, kad Uosto valdybos žinioje dirbąs darbininkas per mėnesį tais metais uždirbdavo 120 Lt, statybų darbininkai Klaipėdos mieste per valandą uždirbdavo 1,23 Lt, meisteriai – 1,8 Lt. O pagal 1936 m. priimtą Tautos atstovams atlyginti įstatymą Seimo pirmininkui buvo mokama 2500 litų alga, jo pavaduotojui – 1800 litų, o eiliniams Seimo nariams – 900 litų ir dar po 15 litų už kiekvieną posėdį.

O bandant palyginti su nūdiena, prisiminus ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimą, kad tarpukario litas gali būti vertas 5,3 dabartinio euro, tai šiandien skrydis iš Palangos į Kauną atsieitų 466 eurus.

Kai šią vasarą skrydžius iš Vilniaus į Palangą ir atgal ėmė organizuoti bendrovė „Kidy Tour“, ji už bilietą į vieną pusę prašė 45 eurų. Tačiau pilnas buvo tik į pirmą skrydį birželio 26 d. kilęs lėktuvas, o liepos viduryje tokie reisai jau buvo nutraukti, nes neatsirado tiek keleivių, kad jie apsimokėtų.

Didžiulis gaisras

O kitą dieną „Vakarams“ jau teko pranešti apie nelaimę – 1938 m. rugsėjo 4-ąją kilo didžiulis gaisras, kurio metu prie Dangės stovėjusiame superfosfatų fabrike „Union“ sudegė didžiausias jo pastatas.

„Ugniagesiai dirbo energingai, gelbėdami nuo gaisro likusius pastarus. Gaisras kilo apie 12.30 val. Gaisro priežastys aiškinamos. Gaisro nuostoliai dideli. Gaisras pareikalavo žmonių aukų. Miesto ugniagesis Mysaksas Borchertas sužeistas labai sunkiai, kitas ugniagesis Ferdinandas Totzas sieros rūkštyje apdegė abi kojas, o to fabriko darbininkas Tiedrke sieros rūkštyje sunkiai apdegė vieną koją. <…> Pats Uniono fabrikas turi savo ugniagesių komandą, jos nariai tuojau pradėjo rinktis, bet jie buvo per silpni pradėti gesinti taip smarkiai besiplečiančio gaisro. Į vietą tuoj pribuvo miesto ugniagesiai ir vietos įgulos ugniagesių būrys. Į gaisro vietą atvyko pats miesto burmistras Schulcas, direktorijos narys Surau, o žmonių minių minios, kurios nuo gaisro vietos buvo atskirtos aukšta tvora. Gesinimui vanduo buvo imtas iš hidrantų, kurie buvo fabriko kieme, o taip pat švirkštai davesti iki Akmenės upės. Į gaisro vietą atskubėjo ir miesto keltas Neringa, kuris turi gaisrui gesinti įrengimus, keltas sustojo Akmenės upėje ir iš čia savo priemonėmis padėjo gesinimo ir apsaugos darbus. Reikia pastebėti, kad fabriko kieme hidrantų buvo nedaug. Žarnų turėta žymiai daugiau negu, kad jų naudota. Be minėtų ugniagesių komandų į gaisro vietą atvyko ir celiuliozės fabriko ugniagesiai. Jie taip pat aktingai dalyvavo gesinimo ir gelbėjimo darbuose. Kaip tiriama, gaisro nuostoliui sieks kelius šimtus tūkstančių litų. Fabrikas apdraustas vienoje Vokietijos draudimo bendrovėje. Sudegusiose patalpose buvo gaminama pusė sieros rūkšties iš bendro fabriko sunaudojamo kiekio. Visi gaisrą mačiusieji tvirtina, kad klaipėdiškiai ugniagesiai dirbo didžiausiu pasiryžimu. Ir bendrai buvo puikios gesinimo sąlygos, nes nebuvo jokio vėjo; jei tik būtų didesnis vėjas, tai visas fabrikas, būtų sudegęs“, – rašė „Vakarai“.

Iliustracija iš „Vakarų”

Kitame numeryje laikraštis jau informavo, kad gaisras kilo nuo vienos kibirkšties „šveisuojant vieną sieros rūkšties indą šveisavimo aparatu“.

„Nuo to užsidegė visa sieros rūkšties trečioji sistema, kuri buvo pastatyti 1911 metais. Šioji sistema jau keletą kartų buvo degusi, tačiau netaip nuostolingai, kaip šį kartą. Dar vakar gaisro vietoje rūko dūmai ir nuolat budėjo fabriko ugniagesiai. Apskaičiuojama, kad nuostolių padarytą apie 700 000 litų. Vakar kriminalinės policijos valdininkai visą gaisraviete fotografavo ir tyrė gaisro priežastis. Uniono fabrike dėl šio gaišto sumažės ir sieros rūkšties produkcija apie 50%. Kituose skyriuose dėl gaisro darbas nesumažėjo. Šiomis į dienomis iš Vokietijos atvyksta koncerno nariai susipažinti su aplinkybėmis vietoje. Koncerno nariai nustatys ar statyti naują sieros rūkšties sistemą, ar apsieiti be jos, nes sistemos įrengimas labai brangiai kaštuoja“, – rašė „Vakarai“.

Kartu laikraštis informavo, kad naktį iš rugsėjo 5 į 6-ąją Klaipėdos miesto ligoninėje mirė ugniagesys Maksas Borchertas, „skaudžiai sudegintas sieros rūkšties“. Kiti du sužeistieji buvo gydomi toliau, jų gyvybei pavojus negrėsė.

„Visą praeitą naktį prie gaisro likučių budėjo ugniagesiai. Jie dar turėjo nemažai darbo, nes tirpstantis švinas, bendri mūro likučiai vis ruseno, dažnai tai vienur, tai kitur pasirodydavo ir liepsnos, o jos labai pavojingos, nes kitos patalpos visai netoli. Ir šiandien gaisro likučiai dar rusena, prie jų dežuruoja fabriko ugniagesių komanda“, – rašė „Vakarai“.

M. Bochertas buvo palaidotas rugsėjo 7-ąją miesto kapinėse. Jį amžinojo poilsio, anot laikraščio, lydėjo didelė minia žmonių. Prieš karstą buvo nešama 13 vainikų ir antratiek buvo vežama dviejuose vežimuose. Tarp kalbėjusiųjų prie kabo buvo ir miesto burmistras Šulcas.