Rusų kultūra – labai plati sąvoka, ji neapsiriboja viena šalimi. Būtent ši poetui Georgijui Lisovskiui priklausanti frazė geriausiai atspindi pokalbio su Klaipėdos rusų bendrijos „Lada” vadove Svetlana Vasičkina, kuri jau daugybę metų uostamiestyje puoselėja rusų kalbą ir kultūrą.

Su ja kalbėjomės apie tai, kodėl įvairių tautų, gyvenančių Lietuvoje, atstovams svarbu išsaugoti savo kalbą, močiučių bei senelių tradicijas, ar mūsų laikais sudėtinga kurstyti rusų kultūros židinį konkrečiame mieste, sužinojome, ar politika palieka savo pėdsaką rusų bendruomenių veikloje.

Papasakokite apie save. Kada supratote, kad savo gyvenimą norite susieti su teatru ir renginių organizavimu?

Pradedant nuo mokyklos suolo buvau labai aktyvus vaikas. Dalyvaudavau visuose pastatymuose, pasirodymuose, Linksmųjų išradingųjų klube. Man pranašavo pedagoginę karjerą, bet, matyt, Dievas apsaugojo mane nuo šios profesijos. Vėliau mano bendraklasė, kuri studijavo režisūrą, ir man patarė pasekti jos pėdomis, kadangi man ši kryptis patiko. Taip aš tapau liaudies teatro režisiere. Mane pasiuntė į Kaliningrado srities užkampį vadovauti Kultūros namams. Ten veikė įvairūs būreliai, bet to man pasirodė per mažai. Kadangi gerai užsirekomendavau, vietos Kultūros skyrius įkalbėjo mane stoti į valstybinį Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas – vert. past.) N. K. Krupskajos vardo kultūros institutą. Taip teatras ir masiniai kultūriniai renginiai tapo mano gyvenimo dalimi.

Antroji mano profesija – teatralizuotų masinių renginių režisūra. Didelės šventės, festivaliai, pasilinksminimai – tai, ko mus mokė aukštojoje mokykloje. Mūsų instituto specialistai buvo vieni iš pagrindinių 1980 metų Maskvos olimpiados idėjos autorių. Apsiašarojusio meškiuko, kurį sukūrė gyvi žmonės tribūnoje, idėja priklauso mano Alma Mater.

Kur išvykote vėliau?

Man siūlė likti Leningrade, filmuotis, dirbti, tačiau tuo metu aš jau buvau ištekėjusi, gimė vaikai, tad negalėjau palikti savo sutuoktinio kariškio. Taip susiklostė, kad mes atsidūrėme Mongolijoje. Būtent ten ir prasidėjo mano, kaip režisierės, karjera. Tai vyko paskutiniais SSRS gyvavimo metais, aš dirbau Karininkų namuose, man pasiūlė organizuoti didelį festivalį, skirtą pirmam tarybinių karių išvedimui iš Mongolijos. Mano renginyje dalyvavo 10 tūkst. žmonių – organizavome tikras kultūros dienas, kuriose dalyvavo visų buvusių 15-os sąjunginių respublikų atstovai.

Vėliau grįžau į gimtąją Klaipėdą. Ilgai ieškojau mėgstamo darbo ir patekau į Karininkų namus, ėmiau vadovauti vietos teatrui, tačiau neilgai truks SSRS žlugo, Lietuva tapo nepriklausoma ir man vėl kilo problemų dėl darbo. Galiausiai likimas mane atvedė į  mokyklą, į „Žaliakalnio” gimnaziją, kurioje aš įkūriau savo teatrą. Čia dirbu iki šiol, ką tik mūsų teatras atšventė savo 20-metį. Jis nuolat plečiasi – buvę vaikai man jau atveda savo vaikus. Kartu aš pradėjau užsiimti ir visuomenine veikla – organizuoti šventes vietos bendruomenėms ir įvairioms organizacijoms, globoti ir populiarinti rusų kultūrą, ją propaguoti plačiosioms masėms.

Ar rusų kultūros židinio puoselėjimas užima išskirtinę vietą jūsų biografijoje?

Tikrai taip. Jau daugelį metų vadovauju Klaipėdos rusų bendrijai „Lada”, vienijančiai per 100 žmonių. Savo veikloje mes pasirinkome keletą krypčių ir koncentruojamės į masinius renginius Klaipėdoje, tai yra į tokius, kurie galėtų būti įdomūs kuo platesnei auditorijai, o ne siauram asmenų ratui.

Kalbu apie kasmetinį grožio ir talentų konkursą „Metų snieguolė”, kuriame neseniai pradėjo dalyvauti ir svečiai iš Kaliningrado. Klaipėdiečiai puikiai žino šį renginį, o jūsų portalo skaitytojams iš kitų miestų pridursiu, jog kasmet vienoje iš didžiausių miesto salių mes surenkame šimtus, o kai kada –  ir per 1000 žiūrovų, jiems rusų kalba pasiūlydami profesionalų renginį.

Taip pat mes statome spektaklius, rengiame Flash mob’us, Vaikų gynimo dienos minėjimus, užsiimame labdaringa veikla. Ilgus metus mes padėjome Vaikų ligoninei, rengiame Užgavėnių šventes, organizuojame literatūrinius vakarus, prisidedame prie gegužės 9-osios minėjimo. Mūsų veikla seniai peržengė įprastos  bendrijos, kaip mes ją suprantame, rėmus.

Savo laiku būtent mums priklausė graži iniciatyva, pavadinta „Kalėdinis klubas”: sukviesdavome visas tautines bendrijas prie vieno didelio stalo, propaguodami vienybės, tautinių tradicijų, pakantumo, tarp jų – ir rusų kalbos – kultūrą. Beje, dalyvaudavo visi – nuo baltarusių, ukrainiečių iki latvių ir azerbaidžaniečių. Mūsų jėga – vienybėje, mūsų jėga – įvairiapusiškume.

Kuo jūs pati save laikote?

Mano tėtis – ukrainietis, mama –  rusė. Aš gimiau Lietuvoje. Kas aš tokia? Beveliju save vadinti klaipėdiete, kadangi tai mano gimtasis miestas, kuriame aš gimiau, užaugau ir į kurį visada norėjau sugrįžti… Kai pagalvoji, juk mes visi kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Kalbant apie kultūrinę priklausomybę, svarbiausią vaidmenį mano gyvenime vaidina rusų kalba, aš – rusiškai mąstantis žmogus, gyvenantis, kvėpuojantis ir dirbantis rusų kalba.

Kodėl kažkuriuo momentu pajutote, kad jums labai svaru populiarinti rusų kultūrą?

Rusų kalba vienija daugybę tautų, tai patogi kalba bendrauti, artima ir Lietuvos gyventojams, tai dešimties milijonų žmonių kalba, didžios kultūros ir literatūros kalba, kurios nereikėtų sieti su politika.

Bet svarbu išsaugoti ne tik rusų kultūrą. Kiekviena kultūra, egzistuojanti mūsų šalyje (o juk Lietuva – daugiatautė šalis), privalo kovoti už tai, kad jų vaikai, anūkai ir proanūkiai žinotų savo kilmę, kalbėtų gimtąja kalba, semtųsi jėgų iš savo protėvių ilgaamžės patirties.

Ar politika daro įtaką jūsų veiklai ir ar sunku palaikyti rusų kultūrą, kai santykiai su Rusija gana įtempti?

Aš niekada politika ypatingai nesidomėjau, nors man ne vieną kartą yra siūlę balotiruotis. Deja, bet realybė yra tokia, kad mes visi esame tapę situacijos įkaitais. Pavyzdžiui, šiais metais „Metų snieguolės” konkurso išvakarėse naujasis Lietuvos konsulas Kaliningrade atsisakė išduoti vizas kai kuriems mūsų pakviestiems dalyviams. Vietose žmonės apsidraudžia, daug ko bijo, vadovaujasi tam tikra vidine cenzūra. Tenka aiškinti ir tartis. Kultūra – tai tiltas tarp dviejų tautų ir dviejų šalių, kurios šiuo metu patiria sunkumus, bet tai nereiškia, kad mes politinės konjunktūros vardan turime nutraukti visus kontaktus ir juo labiau – pamiršti savo šaknis, kalbą, pažįstamus, gimines, tradicijas. Viskas praeina, praeis ir tai.

Džiaugiuosi, kad Rusija atvėrė nemokamas elektronines vizas į Kaliningrado sritį ir Sankt Peterburgą. Vadinasi, Rusijos pusė žmonėms suteikia pirmenybę laisvai lankytis Rusijoje, ją pažinti, tyrinėti jos kultūrinį palikimą, vadinasi, ir mes kultūros lygmenyje turėtume atsakyti tuo pačiu…

Pasakokite, kam skiriami pinigai, kuriuos pavyksta surinkti renginiuose?

Mes užsiimame labdara. Iki šiol mes labiausiai bendradarbiavome su Vaikų ligonine, o šiais metais lėšas, gautas per Užgavėnes vykusios liaudies dirbinių mugės metu atidavėme veteranams.

Bet juk kiekviena organizacija turi iš ko nors gyventi ir išgyventi. Ar jūs gaunate kokią nors paramą, ar jums skiriamas finansavimas?

Mes gyvename iš nereguliarių privačių asmenų įnašų, periodiškai mums padeda verslas, truputį padeda savivaldybė. Artimiausiu metu, tikiuosi, galėsime pretenduoti į Tautinių mažumų departamento pagalbą, nors jie ilgą laiką mus ignoravo. Nors priežastis buvo gana juokinga: dėl to, kad mes organizuojame masinius, didelius renginius miesto ir net regiono mastu, departamente mus atsisakydavo pripažinti nacionaline bendrija, kadangi valdininkams labiau suvokiamos ir priimtinos mažos, nišinės bendrijos.

Išskirtinę vietą jūsų gyvenime užima spektakliai rusų kalba. Koks jūsų požiūris į šiuolaikinį teatrą?

Pirmenybę teikiu klasikai. Mes statome pjeses ir vaidiname spektaklius Moljero, Ostrovskio, Volodino, liaudies pasakų motyvais. Teatre man nepriimtina nenorminė leksika, kraujas, narkomanija, o tuo užsiima daugelis šiuolaikinių režisierių. Suprantu, jog iš dalies tai aktualu, bet aš nenoriu į tai įtraukti savo jaunų aktorių ir moksleivių. Mes propaguojame šviesias emocijas, šiltus jausmus. Nepaisant to, mūsų teatras nuolat dalyvauja įvairiuose festivaliuose ir laimi prizines vietas. Beje, šiuo metu mes repetuojame Jevenijaus Švarco „Paprastąjį  stebuklą”: noriu, kad žmonės iš mūsų spektaklių išeitų laimingi ir besišypsantys! Noriu, kad grįžę namo, jie norėtų gyventi, o ne mirti.