P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Vaistinėse – kontrabandinė produkcija

Avatar

Martynas Vainorius
2020-09-13


Rugsėjo mėnesiais tarpukario Klaipėdoje buvo gausūs ir ekonominių naujienų, taip pat ir iš juodosios rinkos.

Apie visas jas ir kitus išskirtinius to meto įvykius – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

1937 m. rugsėjį policijai padarius kratą „Aukso Ereliaus” vaistinėje buvo surasta kontrabandinės kosmetikos prekių už 1214,4 Lt ir įvairių draudžiamųjų vaistų už 1834,65 Lt. Bernhard Waldmann (flickr.com) nuotr.
Emigruodavo ir Prancūzijon

1925 m. rugsėjį „Klaipėdos žinios“ pranešė, kad tarp Vidaus reikalų ministerijos ir vietinės laivų kontoros, kuri atstovauja Prancūzijos draugijai, „tapo padaryta sutartis dėl Lietuvos darbininkų siuntimo Prancūzijon lauko darbams“.

„Toji kontora gali daryti sutartis su darbininkais nedaugiau kaip metams. Lietuvos darbininkus draudžiama siųsti į Maroko ar į kitas tolimas Prancūzijos kolonijas. Jie turi būti aprūpinti darbu pačioj Prancūzijoj“, – rašė laikraštis.

Anot jo, paskutinėmis dienomis išvykti jau buvo užsirašę apie 700 darbininkų, kurie turėjo pristatyti įrodymų, kad jie yra dirbę žemės ūkyje.

„Kelionės išlaidas padengia kontora. Pirmoji grupė iš 300 darbininkų dabar išvažiuoja iš Klaipėdos specialiu garlaiviu, kuris atplauks Prancūzijon šio mėn 9 d.“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Anot jo, ekonominiai emigrantai vyrai Prancūzijoje turėjo gauti 150 frankų mėnesiui (apie 95 litus), o moterys – 110 frankų (apie 70 litų) mėnesiui su valgiu ir butu.

Visgi Prancūzija tarpukariu netapo populiaria kryptimi ieškant skalsesnės duonos – Vitalija Kasperavičiūtė savo daktaro disertacijoje „Lietuvos emigracinė politika 1918-1940 m.” jos nemini tarp populiariausių tarpukario emigrantų pasirinkimų.

Vaistinėms legalių vaistų neužteko

Tą patį 1925-ųjų rugsėjį „Klaipėdos žinios“ rašė, kad „Krašto apdraudimo įstaigos didelę išlaidų dalį sudaro išlaidos vaistams ir gydymo priemonėms dėl ligonių kasų“, tad reikėjo imtis panašių veiksmų kaip ir Verygai šiais laikais.

„Nuo senai Krašto Apdraudimo įstaiga stengiasi paveikti į krašto vaistines dėl vaistų ir gydymo priemonių kainų sumažinimo kaip ir dėl pasitenkinimo mažesniu uždarbiu. Dabar įsisteigė vaistams ir gydymo priemonėms pristatyti bendrovė su a. a., kurios uždavinys aprūpinti Klaipėdos Krašto vaistines vaistais ir gydymo priemonėmis. Per tai privalėtų būti tam tikra kontrolė dėl pardavimo kainų nustatymo tokių vaistų ir gydymo priemonių ligonių kasoms. Paskutiniame Direktorijos posėdyje, einant Vokiečių draudimo tvarkos 27 & suteiktas Krašto Draudimo įstaigai leidimas prisidėti prie šios vaistų ir gydymo priemonių pristatymo bendrovės su mažiausiai pusę bendrovės kapitalo, 5000 litų“, – rašė laikraštis.

Matyt, tos valdžios įsteigtos bendrovės veikla nebuvo labai efektyvi, nes po 12 metų, 1937-ųjų rugsėjį „Vakarai“ pranešė, jog Klaipėdos pasienio policija turėjo žinių, kad kai kurios Klaipėdos vaistinės gauna kontrabandinių prekių, tačiau nepavyko susekti pačių kontrabandos prekių statytojų.

Viena iš policijai įkliuvusių firmų – „Fortuna drogerie”, priklausiusi Otto Rash. „Memeler Dampfboot” nuotr.

„Žinojo, kad tos prekės jau gautos, ir turi būti vaistinėse. Pagaliau, rugpjūčio mėn. pabaigoj, policija nutarė patikrinti, kas randasi vaistinių lentynose. Pirma krata padaryta rugpjūčio 24 d. Liepojaus g. Nr. 23 Otto Rash drogerijoj „Fortuna-drogerie“. Per kratą buvo rasta kosmetikos prekių, kurių muito kaina 384,8 Lt. Tą pačią dreną kratą padaryta ir pas M. Meierą Kleiną, Biržos g. Nr. 13 „Kronen-Drogerie”, kur rasta kosmetikos prekių už 1315,6 Lt. Pažymėtina, kad tų dviejų vaistinių savininkai jau yra bausti už kontrabandą. Rugpjūčio 25 d. kratos vėl buvo tęsiamos. Buvo padaryta krata Edelsono Abraomo vaistinėje „Inkaras“, Laukininkų g. Nr. 28, kur speciališkai pagamintose dvigubomis sienomis spintose, kurios stovi vaistinėje ir atrodo visiškai neįtartinos, rasta paslėptos kontrabandos: kosmetikos už 4026 Lt ir uždraustų įvežti vaistų už 55,25 Lt. Tą pačią dieną padaryta krata ir „Aukso Erelio” sav. Vidoklerio vaistinėje, Biržos g. Nr, 5. Taip pat iš išvaizdos visai paprastose spintose, kuriose prikrauta legaliu vaistu pasiruodė dar buvusi kita spintos pusė, kuri buvo surasta policijos gabumų dėka. Atidarius tą slaptąją spintos-lentynos dalį, rasta kosmetikos prekių už 1214,40 Lt ir įvairių draudžiamųjų vaistų už 1834,65 Lt. Rugpjūčio 26 d. Oliševskio vaistinėje „Juodojo Erelio”, Turgaus g, Nr. 28 per kratą rasta kosmetikos prekių už 909,60 Lt ir uždraustų vaistų už 132,50 Lt. Visos prekės konfiskuotos, o vaistinių savininkams teks atsakyti prieš įstatymus“, – informavo laikraštis.

Deportavo redaktorius

Nusižengimų tarpukariu galiojusiai tvarkai darydavo ne tik vaistininkai, bet ir redaktoriai. 1927-aisiais „Klaipėdos garsas“ skelbė Eltos pranešimą, kuriame buvo informuojama, jog rugsėjo 5 d. pasibaigė leidimas gyventi Lietuvoje „Memeler Dampfboot” ir „Memelländische Rundschau” laikraščių faktiniesiems redaktoriams Vokietijos piliečiams p. Leubneriui, Warmui ir Brieskornui, kuriems tas leidimas prailginti buvo atsakyta už nelojalų elgesį mūsų valstybės atžvilgiu, pasireiškusį tuo, kad jie redaguodami ilgą laiką kalbamus laikraščius vedė juos kurstymo vienos dalies gyventojų prieš kitų dvasioje ir kišdamies į vidaus politinę kovą atkakliai stengdavos vesti kenksmingą Lietuvos interesams politiką“.

„Memeler Dampfboot” redakcija 1925 m. spalį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Šitų svetimšalių palikimo Lietuvoje klausimas buvo kilęs dar praeitų metų pabaigoj, bet galutinai tolimesnis leidimas naudotis Lietuvos svetingumu jiems tebuvo atsakytas antroj rugpjūčio mėnesio pusėj tik po to, kai visa jų veikimą Lietuvoj liečiančioji medžiagą buvo nuodugniai peržiūrėta“, – rašė laikraštis.

Anot jo, redaktoriai „demonstracijos tikslu atsisakė savo noru apleisti Lietuvą“, tad buvo krašto policijos palydėti iki Vokietijos sienos.

Kuršių nerijos kelias – Uosto direkcijos rūpestis

„Klaipėdos garsas“ taip ir nepaminėjo, kuriuo keliu ponai redaktoriai Leubneris, Warmas ir Brieskornas buvo išlydėti iš Klaipėdos krašto, tad neatmestina, jog jie kartu su policijos palyda iškeliavo per Kuršių neriją ėjusiu senuoju pašto keliu.

1936 m. rugsėjį „Vakarai“ pranešė, kad Uosto valdyba pradėjo taisyti pašto kelią, einantį per kopas iš Smiltynės į Nidą.

„Darbus prižiūri kelio statyboje prityręs kopų inspektorius Markelis. Molio žvyras su balandomis vandens keliu atvežamas iki 14 km, o iš ten jau gabenamas su vežimais į skirtas vietas. Pažymėtina, kad pašto kelias šiais metais jau nebuvo blogas, o po šio pataisymo jis pilnai atitiks pirmos rūšies vieškelį“, – rašė laikraštis.

Istorikas Johanas Zembrickis yra rašęs, kad iki pat XIX a. pradžios nebuvo nė vieno „tinkamo kelio“ iš Prūsijos į Klaipėdą. Vienintelis, kuriuo naudotasi, buvo „tas pats, kuriuo kadaise naudojosi sembai ir žemaičiai, padedami sau kovose prieš kryžiuočius, būtent kelias, vedęs iš Klaipėdos į Karaliaučių per Kuršių neriją“.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doc. dr. Nijolė Strakauskaitė knygoje „Kuršių nerija – Europos pašto kelias“ rašo, kad Nemuno delta beveik iki XVII amžiaus buvo nepraeinama vandens ir pelkių vietovė, todėl Kuršių nerija buvo trumpiausias ir santykinai patogiausias kelias. Vėlyvaisiais viduramžiais jis buvo Kryžiuočių ordino misionieriams trumpiausias kelias iš Karaliaučiaus į Rygą.

Anot N. Strakauskaitės, pasibaigus LDK ir Kryžiuočių ordino karams, Kuršių nerijos kelias tapo dar svarbesnis, Ordino šaltiniuose įgavo „kranto kelio“ pavadinimą, nes ėjo tai pamariu, tai pajūriu.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotr.

„Nuo XVII amžiaus dar labiau išauga šio kelio tarptautinė reikšmė (Vakarų ir Vidurio Europa – Pabaltijys) – jis tampa europinės reikšmės pašto keliu. <…> Kuršių nerijos kelias, kuris vėliau įgavo pašto kelio pavadinimą, niekada nė nebuvo kelias tradicine šios sąvokos prasme. Jis net nėjo mišku, kaip dabar, nes tam kliudė senosios parabolinės kopos, iškildamos periodiškai kaip kelių dešimčių metrų barjeras. Todėl senasis pašto kelias iš dalies buvo pusiau vandens kelias, nes didžioji atkarpa tęsėsi palei jūrą, o važiuojant vienas karietos ratas beveik nuolat riedėdavo per vandenį“, – rašo istorikė.

Pasak jos, tikslesnį vaizdą, kaip vingiavo kelias, parodo Schroeterio Prūsijos žemėlapis (1796-1802). Jame parodyta, kad kelias vedė per Šarkuvos mišką, nuo Šarkuvos iki Kuncų tęsėsi pamariu, toliau šakojosi į dvi atšakas, kurių viena ėjo pamariu, o kita arčiau jūros. Nuo Rasytės kelias beveik iki Smiltynės tęsėsi tiesiog pajūriu, su atšakomis į Nidą ir Juodkrantę.

Kelias XVIII a. viduryje kėlė itin daug rūpesčių dėl nuolatinio užpustymo smėliu. 1817 m. visas jis buvo pažymėtas specialiais kelio stulpais, nudažytais juodomis ir baltomis juostomis, pastatytais kas mylią, pusę mylios ir ketvirtį. Toks žymėjimas palengvino pašto vežėjų darbą, bet reikalavo nuolatinės priežiūros, nes stulpus iš dalies ar ne visiškai užpustydavo smėlis.

Knygoje „Klaipėda Kuršių nerija Karaliaučius“ N. Strakauskaitė pažymi, kad šiuo keliu yra keliavę ir to meto Europos politikos bei kultūros elito atstovai: Prūsijos karaliai Fridrichas Vilhelmas I ir Fridrichas Vilhelmas III, karalienė Luizė, Rusijos caras Petras I, Prūsijos švietimo ministras Wilhelmas von Humboldtas ir jo brolis mokslininkas Alexandris, filosofas Denis Diderot,

Anot N. Strakauskaitės, ypatingą reikšmę šis kelias prarado 1833 m. nutiesus naują pašto kelią Tilžė-Lauksargiai-Tauragė-Sankt Peterburgas. Nuo tada pašto maršrutas per Kuršių neriją naudotas tik vietinei komunikacijai. Galutinai kaip pašto kelias jis savo reikšmę prarado 1851 m.

Dabartinis Kuršių nerijos kelias galėjo būti pradėtas formuoti tik įveikus keliaujančio smėlio stichiją – XX a. pr. apsodinus didelius plotus mišku.

„1902-1906 m. buvo skirta 75 000 markių kelio atkarpai nuo Smiltynės iki Juodkrantės sutvarkyti. 1906 m. pavasarį kelio tiesimo darbai vyko piečiau Juodkrantės, bet čia jie gerokai užsitęsė dėl natūralios kliūties – Avino kalno. Vis dėl to toliau šie darbai ėjo gana sparčiai, ir jau 1909 metais praktiškai viso kelio per Kuršių neriją tiesimo darbai buvo baigti, o 1910 m. kelias buvo apsodintas medžiais. Netgi nutiesus kelią per kopas, susisiekimo per Kuršių neriją problemiškumas išliko. Daugiausia tai buvo susiję su žiemos pūgomis, kai pusnys tą kelią užversdavo, ir net rogėmis nebūdavo galima pravažiuoti“, – rašė istorikė.

Naujas uosto baseinas, nauji sandėliai

Tarpukariu rugsėjo mėnesiais Uosto direkcijai netrūkdavo ir gerokai rimtesnių rūpesnių nei buvusio pašto kelio priežiūra Kuršių nerijoje.

1930-ųjų rugsėjį jai jau reikėjo pradėti rūpintis, kaip įgyvendinti „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ paskelbtą prezidento Antano Smetonos pasirašytą įstatymą Klaipėdos uoste naujam baseinui pastatyti.

Pagal jį susisiekimo ministerio sudarytą konkurencijos būdu sutartį Klaipėdos uoste naujam baseinui pastatyti turėjo tvirtinti Ministerių Kabinetas. Reikiamos sumos šiems darbams apmokėti turėjo būti skiriamos „biudžeto keliu sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis“, už kreditą mokama 6,8 % metinių palūkanų.

„Žyminį mokestį rangovas moka dalimis – po 1 % mokamo jam už atliktus darbus atlyginimo grynais pinigais ar obligacijomis. Kitų įstatymais numatytų valstybės ir vietos mokesčių, išskyrus patento mokestį, rangovas moka 2 % sutartos sumos. Šie mokesčiai sumokami pabaigus darbus ir darant galutinį atsiskaitymą“, – skelbė minėtasis įstatymas.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Netrukus buvo sudaryta rangos sutartis su Danijos firma „Hejgaard & Schultz“. Pagal sutartį ši danų firma turėjo iki 1932 m. gruodžio 16 dienos pastatyti naują baseiną išsimokėtinai per kelerius metus.

Oficialiai naujasis prekybos baseinas buvo atidarytas 1932 m. gruodžio 17 d., nors dar ne visi darbai buvo baigti. Už naujo 96 tūkst. kv. m ploto ir 8 m gylio baseino įrengimą danams buvo sumokėta 5,2 mln. litų, o bendra rekonstrukcijos vertė siekė 9 mln. litų.

Istoriko Juliaus Žuko teigimu, iki 1935 m. prie naujojo uosto baseino krantinių nebuvo nutiestos geležinkelių atšakos, nebuvo kranų. Be to, į uostą atplaukiant vis didesnės talpos laivams, prireikė dar didesnį gylį turinčių krantinių. 1935-1936 m. naujajam uosto baseinui Anglijoje buvo nupirkti trys 2 tonų galios kranai, buvo pastatyti dideli modernūs Lietuvos banko sandėliai bei AB „Maistas“ šaldytuvai.

1936 m. rugsėjį „Darbininkų balsas” rašė, jog naujajame baseine jau kurį laiką dirbo viena žemsemė, ir gilumas „kuriose vietose jau siekia 8 mtr”.

„Per dvejetą metų visas naujojoj uosto baseinas bus pagilintas iki 8 metrų”, – rašė laikraštis.

1937 m. rugsėjį „Vakarai“ skelbė, kad uoste prasidėjo naujų muitinės sandėlių statyba.

„Prekybos Departamentas, didėjant prekių apyvartai Klaipėdos uoste, nutarė pastatydinti dar vienus naujus Prekių sandėlius Klaipėdos uosto muitinei. Dabar, nugriovus senuosius Krauzės sandėlius ir nukasus pamatus, jau padėtas kertinis akmuo ir prasidėjo pamatų betonavimas. Vieta pasirinkta pietų balasto krantinėje (dabar – Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos teritorija – M. V.), šalia esamųjų taip pat nesenai statytų muitinės sandėlių. Sandėlių statymą iš varžytinių paėmė rangovai Morkūnas ir Grodzenskis. Toji statybos firma statė centralinius Kauno pašto rūmus, Kauno automatinę stotį, naująją Karininkų Ramovę ir visą eilę kitų stambių rūmų. Sandėlių statybos projektą paruošė inž. Stonis ir Ratkevičius. Sandėliai bus dviejų aukštų, su rūsiu. Sandėlių tūris sieks apie 20 000 kubinių metrų. Statybos darbams prižiūrėti yra atvykęs iš Prekybos Departamento ūkio reikalų referentas inž. Ratkevičius (vienas iš projekto autorių); be to į statybos priežiūrą įeina ir antrasis projekto gamintojas inž. Stonis (Uosto valdybos vyr. referentas). Sandėlių statybos darbams vadovauja inž. Brunas. Prie sandėlių dirba apie 100 žmonių, kuriems į 8 valandų darbo dieną mokama po 8 Lt 80 ct. Pagal sutartį, sandėliai turi būti baigti kitų metų rugpjūčio mėnesį“, – rašė laikraštis.

Kartu jis informavo, kad jau buvo numatyta kitais metais nupirkti senuosius Krauzės sandėlius, buvusius į pietus nuo pradėtų statybų, juos „kaipo netinkamus nugriauti ir į jų vietą pastatyti sandėlių tęsinį naujojo baseino link“.

Laivininkystės ir ekspedicijos bendrovė „Eduard Krause”, kurios sandėliai buvo nupirkti, kad vietoje jų būtų galima pastatyti naujus, skirtus muitinei, veikė Klaipėdoje nuo XIX a. pabaigos. Ji turėjo du jūrinius garlaivius ir uosto vilkiką, tačiau vertinta kaip laivų maklerių ir krovinių siuntėjų firma. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Tuomet muitinės sandėliai užims visą krantinę, pradedant nuo didžiojo krano ir baigiant iki Žiemos uosto Šiaurinės krantinės. Užpakalyje sandėlių yra numatyta praplėsti muilinės kiemą“, – rašė „Vakarai“.

Apie tolesnę uosto plėtrą liudijo ir tą patį 1937 m. rugsėjį paskelbtas A. Smetonos pasirašytas įstatymas Žemei nusavinti kariuomenės, susisiekimo, uosto ir muitinių reikalams Klaipėdos mieste ir apskrity. Pagal jį Klaipėdoje ir priemiesčiuose buvo nusavinama apie 1700 margų (440 ha) žemės.

Daugiausia žemės buvo nusavinama Rumpiškių, Sendvario ir Naujadvario rajonuose, tačiau tokie valstybės planai palietė bei uosto teritoriją.

„Prie marių, netoli Lindenau laivų statybos įmonės, nusavinami 8 hektarai Kurto Schmidto žemės, be to, ant jo žemės esą pramonės geležinkelio sklypai, toliau Klaipėdos Segelverein sklypai maždaug 1/2 ha ir sklypai savininkų Else Grundmann, Georg Tietz bei miesto savivaldybės. Prie Pietų Balasto krantinės nusavinama Šneiderio įpėdiniams ir Eduard Krause (Gerhard Schmeling) priklausą sklypai. Žiemos uosto kvartale nusavinama du sklypai, priklausą firmai Robert Meyhoefer“, – rašė „Darbininkų balsas“.

Bastionų tilto idėja

Didelių planų 1937-ųjų rugsėjį turėjo ir miesto valdžia. „Vakarai“ tada skelbė, jog planuojama statyti naują didelę magistralinę gatvę, kuri jungtų uostą, geležinkelio uostą, „Lietuvos eksportą“ (1928 m. Smeltėje pastatytas fabrikas, sovietmečiu jo teritorija virto Žvejybos uostu) ir „eitų aplenkdama miestą“.

„Tenka patirti, kad Klaipėdos miesto galvos visai nebuvo tikėję, kad miestas taip sparčiai plėsis. Todėl tik dabar pradedama subrusti ruošti planus, kad miestas galėtų tvarkingai ir planingai statytis ir kad gatvės kiek galima pritalkintų naujiems didmiesčio reikalavimams. Prie dabartinių sąlygų visai nebetinka gatvių platumai, nes miesto šeimininkai senovėje ir iki paskutinių dienų visai to nepaisė. Pavyzdžiui, prie Kūlių vartų turgaus dienomis dabar visai pavojinga bepereiti gatvę, juo labiau dviračiu pervažiuoti. Šiandien norint čia gatves praplėsti, kaip ir nebeįmanoma, nes namai visai arti gatvių sustatyti, juos pašalinti arba patraukti negalima, arba galima, bet tenka nusavinti ir brangiai mokėti. Todėl pradedama dairytis kitų išeičių, kad minėtą gatvę kaip ir kitas didžiausio susikimšimo gatves atpalaidavus nuo per didelio susisiekimo“, – rašė laikraštis.

Kartu jis informavo, kad miesto valdyba jau nupirko prie Kūlių vartų, šalia bravoro (dabar – „Švyturys Brewery“) žemės sklypą ir „veda derybas atpirkti“ prie Kūlių vartų ir Manheimo gatvės (dabar – Galinio Pylimo) stovinčius bravoro namus, „kad paskiau būtų galima praplatinti įvažiavimą į Manheimo gatvę.

„Bet susikimšimas Kūlių vartų gatvėje ir tuomet nesumažėtų. Kadangi per Smeltę gatvė yra labai blogai grįsta, tai ta gatve ūkininkai vengė ir vengs važiuoti. Tad reikia dar kitos išeities ieškoti. Naujausiai sumanytas visai naujas planas, būtent pastatyti vieną didelę gatvę aplink visą miestą. Ta gatvė turi jungtis su visomis svarbiausiomis miesto gatvėmis“, – rašė „Vakarai“.

Planuota gatvė turėjo prasidėti ties Šlėvio gatve (pokariu – Žvejybos, vėliau įtraukta į Naująją Uosto g.), priešais tuomet buvusius muitinės sandėlius, kirsti Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvę, eiti pro geležinkelio stotį, miesto kapines (dabar – Skulptūrų parkas), verpalų fabriką „Liverma”, stovėjusį Prezidento Smetonos al. 25 (dabar – Liepų gatvė, prekybos centras „Gulbė”), per Dangę, pro verpalų fabriką (sovietmečiu – „Trinyčiai”), Tilžės gatve, pro žydų kapines (dabartine Sausio 15-osios g. trasa) ir Smeltės vaistinę (dabar Minijos g. 1) ir turėjo įsijungti į gatvę, vedusią į Smeltę. Gatvė turėjo būti 8 metrų pločio, su dviem keliais dviratininkams ir šaligatviais iš abiejų pusių.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Laikraštis informavo, kad parengiamieji darbai jau pradėti, miesto valdyba „jau ieško gero akmens ir jei tokio pasiseksią gauti, tai dar šią žiemą būsią pradėti gatvės tiesimo darbai“.

Informuota ir kad reikės statyti naują tiltą per Dangę. Kartu priminta, kad ir Biržos tiltas „labai senoviškas, kurio vieton anksčiau ar vėliau teks naują statyti“ (turi būti nuolat remontuojamas, yra nepatogus didesniems laivams, „aukštas pravažiuoti“, „dažnai pagriaunamas“).

„Naujosios gatvės tikslas būsiąs geležinkelio stotį ir prekių stotį sujungti tiesiog su uostu. Atvažiuojantieji į Klaipėdą iš šiaurės ir rytų ir turį reikalo Lietuvos Eksporte galės pro stotį minėta didžiąją gatve nuvažiuoti ir nereikės grūstis per vingiuotas ir užkimštas miesto gatves. Tokiu būdu labai atslūgtų susikimšimas miesto centre“, – rašyta straipsnyje.

Jame taip pat konstatuota, kad nutiesus šią gatvę, teks galvoti apie turgaus perkėlimą, nes „dabar ir turguje padėtis pasidarė nebepakenčiama“ (vėliau atvažiavę ūkininkai nebegauna vietos, tad jau nuo vidurnakčio prie turgaus pradėdavo rinktis vežimai, kildavo kivirčų su policija).

Naujo tilto per Dangę, šiais laikais vadinamo Bastionų tiltu, idėją puoselėjo ir dabartinė miesto valdžia, kol galiausia pareiškė, kad penkerius metus trukę ir  beveik 860 tūkst. eurų atsiėję projektavimo darbai, keliaus į šiukšlių dėžę. Kada nors vėl bus skelbiamas naujas konkursą, kurio laimėtojai turėtų suprojektuoti gerokai mažesnį būsimą tiltą.

Grandiozinė šventė

Tarpukario rugsėjais buvo progų nei tik rimtai planuoti ir dirbti, bet ir švęsti.

Po Vasario 16-osios to meto Lietuvoje antra didžiausia šventė buvo rugsėjo 8 d. minėta Tautos šventė. Ji pradėta švęsti 1930-aisiais, kai buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės.

„Tokių iškilmių, tokio parado ir tokios gausios organiz. visuomenes pasirodymo klaipėdiškiai dar nebuvo matę. Kad ši Šventė visiems buvo brangi, liudija tas faktas, į kad kareivių užsiėmimų aikštę ir miesto sporto stadioną, suplūdo organizuotos ir neorganizuotos visuomenės tiek daug, kiek dar tos dvi aikštės nebuvo mačiusios, nors jose ne kartą buvo rengiamos didelės iškilmės. Miesto įstaigos, įmonės ir kiti valdžios namai iš vakaro jau puošėsi ir iliuminavosi mūsų valstybės vyrų ir didvyrių atvaizdais. Taip pat daug vietose ir privačių krautuvių vitrinos buvo papuoštos bei iliuminuotos. Ypač gražiai buvo pasipuošę paštas, geležinkelio stotis, „Ryto” rūmai”, „Livermos” fabrikas, Uosto Valdybos rūmai, Trafiko Tarnybos bokštas ir kiti pastatai. Šventės išvakarėse uostas skendėjo daugely vietose margų elektros lempučių ir prožektorių šviesose“, – apie 1938-ųjų Tautos šventę Klaipėdoje rašė „Vakarai“.

Pasak laikraščio, 11 val. val. į ją automobiliu iš Palangos atvyko ministras pirmininkas Vladas Mironas.

Šventės metu kareivinių aikštėje (dabartiniame Klaipėdos universiteto miestelyje) aikštės viduryje buvo išrikiuota 10 sunkiųjų kulkosvaidžių ir 20 šautuvų, kuriuos Tautos Šventės proga Klaipėdos visuomenė ir Žydų Karių organizacija įteikė vietiniam pulkui.

„Tokį paradą, koks buvo šių jubiliejinių metų Tautos Šventės dieną, klaipėdiškiai matė pirmą kartą. Tiek daug čia buvo suburta kariuomene, su įvairių ginklų rūšimis. Tiek daug įvairių organizacijų“, – rašė laikraštis, pažymėjęs, kad paradas užtruko apie valandą, o jo metu praskrido 45 lėktuvai.

Po parodo, anot „Vakarų“, minios žmonių plūdo į miestą ir užtvindė visas gatves. Ypač sunku buvo prasigrūsti Montės gatve, „kuria apie pusvalandį liejosi žmonių minios“.

Vakarinė Tautos Šventės programos dalis vyko miesto sporto stadione.

„Tą proga stadionas prašvito tūkstantinėmis įvairiaspalvėmis šviesomis. Jau einant į stadioną žiūrovo akį stebino gražiai iliuminuoti stadiono vartai. Vidury vartų didelė pusžvaigždė, o jos šonuose skaitlinės 1918-1938. Virš žiūrovų tribūnos bent 6 metrų aukštumo iliuminuotas Valstybės Prezidento Antano Smetonos paveikslas. Toliau pamiškėje didelėmis raidėmis mirgėjo Mažosios Lietuvos himno žodžiai: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt”. O virš to parašo kabėjo didelis vytis. Vidury aikštės buvo pastatyta didžiulė scena, virš kurios apšviesta žibėjo laisvės statula. O aplink sceną pusračiu švietė įvairiaspalvių lempučių šviesos. Vienoje pusėje jos buvo suderintos Didžiosios, Lietuvos, o kitoje — Mažosios Lietuvos spalvomis“, – šventines stadiono dekoracija išsamiai aprašė laikraštis.

Iliustracija iš „Vakarų”

Čia, anot jo, aukštąjį svetį Ministrą Pirmininką Vladą Mironą sutiko susirinkusi apie 10 000 žmonių minia griausmingomis ovacijomis.

Stadione šventės proga vyko Vydūno vaidinimas „Vėtra“.

„Po vaidinimo pasirodė visi esamieji Klaipėdoje lietuviški chorai. Po chorų koncertų įvyko tautiški šokiai. Pasibaigus programai pasilikęs jaunimas pasilinksmino grojant net keliems orkestrams“, – rašė „Vakarai“.


2020-09-13

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt