Prezidentas Gitanas Nausėda, praėjusiąją savaitę duodamas interviu žinių agentūros Baltic News Service (BNS) vyr. redaktoriui Vaidotui Beniušiui, sakė, esą jo komandoje yra rengiamas išsamus „gerovės valstybės“ koncepcijos turinio sąvadas. Atsižvelgdamas į tai, kaip Seimo rinkimuose dalyvaujančių politinių partijų programų nuostatos panašės į kol kas mįslingą „gerovės valstybės“ konceptą, šalies vadovas žada rinktis, kurias politines jėgas po rinkimų skatinti burti būsimąją Lietuvos vyriausybę.
Apsisprendimas 2019 m. prezidento kampanijos pagrindinį – „gerovės valstybės“ – lozungą pagaliau pripildyti turiniu yra sveikintinasAMartyno Vainoriaus nuotr.
Pasakyta buvo ne tokiais žodžiais, bet esmę aš supratau būtent taip. Juoba p. Nausėda, manding ne itin korektiškai, pabrėžė, kad jis, skirtingai nuo pirmtakų siekiąs būti aktyvus šalies vidaus politikoje.
Gerai, jeigu tai – tik korektiškumo problema, o ne atvira insinuacija. Nes visi Lietuvos prezidento pareigas ėję politikai be išimties stengėsi būti aktyvūs tvarkydami mūsų vidaus reikalus. Galbūt tik patyrė įvairių problemų: kažkam trūko valios, kažkam – įsivaizduojamų konstitucinių įgaliojimų, kažkam – patyrusios komandos, kažkam – sąžinės.
Tačiau apsisprendimas 2019 m. prezidento kampanijos pagrindinį – „gerovės valstybės“ – lozungą pagaliau pripildyti turiniu yra sveikintinas. Nes pats lozungas pamažu tampa nuvalkiotas, juo naudojasi visi, kas netingi, o turinio ligi šiol kaip ir nebuvo. Išskyrus gal keletą tarsi probėkšmais prezidento pateiktų įsivaizduojamų parametrų. Apie pensijas, mažiausias algas ir bendrojo vidaus produkto per valstybės biudžetą perskirstomą dalį.
Kita vertus, koncepcijos „pripildymas turiniu“ turi ir tam tikrų grėsmių. Kyla rizika: kas bus, jeigu prezidentūroje suformuluoti „gerovės valstybės“ siekiniai nepatenkins dalies p. Nausėdos rėmėjų? Vien dėl to, kad jų lūkesčiai buvo kitokie. Ir vėliau, kuria nors proga išgirdę apie gerovę ir valstybę tegeis nebent išsivemti.
Ta proga prisimenu pavyzdį mūsų kaimynijoje Rytuose. Jokios abejonės – jis netinka tiesiog pažodžiui, tačiau aš neabejoju, kad nuo 1994 m., tapęs nepriklausomos Baltarusijos prezidentu Aliaksandras Lukašenka manė kuriąs tam tikros gerovės valstybę. Ir tą koncepciją rėmė neabejotinai diduma tos šalies visuomenės. Išsaugoti sovietinius simbolius, sovietinius pramoninius milžinus („kitaip, nei tai įvyko, pvz., Baltijos šalyse, Lenkijoje), rinkas Rusijoje, sustabdyti organizuotą nusikalstamumą, pasiekti, kad miestų gatvėse vyrautų švara. Už lyg ir neaukštą kainą visuomenė turėjo atsisakyti laisvės siekių ir pretenzijų abejoti pasirinkta politine linija.
Nedaug baltarusių tąsyk protestavo, kada ta šventa proga dingo kai kurie p. Lukašenkos politiniai oponentai, o po kiekvienų eilinių rinkimų tardymo izoliatoriai ir kalėjimai pasipildydavo Baltarusijos vadovo konkurentais.
Iš tikrųjų tai, ką Baltarusijoje stebime dabar yra p. Lukašenkos kurtos „gerovės valstybės“ pabaiga. Ne tik dėl masinių protestų ir represijų lygia greta, bet pirmučiausiai dėl žlungančios ekonomikos.
2009 m. Baltarusijos valdžia organizavo pirmąjį dviejų dienų „press-turą“ Lietuvos žurnalistams, kuriame teko dalyvauti ir man. Pirmąją dieną buvome nuvežti į Užsienio reikalų ministeriją, kur galėjome net užduoti keletą klausimų vienam departamento vadovo lygio pareigūnui. Vėliau – ekskursijos į atnaujintas Nesvyžiaus ir Miro pilis (tesiseilioja tie litvinai, matydami, kurioje geografinėje vietoje yra tikroji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didybė), Gardiną, kuriame posėdžiavo Abiejų Tautų Respublikos Seimas.
Antrąją turo dieną buvo šiek tiek ekonomikos. Ekskursija į specialių mašinų gamybos įmonių grupę „Amkodor“. Vietos vadybininkų skundai apie tai, kokia yra prasta verslo aplinka Lietuvoje dėl korupcijos (buvo investuota į įmonę Lygialaukio kaime Vilniaus rajone), stebint ratinių ekskavatorių baletą, kurio kulminacija – ekskavatoriaus kaušu uždaryta degtukų dėžutė. Nors buvo ir vienas kitas bambantis palydovas, kurie šiek tiek nutuokdami apie verslą ir ekonomiką atvirai pasakojo, kad nepaisant įsigytos modernios vakarietiškos technikos, žmonių įmonėje galėtų būti bent 20 proc. mažiau: „Darbą, kurį šiandien dirba dešimt darbuotojų, galėtų atlikti aštuoni, tačiau įmonė privalo išlaikyti įdarbintą valstybinės ideologijos instruktorių, taip pat vieną kitą „reikalingą žmogų“.
Dar buvo viena konferencija Gardino laisvojoje ekonominėje zonoje, kur lietuvių žurnalistų retoriškai klausė, kodėl mūsų mėsos gamintojai dešrų žarnas perka Pakistane (taip buvo teigiama), o ne kainynijoje – vos už valstybinės sienos. Ir praktiškai jokio dėmesio jau tada įžymiam baltarusiškam informacinių technologijų sektoriui. Ir nė vieno atsakymo ape tai, kodėl baltarusiški pinigai turi tiek daug nulių (tai buvo dar ligi paskutinės Baltarusijos rublio denominacijos), arba kodėl toje šalyje muitininkai terorizuoja tarptautinius vežėjus, sovietinio stiliaus prekybcentriuose prekiaujama konfiskuota „kontrabanda“, o planuojamos pajamos iš kontrabandos yra įrašytos atskira eilute į valstybės biudžetą.
Todėl visai nepageidauju, kad lietuviškas „gerovės valstybės“ lozungas taptų valstybės ideologija. Tokius dalykai apsaldo įvairaus plauko prisitaikėlius bei padlaižius, siekiančius aklo prezidentūros palankumo bet kokia kaina. Vardan jo anie gali nuveikti itin daug.
Tai pradėjome vienu, o baigėme asmeniniais atsiminimais iš kelionės prieš 11 metų? Ką tai tuti bendra?