P0

Kultūra

Iš klaipėdiečio identiteto dėlionės iškritusi detalė

Valdas Pryšmantas

Valdas Pryšmantas
2020-10-01


Ar įmanoma rasti bendrą vardiklį – apart gyvenimo prie jūros – klaipėdiečiui? Matyt, įmanoma, kitaip kam tiek daug jo identiteto paieškų? Ir Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį „Jūrinės šviesos“ būtų galima priskirti prie tokių bandymų. Arba priminimu, kad atsakymai į svarbiausiaus klausimus kartais yra šalia. Net jeigu jie ir nelabai malonūs.

„Jūrinės šviesos“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Klausimas apie klaipėdiečio skiriamąsias ypatybes nagrinėjamas įvairiuose lygmenyse – nuo mokslinių diskusijų akademiniuose sluoksniuose iki žemiausios kvalifikacijos darbininkų pašnekesių prie butelio virtuvėje. 

Sudėtingai ir nelabai. 

Štai šiomis dienomis Klaipėdos knygų mugės metu vėl nagrinėjami miesto gyventojo tapatybės modeliai, atskirų individų ir gyventojų grupių vertybės, vizijos, jų įgyvendinimo galimybės, grėsmės.

Klaipėdos jaunimo teatras šią temą nagrinėja savaip – išsirinko (pagal kokius kriterijus – nežinia) grupelę miesto gyventojų, paklausė jų kaip jaučiasi čia gyvenantis žmogus, o atsakymus perkėlė ant scenos. Lyg būtų paėmę veidrodį ir atspindį atsukę į publiką: ir – oi, kiek daug ten visko matyti. 

Gal ne viskas atrodo taip, kaip norėtųsi matyti, tačiau net ir nepatinkantis vaizdas yra tikras. Ir jis neabejotinai yra klaipėdietiškojo identiteto dėlionės detalė. Nes rybportas yra bereikšmis žodis Anykščiuose, o kurvaparkis – niekam tikęs orientyras Druskininkuose.

Apie tai ir yra „Jūrinės šviesos“, scenoje pirmą kartą pristatytas žiemos pabaigoje, o vėliau suplanuotus spektaklius dėl koronaviruso pandemijos teko atšaukti. 

Kultūros straipsnių vidus

Rugsėjo 26-ąją, teatrui atidarant 9-ąjį sezoną, spektaklis rodytas pirmą kartą po pertraukos ir vis dar pristatomas kaip premjera. 

Pagal vaizdą scenoje Jono Tertelio režisuotame spektaklyje aiškiai matyti, kad Klaipėdos jaunimo teatras lieka ištikimas savo stiliui – maža dekoracijų. Arba tai ne stilius, o ribotos galimybės, nes jaunas kolektyvas neturi pakankamai resursų įspūdingai scenografijai, kurios padėtų pabrėžti transliuojamą idėją ir kurti istoriją žiūrovo galvoje. 

Minimaliai grimo.

Gali būti, kad čia tas atvejis, kai kolektyvo kūrybą labiau skatina ne laisvė, o apribojimai. 

Todėl tinkamai panaudotas šviestuvas gali atstoti krūvą rekvizito (šviesų daug, žiūrovai net įspėjami, kad spektaklyje naudojama stroboskopo efektai, dėl šios priežasties jo nerekomenduojama žiūrėti epilepsija sergantiems žmonėms).

Kostiumai – tokie, kad beveik viską galima susirinkti iš drabužių spintos arba „Humanos“. Arba jų visai nereikia – keliose scenose aktoriai pasirodo tik su apatiniais arba bikiniu. Bet juk tai dokumentinis spektaklis, jame butaforija nereikalinga.

Galima lyginti šį spektaklį su sriuba, išvirta iš kirvio. Ar skani – nepamirškite, kad dėl skonio nesiginčijama. 

Taigi, pasakojimą apie Klaipėdos gyventojus kuria ne vaizdai, o 6 aktorių monologai, iš kurių mišinio galbūt galima suformuoti (proporcingai?) maždaug visą miestą. 

Sakoma, kad 1945 metų pradžioje jame liko būtent 6 žmonės, nuo kurių ir pradėjo formuotis tai, ką dabar vadiname Klaipėdos gyventoju. 

Intelektualas, keliantis klausimus ir ieškantis atsakymų diskusijoje apie Klaipėdą. „Vien tai, kad kalbame apie tai, jau yra gerai“, konstatuoja (man atrodo – kažką cituoja) personažas, lyg kalbėjimas būtų lemtingas rezultatas. 

Senieji Memelio gyventojai, dar menantys karą ir plynę, kuri liko iš miesto negandai pasibaigus, vokietukų, lietuvių ir rusų tarpusavio nesutarimus. 

Vyras, kuriam „įdomu buvo“ tarpusavio muštynės ir kova dėl įtakos mieste septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, taip pat skinai „kurvaparkyje“ tuo metu, kai „per Jūros šventę dar buvo galima gerti“. 

Senjorė, pasidalijusi prisiminimais apie kelis savo gyvenimo vyrus arba darbą uosto dispečerinėje. Pabrėžiamas rusiškas akcentas, unikali (?) hibridinė kalba, kurią kasdien girdime ne teatre, o parduotuvėje arba autobuse.  

Moteris, pasakojanti apie laikus po Nepriklausomybės, kai fabrikai darbuotojams mokėjo algas ne pinigais, o produkcija. Pavyzdžiui, 11 000 kojinių už mėnesį.  

Jaunas vyras, pasakojantis apie savo kriminalinę praeitį, mikrorajonų taisykles ir jų ignoravimo pasekmes, „barakų“ kultūrą ir merginą, dėl kurios jis pasiryžęs keisti gyvenimą. Prisiminkime, kad spektaklyje daug dokumentikos, nesitikėkite pagražintos tokio personažo kalbos. Bus žargono ir keiksmažodžių. 

Menininkė. Bet jos pasirodymas – kur kas trumpesnis nei bičo iš rajono.

Studentė, teigianti, kad Klaipėda – miestas be dvasios, kad likti jame – tai pripažinti, kad esi nevykėlis.

Gal toks ir yra tas mistinis tipinis klaipėdietis – visų jų mišinys?

Kaip paveikslas, kurį spektaklio metu pribėgom tapė keli personažai. Drobėje lyg ir matyti siluetas, akys, atskiros detalės (pavyzdžiui – geltonos basutės). Tačiau bendras vaizdas – nei šis, nei tas.

Darinys iš intelektualo, atsiminimais turtingo benamio, kompleksuoto studento, jaunystės besiilginčios bobutės, jauno teatro, kuris praktiškai iš nieko sugeba sukurti gerą turinį, daug jūros ir uosto (kažin, kas iš klaipėdiečio identiteto liktų atėmus šiuos su dėmenis). 

Teatro repertuare nurodoma, kad spektaklis „Jūrinės šviesos“ Klaipėdoje iki metų pabaigos bus rodomas dar du kartus – lapkričio pabaigoje ir gruodžio pabaigoje.

Norisi tikėti, kad tam nesutrukdys nauji apribojimai, kad tas veidrodinis miesto vaizdas pasiektų platesnę auditoriją. Kad proveržių vizijos ir filosofinės įžvalgos neužliūliuotų taip, jog užmirštume žmones.

Šis tekstas – ne profesionali spektaklio recenzija. Tai – žiūrovo nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. 

„Jūrinės šviesos“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.


2020-10-01

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt