„Visada svarbu galvoti pozityviai. Nesijausk blogai. Tu tik turi save teigiamai nusiteikti…“. Kai jaučiamės prastai, tai yra dažni, tačiau visiškai nenaudingi patarimai, kurių sulaukiame arba esame linkę dalinti kitiems.

Kodėl jie tokie pavojingi ir koks gali būti alternatyvus santykis su savo nemaloniomis emocijomis, kuris padėtų užtikrinti geresnę psichikos sveikatą?

Pasijautus blogai daug svarbiau užduoti klausimą ne „kaip man jaustis gerai?“, o „Ką aš jaučiu? Ką man sako mano patiriami jausmai ir kaip galėčiau veikti sau ir kitiems palankiausiu būdu?“. needpix.com nuotr.

Emocijų vaidmuo psichikos sveikatoje

Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip bendrą žmogaus gerovę, kurioje individas gali suvokti savo potencialą, susitvarkyti su kasdieniais gyvenimo stresoriais, produktyviai dirbti bei gali įnešti svarų indėlį į savo bendruomenę.

Paprastai suaugęs žmogus, pasižymintis gera psichikos sveikata, geba išreikšti save, suteikiant malonumą sau ir aplinkiniams, geba daryti savarankiškus sprendimus ir už juos atsakyti, siekia būti savimi tarp kitų bei pasižymi gera emocinės ir dvasinės būsenos pusiausvyra.

Siekiant užtikrinti gerą psichologinę sveikatą, vienas iš svarbiausių aspektų yra gebėjimas atpažinti, priimti ir reguliuoti emocijas.

Dažnai klausiama, kas tai yra emocija? Nors nėra vieno vieningo apibrėžimo, dažnai sutinkama, kad tai yra tam tikra žmogaus reakcija į situaciją, kuri dažnai susijusi su fiziologiniu pokyčiu kūne ir yra vedama tam tikrų minčių, impulsų veikti ir elgesio, priklausomai nuo to, kaip žmogus interpretuoja situaciją, kuri sukėlė jo emociją.

Dažniausiai yra įvardinamos pagrindinės emocijos, tokios kaip pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas, smalsumas, nuostaba, pasišlykštėjimas ar gėda.

Kokios emocijos yra geros?

Nėra blogų ar gerų emocijų. Jei malonias emocijas, tokias kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, mes linkę laikyti geromis, tai nemalonias emocijas, tokias kaip pyktis, nerimas ar liūdesys dažnai esame linkę nuvertinti, jas neigti, nepriimti ir nustumti į šalį.

Visos emocijos mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Jos kaip lakmuso popierėlis padeda atpažinti savo santykį su aplinka, kitais žmonėmis ir savimi.

Pavyzdžiui, pyktis gali padėti atpažinti, kad mūsų asmeninės ribos yra peržengtos arba kaip tik signalizuoti, kad griežtos nelanksčios taisyklės (pvz. jis (-i) negali padaryti klaidų, aš visada privalau viską atlikti tobulai) yra pažeistos.

Taigi, pirmuoju atveju pyktis atlieka itin svarbų vaidmenį siekiant apsaugoti save. O antruoju atveju svarbu atsigręžti į tokias griežtas savo taisykles ir paklausti savęs, ar jas tikrai įmanoma įgyvendinti realybėje ir ar tikrai privalau visada to iš savęs ar kitų reikalauti.

Taigi, emocijos gali padėti atpažinti mūsų poreikius arba santykį su kitu žmogumi ir esant poreikiui – jį koreguoti.

Žiūrint evoliuciniu požiūriu, emocijos atliko svarbų vaidmenį suformuojant greitus atsakus į iššūkius. Pavyzdžiui, susidūrus su žvėrimi, baimės emocija leido pasirinkti greitą elgesinį atsaką priešą pulti arba nuo jo pabėgti. Net jei žvėris nebūdavo iš tikrųjų nusiteikęs pulti, tokia greita reakcija padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo blogiausio scenarijaus. Taigi, dėl šio evoliucinio palikimo, emocijos gali sukelti, sustiprinti mūsų mintis ar padaryti taip, kad mintys atrodytų labai realistiškos, net jei jos nepagrįstos tikrais faktais.

Pavyzdžiui, žmogus, turintis polinkį jausti nuolatinį nerimą, įvairias neapibrėžtas kasdienes situacijas gali priimti kaip grėsmingas, net jei jose realaus pavojaus ir nėra. Pavyzdžiui, paaugliui vėluojant grįžti namo sutartu metu bent pusvalandžiui, tokia mama ar tėtis automatiškai patiki beveik 100 proc., kad nutiko nelaimė, net jei to tikimybė itin maža. Taigi, patiria daug didesnį stresą nei kitu atveju patirtų, jei įvertintų savo mintis racionaliai, suvokdamas, kad daugelis minčių iš tikrųjų nėra faktai.

Kaip tvarkytis su emocijomis?

Tvarkydamiesi su emocijomis automatiniu būdu žmonės reaguoja dvejopai. Mes slopiname emocijas, jų neįsisąmoniname ir neigiame, bet tai eikvoja mūsų resursus, nes net užslopintos emocijos vis tiek veikia mūsų psichiką neigiamai, kas gali sukelti nepaaiškinamus fizinius skausmus ar miego problemas.

Kitas scenarijus – mes tampame užvaldomi emocijų ir jos sąlygoja mūsų veiksmus bei savijautą. Dažnai tokiu atveju žmogus vadovaujasi neracionalia taisykle: „jei taip jaučiu – reiškia, tai yra tiesa“. Tačiau yra išmintingas būdas tvarkytis su neišvengiamai atsirandančiomis emocijomis – dėmesingu būdu jas įsisąmoninti, priimti, nevertinti, atsisakyti kaltinimo, atpažinti ir suprasti, kaip jos veikia mūsų gyvenimą esamu metu ir kokią žinutę jos mums perteikia. Tuomet atsiranda galimybė rinktis atsaką, užuot reagavus automatiškai.

Taigi, kitą sykį prieš apšaukiant žmogų, kad jis vėl padarė klaidą, atsiranda galimybė suvokti savo griežtos taisyklės paradoksalumą ir rinktis reaguoti ramesniu, daugiau stiprinančiu nei griaunančiu santykį būdu.

Kaip žymus psichiatras V. E. Franklis yra ne kartą rašęs „tarp stimulo ir reakcijos yra pauzė. Toje pauzėje egzistuoja mūsų jėga pasirinkti atsaką. Tame atsake glūdi mūsų laisvė ir galimybė augti“.

Malonių emocijų (kaip ir malonių patirčių) mes siekiame ir jų trokštame, o nemalonių vengiame. Tai automatiška. Taigi, turint galimybę maloniai papramogauti ar atlikti namų ruošos darbus, daugelis pasirenka pirmąjį variantą.

Per didelis troškimas malonių ar vengimas nemalonių emocijų taip pat gali tapti kančios priežastimi.

Pavyzdžiui, atidėliodami darbus mes patiriame trumpalaikį palengvėjimą, nes nustumiame nemalonią patirtį, tačiau to pasekmė yra daug didesnis nerimas vėliau ir dažnai net neigiamos pasekmės Taigi, siekiant geriau tvarkytis su kasdieniais stresais ir problemomis, daug svarbiau yra ne stumti į šalį, o pripažinti emociją. Tik priėmus emociją, galime bandyti su ja tvarkytis arba užtikrinti, kad ji nepadarys įtakos mūsų veiksmams, dėl kurių gailėsimės ateityje.

Psichologiškai brandus požiūris taip pat moko, kad santykį su emocijomis galime formuoti kaip neutralų, tai padeda išvengti antrinių negatyvių emocijų (emocijų dėl emocijų). Pavyzdžiui, jei nerimaujate dėl artėjančio egzamino, užuot kaltinus save dėl nerimo ir nesusitvarkymo su užduotimis, galime priimti savo reakciją kaip natūralią ir leisti jai pabūti, užuot įsitraukus į papildomą savikritiką ir pyktį, nukreiptą į save.

Taigi apibendrinant, nėra gerų ar blogų emocijų. Visos emocijos yra natūralios ir reikalingos siekiant užtikrinti pilnavertišką gyvenimą ir psichologinę sveikatą.

Kitą kartą pasijautus blogai daug svarbiau užduoti klausimą ne „kaip man jaustis gerai?“, o „ką aš jaučiu? Ką man sako mano patiriami jausmai ir kaip galėčiau veikti sau ir kitiems palankiausiu būdu?“. Tokiu atveju mes labiau padėsime sau susitvarkyti su gyvenimo sunkumais ir drąsiau galėsime kurti pilnavertiškesnį, prasmingesnį ir psichologiškai atsparesnį gyvenimą.

Straipsnis iš ciklo, skirto atviros psichiatrijos mėnesiui ir Pasaulinei psichikos sveikatos dienai pažymėti.