Tarpukariu spalio mėnesiai Klaipėdai atnešdavo nemažai naujovių – tai ir įstatymas apie privalomąjį mokyklos lankymą, ir naujas parėdymas dėl alaus gamybos, ir išskirtinio, iki šiol tebestovinčio pastato statybos.

Apie visas šias naujoves ir kitus įdomius uostamiesčio istorijos faktus toliau pasakoja ciklas „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas”.

Mokinius galėjo atvesdinti policija

„Klaipėdos krašto valdžios žinios” 1936 m. spalį paskelbė, kad pirmuoju gubernatoriumi paskirto Jono Kubiliaus pasirašytu Seimelio priimtu įstatymu tapo teisės aktas dėl privalomojo mokyklos lankymo.

Jis skelbė, kad mokyklos lankymas yra privalomas visiems Klaipėdos krašto gyventojų vaikams.

Klaipėdos Donelaičio pradinės mokyklos mokiniai su mokytoja S. Šarauskiene. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Prievolė prasideda balandžio 1 d., visiems vaikams, baigusiems šeštuosius metus. Mokyklinė prievolė baigiasi po aštuonių metų, mokslo metams pasibaigus”, – bylojo šis teisės aktas.

Pagal jį, mokyklinio amžiaus vaikai, „kurie atkakliai be pakankamos priežasties praleidžia pamokas, gali būti varu pristatomi mokyklon”. Tam reikalui mokyklos priežiūros įstaiga galėjo naudotis vietinės policijos pagalba.

O asmenims, kuriems priklauso rūpintis vaikais, už kiekvieną jų be pakankamos priežasties pamokų praleidimą buvo uždedama piniginė pabauda iki 10 litų.

„Tokia pat pabauda jeigu valkui tariamai susirgus, minėti asmens, nežiūrint mokyklos vedėjo reikalavimo, atsisako pristatyti mokyklos arba valdiško arba vaiką gydančiu gydytojo pažymėjimą”, – bylojo įstatymas.

Gatvės pavadinimą sugrąžino po 75 metų

Po poros metų „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė ir apie dar vieną teisės aktą – miesto valdžios sprendimą suteikti pavadinimus naujoms gatvėms Naujasėdijų Draugijos statybai paruoštuose sklypuose prie kareivinių (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis) į rytus nuo Montės (dabar – Herkaus Manto) gatvės. Taip pat buvo suteikti pavadinimai būsimos gatvėms prie Našlaitynės (teritorija tarp dabartinės Kretingos gatvės ir Šiaurės prospekto).

Tada sugalvotas Klevų gatvės pavadinimas išliko iki šių dienų. Taip pat nutiko ir su Ąžuolų gatve. O Liepų gatvė dabar vadinasi sovietmečiu priskirtu Valstiečių vardu.

Gatvė į šiaurę nuo Montės gatvės buvo pakrikštyta Alksnių taku – sovietmečiu ji tapo Geležinkelio g. dalimi.

Dabartinė Liudo Giros gatvė tuomet buvo pavadinta vokiečių pedagogo, poeto ir rašytojo Ernst Wiechert vardu, o gatvė, prasidėjusi tarp kareivinių ir paskutinio Montės gatvės namo, gavo Wilhelmo Beerbohmo vardą – įamžinant Klaipėdos burmistrą, Muižės dvarininką, žvejybos inspektorių, vėtrungių krikštatėvį, menininką ir mokslininką, rinkusį pamario lietuvių – žvejų, laukininkų – tautosakinę medžiagą.

O gatvei, sujungusiai Alksnių taką ir Beerbohmo gatvę, buvusiai netoli senosios sporto aikštės vakarų pusėje, buvo duotas vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Sudermanno vardas. Ši gatvė pokariu sunyko pastačius gyvenamuosius namus prie Kretingos gatvės.

Vilhelmo Berbomo gatvė sovietmečiu buvo pervadinta į Įgulos ir tokį pavadinimą turėjo iki 2013-ųjų pabaigos, kai buvo sureaguota į teisės aktus, numatančius, jog gatvės turi būti ištisinės ir jų negali kirsti geležinkelis, ar koks nors kitas objektas.

Vilhelm Berbomo gatvė šiomis dienomis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Tuomet miesto Tarybos Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos narys istorikas Vygantas Vareikis pasiūlė daliai Įgulos gatvės, buvusios šalia Klaipėdos universiteto, grąžinti istorinį pavadinimą. Komisija tam pritarė, kaip ir vėliau galutinį sprendimą priėmusi miesto Taryba.

Sveikatos ieškojo Vakaruose

Apie rašytoją, kurios vardu maždaug po keturių dešimtmečių Klaipėdoje irgi bus pavadinta nauja gatvė, tą 1938-ųjų spalį rašė ir kitas miesto leidinys – „Vakarai”.

Jis informavo, kad gydytojų patariama žinoma klaipėdiškė rašytoja Ieva Simonaitytė spalio 21 d. išvyksta gydytis į Šveicariją.

„Vienoje Šveicarijos gydykloje ji išbus keletą mėnesių. Paskutiniuoju laiku šios rašytojos sveikata buvo labai pašlijusi. Gydytojai mano, kad ji turėsianti ilgesni laiką gydytis. Pabuvus kelis mėnesius Šveicarijoje vyks toliau į pietus: Italiją, Ciciliją ir kit.”, – rašė laikraštis.

Žinia, 1897 m. gimusi I. Simonaitytė būdama penkerių metų tapo raiša, nes nepavyko išgydyti kaulų tuberkuliozės.

Laikraščio minimas išvykimas iš Klaipėdos rašytojai tapo lemtingas – čia gyventi ji nebegrįžo. Kraštą aneksavus Vokietijai I. Simonaitytė trumpam apsigyveno Telšiuose.

Ieva Simonaitytė 1939-aisiais Telšiuose. Čia ji palaikė nuoširdžius ryšius su pirmuoju Žemaičių „Alkos“ muziejaus direktoriumi Pranu Geniu (sėdi ratukuose), prisidėjo prie šio muziejaus steigimo. Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotr.

Vėliau rašytoja įsikūrė Kaune, o nuo 1963 m. gyveno Vilniuje, vasarodavo Priekulėje, kur 1961 m. buvo pasistačiusi vasarnamį.

Širdžių ėdikui – belangė

Rašytojų plunksnos vertas turėjo būti lenkas Johann Herzberg, kurį „Vakarai” 1938 m. spalį vadino tarptautiniu aferistu.

Apie tai, kad J. Herzberg Klaipėdos teisėsaugininkams buvo perduotas Latvijos kolegų laikraštis pranešė dar tų metų rugpjūtį, o spalį jau aprašė šio veikėjo bylos nagrinėjimą Valsčiaus teisme.

„Šis aferistas vedybų tikslu apgavo kelias klaipėdiškes paneles ir išviliojo iš jų nemažas sumas pinigų. Taip pat jam vienas busimasis uošvis nupirko ir automobilį. Drauge su automobiliu jis ir buvo pristatytas Klaipėdos krašto teismo organams. Teismo organai pradėjo aiškinti to aferisto „nuveiktus darbus“ ir išaiškino jų visą virtinę”, – rašė laikraštis.

Pasak jo, pasiklausyti teismo proceso prisirinko pilnutėlė salė žmonių, tarpe kurių daugiausia moteriškos lyties. Bylą sekė ir nemažai spaudos atstovų.

„Į kaltinamųjų suolą iš kalėjimo atveda elegantiškai apsirengusį, žemo ūgio, pagyvenusio amžiaus ir kiek žydiškos išvaizdos pilietį. Tai ir yra tas garsusis Johann Herzberg, arba, kaip jį jau spėjo pavadinti „širdžių ėdikas”. Į kaltinamųjų suolą įžengia su išdidžiai pakelta galva ir jos per visą bylos nagrinėjimu laiką nenuleidžia”, – proceso detalėmis dalinosi „Vakarai”.

Žydiškos išvaizdos pilietis buvo kaltinamas tuo, kad pasivadinęs inžinieriumi Anton Horn nuo 1938 m. vasario iki rugpjūčio pabaigos apgaudinėdavo vietinės paneles. Vedybų tikslu susipažindavo skelbdamasis laikraščiuose. Į jo skelbimus atsiliepdavo nemažas skaičius norinčių ištekėti, bet „širdžių ėdikas” pasirinkdavo tokią, iš kurios galėdavo išvilioti pinigų.

„Jam čia Klaipėdos krašte savo darbelius varyti buvo lengva, nes niekam ir į galvą negalėjo ateiti, kad tai yrą plačiai žinomas ir daugelio valstybių ieškomas aferistas”, – rašė laikraštis.

Pirmos aferisto sužieduotuvės įvyko su Scharlote Hera kovą, o balandį Velykoms jis jau susižiedavo su panele Glat. Iš pirmosios išviliojo 4 500 litų, o iš antros 4541 Lt ir automobilį. Pinigai, sakėsi, jam reikalingi įvykdyti sutartims, kurias yra sudaręs Šiauliuose ir Rygoje, „aerodromams statyti”. Automobilį jam būsimas uošvis pats nupirko, nes nenorėjo, kad jo busimasis žentas vaikščiotų pėsčias ar važinėtų traukiniais. Tuo labiau žentui automobilis buvo reikalingas, kad dažnai išvykdavo su reikalais.

„O tie reikalai buvo tokie: nuvykti pas kitą sužieduotinę. Vieną kartą jis jau nebegalėjo vykti, nes buvo sudaužęs mašiną, o mašinos pataisymui buvo reikalinga sumokėti 1690 litų. Tuos pinigus sumokėjo būsimasis uošvis ir dar pridėjo 50 litų benzinui. Nusipirkęs benzino „žentas“ išdūmė pas kitą sužieduotinę ir ten kiek pabuvęs su automobiliu išvažiavo į Rygą. Rygoje jį areštavo, nes išvykus paaiškėjo jo nešvarūs darbeliai”, – istoriją aprašė „Vakarai”.

Paaiškėjo, kad J. Herzberg į Klaipėdos kraštą atvyko su padirbtu Čekoslovakijos pasu Anton Horny vardu. Teisme jis aiškinosi, kad pasą pirkęs už 5 000 kronų.

Liudydamas teise J. Herzberg tvirtino į Rygą vykęs, nes ten turėjo dar vieną sužieduotinę – panelę Lokovič. O Latvijos sostinėje pas tokį Ąnkupp esą liko ir klaipėdiečių merginų pinigai, kuriuos jis paskolino minėtajam veikėjui, nors jokio kvito ar vekselio neturėjo.

Teisme buvo pagarsinta ir visa J. Herzberg biografija: baustas yra lygiai 20 kartų, pirmą kartą dar 1909-aisiais, būdamas 19 metų amžiaus už paprastą apgavystę; buvo vedęs, bet 1923 metais persiskyrė; iš 47 savo nugyventų metų jau pusę buvo atsėdėjęs kalėjimuose; paskutini kartą iš kalėjimo buvo išėjęs 1936 m. vasarį; stambiausią nusikaltimą padarė Čekoslovakijoje, kur prisipiršęs prie vienos turtingos karininko našlės išviliojo iš jos 130 000 kronų; Dancige su Lenkijos aviacijos karininko uniforma, nukabinėta įvairiais ordenais, garbės ir kitais pasižymėjimo ženklais, užsirekomendavo kaipo didžiojo karo dalyvis ir užkariavo pasiturinčių panelių širdis bei išviliojo nemažas sumas pinigų; į Klaipėdą atvyko iš Prancūzijos.

Valstybės gynėjas už padarytas apgavystes prašė teismo J. Herzberg nubausti 4 metais ir 5 mėnesiais paprasto kalėjimo bei 10 metų atimti pilietines teises. Teismas šį tarptautinį aferistą nubaudė 5 metais ir 6 savaitėm paprasto kalėjimo bei 10 metų atėmė pilietines teises.

„- Ar sutinki su sprendimu? – klausia teisėjas.

– Ne, – vienintelį žodį ištarė nubaustasai ir vėl išdidžiai iškėlęs galvą apleido kaltinamųjų suolą”, – teismo proceso aprašymą dialogu baigė „Vakarai”.

Pastatas su iki tol nematytais sprendimais

Sugebantieji prasimanyti tiek pinigų, kaip minėtasis širdžių ėdikas, 1937-aisiais tikriausiai su nekantrumu laukė, kaip gi iš vidaus atrodys Nauji miesto taupomosios kasos rūmai – tą spalį „Vakarai” pranešė, kad Prezidento Smetonos alėjos (dabar – Liepų gatvė), Liepojos (dabar – Herkaus Manto) ir Žardžių (dabar – Vytauto) gatvių kampe diena po dienos vis į viršų stiebiasi naujas didžiulis pastatas, kurio dalį buvo numatyti skirti ir Miesto įmonių reikalams.

Būsimų statybų vietoje stovėjusį XIX a. vidurio namą anksčiau valdė Klaipėdos pirklių Muttray šeimai, o miestas jį įsigijo 1926-aisiais. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Šis pastatas iš Liepojos gatvės turės fronto 52 m, iš Žardžių — 41 ir iš Prezidento Smetonos — 17,5 m. Aukščio bus 13,50 m. Namas bus dviejų aukštų ir pastogės”, – rašė laikraštis.

Rūsyje, anot jo, buvo numatyta įrengti seifus ir drabužinę. Čia turėjo atsirasti pirmoji Klaipėdoje priešdujinė ir priešlėktuvinė slėptuvė.

„Tokiai slėptuvei reikalingos labai stiprios lubos, sienos, specialios durys. Tai miesto statybos įstaiga ruošia pirmą kartą”, – informavo „Vakarai”.

Įėjimas į Taupomąją kasą buvo numatytas iš Liepojos ir Žardžių gatvių kampo. Ant centrines duris turėjusias puošti kolonas buvo numatyta pastatyti žvejo, amatininko statulas.

„Tik įėjus, bus didelis prieškambaris. Čia pat bus centrinė kasų salė, biurai, direktoriaus kabinetas. Vieni laiptai eis žemyn į rūsį – į seifus, kiti gi į pirmą aukštą, kur bus posėdžių salė ir kai kurie biurai”, – rašė laikraštis.

Parterį iš Prezidento Smetonos alėjos pusės buvo numatyta skirti Miesto įmonėms.

„Čia bus įrengta lyg nuolatinė paroda dujų ir elektros įrenginių, įvairių moderniškiausių tos rūšies preparatų ir virtuvės reikmenų. Tam reikalui bus didžiulės vitrynos, vakarais gausiai apšviestos reklamine šviesa. Viduje bus patalpa, kur bus demonstruojama dujinis ir elektrinis virimas. Be to, Prezidento Smetonos alėjos pusele bus prie pastato pastogė publikai nuo lietaus ir darganų pasislėpti. Toks įrengimas bus pirmas Klaipėdoje”, – naujoves pristatė laikraštis.

Pirmam ir antram aukšte buvo numatyti 4, 5 ir 6 kambarių butai, pastogėje – kiek mažesni.

Pastatą suprojektavo miesto patarėjas architektas Paulis Giesingas ir architektas Karlas Baxmann. Mūro ir staliaus darbus vykdė rangovas Domscheit.

kitapus.lt nuotr.

„Darbus prižiūrįs arch. Karlas Baxmann nusiskundė mūrininkų stoka. Jei tokiu tempu eisiąs darbas, tai statyba galinti nusitęsti iki kitų metų rudens. Šiuo laiku prie statybos dirbą 40 darbininkų. Dabar jau statyba gerokai pasistūmėjusi priekin. Greit bus parterio sienos baigtos statyti. Ilgiausiai, berods, užtruko pamatų ir rūsio statyba. Tie darbai vasarą pradėti tęsėsi per visą rudenį”, – rašė „Vakarai”.

Architektūros istoriko Jono Tatorio teigimu, šios statybos miesto lėšomis buvo vykdomos vietoje anksčiau čia stovėjusio nedidelio gyvenamojo namo ir sandėlio.

„Statinio architektūroje susipynusios naujos ir retrospektyvinės tendencijos. Dalis pastato (iš Liepų gatvės pusės) be pirmojo aukšto, pakelta ant kvadratinių iš klinkerinių plytų išmūrytų stulpų, kad galėtų praeiti pėstieji; taigi iš dalies įgyvendinta prancūzų architekto Le Korbiuzjė idėja – „namas ant stulpų”. Plytiniai laiptuoti frontonai ir po jaus išmūryti reljefiniai rombiški elementai perimti iš šiaurietiškosios gotikos. Galbūt architektas ieškojo medžiagų ir spalvų ryšio su kitais neogotikiniais miesto pastatais, o gal norėjo pabrėžti statinio „vokiškumą”. Virš fronoto, centre, pritvirtintas metalinis ažūrinis stilizuotas Klaipėdos herbas. Nors stokodamas stilistinės vienovės, taupomosios kasos pastatas originalus, proporcingas, pabrėžia kvartalo kampus. Be to, kompoziciniu požiūriu jis atsvėrė kitoje Liepų gatvės pusėje stovėjusį išvaizdų namą su kino teatru ir kitoje Herkaus Manto gatvės pusėje – Zyberto leidyklos ir spaustuvės kompleksą (leidyklos pastatas per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgriautas, vėliau perstatytas)”, – rašė J. Tatoris.

Virš pasato fronoto, centre, buvo pritvirtintas metalinis ažūrinis stilizuotas Klaipėdos herbasMažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

J. Tatorio minimą būsimų statybų vietoje stovėjusį XIX a. vidurio namą anksčiau valdė Klaipėdos pirklių Muttray šeimai, o miestas jį įsigijo 1926-aisiais.

Prieš pradedant naujojo pastato statybas buvo nukirstas ir šalia jo augęs, anot „Memeler Dampfboot“, 250 metų amžiaus ąžuolas.

Sovietmečiu šiame pastate įsikūrė telefono-telegrafo skyrius bei Žuvies pramonės ministerija, vaistinė, o nepriklausomybės priešaušryje čia įsikūrė laikraščio „Mažoji Lietuva”, vėliau – „Vakarų ekspresas” redakcijos, įsikūrė čia ir Mokesčių inspekcija.

Pokyčiai alaus rinkoje

Prabėgus beveik pusantrų metų po to, kai Kainų tvarkytojas priverstinai nustatė naujas, gerokai mažesnes alaus kainas, aludariai turėjo įgyvendinti dar vieną šios institucijos numatytą naujovę.

„Vakarai” pranešė, kad 1938 m. spalio 22 d. Kainų tvarkytojas išleido naują parėdymą, kuriuo blogesnioji alaus rūšis, vadinamas stalinis alus, visai panaikinama.

„Dabar Lietuvos alaus daryklos bedirbs tik normalini alų su 3,5 laipsnių alkoholio ir 5,3 laipsnių cukrometro ekstrakto, stiprųjį alų su ne mačiau kaip 5 laipsnių alkoholio ir 8,1 cukrometro ekstrakto ir karamelinį alų, kuriam normos nenustatytos. Stiprusis, ir karamelinis alus į butelius gali būti pilstomas tik pačioje darykloje. Stiprusis alus turi būti užkimštas žievės kamščiu. Kad alaus daryklos iš anksto galėtų prisitaikinti prie naujų normų Kainų Tvarkytojas nustatė, kad jos praktiškai pradės veikti nuo Naujų Metų”, – rašė laikraštis.

Tuo pačiu parėdymu buvo pakeistos ir alaus gamybos kontingentų normos. Dėl tokio pakeitimo Klaipėdos alaus bravorai gavo kiek didesnius kontingentus – Klaipėdos akciniam bravorui leista gaminti be ypatingo kontingentinio primokėjimo iki 11,8 (buvo 11,4) % visos Lietuvos gamybos, o Sujungtam spirito ir bravorui Klaipėda – iki 5,5% (buvo 5%).