P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

40-60% atpiginamas alus

Avatar

Martynas Vainorius
2020-05-17


Deja, bet ši antraštė ne apie rytojaus ar artimiausią kelių mėnesių perspektyvą. Čia – apie 1937 m. gegužę Kainų tvarkytojo priimtą sprendimą, privalomą ir Klaipėdos krašte, kurio alaus daryklos dalyvavo šio gėrimo mėgėjus skriaudusio sindikato veikloje.

Šioje ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas“ dalyje bus papasakota ir dar apie keletą tuo metu įsigaliojusių teisės aktų bei kitus išskirtinius gegužės mėnesių įvykius.

1924 m. susikūrusi „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“ skelbėsi pagerinsianti alaus kokybę, nustatysianti „normalias“ kainas vartotojui ir pašalinsianti „nesveiką konkurenciją“, tačiau dėl jos veiksmų alus tik nuolat brango. Nuotraukoje – 1929-ųjų pavasaris. Du jauni vyrai bare prie stalo geria Šateikių alaus daryklos, kuri nepriklausė sindikatui, alų. Kretingos muziejaus nuotr.
Pažadėjo ministrą, bet taip ir nedavė

Praėjus mėnesiui po 1923-iųjų įvykdytos sukilimo operacijos, vasario 17 d. Ambasadorių konferencijai perdavė Klaipėdą valdyti Lietuvai, tačiau dar daugiau nei metus truko kova tarptautinėje diplomatinėje arenoje dėl to, kaip kraštas turės būti valdomas.

Prabėgus beveik trims mėnesiams nuo krašto perdavimo „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ gegužės 11 d. „Ipatingoje laidoje“ informavo, kad „gegužės 7 dieną Ministeris Pirmininkas E. Galvanauskas pareiškė susirinkusiems Klaipėdos Krašto Valdžios ir gyventojų atstovams štai ką: Gerbiamieji Mažosios Lietuvos Atstovai! Lietuvos Respublikos Steigiamasis Seimas savo rezoliucijoj 1921 m. lapkričio mėn. 11 d pareiškė suverenę Lietuvos valią teikti Klaipėdos Kraštui, susijungus jam su kitomis Lietuvos žemėmis, autonominį savo reikalų tvarkymą Lietuvos Respublikoje. Vaduodamasis taja Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliucija, ir Atsižvelgdamas į esamąją Klaipėdos Krašto padėtį, ligi bus pasirašyta atatinkama konvencija su Svarbiausiomis Aliantų Valstybėmis, skelbiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu šiuos laikinius Klaipėdos Krašto autonomijos nustatymus, kuriuos Lietuvos Vyriausybė laikys savo pareiga vykdyti nuo šios dienos“.

Pagal minėtuosius „nustatymus“ Klaipėdos kraštui buvo suteikta autonomija, o jame Vyriausybei atstovauja Respublikos prezidento skiriamas gubernatorius.

Įstatymų leidžiamoji galia suteikta Seimeliui, renkamam trejiems metams – jame vienas narys turėjo atstovauti 5000 gyventojų. Jis turėjo būti išrenktas per šešis mėnesius vyresnių nei 21 metai Klaipėdos krašto gyventojų.

Vykdomoji valdžia suteikta iš septynių narių sudarytai direktorijai, kuriuos ir pirmininką skiria šalies prezidentas. Krašto įstaigų kompetencijai priskirta valsčių ir apskričių administracija; kulto reikalai; švietimas; „viešoji pagalba ir hygiena, skaitant ir gyvulių priežiūros reglamentaciją“; „socialė apsauga (darbo globojimas, darbininkų teisės ir t.t.)“; vietinės reikšmės geležinkeliai ir plentai; „svetimšalių apsigyvenimo reglamentacija“; vietos policija; „civilių, prekybos ir kriminalių, žemės ūkio ir miškų įstatymų leidimas“; teisingumas; „Klaipėdos Krašte imamieji tiesioginiai ir netiesioginiai mokesniai, išskyrus vartojimo (konsumo) mokesnius“; „priklausomųjų Klaipėdos Kraštui valstybinių turtų valdymas“; „medžių plukdymo ir navigacijos reglamentacija kanalais ir Šišos, Juros, Minijos ir Virvišos upėmis“; krašto prekybos laivų įregistravimas.

Nustatyta, kad lietuvių ir vokiečių kalbos yra lygiateisės ir oficialios. O ateityje Klaipėdos krašto valdininkai parenkami „kiek tat bus galima iš Klaipėdos Krašto gyventojų tarpo“.

„Nustatymuose“ buvo pažadėta, kad „Lietuvos Respublikos Ministerių Kabinetan įeis Ministeris be portfelio Klaipėdos reikalams“, tačiau tai taip ir liko tik pažadu. Ernesto Galvanausko kabinetuose tuo metu buvo žydų reikalų ministrai be portfelio Maksas Soloveičikas, Bernardas Fridmanas, Zimanas Rozenbaumas, jis pats ėjo ir gudų reikalų ministro be portfelio pareigas, o Klaipėdos reikalų ministerio kaip nebuvo, taip neatsirado ir vėliau.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. vasario 20 d. priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Gali būti, kad tai buvo planuojama, bet neįvyko. Matyt, turėtas omeny žmogus, kuris atstovautų Lietuvai Klaipėdos krašte, kaip kad iš pradžių buvo aukštasis įgaliotinis, o vėliau – gubernatoriai. Klaipėdos krašto gubernatoriai nuolat skundėsi, kad Vyriausybėje jie neturi jokios įtakos. Kažkurie individualūs ministrai kažką pažada, o vėliau netesi savo pažadų. Bet ministro statusą gavo tik paskutinis gubernatorius Viktoras Gailius tuo metu, kai situacija Lietuvai jau visai slydo iš rankų“, – šią situaciją paaiškino istorikas, profesorius Vasilijus Safronovas.

Istorikas Algirdas Antanas Gliožaitis Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad Laikinasis statutas ne daug kuo skyrėsi nuo to, kuris tapo susiderėtos konvencijos dalimi. Tarp esminių skirtumų jis mini tai, kad 1924-1939 m. Direktorijos pirmininką skirdavo jau ne Lietuvos prezidentas, bet krašto gubernatorius, Direktorijos sudėtis sumažinta nuo 7 iki 4 narių.

Už agitaciją emigruoti – belangė

Tie, kuriems nepatiko Laikinojo statuto ar konvencijos nustatyta tvarka, buvo laisvi emigruoti. Tačiau 1927 m. gegužės 19 d. „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ Klaipėdos krašto komendantas pulkininkas Raimundas Liormanas, „pasiremdamas Įpatingų Valstybės Apsaugos Įstatų 9 paragrafu” paskelbė Klaipėdos krašto gyventojams, kad „agituoti ir įkalbinėti piliečius emigruoti į kitas šalis draudžiama“.

Nepaisantiems tokio draudimo grėsė bauda iki 5000 litų arba 3 mėnesių kalėjimas arba ištrėmimas.

O įkalbėtieji ar patys savarankiškai apsisprendę emigruoti turėjo pasiimti su savimi gana storas pinigines. „Klaipėdos žinios“ dar 1924 m. gegužę informavo, kiek kainuoja kelionė iš Klaipėdos į Angliją „United Baltic Corporation Ltd.” laivu „Baltara”.

„Plaukiant iš Klaipėdos į Londoną reikia mokėti III klasės; 9 sv. sterl. II klasės: 10 1/2s sv., I kl. 15 sv. Litais tai išeina nuo 360-675 l. Laivas iš Klaipėdos plaukia pirma į Liepoją, iš čia tada stačiai, niekur nebeužsukdamas į Londoną. Į minėtą taksą įeina visi valgiai 4-5 dienoms, nes tiek ilgai kelionė tęsiasi. Važiuojant iš Klaipėdos geležinkeliu bilietas iki Londono kainoja apie 300 L III ir apie 400 L II kl. Geležinkeliu kelionė trunka maždaug dvi dienas“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Iš Klaipėdos į Londoną tarpukariu plukdžiusio laivo „Baltara” nuotrauka yra atsidūrusi ir ant dėlionės, kurią galima įsigyti už 33,5 euro. Laivas sudužo 1929-ųjų sausį išplaukdamas iš Gdansko, Vyslos žiotyse, bet aukų buvo išvengta. prints-online.com nuotr.

Žinant, kad prabėgus 14 metų, 1938-ųjų pradžioje, Klaipėdoje vienam asmeniui pragyvenimas vieną mėnesį vidutiniškai kainavo 87,5 Lt, o statybų darbininkai tuo metu Klaipėdos mieste per valandą uždirbdavo 1,23 Lt, meisteriai – 1,8 Lt, galima lengviau susidaryti vaizdą, apie tai, kiek reikėjo paarti dėl tokio bilieto į vieną pusę.

Vitalija Kasperavičiūtė savo daktaro disertacijoje „Lietuvos emigracinė politika 1918-1940 m.” nemini, kad Čekoslovakija buvo tarp populiariausių tarpukario emigracijos krypčių, tad tikriausiai galima dedukciškai pasamprotauti, kad tikriausiai ne dėl klaipėdiečių „importavimo“ Klaipėdoje 1925 m. gegužės 13 d. 12 val. banko direktoriaus ir garbės konsulo p. Martyno Reišio bute Simano Dacho g. 4 (dabar – Simono Daukanto g.) buvo iškilmingai atidarytas Čekoslovakijos konsulatas.

„Iš Kauno atvykęs Čekoslovakijos konsulas p. prof. Jar Galia atliko konsulato atidarymo akta, įteikiamas naujajam konsului p. M. Reišiui Čekoslovakijos Respublikos Prezidento p. Masaryko š. m. 2. 26 d. išduotą garbės konsulo patentą ir Lietuvos Respublikos Prezidento p. Stulginskio š .m. 4. 7 d. suteiktą ekzekvatūrą, o taip pat pavesdamas konsulato antspaudus ir Čekoslovakijos respublikos vėliavą. P. Galia paakino naują konsulą stiprinti Čekoslovakijos prekybos santykius ir bendrą darbą ūkio srity su Klaipėdos kraštu, į ką p. Reišys žadėjo dar ir prie bendra čekoslovakų ir lietuvių tautų suartinimo prisidėti. Pasirašius p. Reišiui garbės konsulo įžadą, paskambinti abiejų tautų himnai ir abu konsulu reiškė vienas antro tautai ir valstybei geriausių linkėjimų“, – iškilmes aprašė „Klaipėdos žinios“.

M. Reišys Čekoslovakijos konsulu Klaipėdoje buvo iki pat krašto atplėšimo 1939-ųjų kovą. Tada jis persikėlė gyventi į Kauną. Antrojo pasaulinio karo metais nacistinių valdžios organų buvo suimtas ir 1943–1944 m. kalintas Klaipėdos kalėjime. Išleistas iš įkalinimo įstaigos artėjant frontui, nusprendė trauktis į Vakarus, apsigyveno Vakarų Berlyne, vėliau pervažiavo į kurortinį Bad Reinchall miestelį šalies pietuose, kur ir mirė 1955 m. rugsėjo 12 d.

Uostas – direkcijai

Tą pačią dieną, kai buvo atidarytas Čekoslovakijos konsulatas, Klaipėdoje buvo ir dar vienas svarbus įvykis – Klaipėdos uostas galutinai perduotas direkcijai.

„Klaipėdos uosto perdavimo aktas Uosto Direkcijai įvyko. Kiek girdėti, gegužės 13 d. 5 val. po pietų Uosto Direkcijos name Biržos gatvė — einant Genevos Konvencijos apie Klaipėdos kraštą, III skyriumi – „Klaipėdos Uostas”. Šiam tikslui gegužės 13 d. iš ryto atvyko iš Kauno Centro Vyriausybės paskirtoji perdavimo komisija, susidedanti iš departamento direktoriaus p. Skardinskio. p. Šimoliūno ir p. Šulco. Ši komisija jau praeitą savaitę dvi dienas buvo Klaipėdoj sąryšy su uosto perdavimo klausimais ir nustatė uosto esančius įrenginius, inventorių, įrankius ir t t.“, – informavo „Klaipėdos žinios“.

Sudėtinė 1924 m. gegužės 8 d. pasirašytos Klaipėdos krašto konvencijos, kurioje buvo numatytos jo valdymo sąlygos, dalimi buvo ir Klaipėdos uosto statutas. Pagal jį Lietuvos vyriausybė apsiėmė išlaikyti ir vystyti uostą, o jo valdymui buvo suformuota trims metams skiriama trijų asmenų Uosto direkcija. Vieną skirdavo Lietuvos vyriausybė, kitą – Klaipėdos direktoriją, trečią, kuriam priklausė diplomatinės privilegijos – Tautų sąjungos susisiekimo ir tranzito komisijos pirmininkas (pastarasis narys negalėjo būti Nemuno kranto valstybės pilietis).

Žiemos uostas trečiajame dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Nuo šio laiko Uosto Direkcija yra atsakominga Uosto valdyme, šeimininkavime, palaikyme ir sulig Konvencijos Klaipėdos uosto, kaipo turinčio tarptautinio intereso, išplėtime“, – rašė „Klaipėdos žinios“.

Kartu laikraštis informavo, kad Tautų Sąjungos paskirtasis Uosto direkcijos narys norvegas Yngvar Kjelstrup išvyko į Oslą atsikraustyti po 10 dienų į Klaipėdą su visa savo šeimyna, kuri iki tol buvo pasilikusi Norvegijos sostinėje.

Paminklui rinko aukas

Tų pačią 1925-ųjų gegužę „Klaipėdos žinios“ paskelbė ir dailininko, Lietuvai pagražinti draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininko Adomo Brako kreipimąsi „Norime puošti už laisvę žuvusiųjų kapą!“

Jame vienu pirmųjų XX a. lietuviškos spaudos iliustratoriumi laikomas A. Brakas informavo, kad žiemos viduryje jau padėtas pamatas paminklui, „kurs turės už laisvę žuvusiųjų kapą pagražinti“.

„Akmens ir cemento darbai atlikti. Pavasariui išaušus, jau ir gėlių pasodinta. Reikia dar geležini grandini tarp akmeninių stiebų nutiesti, reikia ant stiebų atatinkamų pagražinimų uždėti. Visa tai, kas atlikta ir kas dar atliktina, reikalinga piniginių išlaidų. Tikimės, nė vienas neatsisakys sulyg savo išgalės suteikti ar didesnę ar mažesnę auką. Aukas rinkti įgaliojami Klaipėdos žvalgai-skautai, išduodami Liet. Pagražinti Draugijos kvitus. Galima pinigus ir tiesiog įnešti Liet. Pagražinti Draugijos sąskaiton Tautiniam Lietuvių Banke, Klaipėdoje, Liepojaus gatvėj 20 Nr.“, – rašė A. Brakas, kuriam buvo lemta mirti 1952-aisiais sovietiniame lageryje po 11 jame praleistų metų.

Buvusiomis kapinėmis, Skulptūrų parku dabar besirūpinančio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pateikiamoje informacijoje rašoma, kad paminklas buvo pastatytas jau tais pačiais 1925-aisias Direktorijos pirmininko Martyno Reizgio rūpesčiu. A. Brakas obelisku pavertė granitinį Vokietijos ir Rusijos sienos ženklą, ilgus metus stovėjusį prie pat jūros tarp Nemirsetos ir Palangos, ir iškaldino jame užrašą „Už laisvę žuvusiems 1923 m.“.

Iškilmės prie 1923 m. žuvusių savanorių kapo. Kalbą sako dr. Vilius Gaigalaitis. Paminklas buvo pastatytas 1925 m. rugsėjo 27 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Remiantis Jono Tatorio mokslinių tyrimų studija „1923 m. sukilėlių paminklas Klaipėdoje“ buvo nustatytos žuvusiųjų pavardės ir iškaltos akmeninėje lentoje, pridėtoje prie obelisko. Remiantis J. Tatoriu, galima teigti, jog 1923 m. sausio 20 d. Klaipėdos kapinėse, bendrame kape palaidoti trys šauliai: F. Lukšys, J. Pleštys, A. Ubavičius. Vasario 8 d. ten pat palaidotas nežinomas karys sukilėlis, o vasario 22 d. – savanoris sukilėlis, Amerikos lietuvis A. Martus. Apie 1926 m. A. Ubavičiaus palaikai buvo perkelti į Tirkšlius. Manoma, kad 1935 m., paminklo aikštelės gale, buvo palaidotas sukilimo dalyvis šaulys V. Šaulinskis (g. 1893 m.).

„Dar neseniai jis rodęs sieną tarp suskaldytų Lietuvos dalių ir skelbė galybę dviejų didžiųjų valstybių. Tiems, kurie tą sieną sulaužė ir savo gyvybes padėjo, jis dabar skelbia amžiną pagarbą”, – taip 1936 m. liepą moksleivių stovyklos Giruliuose dalyviams, apsilankiusiems prie šio paminklo jo simbolinę reikšmę aiškino Šaulių rinktinės tarybos narys Jonas Vanagaitis.

Viešas projektinių pasiūlymų pristatymas

A. Brakas 1925-aisiais tikriausiai nerengė viešojo būsimojo paminklo projektinių pasiūlymų pristatymo, tačiau bent jau po dešimtmečio galima surasti akivaizdžių šių nūdienos projektavimo etapo užuomazgų.

1935 m. gegužės 13 d. „Klaipėdos krašto valdžios žiniose“ firma „Alfred Wilson“ pranešė, kad ketina įrengti „cinyką ir liejyklą specialiai pastatytose patalpose ant buvusio Kohlerio plytų dirbtuvės ūkio“.

„Sulig Verslo tvarkos 17 §-fu tatai skelbiama visuomenės žiniai su prašymu galimus protestus pareikšti 14 dienų laikotarpiu Miesto Policijos Valdybai raštu dviejuose eksemploruose, arba protokolan. Nustatytam laikotarpiui praėjus, šiuo reikalu protestai nebegali būti paduodami. Manomos įrengti įmonės aprašymai ir braižiniai protestui paduoti laikotarpiu randasi Miesto Policijos Valdybos 8 kambaryje, kur galima su jais susipažinti. Asmeniškam svarstymui galimu nustatytu laikotarpiu paduotu protestu terminas nustatomas 1935 m. birželio mėn. 4 d. pirm p. 9 val. Svarstymas bus vykdomas Miesto Policijos Valdybos 7 kambaryje. Ten pat kviečiami atvykti. Svarstymas bus vykdomas nežiūrint to, ar užinteresuotieji svarstyme dalyvaus ar ne“, – informavo statybos planų turėjusieji verslininkai.

Uždraudė abortus

Kaip jau buvo minėta, Laikinasis statutas numatė, kad Klaipėdos krašto valdžios kompetencijoje buvo „viešoji pagalba ir hygiena, skaitant ir gyvulių priežiūros reglamentacija“, o nuolatiniame dokumente ši formuluotė liko iš esmės tokia pati: „viešoji sveikata ir pašalpa, įimant veterinarijos reglamentus“.

Tad Klaipėdos krašto seimelis leido įstatymus ir šioje srityje. 1936 m. gegužės 12 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ informavo, jog gubernatorius skelbia Seimelio balandžio mėn. 7 d. priimtą įstatymą Baudžiamojo įstatymo Knygai pakeisti.

Šiuo įstatymu buvo numatyta, kad „nėščia, kuri sąmoningai savo vaisių motinos kūne arba abortu nužudo arba nužudymą kitam leidžia, baudžiama kalėjimu iki dvieju metų“, o „kitas, kuris sąmoningai nužudo vaisiu motinos kūne arba abortu, baudžiamas kalėjimu“.

Aborto atlikimas be nėščios sutikimo „arba iš verslo“ irgi garantavo belangę.

„Taip pat yra baudžiamas tas, kas iš verslo nėščiai parūpina priemonę arba įrankį vaisiaus abortui padaryti. Jeigu yra švelninančiu aplinkybių, tai baudžiama nemažiau kaip trijų mėnesiu kalėjimo bausme“, – numatė įstatymas.

Abortai juo buvo leistini tik tais atvejais, jei be jo motinos gyvybei grėsė pavojus arba „dėl turimos ligos pablogėjimo reikia skaitytis su mirtimi pirm laiko arba nuolatiniu sunkiu ligūstumu ir gyvybei pavojus arba nuolatinis sunkus ligustumas negalima pašalinti kita priemone“.

Miglė Mataitytė darbe „Abortų problema Lietuvoje 1919–1940 metais: tarp teisės ir moralės“ rašo, kad iki 1935 m. baudžiamajame statute buvo numatyta, kad už visus dirbtinius abortus turi būti baudžiama. 1935 m. priimtu įstatymu legalus dirbtinis nėštumo nutraukimas buvo galimas tik tada, jeigu moters gyvybei grėsė pavojus arba ji tapo nusikaltimo auka.

Rokiškio ligoninės kūdikių skyriaus palata. XX a. 4 deš. Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

Lietuvos baudžiamajame statute buvo numatyta, kad „motina, kuri nusikalto padariusi galą savo gemalui yra baudžiama kalėti grasos kalėjime ne ilgiau kaip trejus metus“, o „kas nusikalto padaręs galą nėščios moters gemalui, tas baudžiamas kalėti grasos kalėjime”.

„Jei gemalui galą padarė gydytojas arba priėmėja, tai teismui leidžiama uždrausti kaltininkui praktikuoti per laikotarpį nuo vienerių ligi penkerių metų ir sprendimas paskelbti spaudoj. Jei gemalui galas yra padarytas be pačios nėščios moters sutikimo, tai kaltininkas baudžiamas kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ne ilgiau kaip aštuonerius metus“, – numatė tuometinė lietuviškoji baudžiamoji teisė.

„Teisininkas Vladimiras Stankevičius dar 1925 m. savo knygoje nurodė, kad BS redakcinės komisijos paaiškinimas panaikina baudžiamąją atsakomybę, jeigu abortas daromas siekiant išgelbėti moters gyvybę”, – rašė M. Mataitytė.

1934 m. baudžiamojo statuto sudarytojai jau irgi buvo pateikę komentarą, jog nusikaltimu nelaikomas dirbtinai padarytas abortas, kuriuo siekiama išgelbėti motinos gyvybę.

„Pokytis oficialiajame teisiniame diskurse abortų reglamentavimo klausimu matomas tik nuo 1935 m., Respublikos Prezidento vardu paskelbus Medicinos gydytojų praktikos įstatymą. Čia atsiranda objektyvios medicininės indikacijos, kuriomis remiantis galima legaliai nutraukti nėštumą. Įstatymo III skyriaus 10 punkte nurodyta: „Gydytojas gali tik viešojoje ligoninėje nutraukti nėštumą 1) kai moteris smurtu išgėdinta, 2) kai moteris pristato dviejų gydytojų vienas jų turi būti valstybės tarnautojas, liudijimus apie būtiną reikalą nutraukti nėštumą”, – rašė M. Mataitytė.

Kiaulėms – elektra, darbininkams – bananai

Ko gero, vadovaudamasis minėtąja „gyvulių priežiūros reglamentacija“ arba veterinarijos reglamentais bendrovės „Maisto” Klaipėdos skyrius pradėjo taikyti naujovę – skersti kiaules elektros pagalba. Apie tai 1937 m. gegužės 15 d. informavo „Darbininkų balsas“.

„Kiaulės galva, ties ausimis, suimama elektrinėmis replėmis, paspaudžiamas jungiklis, ir gyvulys krenta visiškai apsvaigintas. Po to kiaulė tam tikru aparatu iškeliama ir paduriama po kaklu kraujui nuleisti“, – informavo laikraštis.

Ar tokia procedūra pasiųsti kiaules į jų rojų yra gerokai humaniškesnė nei iki tol naudota, proletariato švietimu užsiėmęs laikraštis neinformavo, tačiau po metų jis jau konstatavo, kad policijos darbo įpročiai nelabai keičiasi ir ji galėtų elgtis gerokai humaniškiau.

Klaipėdos AB „Maistas“ skerdyklos skyrius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Gegužės 4 d. apie 19 val. ties Gulbiu g-vės kampu tarp savęs susikivirčija du darbininkai. Atvykusi krašto policija pareikalavo dokumentu, kurių vienas neturėjo. Policija iššaukė mašiną ir norėjo asmenį, neturintį dokumentu, nusigabenti į komisariatą. Šis pasipriešino. Tada krašto policija jį labai skaudžiai guminėmis lazdomis sumušė ir nusilpusį nusigabeno drauge. Rodosi, Klaipėdos mieste policijos rezervai padidinti, todėl vargu ar būtu reikalo taip žiauriai elgtis, kai galima pasišaukti daugiau policininku ir norimą suimti asmenį be jokių daužymu suimti“, – rašė „Darbininkų balsas“.

Prie valstiečių to nesulauksi…

Visgi tiek darbininkams, tiek ir kitų klasių atstovams baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui buvo ir džiaugsmo. 1937 m. gegužės 12 d. „Vakarų“ antraštė skelbė: „40—60%, atpiginamas alus. Atpiginimas veikia nuo gegužės 16 d. Griežtos bausmės kainų nesilaikantiems”.

Laikraštis informavo, kad Kainų tvarkytojas nustatė alaus kalnas ir nuo gegužės 16 d. būtent pagal jas turi būti pardavinėjamas alus. Pavyzdžiui, „išsineštinai iš visų maisto dalykų parduotuvių, restoranų, alinių, barų ir kt.“ stalinio alaus butelis turėjo kainuoti 32 ct. (buvo 50-65 ct), pilzeno alaus butelis – 40 ct (buvo 65-75 ct.), stipraus alaus (Porterio, Kunigaikščių ir kt.) – 60 ct ir t.t.

Taip pat buvo nustatyta, kokios turi būti kainos „išgertinai II ir III rūšies restoranuose, traktieriuose, alinėse, baruose, klubų bufetuose, valgyklose, skaitant su patarnavimu“, „išgertinai kavinėse, teatrų bufetuose, kurortų ir sezoninių vietovių bufetuose, garlaivių, geležinkelio stočių III kl., autobusų stočių ir aerodromų bufetuose“ ar parduodant didmena. Tamsus alus turėjo būti parduodamas tomis pat kainomis, kaip ir šviesus alus, žiūrint tik kurią rūšį jis atitinka (Kretingos muziejaus nuotraukoje – Alekso Smilgio alaus baras Salantuose).

„Be abejojimo, tai radikalus kainos sumažinimas. Kadangi alaus suvartosimas žymiausia dalimi priklauso nuo jo kainos tai, reikia manyti, kad delei tokio žymaus kainų sumažinimo suvartojimas turės keleriopai padidėti. Vartotojai jau seniai laukė alaus atpiginimo. Kartu su kainų sumažinimu Kainų Tvarkytojas nustatė ir alaus standartus. Alaus standartų tikslas yra pakelti kai kurių alaus daryklų gaminamo alaus kokybę, o taip pat apsidrausti nuo galimo alaus kokybes pabloginimo. Be to, Kainų Tvarkytojas įpareigojo alaus daryklas ir parduotuves aprūpinti normalų alaus pareikalavimą ir įspėjo, kad už įsakymo nevykdymą bus baudžiama ligi 15 000 Lt“, – rašė „Vakarai“.

Kaip susiklostė tokia situacija, kad į alaus rinką taip drastiškai turėjo įsikišti dabartinės Konkurencijos tarybos pirmtakas dr. Vladas Juodeika, yra aprašęs istorikas Gediminas Kulikauskas.

Pasak jo, keturių stambiausių aludarių susivienijimas ilgus metus diktavo kainas ir buvo vienu nemėgstamiausių sindikatų, pavertusių alų retai ragaujamu proginiu gėrimu.

„Caro laikus menantys žmonės dūdavo, kad tada už pramoninės gamybos alų jie mokėdavo kone penkeriopai pigiau. <…> 1924 m. susikūrusi „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“ skelbėsi pagerinsianti alaus kokybę, nustatysianti „normalias“ kainas vartotojui ir pašalinsianti „nesveiką konkurenciją“, tačiau dėl jos veiksmų alus tik nuolat brango“, – rašė G. Kulikauskas.

Anot jo, į sindikatą buvo susivienijusios ir Klaipėdos alaus daryklos, kurioms kompaniją palaikė Kauno „Volf-Engelman“, Šiaulių „Gubernija“ bei Prienų „Goldbergo“ gamyklos.

„Savo konkurentus sindikatas tiesiog nupirkdavo – mokėjo jiems vadinamąsias „kompensacijas už neveikimą“. 1936 m. vasarą tokių „parsidavusių“ alaus sindikato konkurentų buvo 9, o spauda tvirtino, kad jiems „už stovėjimą“ išmokamų metinių honorarų suma siekia šimtus tūkstančių litų. Negana to, atitinkami „honorarai“ buvo mokami it tų užeigų bei restoranų savininkams, kurie įsipareigodavo pardavinėti vien „sindikatinį“ alų“, – rašė G. Kulikauskas.

Pasak istoriko, 1935 m. liepą iš sindikato buvo priversta pasitraukti bankrutuojanti „Gubernija“, kurią už skolas perėmė Lietuvos bankas, bet bravorų sąjunga išliko.

Bravoro darbuotojai prie įrengimų. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotr.

Galiausiai po „alaus pramonės ištyrimo“ 1936 m. vasarą Kainų tvarkytojas dr. Vladas Juodeika pareiškė, kad lietuviškas alus už estišką yra brangenis 105 proc., už latvišką – daugiau nei 100 proc., už vokišką – 78 proc., čekišką – net 150-200 proc. Tačiau dar metus truko V. Juodeiko atsargus elgesys, kol jis galiausiai direktyviniu metodu drastiškai nukirpo alaus kainas.

Tokio sprendimo pasekmės, anot G. Kulikausko, buvo akivaizdžios – aludariai jau po poros mėnesių gamybą padidino 197 proc., gerokai padidėjo ir valstybės pajamos iš akcizo, nors jis buvo sumažintas 23-25 proc. – jau rugpjūtį jo valstybė surinko 128 proc. daugiau nei tuo pačiu laiku prieš metus.

Tačiau Klaipėdoje bent jau pirmosiomis dienomis po sprendimo alaus mėgėjai dar neturėjo kuom džiaugtis.

„Kauno spaudoj skaitome, kad pirmąją alaus nupiginamo dieną ten išgerta 4 kart daugiau alaus ir iki vakaro niekur alaus nebelikę. Džiaugėsi ir Klaipėdos alaus mėgėjai. Kaip nesidžiaugs, išgirdę, kad alus atpiginamas visoje Lietuvoje. Bet gi, štai jau trečia diena, kaip nuo Kauno iki pat Palangos geria 40—60% pigesnį alų, o Klaipėdos „karčauninkai” nuduoda tokios naujienos nė žinoti nežiną. Bent per Sekmines galėjai klausti, kiek nori, visur tebebuvo senosios 200-400% už prieškarines aukštesniąsias kainas. Pažiūrėsim, ar ilgai taip bus?”, – gegužės 18 d. skųstasi „Vakaruose”.

Galiausiai beveik po mėnesio, „Vakarai” pranešė, kad kainų tvarkytojas, „susipažinęs su Klaipėdos krašto alaus daryklų ir alaus prekybininkų ekonomine būkle, atsižvelgė į skirtingas Klaipėdos krašto ūkiškas sąlygas ir dėl to Klaipėdos krašto alaus darykloms ir alaus detalistams nustatė kitokias alaus kainas, negu jos veikia kitoje Lietuvos dalyje”.

Vartotojams naujos kainos turėjo įsigalioti nuo birželio 20 dienos, o prekybininkai iš aludarių naujomis kainomis produkciją turėjo gauti keturiomis dienomis anksčiau.

Laikraštyje taip pat buvo dėstoma, kad abejonės dėl to, kad toks kainų reguliavimas autonominiame krašte esą neturėtų būti vykdomas yra be pagrindo, nes tai – centrinės valdžios kompetencija, juolab kad alus yra akcizinė prekė, o akcizai pagal krašto statutą buvo išimtinai centrinės valdžios prerogatyva.

Kartu „Vakarai” ta proga pasidalino statistika, kad Klaipėdos krašte nepaisant aukštos alaus kainos, „vienas asmuo vidutiniai suvartoja apie 12 l, tuo tarpu kai Didž. Lietuvoje tik apie 2—3 l”. Lietuvos aludarių gildijos tvirtinimu, šiais laikais Lietuvoje vienas gyventojas per metus išgeria per 90 litrų alaus.

Matyt, kai kurie Klaipėdos aludariai visgi buvo nusprendę patampyti kainų tvarkytoją už ūsų – 1937 m. birželio pabaigoje „Darbininkų balsas” informavo, kad už šios institucijos įsakymų nevykdymą nubaustas Klaipėdos akcinis alaus bravoras. Baudos dydžio laikraštis nepaminėjo.

Tostai už Anglijos karalių

Be alaus neapsiėjo ir angliška šventė Klaipėdos uoste. 1937 m. „Vakarai“ aprašė kaip čia buvo paminėta gegužės 12-ąją įvykusi Anglijos karaliaus Jurgio VI karūnacija.

Ekskursija Klaipėdos uoste šalia garlaivio „Baltonia“. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

„Anglijos karaliaus vainikavimo iškilmių proga mūsų uoste esantieji anglų laivai buvo pas puošę vėliavomis. Jų laivuose vyravo džiugi ir šventiška nuotaika. Prieš penktą valandą, ties didžiuoju anglų laivu Baltonia, kuris palaiko nuolatini susisiekimą tarp Londono ir Klaipėdos, susirinko apie 100 uosto darbininkų, kurie sutartinai sušuko griausmingą valio Anglijos karaliaus garbei. Vienas iš susirinkusiųjų pasakė trumpą kalbą, pažymėdamas, kad šiandien mum drauginga Anglija švenčia didelę šventę – šiandien karūnuojamas Anglijos karalius, už kurį ir buvo sušukta daug kartų valio. Laivo Baltonia kapitonas visam „iškilmėse” dalyvavusiųjų būriui užfundijo keletą šimtų bonku alaus. Darbas laive trumpam laikui buvo pertrauktas ir vėl pradėtas, kai darbininkai kuklias vaišes buvo baigę“, – informavo laikraštis.

O po trijų dienų jis jau pranešė, jog „Akcyzo inspekcija, teko nugirsti, surašė Klaipėdos alaus darykloms protokolus už nesilaikymą Kainų Tvarkytojo įsakymų”.


2020-05-17

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Bangų g. 5A (3 aukštas)
Klaipėda, LT-91250
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt