Sąjūdžio aušroje gimusi idėja apie Klaipėdos piliavietės sutvarkymą ir pilies atstatymą nors ir palengva, bet juda realizavimo link. Dabar jau sunku įsivaizduoti, jog Klaipėdos piliavietės teritorija, kuri yra tapusi miesto reprezentacine vieta, buvo uždara gamybinė erdvė, užstatyta sandėliais ir garažais.

„Atvira Klaipėda“ tęsdama projektą „30 Nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“ šįkart pasakoja apie tai, kaip uostamiestis susigrąžino piliavietės teritoriją, kiek užtruko svarstymai, kas galėtų atsirasti istorinėje erdvėje, ką joje dar ketinama sukurti.

Klaipėdos piliavietėje jau baigtas atkūrimo darbų pirmasis etapas: atstatytos rytinė ir šiaurinė kurtinos, restauruoti išlikę bastionai, sutvarkyta aikštė, nustatyti ir pažymėti tikslūs pilies žvaigždės kontūrai.  Martyno Vainoriaus nuotr.

Gyventojai – už pilies atstatymą

Kai 1988 metais Klaipėdoje pradėjo vis garsiau reikštis būsimi sąjūdiečiai, viena esminių jų temų buvo Klaipėdos piliavietė. Nors 1968 metais Klaipėdos piliavietėje buvo pradėti archeologiniai tyrinėjimai, per kuriuos nustatyta, kad buvusios pilies vietoje yra išlikęs kultūrinis sluoksnis su gausiais radiniais, stovėjusių pastatų pamatais, todėl Klaipėdos piliavietė įtraukta į istorijos bei architektūros, archeologijos paminklų sąrašą, realiai visą teritoriją valdė tuometė „Bandomoji laivų remonto įmonė“, todėl joje vyko remontas ir gamyba.

1988 m. liepos 9-10 dienomis Klaipėdoje surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai svarbiausiu uždaviniu laiko Klaipėdos pilies atstatymą ir senųjų gatvėvardžių grąžinimą. Pirmajame Klaipėdos sąjūdiečių leidinyje „Persitvarkymo naujienos“ taip pat daugiausia buvo rašoma apie Klaipėdos piliavietės atstatymo būtinybę.

Klaipėdos piliavietės vaizdas apie 1989-uosius. Albino Stubros (Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvas) nuotr.

Kai 1990 m. kovo 23 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Klaipėdos liaudies deputatų tarybą, vienas pirmųjų susirinkusių politikų sprendimas buvo toks, kad miestas sieks susigrąžinti piliavietę.

„Visi tikėjosi, kad tai įvyks labai greitai. Kovo 23 dieną gavome valdžią, o balandžio 1-ąją jau turėjome būti atgavę piliavietę. Tokių vilčių žmonės turėjo, o paskui priekaištaudavo, kad nevykdome pažadų. Žmonės labai primityviai suprasdavo – jei jau pasakei, tai kitą dieną turi būti padaryta. Tačiau už kiekvieno tokio sakinio būdavo žmonių likimai, todėl klausimo negalėjome forsuoti“, – teigė pirmosios Klaipėdos miesto tarybos, kuri vadinosi Klaipėdos liaudies deputatų taryba, pirmininkas Vytautas Čepas.

Pagrindinė problema, anot jo, buvo ta, kad piliavietės teritorijoje veikė „Bandomoji laivų remonto įmonė“, kurioje dirbo šimtai žmonių, nemažai jų – ir vyresnio amžiaus, kuriems tais laikais susirasti kitą darbą būtų buvę labai sudėtinga.

„Tačiau kažkaip reikėjo pradėti atlaisvinti tuos pamario gabalus, nes juk keista, kad gyvename prie jūros, o prie jos važiuoti reikia 10 kilometrų, nes prieiti prie vandens miesto centre negalima. Su tuomečiu meru Povilu Vasiliausku eidavome į tą laivų remonto įmonę, bandėme kalbėtis su darbuotojais, paaiškinti, kodėl įmonei yra svarbu išsikraustyti. Kaip dabar prisimenu, jog prisirinkdavo pilna salė žmonių, moterys, apsivilkusios darbo kombinezonus, rėkia, kad mes iš jų duoną, pragyvenimo šaltinį norime atimti. O aš sakau, kad mes čia pastatysime kokį centrą ir galėsite visos kasininkėmis dirbti. Tai visko buvo – ir pykomės, ir riejomės, ir geruoju tarėmės“, – prisiminė V. Čepas.

Svajojo apie bokštą

Klaipėdos piliavietės susigrąžinimo klausimas sparčiai pajudėjo į priekį, kai į uostamiestį 1992 metais iš Atkuriamojo Seimo, pasibaigus jo įgaliojimams, sugrįžo buvęs ilgametis Klaipėdos vykdomojo komiteto vadovas Alfonsas Žalys.

„Jis atėjo pas man ir sako: turiu dar sveikatos ir noriu būti naudingas Klaipėdai. O mums reikėjo žmogaus, kuris išmanytų ir tvarkytų Klaipėdos piliavietės reikalus, todėl jį ir įdarbinome, įforminome kaip patarėją ar padėjėją. Per porą metų jis paruošė visą teisinę bazę, jog miestas galėtų perimti piliavietės teritoriją į savo rankas“, – A. Žalio nuopelnus įvertino V. Čepas.

1994 metais Vyriausybė priėmė nutarimą, jog iš Klaipėdos piliavietės „Bandomoji laivų remonto įmonė“, vėliau tapusi „Klaipėdos laivų remontu“, turi išsikelti iki 2009 metų, o ši erdvė turi būti vystoma kaip turizmo ir kultūros centras.

Paklaustas, ar Klaipėdos valdžia turėjo viziją, kaip galėtų būti vystoma Klaipėdos piliavietės teritoriją, kurią taip buvo siekiama atgauti, V. Čepas tvirtino, jog visi tikrai matė ir sutarė, kad reikia pašalinti visus gamybinius pastatus.

„Visokių garažų, pašiūrių, sandėlių, priestatų gausybė buvo pristatyta, toks šabakštynas kaip reikiant buvo. Visiems buvo aišku, kad teritoriją reikia nuo jų apvalyti. Ir visi labai svajojome, kad reikia atstatyti didįjį pilies bokštą. Paskui mane architektai jau paprotino, kad baigtume svaičioti, nes ką su tuo bokštu darysime. Bet pirminis mūsų matymas buvo toks – sutvarkyta aplinka ir bokštas, kuris matosi ir iš Turgaus gatvės. Bėda tais laikais buvo ta, kad žmonės kažko norėjo, bet patys nežinojo, ko nori. Jei būtume pasakę, kad piliavietėje įrengsime restoraną, būtume apkaltinti, kad skatiname tautą prasigerti, jei kokią renginių salę, tada būtų pasipylusios kalbos, kad jų mieste ir taip daug ir visos tuščios stovi, jei muziejų – tai kam jis reikalingas, kas juos lanko. Todėl dabar džiaugiuosi, kad labai palaipsniui išsirutuliojo idėja, kaip sutvarkyti, atgaivinti piliavietę. Ir labai tikiuosi dar nenumirti ir sulaukti pilies atstatymo“, – kalbėjo V. Čepas.

Tarp pasiūlymų – ir kazino

Tai, kad tuometei miesto valdžiai labai rūpėjo atstatyti Klaipėdos pilies didįjį bokštą, rodo faktas, jog 1999 m. įvyko jo atstatymo architektūrinis konkursas, kurį laimėjo architektas Saulius Manomaitis. Jis pasiūlė atstatyti bokštą laikantis senojo bokšto tūrių, aukščio, silueto. Tačiau jo atstatymui naudoti ne tradicinę medžiagą – plytas, o stiklą.

„Paveldosaugininkai buvę pasakę, kad jei norite atkurti objektą, kurio nebėra, turi būti drastiškai parodoma, kad tai yra šių laikų kūrinys. Todėl architektas ir pasirinko stiklą. Bet labai gerai, kad šis projektas nebuvo realizuotas, nes jis būtų užkirtęs kelią tolimesniam piliavietės vystymui, koks yra dabar, o viską būtų reikėję tęsti ta pačia modernumo idėja“, – teigė istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

2002 m. įvyko dar vienas Klaipėdos savivaldybės paskelbtas Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso teritorijos vystymo ir valdymo modelio projektų konkursas. Jį laimėję bendrovės „Uostamiesčio projektai“ autoriai pilies vietoje siūlė palikti ir eksponuoti archeologinį klodą, sunaikintų bastionų menamame tūryje įkurti viešbutį, o S. Manomaičio suprojektuotame bokšte įrengti kazino arba restoraną su ekspozicijos elementais.

„Tai buvo labai drąsus projektas. Kodėl jis netapo realybe? Daugelio architektūrinių konkursų, ypač kai projektuoji tokioje ypatingoje vietoje, idėjos lieka popieriuje, nes jos būna per daug drąsios. Kai su šia teritorija pradėjome dirbti 2005 metais, rengdami jos detalųjį planą, vėliau specialųjį paveldosaugos planą, vis labiau supratome, kokioje ypatingoje vietoje, vertingoje istorinėje žemėje esame. Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad negali švaistytis idėjomis, tampa aišku, kad tokioje teritorijoje reikia elgtis kukliau“, – pabrėžė bendrovės „Uostamiesčio projektas“ vadovė Snieguolė Stripinienė.

Klaipėdos piliavietė 2004 metais. Kęstučio Demerecko nuotr.

Muziejų nusižiūrėjo Švedijoje

2002 metais Klaipėdos piliavietėje įvyko vienas reikšmingiausių įvykių, turėjęs įtakos jos vystymo krypčiai – išlikusioje ir restauruotoje autentiškoje XVII – XVIII a. poternoje, esančioje po princo Frydricho bastionu, rugpjūčio 1-ąją, kai Klaipėda šventė 750 metų jubiliejų, buvo atidarytas Pilies muziejus, kuriame apžvelgiama pilies ir miesto raida.

„Šio muziejaus ištakos siekia gal 1994-1995 metus, kai pačioje piliavietėje susikūrė iniciatyvinė grupė iš architektų, istorikų, politikų, pavyzdžiui, Vytauto Šliogerio ir Alfonso Žalio. Jie pakvietė mane į vieną savo susirinkimų ir paklausė, ką galvoju, nes esą jau laikas pradėti mąstyti apie kažkokio muziejaus piliavietėje atsiradimą. Tada net nebuvo suformuluota, koks tai turi būti muziejus, tik galvojome, kad jis turi būti susijęs su archeologija, istorija. Tad iki muziejaus atsiradimo nemažai vaikščiojau į piliavietę po tą vadinamąją „prachadnają“, nes mano amžiaus žmonės žino, kad patekti į Klaipėdos piliavietę buvo galima tik pro specialų įėjimą, turint leidimą.

Labai gerai nutiko, kad kažkuriais metais man pasisekė dalyvauti Italijoje vykusiame pasauliniame archeologų kongrese, kuriame susipažinau su švedais, Stokholmo istorijos muziejaus direktoriumi ir vienu iš archeologų. Jie pakvietė mane į Stokholmą stažuotei, ten praleidau apie mėnesį ir tada susiformulavo idėja, koks muziejus gali būti piliavietėje, nes man labai patiko Stokholmo viduramžių muziejus. Pats užėjau ant kelio, pradėjau pasakoti kolegoms ir nusprendėme įkurti panašų muziejų. Jis ir buvo atidarytas Fridrycho poternoje 2002 metais“, – pasakojo J. Genys.

Ši poterna ir nedidelis gabalėlis šiaurės rytinio piliavietės kampo jau anksčiau buvo perduota miestui, tad Klaipėdos valdžios iniciatyva poterna buvo pamažu restauruota dar iki muziejaus atidarymo.

„Toje poternoje buvo įrengtos pertvaros, nes ji buvo skirta slėptis nuo atominio karo, sovietmečiu visokių kitokių nesąmonių buvo pridirbta. Teko pertvaras išardyti, numušti tinką. Pamažu susitvarkėme, įrengėme ekspoziciją. Gerai pamenu muziejaus atidarymą. Stovime prie poternos, o aplink vien sandėliai. Labai liūdnai viskas atrodė palyginti su tuo, ką dabar turime. Dabar tik džiaugtis galime ir niekas jau nebepatikės, kad piliavietėje reikėjo daugiau nei 20 pastatų nugriauti, išardyti geležinkelio bėgius, išvežti cementą, betoną. O atidaryto muziejaus ekspozicija žmonėms buvo tokia įdomi, srautai buvo tokie milžiniški, kad reikėjo saugoti, kad jos nenugriautų. Muziejaus atidarymas tikrai buvo pozityvus žingsnis į priekį, tikint, kad piliavietė bus sutvarkyta“, – pabrėžė J. Genys.

Ateitį sprendė darbo grupė

Nors piliavietėje ir buvo atidarytas Pilies muziejus, Klaipėdos nesibaigė svarstymai, kaip ši teritorija turi būti vystoma. Pasigirsdavo net siūlymų joje pastatyti didžiulį prekybos centrą.

2005 metais gruodį „Vakarų ekspresas“ pranešė, kad sprendžiama Klaipėdos piliavietės ateitis.

Piliavietė 2005-aisiais. Viliaus Mačiulaičio nuotr.

„Šią savaitę Klaipėdos savivaldybėje sudaryta darbo grupė, kuri spręs, kokia bus piliavietės regeneracijos kryptis. Neatidėlioti šio sprendimo merą Rimantą Taraškevičių paskatino mokslinio seminaro „Istorinis paveldas ir šiuolaikiniai poreikiai. Klaipėdos piliavietė ir jos aplinka“ rezoliucija. Lapkričio pradžioje vykusiame seminare archeologai, paminklotvarkos specialistai, istorikai, kultūros paveldo departamento atstovai diskutavo apie piliavietės ir aplink esančios teritorijos likimą“, – rašoma straipsnyje.

Jame savo nuomonę apie Klaipėdos piliavietės ateitį išsakė ir tuometis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius: „Apie piliavietės ateitį pradėta kalbėti jau prieš 10 metų. Tačiau, kol ten veikė laivų remonto įmonė, negalėjome imtis ryžtingesnių veiksmų. Pastaruoju metu padaryta nemažai, ypač šalia piliavietės esančioje teritorijoje, kuri priklauso AB „Klaipėdos laivų remontas“. Projektus, kaip galima vystyti piliavietę, pateikė vokiečiai, norvegai. Dabar reikėtų nugriauti aplink piliavietę esančius nereikalingus pastatus, išvalyti teritoriją, pašalinti tvorą, kad atsivertų miestiečiams dar vienas priėjimas prie marių. Archeologiniai tyrimai aiškiai parodys, kokia bus piliavietės ateitis, ką statysime ant pilies liekanų. Aš asmeniškai manau, kad piliavietė negali būti dieną veikli, o vakarop – skendėti patamsyje. Galbūt buvusios pilies vietoje galėtų atsirasti konferencijų salė, gal ant liekanų – pilies imitacija. Aš esu ir už statinius šioje vietoje. Prognozuoti, kada klaipėdiečiai galės išvysti besikeičiančios piliavietės vaizdą, nesiryžtu. Pinigai – gana sudėtinga sfera, nes Klaipėdoje yra daug svarbių objektų, kuriems reikia finansinių injekcijų“.

Minėta darbo grupė per dvejus mestus suformulavo išvadas, o 2007-aisias Klaipėdos miesto taryba patvirtino patikslintą Strateginį miesto planą iki 2013 metų ir jame numatė „atstatyti Klaipėdos pilies tūrį bei gynybinius pylimus, įrengiant tarptautinį konferencijų centrą ir išplečiant Klaipėdos pilies bei miesto raidos muziejų“.

Pirmasis žingsnis – parengti Klaipėdos pilies atkūrimo galimybių studiją, kad būtų galima siekti ES lėšų. Ją parengė vilniečių įmonė „EI projektai“, o pirmieji jos rezultatai visuomenei buvo pristatyti 2008 metų rugpjūčio 1-ąją.

Pristatyme studijos konsultantė Laura Eidukevičienė pasakojo, jog atkurta Klaipėdos piliavietė galėtų atlikti rotušės funkciją, kurioje vyktų tuoktuvių ceremonijos, reprezentaciniai miesto priėmimai, pokyliai. Taip pat būtų išplėsta erdvė Pilies muziejaus ekspozicijai, galėtų būti įrengta salė kameriniams teatro spektakliams, įrengtas tarptautinis konferencijų centras, sukurta jūrinio turizmo infrastruktūra.

Klaipėdos piliavietę galimybių studijos rengėjai suskirstė į keturias reikšmines dalis: pilies pastatas su kiemu, pilies salos bastionas, vandens fosos ir piliavietės ravelinai. Kiekvienai iš jų buvo numatyta po tris galimas atkūrimo alternatyvas nuo minimalaus iki maksimalaus varianto.

2008 metasi atlikta galimybių studija apie piliavietės atkūrimą ir pateikta vizualizacija, kaip atrodytų atstatyta pilis.

„Vakarų ekspresui“ tuometis Klaipėdos savivaldybės Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Ričardas Zulcas teigė, jog Klaipėdos miesto savivaldybė preliminariai yra pritarusi Klaipėdos piliavietės atkūrimui pagal beveik maksimalų variantą.

Kaina – 171 mln. litų

Galimybių studijos rengėjai suskaičiavo, jog Klaipėdos pilies atstatymas ir jos infrastruktūros pritaikymas viešiesiems, kultūriniams bei turizmo poreikiams kainuos daugiau kaip 171 mln. litų.

„Paskaičiuota, jog pilies pastato, bastionų ir poternų, gynybinio griovio atkūrimas, teritorijos pritaikymas viešosioms erdvėms bei archeloginiai tyrimai kainuos daugiau kaip 141 mln. litų, o bendra investicijų į viešąją piliavietės infrastruktūrą, įskaitant ir jachtų centro įkūrimą prie piliavietės bei jachtų uosto infrastruktūros rekonstrukciją bus daugiau kaip 171 mln. litų. Tikimasi, jog 123 mln. litų projektui pavyktų gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, 10 mln. litų turėtų būti skirti iš nacionalinio biudžeto bei Klaipėdos miesto savivaldybės, daugiau kaip 38 mln. litų – privačios investicijos“, – 2008 metų rugpjūtį rašė „Vakarų ekspresas“.

Skaičiuota, jog maksimalus Klaipėdos piliavietės atkūrimas gali kainuoti 171 mln. litų.

Tų pačių metų lapkritį šis dienraštis pranešė, kad pilies vaizdas jau ryškėja.

„Iki 2013 metų atstatyta dalis bastionų ir pati Klaipėdos piliavietė – tokia yra uostamiesčio valdžios siekiamybė  po galutinio Klaipėdos piliavietės teritorijos panaudojimo ir pritaikymo turizmo ir kultūros poreikiams galimybių studijos pristatymo. Pirmuoju projekto etapu 2009-2013 m. galėtų būti rekonstruoti bastionai ir pritaikyti muziejų funkcijai, o erdvės – didesnio masto renginiams. Pilies tūriuose siūloma išplėtoti visuomeninių renginių infrastruktūrą su miesto rotuše ir reprezentaciniu konferencijų centru. Visa kita, anot studijos vadovės Lauros Eidukevičienės, galėtų būti palikta ateičiai. Žinoma, studijos rengėjų nuomone, atkurti visą XVII-XVIII amžiaus pilies vaizdą miestui būtų didelis pliusas, tačiau maksimalus atstatymas šiuo metu nebūtų pagrįstas ekonomiškai. Dalinis atkūrimas kainuotų apie 100 mln. litų“, – teigiama straipsnyje.

2009 metų pradžioje Klaipėdos savivaldybę iš LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos pasiekė oficialus raštas apie tai, kad ambicingam uostamiesčio piliavietės atkūrimo projektui neprieštaraujama, nes tai esąs „išimtinis atvejis“.

„Tikimės, kad Lietuvai 2013 metais pirmininkaujant Europos Sąjungai Klaipėdoje jau bus visiškai sutvarkyta piliavietės teritorija“, – po tokios žinios „Vakarų ekspresui“ teigė tuometė Klaipėdos vicemerė Judita Simonavičiūtė.

Netrukus Klaipėdos savivaldybė paskelbė konkursą, siekdama išrinkti geriausią Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso atkūrimo ir pritaikymo koncepciją bei siūlymus dėl pirmojo darbų etapo. Konkursą laimėjo bendrovė „Uostamiesčio projektas“, su ja buvo pasirašyta sutartis ir dėl techninio projekto parengimo.

Nugriovė „Berlyno sieną“

Pirmajame etape buvo numatyta atkurti šiaurinę ir rytinę piliavietės kurtinas, pritaikant esamą dažų sandėlį, sutvarkyti pilies ir bastionų komplekso teritoriją, pagal XVII-XVIII amžiaus duomenis atkurti Princo Karlo (šiaurės vakarų) ir princo Frydricho (šiaurės rytų) bastionų istorinį vaizdą. Vykdant projektą buvusių gynybinių įtvirtinimų vietoje suplanuota įrengti konferencijų, muziejų ir universalių ekspozicijų sales.

2010 metų vasarą mokslininkams pavyko nustatyti iki šiol neaiškų pietinių bastionų kontūrą, o tai leido apibrėžti tikslią piliavietės teritoriją – tapo žinoma, kad vadinamoji tvirtovės „žvaigždė“ nusidriekia net į „Baltijos“ laivų statyklos teritoriją.

Piliavietė 2012-aisiais. Martyno Vainoriaus nuotr

Nors techninį projektą tikėtasi padaryti per pusmetį, procesas truko net kelerius metus. S. Stripinienė teigė, jog procesas užsitęsė, nes paraleliai vyko archeologiniai kasinėjimai, tad projektą nuolat reikėjo tikslinti.

Todėl realiai darbai Klaipėdos piliavietėje prasidėjo tik 2014 metais. Tiesa, iki tol toliau buvo griaunami būsimiems piliavietės atkūrimo darbams trukdantys pastatai, o 2009 metais buvo nugriauta ir garsioji tvora, užstojusi piliavietės vaizdą nuo Pilies gatvės. Skambiai Berlyno siena klaipėdiečių vadinta tvora nugriauta, nes žmonėms reikėjo sukurti lengvesnį patekimą į Kruizinių laivų terminalą, mat uostamiestis ruošėsi priimti Didžiųjų burlaivių regatą, o pasukamas tiltelis buvo nuimtas rekonstrukcijai.

Jau investuota per 10 mln. eurų

Pripažįstama, jog Klaipėdos piliavietės atkūrimo realių darbų pradžia yra rytinės kurtinos atstatymas. Šie darbai oficialiai pradėti 2014 metų gruodžio 12 dieną, kai į būsimojo konferencijų centro pamatus įbetonuota simbolinė lobių skrynelė su laišku ateities klaipėdiečiams ir šių dienų ženklais. Rytinės kurtinos atkūrimo projektą įgyvendinanti UAB „Pamario restauratorius“ simbolinei ceremonijai specialiai pagamino stilizuotą lobių skrynelę iš kalto metalo. Laiškas ateities klaipėdiečiams taip pat išrašytas ne ant popieriaus, o ant ilgaamžiškumu pasižyminčios žalvario plokštelės.

„Šiuo laišku ateities kartoms liudijame, kad rytinės kurtinos atstatymas – dar vienas svarus žingsnis Klaipėdos pilies legendos atgimimo link. Tegul ateinantys šimtmečiai ir jų žmonės bus pagarbūs istorinei atminčiai bei šių dienų darbams“, – rašoma laiške.

Kartu su laišku į simbolinę lobių skrynelę buvo įbertos kelios litų ir eurų monetos, įdėti gruodžio 12-osios miesto dienraščių numeriai.

Tiek rytinę, tiek šiaurinė kurtiną atstatė bendrovės „Pamario restauratorius” statybininkai. Forumo miestai.net nuotr.

2016 metais kovą prasidėjo ir šiaurinės kurtinos atstatymas. „Per artimiausius dvejus metus iki 2018 m. balandžio bus restauruotos pilies rūmų liekanos, šiaurinė kurtina, atkuriant trūkstamą jos dalį, pastatyti šiaurinės kurtinos požeminiai statiniai, atlikti teritorijos, ribojamos išorinių pilies bastionų ir kurtinų kontūro tvarkymo, princo Frydricho bastiono su poterna (požeminiu koridoriumi) bei princo Karlo bastiono su poterna tvarkymo darbai, įrengti vidaus ir lauko inžineriniai tinklai“, – teigiama darbų pradžios proga išplatintame Klaipėdos savivaldybės pranešime spaudai. Visi šie išvardyti darbai kainavo apie 4,4 mln. eurų.

Piliavietė 2016-aisiais. Martyno Vainoriaus nuotr.

Rytinės kurtinos atkūrimas ir dažų sandėlio pritaikymas visuomenės reikmėms kainavo apie 4,3 mln. eurų.

Šiemet Klaipėdos piliavietėje įgyvendintas dar vienas svarbus projektas – baigta Priešpilio gatvės rekonstrukcija. Palei Klaipėdos piliavietę į Kruizinių laivų terminalą einanti gatvė išgrįsta trinkelėmis, šalia įrengti pėsčiųjų-dviračių takai, 48 stovėjimo vietos automobiliams, atskira 8 vietų aikštelė autobusams, rekonstruota sankryža su Pilies gatve. Pakeista ir Priešpilio gatvės trajektorija – važiuojamoji dalis nuo Pilies gatvės pusės perkelta keliais metrais piečiau, taip atveriant galimybę pažymėti visą buvusią Klaipėdos pilies teritoriją. Vykdant darbus pažymėtas taisyklingas pilies žvaigždės kontūras, buvusių gynybinių pylimų vietoje įrengtos žalios vejos, o pilį juosusios fosos vietoje – akmenukų danga. Priešpilio gatvės rekonstrukcijos darbus atliko bendrovė „Kauno keliai“. Rangos darbų sutartis buvo pasirašyta 2018 m. rugsėjį. Atliktų darbų vertė – 2,8 mln. eurų.

Neatsisakoma planų atstatyti pilį

Klaipėdos savivaldybės administracijos vyriausiojo patarėjo Ričardo Zulco teigimu, realiai Klaipėdos piliavietės atkūrimo pirmojo etapo darbai yra baigti – sutvarkyta pilies aikštė, atstatytos ir visuomenės poreikiams pritaikytos rytinė bei šiaurinė kurtinos.

Piliavietė 2019-aisiais. Oro grupės nuotr.

„Tačiau yra keturi piliavietės atkūrimo etapai, jie yra pažymėti galimybių studijoje. Tik tų etapų eiliškumas gali kisti pagal esamas aplinkybes – miesto poreikius ir finansavimo šaltinius. Dabar mes jau matome poreikį atstatyti vakarinę kurtiną, nes jos vietoje yra tas baisusis buvęs jachtklubo pastatas su priestatu. Jau galime pradėti pilies bokšto atstatymą ir reikia spręsti dar vieną problemą – tinkamai apsaugoti archeologines atodangas, o tam būtų gerai atstatyti pilies šiaurinį korpusą“, – teigė R. Zulcas.

Anot jo, siekiamybė yra kitais metais paskelbti architektūrinį konkursą ir gauti pasiūlymus, kaip būtų galima atstatyti ir visuomenės poreikiams pritaikyti vakarinę kurtiną.

„Ji yra veidrodiniu principu rytinei kurtinai. Architektūrinio konkurso reikia, kad rastume geriausią idėją, kaip integruoti istorinį jachtklubo pastatą į atstatomą kurtiną. Kitais metais galėtume pradėti ir Didžiojo pilies bokšto atstatymo darbus, nes techninis projektas jau baigiamas rengti ir einama statybos leidimo gavimo link“, – tvirtino R. Zulcas.

Artimiausiuose planuose taip pat yra numatyta spręsti šiaurinio pilies korpuso atstatymo klausimą.

„Kol kas dar neturime sprendimo, bet tikriausiai reikėtų organizuoti visos pilies atstatymo architektūrinį konkursą. O jo dar negalime skelbti, nes nežinome, kokia visuomenei naudinga funkcija galėtų būti atkurtuose pilies tūriuose, korpusuose. Bandėme tarptautinę konferenciją organizuoti, kalbėjome apie įvairius variantus – gal viešbutis, gal santuokų rūmai, gal dar kažkas, bet kol kas nepakanka idėjų kritinės masės, kad galėtume visai piliai skelbti konkursą. Savivaldybė tikrai nesako, kad pilies nestatysime, o jos atstatymui ir gyventojai pritaria, tačiau reikia turėti aiškią viziją, kas atkurtoje pilyje bus“, – teigė R. Zulcas.

Artimiausi planai piliavietėje – atstatyti Klaipėdos pilies bokštą. „Uostamiesčio projektas” vizualizacija

J. Genys taip pat pritarė, jog neverta skubėti atstatyti Klaipėdos pilį.

„Svarbiausia, jog yra išspręsti strateginiai klausimai, jog yra įteisinta, kad šita teritorija yra pilies regeneravimo vieta, o tokiu teiginiu atmetami visi sumanymai apie gamybą ar prekybos centrus. Manau, jog elgiamės teisingai, jog piliavietė pradedama atkurti nuo pylimų, kad norima sukurti žvaigždę su bastionais, vėliau – fosą, o paskui jau bus galima galvoti ir apie pilies korpusus. Bet svarbiausia yra turėti labai aiškią viziją, kokią funkciją ta pilis atliks. Labai greitai atsirastų manančių ir norinčių joje įkurti krautuvėlės, viešbutėlius, bet Klaipėda juk turi tiek nedaug populiariųjų kultūros objektų. Tad geriau neskubėti, į priekį judėti po truputį, bet užtikrintai, su apgalvotais sprendimais. Ir gerai, kad per visus tuos metus nebuvo skubama atkurti piliavietės, nes jei būtume skubėję, gal jau būtume turėję viešbutį ar kazino, o tada – tik nagus nusigraužti lieka. Vis dėlto, Sąjūdžio tikslas grąžinti Klaipėdos piliavietę miestui ir miestiečiams tikrai yra pasiektas – turime atvirą ir gražią istorinę miesto erdvę“, – reziumavo J. Genys.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 nepriklausomybės metų: valstybiniai pėdsakai Klaipėdoje“