Lietuvos jūrų muziejus antrąjį karantiną pasitiko siūlydamas lankytojams ir gerbėjams neapleisti jo ir lankytis virtualiai tinklalapyje www.muziejus.lt bei socialinėse „Facebook“, „Instagram“ paskyrose. Čia, o kartu ir interneto dienraštyje „Atvira Klaipėda” nuolat bus publikuojama išskirtinė medžiaga.

Šįkart muziejus klausia – ką žinote apie vėžiagyvius?

Vėžiagyvių galima sutikti giliausiose vandenyno vietose, panirus net į 10 kilometrų gylį, jų taip pat galite pamatyti beveik padebesiuose – kalnų ežeruose. Daugiausiai vėžiagyvių gyvena vandenyje – tiek sūriame, tiek gėlame, bet yra ir tokių, kurie namus randa sausumoje.

„Prisitaikę prie pačių įvairiausių sąlygų jie labai skiriasi savo dydžiu, forma ar bendra išvaizda, bet visi turi šarvus. Skaičiuojama apie 30 000 vėžiagyvių rūšių. Nariuotakojai – tai ir krevetės, krabai, omarai, vėžiai, jūros gilės ir daugybė kitų. Pats didžiausias vėžiagyvis yra japoniškas vorinis krabas. Kaip sufleruoja pavadinimas, galima tikėtis į vorą panašaus krabo – ne visiems silpnų nervų žmonėms pavyktų įvertinti šio krabo grožį. Ištempus ilgas laibas krabo kojas jis gali siekti beveik 4 metrus. Japoniškas vorinis krabas gyvena vandenyse aplink Japoniją, lėtai rėplioja dugnu ir ieško maisto. Būdamas visaėdis nemoja nei į augalinį, nei į mėsinį meniu, kartais valgo ir dvėseną. Didžiausi sausumos vėžiagyviai yra kokosiniai krabai – jie išauga iki vieno metro ilgio ir keturių kilogramų svorio. Jų galima rasti nedidelėse Indijos ir Ramiojo vandenyno salose. Kokosiniai krabai yra geri ir vikrūs lipikai, pajutę pavojų lengvai pasprunka medžio kamienu aukštyn. Savo vardą gavo nuo polinkio valgyti kokosus, bet šių krabų dieta gana įvairi, jie valgo įvairius vaisius, net mažesnius krabus, smulkius žinduolius, dvėseną. Pamatę bet kokį galimą maisto produktą paliktą be priežiūros atrėplioja ir jei tik įmanoma bando nusitempti į saugią vietą tolimesnei apžiūrai ir suvartojimui – dėl tokio elgesio kokosiniai krabai dar yra vadinami krabais vagimis. Kokosinis krabas išsiskiria itin storais šarvais, kurie dengia didžiąją jo kūno dalį, tad sunku patikėti, kad jis yra atsiskyrėlių krabų giminaitis – dauguma atsiskyrėlių turi minkštą, spiralinės formos pilvą, kurį bando apsaugoti pasivogtomis kriauklėmis. Taip, išgirdote gerai – šie krabai ieško laisvų kriauklių ir kaipmat į jas įsirango. Augant jų kūnui kriaukles reikia keisti. Pastebimi patys įvairiausi atsiskyrėlių kriauklių keitimo ritualai – nuo mandagaus keitimosi iki grupuočių karų dėl geriausių kriauklių”, – rašo Kristina Sadauskienė Lietuvos jūrų muziejaus gide „Jūros istorijos“, kuris jau pakeliui į spaustuvę.

Gide ji pamini ir dar vieną ypatingą vėžiagyvį, kuris teoriškai galėtų būtų karūnuotas vandenyno siaubu – vėžį maldininką.

„Nuo mažojo piršto dydžio iki beveik 40 cm išaugantys vėžiagyviai pasižymi įspūdingu medžioklės arsenalu – turi nepaprastai stipriai gebančias smogti galūnes – tai vadinama spyruokliniu smūgiu. Paprastai šie vėžiai slepiasi koraliniame rife ar dugno smėlyje ir tyko grobio, pamatę jį atakuoja didžiuliu greičiu ir jėga. Skaičiuojama, kad šio vėžio smūgio greitis beveik kaip kulkos – jis lyg niekur nieko sutraiško aukų šarvus. Tarp kitko, jei toks vėžys būtų patalpintas į paprastą akvariumą – galėtų išdaužti jo stiklą”, – rašo K. Sadauskienė, kartu primindama, kad lietuviams bene geriausiai pažįstamas vėžiagyvis yra plačiažnyplis vėžys, gyvenantis gėlo ir neužteršto vandens telkiniuose – upėse, ežeruose ir dieną jų beveik nesutinkamas, nes tai – naktinis medžioklis.

Beje, dizaino studija, parengusi interaktyvią-edukacinę ekspoziciją muziejuje ,,Apie vėžiagyvius, dygiaodžius ir mus“ laimėjo pirmą vietą kategorijoje „Paslaugų ir socialinis dizainas Lietuvos Dizaino forumo iniciatyva jau devintą kartą vykusiuose apdovanojimuose „Geras dizainas.