Rizikos amžiaus tyrėjas nelauks, kol kas nors parašys kovido Lietuvoje istoriją. Nors mokslus jis baigęs dar iki Švietimo reformos, nors šaltinių korpusas dar nesuformuotas, nors neišryškėjo net ką būtų prasminga tirti – kas nors juk turi atverti temą. Po to turintieji daugiau laiko istorikai jau akademizuos savo tyrimus ir atlaidžiai, tikiuosi, istoriografijos apžvalgose vertins pirmąjį nedrąsų bandymą.

Negalima pasivyti horizonto – pačios ligos istorija nesibaigs šiemet. Bet doram istorikui ir netinka kelnes pasiraitojus bėgti paskui kovido naujienas – tai veikiau žurnalistų ir politikų darbas. Daugiau mažiau atsietai nuo šiandienos skaudulių ir lūkesčių galima aprašyti tik laike nutolusius dalykus. Taigi tiriamosios epochos pabaiga turi būti gerokai anksčiau nei vakar ar užvakar.

Šitos ligos istoriją netiktų periodizuoti pagal senovėje įprastą epochų skirstymą valdovų vardais („Vytauto laikai“, „prie Smetonos“). Mat dabartinis Valstybės operacijų vadovas (toliau tebūnie santrumpa – VOV) Aurelijus Veryga per nepilnus metus taip dažnai vartėsi vis ant kito šono, kad bendro istorinio turinio, kurį galėtume pavadinti „Verygos laikais“ ar „Verygos kova“, rasti neįmanoma. Juo labiau, kad liepos 20 ministras išėjo atostogų, tai kokia čia jau kova.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Nedauginant pernelyg esmių, būtų pagunda ligos istoriją periodizuoti pagal nusistovėjusį penkių etapų Kübler-Ross modelį, užbaigiant tyrimą kuria nors apsibrėžta stadija. Neigimas – pyktis – derybos – depresija – susitaikymas iš tikrųjų gerai pažymi individo psichinių būsenų slinktį ligos akivaizdoje. Tačiau šalies mastu tai vargiai pritaikoma; kažin ar Respublika jau tikrai yra terminalinėje stadijoje. Nepadės čia ir VOV raiškos stebėjimas, nes Aurelijus Veryga visą tą laiką demonstruoja išskirtinį psichinį stabilumą, kurį jo nedraugai galėtų net pavadinti sociopatiška ramybe.

Kaip jūrinei valstybei mums būtų artimesnė atsargos fregatos kapitono Pokrovskio siūlyta universali procesų periodizacija: На флоте любое начинание всегда делится на четыре стадии: первая – запугивание; вторая – запутывание; третья – наказание невиновных; четвертая – награждение непричастных.

Išties, šitų keturių Rytų išminčiaus atrastų etapų, ne visada pateikta tvarka, būta ir mūsų kovotojų su pandemija veikloje.

Taigi apsvarstęs galimus chronologinius ligos istorijos tyrimo rėmus, renkuosi datas nuo pirmojo garsiai artikuliuoto pavojaus neigimo iki pirmojo apdovanojimo už to pavojaus suvaldymą.

2020 01 27 – 2020 07 08 yra šiais dviem ryškiais ir prasmingais įvykiais įrėmintas laikas, kuriame turėjome galimybę geriau pažinti savo ligas. Tuo pačiu toks datų pasirinkimas tyrimui suteiks ir loginį užbaigtumą – nuo kiek neramaus klaustuko pradžioje iki optimistinio šauktuko pabaigoje. Nuo čelendžo, liaudiškai šnekant, iki responso.

***********************************************************************************************************************************

Suprantu, kad daugumai „Atviros Klaipėdos“ skaitytojų įžanginės chronologinės apibrėžtys, – svarbios autoriui, galbūt svarbios kolegoms istorikams, – yra visiškai neįdomios. Jie teisėtai pageidauja ne istorijos, bet įdomių istorijų. Ir – kad su paveikslėliais. Aš ir pats toks, ką jau čia slėpti. Buvote kantrūs, perskaitėte iki čia; už tai jums jau dabar istorija su paveikslėliais ir šališkais jų vertinimais, kuriuos užginčyti galbūt rasite argumentų.

Kuris kovidinis medalis geresnis, lietuviškas ar rusiškas? Manau, turiu geresnį nei vidutinį supratimą apie plastiką ir faleristiką. Todėl sakau: vienareikšmiškai lietuviškasis ženklas yra estetiškai vertingesnis už rusiškuosius.

Mūsų medalis yra unisex stilistikos, vienodai dailiai gulės ant medikės, kabos ant mediko krūtinių.

Maskulininę skydo semantiką subtiliai balansuoja moteriškai minkštos skydo kreivės. Ramios spalvos, šilta geltona ir mėlyna, relaksuoja baimingą paciento žvilgsnį, tarsi patikina, kad viskas jam bus gerai (nors, galbūt, Švedijos ir Ukrainos spalvos pasirinktos ir dėl kitų motyvų). Neperkrauta, skyde vien tik lakoniška Asklepijo lazdos traktuotė. Nelaikius rankose sunku spręsti apie finišą, tačiau iš paveikslėlio atrodo, kad pačio pagaminimo, apdailos kokybė yra aukšta, tiek metalo, tiek ir tekstilės. Apibendrinant – vienas geresnių lietuviškosios faleristikos pavyzdžių.

Deja, akis negali džiaugtis pamačiusi naujuosius kovidinius rusiškus Pirogovo ordiną ir Luko medalį.

Arkivyskupo Luko medalis – apskritai bedvasė štampuotė. Ten tik barzdotas dėdė su bažnytinių pareigų užrašu. Nebūtų užrašo, tai nieks ir nesuprastų, kas čia per basanavičius.

Brutaliai per didelė penkiakampė kaladė tam medaliukui pakabinti – na, čia nieko nepadarysi, tradicija. Bet apmaudu, kad toks nevykęs dizainas susietas su Voino-Jaseneckio vardu.

Jeigu daktaras būtų gyvenęs geresniais laikais, visas pasaulis jį žinotų, kaip ir Pasteurą ar Schweitzerį. Yra vertas gražesnio dizaino.

Pirogovo ordinas puošnesnis, bet gal geriau nebūtų puošę. Pabiras dizainas, kuriame visko per daug.

Medicinos simboliu pasirinkta artimesnė bizantiškajam skoniui Hipokrato (Higėjos) taurė su daug vingrių pynių, bet jos dar turi paieškoti.

Viskas apibarstyta cirkonitais (fianitais), kad iš tolo žėrėtų. Keltiškas kryžius nuspalvintas šveicariškai.

Negaliu apsakyti, koks čia semantinis chaosas ir estetinis šiukšlynas.

Užtat rusų apdovanojimai laimi statuse. Gražūs ar ne, tai yra valstybės apdovanojimai. Yra aiškūs jų statutai, vieta apdovanojimų hierarchijoje. Aišku, už ką, po kuo ir virš ko ant krūtinės segti. Lukas – prieš Valstiečio medalį, bet po Žūstančiųjų gelbėjimo. Pirogovas – po Jūrinių nuopelnų ordino, bet prieš Pagerbimo.

Pagal tradiciją, medaliai yra skirti šauktiniams apdovanoti, ordinai – karininkams. Iš statutų matyti, kad taip yra ir čia. Pirogovas labiau vadovams, Lukas paprastam daktarui ar net slaugytojai.

Šie rusiški apdovanojimai tvarkingai papildo bendrąją šalies apdovanojimų sistemą, o ne pamakaluoja ją. Kiekvienas Rusijos verslo ar administracijos žymūnas siekia gauti bent Družbos ordiną, nes bet koks valstybinis apdovanojimas, pagavus vagiant, leidžia susitrumpinti tokiam kavalieriui kalinimo laiką. Prestižas!

O mūsų ministerijos įsteigto ženklo „Už reikšmingą indėlį Lietuvos žmonių sveikatai“, liaudiškai vadinamo kovido medaliu, oficialusis statusas nėra aiškus. Taip, jis tikrai oficialesnis nei mano įsteigtas „Visatos valdovo įgaliotinio“ medalis, tačiau kur tas kovidinis turi būti segamas su kitais medaliais ir pasižymėjimo ženklais? Kokias garbės teises jis suteikia? Ar duoda teisę pakviestam ateiti į Daukanto aikštę su oranžiniais šortais? Pakviestam į Sniego gatvę – neiti? Nemokamai pasilaidoti ir dar kad artimiesiems būtų kompensuotos antkapio pastatymo išlaidos (ne daugiau nei 50 MGL)?

Atsakymo neradau. Manau, tokio atsakymo neturi ir ministerija.

Rusai apnešė mus ir civilizacinėse lenktynėse. Pirmieji jų apdovanojimai datuojami birželio 21, o pirmieji mūsų kovido medaliai įteikti tik liepos 8. Atrodytų, nedidelis skirtumas, bet epidemijos sąlygomis kiekviena uždelsta diena turi ypatingą svorį.

Na, ir dar vienas, tiesa, neįrodytas dalykas. Prisegtas Pirogovo ordinas lyg ir atbaido virusą. Dėl mūsų medalio internetai dar neturi žinių. Laikui bėgant tai turėtų paaiškėti, bet čia jau ne mūsų tema.