Baisiai sunkus metas buvo 1946-ųjų ruduo komunizmo statytojams Klaipėdoje ir jos apskrityje. Ne tik griuvėsių valymą ėmė sabotuoti kai kurie naujieji klaipėdiečiai, bet dar ir paaiškėjo, kad lietuviškai vokiškųjų nacionalistų bei kitokių prisiplakėlių pilna net ir apskričių valsčių vykdomųjų komitetų gretose. Ką jau bekalbėti apie geležinkeliečių streikus ir kyšininkavimą, blogą darbą eilėje gydymo įstaigų ar Girulių miško kirtimą.

Kaip su visais šitais ir kitais to meto iššūkiais sekėsi tvarkytis šviesaus rytojaus statytojams, toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Aptingo net iniciatoriai

1946-ųjų rugsėjį inž. P. Ivanovas „Raudonojo švyturio” puslapiuose konstatavo, kad reikalas su darbininkų ir tarnautojų išvykomis į viešuosius darbus (50 valandų prie miesto atstatymo darbų) tebėra nepatenkinamas. Pasak draugo inžinieriaus, dauguma kolektyvų dar buvo neatidirbę nė 25 procentų jiems nustatytų valandų.

„Kodėl vadovuose tokių kolektyvų, kaip „Trinyčių“ kombinatas, Valstybinė Prekyba ir daugelio kitų, neprabilo iki šiol pilietinė sąžinė, kodėl jie savo žmonių išvykų į tvarkymo – gražinimo darbus reikalą paleido savieigai, kodėl jie nemobilizavo savo darbininkų ir tarnautojų išpildyti tauraus reikalo priešakinių kolektyvų pavyzdžiu?”, – retoriškai klausė P. Ivanovas.

Paminėjo jis ir faktą, kad mieste buvo yra visa eilė nedidelių kolektyvų (kirpyklos, fotografijos, skalbyklos ir kt.), kurie atsitiktinai neįėjo į tvarkomųjų – gražinamųjų darbų dalyvių sąrašus ir it kurmiai įsirausė į landynę bei džiaugėsi, kad jų niekas neliečia bei elgėsi netarybiškai, nes tarybinis žmogus, jei jis dėl ko nors paliekamas nuošaliai nuo visos liaudies reikalo, pats apie save kelia balsą, kaip kad, pavyzdžiui, Jūrinės Statybos darbininkų ir tarnautojų kolektyvas, kurie patys, niekam nieko neprimenant per tris valandas parengė ir išvežė 51 kubinį metrą žemės, kas sudarė pagal išdirbį 204 valandas arba lygiai 300 procentų jų normos.

Visgi, atrodo, kad inžinieriaus tekstas buvo šauksmas tyruose, nes po mėnesio šia tema į laikraščio skaitytojus prireikė kreiptis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Darbo jėgos ir apskaitos biuro vedėjui K. Zimkui, konstatavusiam, kad tenka matyti nelabai džiuginančias pasekmes – šiauliečiai daug sparčiau vykdė savo miesto atstatymą.

„Miesto jaunimas ir komjaunimas pamiršo savo pareigą. Prisiminkime Lenino žodžius: „Nežinau niekada tokio atsitikimo, kai komjaunimas nebūtų pirmose eilėse“. Šių dienų miesto tvarkymo darbo pavyzdžiai rodo, kad komjaunimas juose visai nedalyvauja. Komjaunimo miesto sekretorius drg. Jumatovas miesto tvarkymo darbuose ne tik nedalyvauja, bet ir nesiima priemonių jiems organizuoti ir vadovauti”, – konstatavo draugas Zimkus.

Jis viešai įvardijo ir tokį gėdingą faktą, kad beveik visi trąšų fabriko „Artojas” dirbantieji savo įsipareigojimus ne tik atidirbo, bet dar viršijo, o direktorius Bilvinas darbininkų akivaizdoje atsisakė dalyvauti miesto tvarkymo darbuose. Jo pavaduotojas Sabakonis, vyr. inžinierius Dzenas ir kiti iš vadovaujančio personalo irgi visiškai nedalyvavo miesto tvarkymo darbuose, o kai gavo pramoninių prekių paskirstymą, talonus pasidalino sau tarpusavyje, darbininkams, kuriems už darbą miesto tvarkyme skirti tokie talonai, teko tik tas kas jiems nereikalinga.

Anot Vykdomojo komiteto atstovo, per šešis mėnesius į miesto tvarkymo darbus visiškai neįsijungė „Pienocentras“ ir Plentų valdyba, mažai nuo atsiliko ir Švietimo skyrius, kuris vargais negalais savo įsipareigojimus miesto tvarkymo darbams įvykdė tik 16% ir toliau nebedirbo. Geležinkelio ruožas taip pat užmiršo savo įsipareigojimus. Amatų mokykla (direktorius drg. Jackina), „Trinyčių” kombinatas (dir. drg. Kazlovas) su savo kolektyvais iš viso per keturis mėnesius teišėjo į miesto tvarkymo darbus tik vieną kartą ir atidirbo po 2 valandas. Pasirodo, kad prie tinginių pateko net inciatyvos autorių – miesto elektrinės – direktorius drg. Markovas, visiškai nesirūpinęs suaktyvinti miesto tvarkymo darbus ir juose dalyvauti.

Tuo metu Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas, norėdamas atžymėti geriausius miesto darbininkus ir tarnautojus, atidirbusius miesto tvarkymo darbuose savo įsipareigojimus, išskyrė 900 m vilnonės medžiagos, vertos 54 600 rublių, kuri buvo išskirstyta įmonėms ir pavieniams asmenims.

„Reikia būtinai miesto tvarkymo darbų tempus paspartinti. Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 29-tąsias metines turime sutikti naujame skvere prie Dangės, kur turi būti pastatytas Pergalės paminklas”, – užduoties svarbą pabrėžė drg. K. Zimkus.

Prisiplakėliai – ir komjaunime, ir vykdomuosiuose komitetuose

Bėdų tą rudenį buvo ne tik su Klaipėdos komjaunimu, padėjusiu ant miesto tvarkymo darbų. Komjaunimo Klaipėdos apskrities komiteto sekretorius Ramelis „Raudonojo švyturio” skaitytojams pranešė, kad vasarį Karklininkų (dabar – Karklė) komjaunuoliai priėmė į savo gretas Kauneckį Vincą, kilusį iš Kretingos apskr. Platelių valsčiaus. O jis, pasirodo, prisiplakėlis, vokiečių okupacijos laikais buvo aktyvus vokiškųjų grobikų pagalbininkas. Tarnavo hitlerinėse gaujose, plėšė ir naikino tarybinius žmones.

„Kai Raudonoji Armija sudavė triuškinančius smūgius vokiškiesiems grobikams Lietuvoje, Kauneckis iš kariuomenės pabėgo ir slapstėsi Kretingos apskrityje, vengdamas stoti į Raudonosios Armijos eiles. Vėliau, kada buvo paskelbta amnestija, Kauneckis užsiregistravo tarybinės valdžios organuose ir matydamas, kad Kretingos apskrityje gėda pasirodyti jaunimui kruvinomis rankomis, persikėlė į Klaipėdos apskr. Karklininkų valsčių ir čia mėgino užsimaskuoti. Dėjo visas pastangas patekti į komjaunimą, veržėsi į visuomeninį darbą. Jam buvo patikėtos tarybinėje įstaigoje zootechniko pareigos. Vėliau buvo išrinktas pirminės komjaunimo organizacijos sekretoriumi”, – situaciją skaitytojams paaiškino komiteto sekretorius.

Pasak jo, kai komjaunimo apskrities komiteto biuras iškvietė V. Kauneckį į posėdį ir nagrinėjo jo bylą, pastarasis prisipažino, kad tarnavo vokiečių kariuomenėje per klaidą.

„Toks Kauneckio dviveidiškumas nesuderinamas su liaudies vargais ir kančiomis vokiškosios vergovės metu, nesuderinamas su garbingo komjaunuolio vardu. Apskrities komiteto biuras padaręs atitinkamas išvadas pašalino Kauneckį iš komjaunimo eilių”, – informavo draugas Ramelis.

Gali būti, kad ši lengva bausmė „prisplakėliui” V. Kauneckiui tikriausiai buvo tik apšilimas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dabar skelbiamuose duomenyse galima rasti, kad 1948 m. Plungės rajone gyvenęs V. Kauneckis gavo bilietą į Tomsko sritį, iš kurios sugrįžo jau tik 1958-ųjų sausį. Senosiose Plungės rajono Beržoro kaimo kapinėse V. Kauneckis amžino poilsio atgulė 1972 m.

Tiesa, buvo tą rudenį pagrindo „Raudonajam švyturiui” komjaunimą paminėti ir geru žodžiu. Tam pagrindo suteikė rugsėjo 25 d. iš ankstaus ryto Klaipėdos gatves užtvindžiusios raudonomis vėliavomis, drg. Stalino portretais, transparantais ir šūkiais papuoštos, vainikais apipintos ir žalumynais apkaišytos pilnų vežimų virtinės.

„Tai komjaunimo organizuotos naujakurių raudonosios gurguolės atvežusios valstybei daugiau, kaip 80 tonų grūdų, iš kurių apie 80% Tėvynės fondui. „Naujakuriai, aukodami grūdus valstybei – atstatome tėvynę” — su tokiu šūkiu skaitlingiausia ir daugiausiai grūdų atvežė Dituvos valsčiaus raudonoji gurguolė, vadovaujama komjaunimo sekretoriaus drg. Liaudausko”, – informavo laikraštis.

Tą rugsėjį „Raudonasis švyturys” informavo ir apie faktus, kad nemažai nuveikta apvalant nuo lietuviškai vokiškųjų nacionalistų ir kitokių prisiplakėliu Klaipėdos apskrities tarybinį aparatą.

„Pašalintas Trušelių valsčiaus vykd. k-to pirmininkas Miškinis, palaikęs glaudžius ryšius su banditų šeima, iš valstiečių ėmęs kyšius. Dituvos valsčiaus vykd. k-to pirmininku buvo Butkevičius, valstybės turto eikvotojas, kyšininkas, vokiečių fašistų tarnas. Nepasisekus sužlugdyti valsčiuje pavasario sėją, mėgino sutrukdyti pieno prievolių pristatymą valstybei. Buvęs Dauparų valsčiaus mokesčių inspektorius Baronas, specialiai buvo atsiųstas banditų gaujos, vesti valščiuje antitarybinį darbą ir suorganizuoti banditų grupę. Dovilų valsčiaus vykd. k-to pirmininkas Žadeikis buvęs vokiečių vertėju, mėgino sužlugdyti pieno prievolės pristatymą valstybei. Buvo įsibriovę valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkais ir kiti liaudies priešai: Krelingalėn Petravičius, Karklininkuose Leistrumas, Kalotėn Keizys, Mieželiuose Venskaitis, Priekulėn Maslauskas, buvęs Dimitravos priverčiamojo darbo stovyklos prižiūrėtoju, ir kiti. Kurį laiką apskrities vykdomajame komitete dirbo instruktorium Gataulis, buvęs vokiečių paruošų agentas, iš vokiečių gautu ginklu atiminėjęs valstiečiams produktus, čia dirbdamas vedė antitarybinę agitaciją”, – pergales apvalant apskrities tarybinį aparatą vardijo spaudos organas.

„Netvarka geležinkelio stotyje”

Skelbė dar viena 1946 m. rugsėjo „Raudonojo švyturio” antraštė, kurios autoriumi buvo J. Patrimpas.

Jis priminė, kad vadinamuoju darbiniu traukiniu Klaipėda – Kretinga naudojasi nemažas skaičius tų Klaipėdos miesto dirbančiųjų, kurie negalėjo apsigyventi uostamiestyje ir buvo įsikūrę Kretingoje. Tačiau paaiškėjo, kad dėl Klaipėdos geležinkelio stoties pareigūnų apsileidimo šis traukinys į Kretingą labai dažnai išleidžiamas su dideliu pavėlavimu – pavyzdžiui, rugpjūčio 26 d. jis išvyko ne 20.45 val., o jau tik 15 min. po vidurnakčio.

„Tokio neleistino vėlavimo priežastis traukinio brigados darbuotojų neaprūpinimas duona. Negaudami duonos brigados geležinkeliečiai atsisakė vykti kelionėn. <…> Klaipėdos geležinkelio stoties viršininkas, vietoj to, kad imtis priemonių dažnai besikartojantiems nenormalumams pašalinti, juos stengiasi uždengti-nuginčyti. <…> Stoties viršininkas, matyt, nežino, kad DAS (darbininkų aprūpinimo skyriuje) komisijos, dalyvaujant vietos komiteto pirmininkui, surašytas aktas, kad tikrai krautuvėje, skirtoje kelionėn išvykstančioms geležinkeliečių brigadoms aprūpinti, rugpjūčio 26 d. iki 23 val. 15 min. duonos nebuvo ir kad tuo metu tam tikslui skirtoje valgykloje pavalgyti taip pat nieko nebuvo ir kad toks atsitikimas jau ne pirmas”, – tikrąsias geležinkelininkų streiko priežastis įvardijo draugas J. Patrimpas.

O kad Klaipėdos geležinkelininkai tada ne tik streikais bandė gauti duonos rodė ir kiek vėliau „Raudonajame švyturyje” paskelbta informacija apie rugsėjo 10 d. miesto vykdomojo komiteto posėdį, kurio metu buvo svarstyta Klaipėdos miesto įstaigų, įmonių ir organizacijų finansinės drausmės ir kovos su išeikvojimais bei vagystėmis klausimai. Jame Miesto finansų skyriaus vedėjas drg. Lvovas aštriai kritikavo geležinkelio stoties darbuotojus, kurie bilietus į minkštus vagonus parduoda spekuliantams už kyšius.

Pasipūtę partijos sekretoriai

Rugsėjį Klaipėdoje „Sovietskaja Litva“ savo vedamajame išspausdino tokį reikšmingą tekstą, kad po keleto dienų jį jau lietuviškai pakartojo „Raudonasis švyturys”. Jame buvo primenama, kad didieji tarybinės liaudies vadai Leninas ir Stalinas visuomet mokė partiją ir liaudį nesipūsti laimėjimais, ryžtingai kelti aikštėn trūkumus socialistinėje statyboje, partiniame, profsąjunginiame, ūkiniame darbe, o Trumpajame VKP(b) istorijos kurse skiriama nepaprastai didelė reikšmė kritikos ir savikritikos vaidmeniui.

Pasirodo, kad šitą bolševizmo tiesą buvo užmiršę partijos Klaipėdos miesto komiteto biuro nariai – sekretoriai drg. drg. Nikulinas, Poškus, Princevas susižavėjo pirmaisiais miesto atkūrimo laimėjimais ir ėmė puikauti, nepastebėti trūkumų savo darbe. Iš jų lengvos rankos mieste paplito išsireiškimas „Klaipėda yra šviesi dėmė respublikoje, pirmaujantis miestas”, nors pasinaudodami vadovaujančių darbuotojų geraširdiškumu į miestą prasiskverbė įvairūs priešiški ir atsitiktiniai gaivalai, kurie lengvai įsitaisė į tarybinių ir ūkinių organizacijų aparatą. Šie liaudies priešai miesto komiteto darbuotojų pašonėje netrukdomai varė fašistinę propagandą, eilėje įmonių susmukdė darbą, grobstė socialistinę nuosavybę, visokeriopai ardė tarybinę tvarką.

Tačiau kai komunistas drg. Ananevičius „Sovietskaja Litva” parašė straipsnį „Šeimyniškumo ir kritikos užgniaužimo aplinkoje“, kuriame ryžtingai demaskavo netikusią tvarką, įsivyravusią Klaipėdos medžio pramonės treste, ir tiesiai kaltino tresto valdytoją Baikovskį už jo apsileidimą buitiniuose reikaluose, partijos miesto komiteto biuras kritiką spaudoje palaikė kaip asmeninį įžeidimą ir stojo į antipartinį kritikos užgniaužimo, klaidų nuslėpimo kelią. Komiteto darbuotojai mėgino apginti draugą Baikovskį, o straipsnio autoriui miesto komiteto biuro posėdyje paskelbė pastabą.

Matyt, draugas Ananevičius buvo ne tas, su kuriuo buvo galima krėsti tokias baikas, nes neilgai trukus LKP(b) Centro Komiteto Biuras priėmė platų nutarimą dėl kritikos užgniaužimo faktų Klaipėdos miesto partinėje organizacijoje konstatuodamas, kad į ją įsibrovė rimtų klaidų ir atsirado stambių trūkumų. Šie trūkumai ypač aiškiai pastebimi silpname pramonės darbe. Labai nepatenkinamai pastatytas buvo ir politinis masių auklėjimas – miesto komiteto propagandos skyrius nesiėmė priemonių greitesniam agitatorių iš darbininkų ir inteligentijos aktyvo iškėlimui ir jų auklėjimui.

Vedamajame konstatuota, kad Klaipėdos pamokos yra daug ką pamokančios, nes net ir Sveikatos apsaugos ministerija nutyli signalus apie blogą darbą eilėje gydymo įstaigų.

Du dienraščių vedamieji ir platus LKP(b) Centro Komiteto Biuro nutarimas netruko duoti vaisių – rugsėjo 8-ąją, sekmadienį, įvyko partijos miesto komiteto plenumas, iškėlęs aikštėn rimtas klaidas bei trūkumus miesto komiteto ir jo sekretorių drg. drg. Nikulino, Poškaus ir Prinecvo darbe.

„Dangstydami darbo trukumus dirbtinių pasisekimų skraiste, jie stojo į antipartinį kritikos užgniaužimo, klaidų užtrynimo kelią. Kas išdrįso miesto komiteto vadovus kritikuoti, tam grasino pašalinimu iš darbo ir pan.”, – konstatavo plenumas.

„Susigyvenę su trūkumais, neatsiliepdavom į komunistų pranešimus, jų netikrinom. Miesto komiteto biuro posėdžiuose dažnai buvo priimami paviršutiniški, nekonkretūs nutarimai. Nebuvo tikrinamas aukštesniųjų partijos organų nutarimų, taip pat ir savų nutarimų vykdymas”, – plenumo metu ir laikraščio eilutėse skambėjo draugo Poškau atgaila.

„Raudonasis švyturys” tąkart tik konstatavo, kad miesto komiteto plenumas, ryšium su apsvarstytais klausimais priėmė platų nutarimą, tačiau kokių pasekmių šis platus nutarimas turėjo drg. drg. Nikulinui, Poškui ir Prinecvui, nedetalizavo.

Kerta Girulių mišką!

Tuo metu draugui Sinkevičiui, Miško ūkio viršininkui naudojantis „Raudonojo švyturio” puslapiais rugsėjo pabaigoje teko perspėti, kad nors prieš tris mėnesius miesto vykdomasis komitetas ir partijos miesto komitetas buvo įpareigojęs visus įmonių ir įstaigų vadovus ligi rugsėjo 1 dienos išvalyti Girulių mišką ir aprūpinti savo ūkius malkomis, dauguma vadovų dar net nebuvo pradėję vykdyti šių nutarimų.

O ir tarp pradėjusiųjų vykdyti šį nutarimą buvo paėmusių neteisingą kelią. Pavyzdžiui, Celiuliozės – popieriaus kombinatas, FGA Nr. 5, Žvejybos kombinatas, užuot kirtę netinkamą augimui mišką (sausuolius, smarkiai minų bei sviedinių sužalotus medžius) ardę žemines ir rinkę viršūnes bei šakas miško priežiūros nurodytuose plotuose, važinėjo po visą mišką ir kirto sveikus rinktinius medžius, elgėsi pernelyg įžūliai, nevykdė elementarinių miško priežiūros darbuotojų nurodymų.

Skaitant apie barbarišką Girulių miško kirtimą negali atsikratyti déjà vu jausmo. 

Už neteisėtą sveiko liekno miško kirtimą kurui liaudies teismas priteisė miško ūkio naudai iš Celiuliozės ir popieriaus kombinato 235 rublius 95 kap. Už tokį pat nusižengimą naikinant valstybinį mišką iš Jūrų uosto statybos valdybos valst. arbitražas priteisė miško ūkio naudai 9226 rublius.

Geras agitkolektyvas – geri darbo vaisiai

„Raudonojo švyturio” bendradarbis ar korespondentas S. Jurkšaitis tą rudenį skaitytojams priminė, kad bolševikų partija kreipia daug dėmesio darbininkų švietimui, jų politiniam lavinimuisi, tad įmonėse, įstaigose organizuojami agitatorių kolektyvai.

„Agitatoriai aiškina politinius klausimus kiliems darbininkams, ruošia paskaitas įvairiomis temomis, išaiškina ir supažindina darbininkus su naujausiais įvykiais. Agitatoriai organizuoja socialistines lenktynes tarp savo draugų, patys rodydami pavyzdį”, – apie dar vieną naujovę Klaipėdos gyvenime aiškino S. Jurkšaitis.

Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato darbininkai svarsto XIX VKP (b) suvažiavimo direktyvų projektą. Pirmoje eilėje trečias iš kairės – agitatorius, pamainos meistras V. Stangėjus. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Apie tai, kokią naudą duoda agitkolektyvai praktinį pavyzdį pateikė Klaipėdos geležinkelio ruožo 8-tosios distancijos agitkolektyvui vadovavęs stoties viršininko pavaduotojo drg. Igušinas.

„Buvę blogi darbininkai, kaip Bumblys ir kiti, sistematiškai pravedant su jais politinį aiškinamąjį darbą, tapo sąžiningais darbininkais, pildančiais darbo planą, rodančiais pavyzdį kitiems”, – sakė drg. Igušinas.

Tuo metu spalį kitas „Raudonojo švyturio” bendradarbis ar korespondentas J. Vaišvila savo publikacijoje akcentavo, kad Klaipėdos įmonėse jau iškyla gaminių savikainos klausimas, nes ji dar daug kur buvo nepaprastai aukšta, o vadovai maža ką darė jai sumažinti.

„Liejinio”, „Gulbės”, „Aušros“, „Maisto“ fabrikų, „Trinyčių” kombinato, „Pergalės‘‘ artelės ir kitų įmonių planavimo skyriai dirba blogai. Miesto pramkombinato planavimo skyrius beveik visai nedirba. Planavimo darbuotojai maža turi supratimo kiek ir kokiam gaminiui reikia panaudoti medžiagos arba kiek skirti laiko. Pav., artelės „Pergalė“ planavimo skyrius yra užplanavęs minkštos odos vienai porai batų bent du kartus daugiau, negu reikalinga, o siunčiamiems malkų sukirtimo darbams darbininkams dienos sukirtimo norma buvo 0,5 m3. Tas rodo, kad planuotojas apie šiuos dalykus neturėjo jokio supratimo. O dar blogiau, kai žaliavų suvartojimas visai nebeplanuoįamas. Tada vyksta nuolatinis jos pereikvojimas. Tai ypač atsiliepia į gaminių savikainą”, – rašė J. Vaišvila.

Publikacijos autorius tiesiai šviesiai konstatavo, kad gaminių savikainos kontrolės reikalas pramkombinato įmonėse yra visai nepakenčiamoje būklėje.

„Pavyzdžiui, gintaro išdirbinių dirbtuvė už gintarines sagutes ima nuo 34 iki 46 rbl., muštukus 78,4 rbl., klumpaites 38,57 rbl. ir tt, kai tuo tarpu Kauno gintaro išdirbinių dirbtuvės, kur gintaro žaliavų gavimas yra sunkesnis, negu pajūryje, išdirbiniai yra 50% pigesni. Negeresni reikalai ir „Aušroje“, „Gulbėje“, kur išdirbinių kainos yra didesnės už Kauno ir Vilniaus fabrikų kainas”, – konkrečius pavyzdžius dėstė J. Vaišvila, nors jo kolega J. Pakalbis dar prieš nepilną mėnesį tame pačiame „Raudonajame švyturyje” gyrė dr. Jono Kaminsko vadovaujamas Klaipėdos miesto pramkombinato gintaro dirbtuves, rugpjūtį užduotį įvykdžiusias 142%.

„Gintaro dirbtuvė Klaipėdoje jau veikia vienerius metus. Iš pradžių joje dirbau tik aš vienas, po mėnesio atėjo dirbti palangiškis Alfonsas Pašilis, jau prieš karą mokiniu dirbęs Palangos gintaro dirbtuvėse. Pradžioje mudu apsidirbome lengvai. Tačiau gintaro išdirbinių pareikalavimui padidėjus, dirbtuvę praplėtėme. Šiandien dirbtuvėje dirba 10 darbininkų. Piniginė mūsų gaminių apyvarta per mėnesi siekia 20.000 Rb”, – tada dėstė dr. J. Kaminskas, ryškiai nuslėpęs savikainos problemas.

Planavimo ir normavimo keistenybės turi paprastesnius paaiškinimus

Linas Poška, raštininkas

Skaitydamas apie barbarišką Girulių miško kirtimą ir kad Sveikatos apsaugos ministerija „nutyli signalus apie blogą darbą eilėje gydymo įstaigų“, negali atsikratyti déjà vu jausmo. Išties, Klaipėdoje viskas radikaliai pasikeičia per metus – ir nesikeičia per septyniasdešimt.

Nėra atsitiktinumas, kad pirmasis darbuotojų streikas (tik tokiu žodžiu ir tegalima pavadinti geležinkelininkų sabotažą) įvyko gelžkelio stotyje. Po karo į Lietuvos geležinkelį dirbti buvo atsiųsta daug profesionalų iš imperijos gilumos, ir iki šių dienų LG sistemoje dirba daug jau kelintos kartos rusų tautybės geležinkelininkų.

Skirtingai nei lietuviškai kalbantys klaipėdiečiai, jie neturėjo šaknų ir maisto atramos kaime (atsiminkime, kad 1946 kaimas dar nėra sukolchozintas), galėjo pasikliauti tik korteline sistema.

1946 – 1947 sovietijoje įvyko paskutinysis badas. Tyrėjai skaičiuoja įvairiai, aukų skaičius svyruoja apie vieną milijoną. Čia neina kalba apie nevisavertės mitybos pasekmes; tai buvo badas pačia tiesiogine prasme. Istorinėje atmintyje jis yra užgožtas prieš tai buvusio platesnio masto holodomoro, tačiau buvo tiek pat realus.

Siekdami bent kiek prasimanyti pinigų duonai, geležinkelininkai – šiaip jau labai ori ir patikima, aukšta savigarba ir griežta profesine etika besivadovaujanti korporacija – ima kyšius už bilietus į minkštus vagonus.

Bado kontekste reikia skaityti ir grūdų duoklės (raudonosios gurguolės) atidavimo aprašymus. Entuziazmo tame procese iš tikrųjų valstiečiai rodydavo mažiau nei laikraštyje parašyta. Vaizdas būdavo maždaug toks, koks yra mūsų dailės klasiko Justino Vienožinskio (1886-1960) paveiksle „Raudonoji gurguolė“.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus nuotr.

Šitą nesugebėjusio persitvarkyti pagal naująjį socialinį užsakymą senolio paveikslą dailės kritikai tada pavadino „antitarybiniu išsišokimu“.

Skaitytojui, turinčiam bendrąją nuovoką apie Stalino epochos žiaurumus, gali atrodyti kiek keista, kad vokiečių armijoje tarnavęs Kauneckis buvo tik pašalintas iš komjaunimo, o ne areštuotas. O ir kiti fašistų tarnai, kaip galima matyti iš teksto, tam kartui atsipirko tik pašalinimu iš pareigų.

Toks liberalizmas turi savo paaiškinimą. Po karo latvių ir estų komunistai pakėlė balsą, kad tos respublikos liko be vyrų. Karo metu ten ir iš sovietų, ir iš vokiečių pusės buvo sudarytos korpuso dydžio formuotės, ir daug vyrų tarpusavyje tiesiog išsižudė. O po karo estų ir latvių SS legionų vyrai, patekę į sovietų rankas, buvo uždaryti į filtravimo lagerius Rusijos gilumoje, ir tose šalyse kritiškai trūko darbo rankų. Todėl baltams buvo padaryta įstatyminė išimtis, skirianti juos nuo kitų nacių kolaborantų. 1946 04 13 TSRS Ministrų tarybos sprendimu vokiečių kariuomenėje tarnavę baltai buvo atleisti nuo privalomos deportacijos, tą nutarimą detalizavo MVD 1946 04 19 direktyva.

Praktikoje viskas vyko sprangiai ir kreivai, daug buvusių karių buvo priverstinai nusiųsta į milžinišką urano gamyklą prie Narvos (atominės bombos projektas jau realizuojamas visa jėga), galutinai tokie vyrai sugrįš į tėvynes tik 1947.

Mums čia svarbu, kad ir lietuviai buvo įstatymiškai priplakti prie nelaimės draugų ir galėjo naudotis ta palankia išimtimi. Nors tokio vyrų nuostolio pas mus nebūta: pagal to meto anekdotą 16-oji lietuviškoji divizija tokį numerį gavo dėl to, kad joje tarnavo tik šešiolika lietuvių. O vokiečių pusėje policijos batalionuose tarnavusių priskaičiuojama tik maždaug apie 20 000.

Iš laiko perspektyvos Stalino epocha suvokiama kaip vientisa, tačiau iš tikrųjų jos viduje būta represyvesnių ir liberalesnių (jeigu čia apskritai tinka toks žodis) tarpsnių. Tarybinė tėvynė atleido, tačiau nepamiršo: per keletą vėlesnių metų labai didelė dalis buvusių karių bus represuota.

Išsilavinusių technologų tuo metu tikrai trūko, tačiau planavimo ir normavimo keistenybės turi paprastesnius paaiškinimus. Nėra jokios abejonės, kad „Pergalės“ artelėje dviguba odos išeiga batams suplanuota tik dėl to, kad batsiuviai galėtų namuose iš atlikusios valdiškos odos siūti batus turgui. Nuotolinis darbas namuose atsirado ne šiemet.

Pusės kietmetrio kirtimo dienos norma suplanuota tik iš užuojautos savo darbuotojams – po septynerių metų buvęs mokytojas ir studentas Poška Taštagolo taigoje per dieną privalės iškirsti dešimt kartų daugiau, kad gautų maisto davinį. Tik iš humanizmo ir žmogaus galimybių suvokimo „Gulbės“ direktorius Koganas neverčia audėjų dirbti prie keturių staklių.

„Raudonasis švyturys“ ieško gerai lietuvių kalbą mokančios korektorės. Tuo metu tai beveik politinė pareigybė, į korektūros klaidas žiūrėta rimtai. Skirtumas tarp „Linkime draugui Stalinui ilgų ilgų metų“ ir „Linkime draugui Stalinui ilgų ligų metų“ galėjo siekti penkiolika metų.

Aš pats į laikraštiją atėjau tik spaudos laisvės (1988-1992) epochoje, tada jau į korektūrą žiūrėta atlaidžiau. „Puslapis be klaidos – kaip merga be papų“, ramindamas sakydavo redaktorius. Guvesni raštininkai kartais tuo ir piktnaudžiaudavo, iš tų laikų prisimenu žaismingą atseit korektūros klaidą – nutrupėjusią raidę straipsnio pavadinime „Klaipėdos avivaldybė dirbs dar geriau“.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.