Miesto kortelių biuras dirbo taip prastai, kad sudarė sąlygas piktos valios žmonėms savintis iš valstybinių fondų deficitinius ir normuojamus maisto produktus. Įmonėse – pilna darbo drausmės laužytojų, prastos kokybės produkcijos, be galo lėtai vykdomas namų atstatymas. O kur dar ne itin vykusiai pastatytas pirmasis tarybinis veikalas Klaipėdos teatre!

Apie šiuos ir kitus vargus, kankinusius komunizmo statytojus Klaipėdoje baigiantis 1946-ųjų rudeniui, toliau pasakoja ciklas „30 metų be komunistinių marazmų”.

Vietoje naujienų – pasenusi makulatūra

Akivaizdu, kad jau pirmuosiuose „Raudonojo švyturio” numeriuose atskleista klaikaus spaudos platinimo problema tik aštrėjo. Nepadėjo jos spręsti nei laikraštyje publikuojami skaitytojų laiškai, nei praktiniai pačios redakcijos patarimai skriaudžiamiems prenumeratoriams.

1946 m. spalį „Raudonasis švyturys” jau tikriausiai bandė griebtis paskutinio šiaudo – priminė, kad spauda ir ypač laikraštis, yra viena svarbiausių priemonių kelti masių politiniam lygiui, o draugas Stalinas juk buvo sakęs: „Juo aukštesnis dirbančiųjų politinio ir profesinio išsilavinimo lygis, tuo lengviau įvykdomi visi prieš mus stovį uždaviniai“.

Javapjūtė Priekulės rajono „Gegužės 1-osios” kolūkyje. Dienraščio „Raudonasis švyturys” aptarimas darbo pertraukos metu. Pirmoje eilėje trečia iš kairės kolūkio pirminės komjaunimo organizacijos sekretorė Smilingaitė. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Spaudos organas akcentavo, kad laikraščių reikšmė dar didesnė kaimo gyventojams, nes juos mažiau pasiekia pranešimai, paskaitos ir vaizdinė agitacija, o apskrities valstiečiai tik retkarčiais atvykdami į Klaipėdą prisiperka laikraščių, dažnai jau virtusių pasenusia makulatūra, po to vėl gyvena be laikraščių, neseka iš jų gyvenimo pulso, minta gandais.

„Savaime suprantama, kad ten, kur retai telanko laikraštis, kur nesiekia tiesos žodis, susidaro palanki dirva buržuaziniams buožiniams nacionalistams varyti kenkėjišką darbą, nuodyti masių sąmonę”, – baisią grėsmę įvardino laikraštis, kartu konstatuodamas, jog Klaipėdos ryšių kontora visiškai apleido laikraščių pristatymą skaitytojui.

„Raudonasis švyturys” dėstė konkrečius tokį apsileidimą liudijusius faktus: lėktuvu atskraidinti centriniai ir respublikiniai laikraščiai aeroporte išbūna ryšių kontoros neatsiimti net po parą ir daugiau; pačios Klaipėdos miesto ryšių kontoros spaudos platinimo skyriuje sėdi biurokratas, darbo valandomis užsidaręs langelį, nekreipiąs jokio dėmesio į valandomis laukiančius klientus; Dituvos valsčiaus ryšių agentūroje pastoviai kasdien trūksta prenumeratoriams 4-5 egzempliorių „Tiesos“, 2-3 egz. „Valstiečių laikraščio“, 2-7 egz. „Raudonojo švyturio“ ir kt.; tame pačiame valsčiuje rugsėjį aštuonias dienas paeiliui prenumeratoriai negavo dienraščio „Sovietskaja Klaipėda“. Ne geresnė padėtis buvo ir Dovilų, Kalotės bei kituose valsčiuose.

Kartu redakcija priminė, kad ne visi valstiečiai yra pilnai pajėgūs patys skaityti laikraščius ir išsiaiškinti sudėtingesnius klausimus, tad jiems talkon turėtų ateiti valsčių klubai-skaityklos ir kaimų pirkios-skaityklos, o jų vedėjai ir kaimo aktyvas turėtų organizuoti kolektyvinį laikraščių skaitymą ir nagrinėjimą.

„Nežiūrint į tai, kad tuo klausimu jau daug kartų kalbėta, nežiūrint apskrities vykdomojo komiteto įpareigojimo bei įspėjimo, apskrities švietimo kultūros darbo skyrius (ved. drg. Stalmokas) į betvarkę skaityklose vis dar neatkreipia jokio dėmesio. Įdomu, ar drg. Stalmokas žino, kad į Kalotės klubą-skaityklą per visą laiką nebuvo užėjęs nei vienas valstietis, nes einanti skaityklos vedėjos pareigas drg. Sokolovienė ne tik neorganizuoja darbo, bet ir pati į skaityklą neužeina. Karklininkų valsčiuje yra trys pirkios-skaityklos, bet apie jas valstiečiai nieko nežino. Ir kaip apie jas gali žinoti, jeigu Karklininkų skaityklos vedėju yra Vilniaus universiteto studentas drg. Strakauskas, kuris atvažiuoja tik algos pasiimti. Ši netvarka skaityklų darbe yra žinoma valsčių vykdomiesiems komitetams ir partiniams organizatoriams, bet jie nesiteikia nei piršto pajudinti, kad šią netvarką pašalinus”, – nepateisinamo apsileidimo faktus dėstė laikraštis.

Šiškinai ir kiti piktos valios žmonės

Dirbančiųjų politinio ir profesinio išsilavinimo lygis, žinoma, kad labai svarbu, bet ne ką mažiau reikšmingas faktorius turėjo būti ir galimybė dirbančiajam gauti ne tik savo užsisakytą laikraštį, bet ir kortelę maistui įsigyti. O tai, pasirodo, buvo gana sudėtinga užduotis, nes Miesto prekybos skyrius ir jo padaliniai – kortelių biuras ir kontrolės ataskaitos biuras, anot „Raudonojo švyturio”, buvo užmiršę savo tiesiogines pareigas.

„Miesto kortelių biuras apleido kortelių apskaitą savo įstaigoje ir prasilenkdamas su nustatytais reikalavimais korteles išduodant įstaigoms ir organizacijoms sudarė sąlygas piktos valios žmonėms savintis iš valstybinių fondų deficitinius ir normuojamus maisto produktus. Kortelių biuras vien tik pagal įmonių raštiškus reikalavimus, kurie dažnai būdavo nepasirašyti įmonės vadovybės, įmonių ir organizacijų įgaliotiniams išdavinėjo maisto korteles. Jie nereikalavo ataskaitos už praėjusį laiką, netikrino faktinių dirbančiųjų kontingentų. Miesto prekybos skyriaus vedėjas Jegorovas, turėdamas ilgametį darbo patyrimą ir realias galimybes tinkamai darbą sutvarkyti ir jį kontroliuoti, į tokį svarbų darbą nekreipė jokio dėmesio. Turėdamas 4-ris inspektorius-kontrolierius jis per visą laiką nesuorganizavo patikrinimo nei kortelių biure, nei jokioje įmonėje. Į teisingą maisto kortelių išdavinėjimą dirbantiesiems bei jų apskaitą reikiamo dėmesio nekreipė ir daugumas įmonių vadovų bei vyriausiųjų buhalterių. Tokį prekybos skyriaus ir savų įmonių vadovų politinio budrumo atbukimą greit pastebėjo ir ėmė piktam išnaudoti į įmones bei organizacijas prasiskverbę įvairaus plauko sukčiai. Jie pagal fiktyviai sudaromus sąrašus iš miesto kortelių biuro ėmė maisto korteles ne pagal įmonėje dirbančiųjų skaičių ir aprūpinimo kategoriją, bet tiek, kiek jiems patiko ir dalino jas kaip patiko. Įmonių kortelių biurų vedėjai į sąrašus įtraukdavo įmonėje visai nedirbančių žmonių pavardes ir jų maisto korteles pasisavindavo”, – baisumus „Raudonajame švyturyje” aprašė Ig. Prutenis.

Jis tiesiai šviesiai įvardino, kad tokiais sukčiavimais pasižymėjo Jūrų prekybos uostas, Celiuliozės – popieriaus kombinatas ir daug kitų įmonių. O „Trinyčių” fabriko kortelių biuro vedėja korteles išdalinusi dirbantiesiems, jų pasirašytuose sąrašuose ištaisydavo išduotų kortelių skaičių ir jas pasisavindavo. Tokiu būdu vien tik per rugpjūtį iš valstybinių fondų pasisavino 9 087 kg duonos, 294 kg riebalų ir 25 kg cukraus.

Daugelyje įmonių valytojos, mašininkės, sandėlininkai ir kiti dirbantieji, kuriems priklauso maisto kortelės tarnautojų normomis, išgaudavo maisto korteles skirtas sunkaus fizinio darbo darbininkams. Jūrų prekybos uostas ir Celiuliozės – popieriaus kombinatas stachanovininkų kortelėmis aprūpindavo ne tuos, kam priklauso, o visai kitus, gaunančius nustatytą maisto davinį.

„Neteisėtas kortelių išdavinėjimas paaukštintomis normomis per vieną mėnesį iš valstybinių fondų išgrobstė didelius kiekius duonos, kruopų, mėsos, riebalų ir cukraus. Klaipėdos MTS per 5-kis mėnesius visų dirbančiųjų vardu išgaudavo dvigubas korteles (iš miesto ir iš apskrities prekybos skyrių) ir jas išsidalindavo direktorius Žegunis ir pavaduotojas Simonėlis su savo artimaisiais”, – rašė straipsnio autorius.

Jis taip pat informavo, kad Miesto vykdomasis komitetas, apsvarstęs specialiai sudarytos kortelių išdavinėjimui ir apskaitai patikrinti komisijos pranešimą, nutarė miesto prekybos skyriaus vedėją Jegorovą pašalinti iš pareigų ir patraukti baudžiamojon teismo atsakomybėn. Kortelių biuro vedėjui Svedinskui pareiškė papeikimą. Taip pat buvo nutarta perduoti prokuratūrai „Trinyčių“, Celiuliozės-popieriaus kombinato ir Žuvų kombinato kortelių išdavimo patikrinimo medžiagą ir prašyti apskrities prokurorą patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlius iš Klaipėdos MTS. Miesto vykdomasis komitetas taip pat nustatė eilę priemonių, užkertančių kelią ateityje pasikartoti panašiems nusikaltimams.

Tačiau gali būti, kad ir ta eilė priemonių nelabai veikė, nes po mėnesio R. Bartkus „Raudonajam švyturiui” parašė straipsnį apie direktorių, kuris labai mėgo cukrų.

Pirmiausia R. Bartkus informavo, kad duonos kombinato direktorius drg. Šiškinas, tik pradėjęs eiti šias pareigas, be jokios priežasties pradėjo atleidinėti iš darbo senus, prityrusius kombinato darbininkus, o jų vietoj priimti savo gerus pažįstamus. Tokiu būdu iš 1-os kepyklos vedėjo pareigų buvo atleistas Pranas Balsys, turėjęs 10 metų kepėjo darbo stažą, brigadininkas Kostas Bružas, kuris su savo brigada duodavo kasdien po dvi normas, brigadininkas Antanas Vasiliauskas, kepėjas Jonas Gumbinas, mechanikas Antanas Stačiokas, kuris duonos kombinate dirbo nuo 1945 metų pradžios, ir visa eilė kitų. Iš viso Šiškinas be priežasties per tris mėnesius atleido 42 žmones.

Ir visai tai, pasirodo, buvo tik gėlytės, nes direktoriaus įsakymu kiekvienos kepyklos vedėjas kasdien jam turėjo atnešti po kepalą duonos, kurią jis pasiimdavo, nors buvo aprūpintas duonos kortelėmis lygiai taip, kaip ir visi kiti. R. Bartkus suskaičiavo, kad gaunant iš penkių kombinato kepyklų duoną, mėnesio eigoje susidarė gana gražus kilogramų skaičius.

Klaipėdos duonos kombinato brigadininkas M. Prokaziuk darbo metu. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Ir tai dar, pasirodo, buvo ne viskas.

„Šiškinas visiškai nesirūpina duonos kokybės pagerinimu ir laiku gaminių realizavimu. Jam nesvarbu, kad miesto dirbantieji gautų laiku ir geros kokybės duoną. Uždraudęs ekspeditoriui be žinios atleisti duoną į parduotuves, pats visiškai nekreipia dėmesio į tvarkingą duonos paskirstymą. Kepykloje Nr. 5 iškepta duona išgulėjo 5-kias dienas, žymi jos dalis (436 kg.) supelijo ir ją teko išmesti. Toks pats atsitikimas buvo kepykloje Nr. 4, kur duona išgulėjo 4 dienas, o patikrinus ją trūko 100 kg. <…> Šiškinas teleidžia kepykloms vietoj galimų 5-kių, tik 2 kepimus. Trečioji kombinato kepykla lapkričio 1 ir 2 dieną prastovėjo be darbo, nes niekas iš kombinato sandėlio neatvežė miltų. Šiškinas direktoriaudamas daėjo iki to, kad pradėjo nusukti dirbantiems maisto korteles. Du kombinato dirbantieji porą mėnesių iš eilės negavo jiems priklausančių kortelių. Kuomet jie kreipėsi į Šiškiną šis jiems grąžino korteles užregistruotas 10-je parduotuvėje ir su iškirptais cukrui talonais. Paklaustas kame čia reikalas, jis buvusiam kombinato darbininkui mechanikui (dabar jau atleistas) drg. Stačiokui pareiškė: „Aš labai mėgstu cukrų“, – apie tikriausią to meto Klaipėdos šišką rašė R. Bartkus.

Tarybinio vartotojo apgavikai

Visgi, ne tik draugas Šiškinas 1946-ųjų rudenį nesirūpino išleidžiama produkcija. „Raudonasis švyturys” konstatavo, kad kai kurie įmonių vadovai nukreipė visą dėmesį į gaminių kiekį, į plano įvykdymą pagal bendras sumas ir skaičius, bet pamiršo pagerinti gaminių kokybę.

„Antai trikotažo fabrikas „Aušra“ pastaraisiais mėnesiais viršija savo planą, bet patekus fabriko gaminiams į prekybines organizacijas, pasirodė, kad „Aušros“ fabrikas išleidžia labai žemos kokybės kojines ir baltinius. Moteriški baltiniai – vaikiško dydžio! Kojinės dėmėtos, su broku. Panašiais šunkeliais nukeliavo ir „Trinyčių“ kombinatas. Čia besivaikant gamybos kiekio visai liautasi rūpintis išdirbinių kokybe, jų patvarumu ir išvaizda. Šios gamyklos siūlus atsisako priimti „Gulbės“ fabrikas”, – konkrečius pavyzdžius dėstė laikraštis.

Naujas audimo cechas Klaipėdos „Gulbės” tekstilės fabrike. Viktoro Starošo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Ta proga viešai jis pabarė ir partines bei profsąjungines organizacijas, kad jos iki šiol nesiima griežtų priemonių prieš paskirų įmonių vadovų mėginimus apgaudinėti valstybę ir vartotoją, kišti darbo žmonėms niekalus ir girtis plano įvykdymu, nestoja į griežtą kovą prieš brokdarbius, prieš žaliavos gadintojus, prieš tarybinio vartotojo apgavikus.

Pavėlavimai, dykinėjimai ir net girtuokliavimas darbo metu

Ilgai netrukus laikraštis turėjo konstatuoti, kad Klaipėdos įmonėse ir įstaigose dar esama ir daug kitokių negerovių.

„Daugelyje įmonių dar tik formaliai stengiamasi kovoti su drausmės laužytojais. Ne visur vedama atvykstančiųjų darban ir išvyksiančiųjų registracija. Turime įmonių („Trinyčiai”), kur kontrolinė lenta neprižiūrima ir kiekvienas savo numerėlį gali pakabinti kada tik nori. Kai kuriose įstaigose (Apskrities vykdomasis komitetas, Plentų valdyba ir kt.) tarnautojai gali užsiregistruoti ir neatvykdami darban, nes tai atlieka patys registratoriai. Pavėlavimai, dykinėjimai ir net girtuokliavimas darbo metu, neatėjimas be pateisinamos priežasties į darbą, – nuolatinis reiškinys daugelyje mūsų miesto įmonių ir įstaigų. Miesto vykdomojo komiteto kai kuriuose skyriuose ir net tuo laiku, kai turėtų būti pradedamas darbas, maža tarnautojų tesurasi, o ir tie patys dažnai tik šnekučiuojasi, įspūdžiais dalinasi. Pav., Butų Ūkio skyriuje spalio 14, 16 ir 19 d. d. iki 11 valandos nebuvo nei vieno tarnautojo. Nenuostabu, kad čia per rugsėjo mėnesį be pateisinamų priežasčių 41 tarnautojas praleido 79 darbo dienas. Miesto pramkombinate per rugsėjo mėnesį be pateisinamos priežasties 19 darbininkų praleido 47 darbo dienas. Mėsos kombinate „Maistas” kiekvienoje pamainoje be priežasties neatvyksta 2-3 darbininkai, Faneros fabrike per spalio mėnesio 15 dienų į darbą neatvyko 17 darbininkų, kurie viso praleido 31 darbo dieną. Ypatingai blogai tvarkosi LTSR Filharmonijos Klaipėdos filialas, šita įstaiga per mėnesį veikia tik dvi, tris dienas, nes jos direktorius ir pavaduotojas neateina į darbą savaitėmis”, – visai netarybiško darbo pavyzdžius vardijo laikraštis.

Klaipėdos faneros fabriko darbininkai susirinkime svarsto lengvosios pramonės vystymo direktyvas. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pasak jo, net kai kurie profsąjunginių organų vadovai, kurių tiesioginė pareiga kovoti su įvairiais darbo drausmės ardytojais, patys ardė darbo drausmę, o kartais skaudžiai ją pažeidė, tuo duodami blogą pavyzdį kitiems. Pavyzdžiui, Žuvų tresto darbuotojų komiteto pirmininkas drg. Juozapaitis dažnai darbo metu su žvejais girtuokliavo, visai nekreipė dėmesio, kad jo kabinetas kartais ištisas dienas uždarytas.

Laikraštis akcentavo, kad tuo atveju, jei jokie aiškinimai ir įspėjimai nepadeda, reikia imtis ir aštresnių priemonių – patraukti į garbės teismus, priversti pasiaiškinti profsąjunginiuose susirinkimuose.

Mokslas tamsoje ir tarp grūdų

„Šitaip dirbti negalima”, – skelbė neįvardinto „Raudonojo švyturio” skaitytojo laiškas. Nors jame ir dėstyti ne pavėlavimo, dykinėjimimo ar girtuokliavimas darbo metu faktai, bet aprašoma situacija irgi tikrai nepuošė kultūringo tarybinio miesto.

Laiško autorius priminė, kad 1946-1947 m. mokslo metams I gimnazijos rūmai (prieškarinė ir dabartinė Vytauto Didžiojo gimnazija) buvo pakankamai suremontuoti: remonto sulaukė klasių salės, koridoriai, įrengtas centrinis šildymas, įstiklinti langai ir rūmai buvo perpildyti mokiniais, juose trimis pamainomis dirbo net šešios mokyklos.

Klaipėdos I vidurinės mokyklos literatų būrelis, vadovaujamas mokytojo V. Nausėdo (pirmas dešinėje), aptarinėja naujai išleistą sienlaikraščio numerį. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Gimnazija turėjo savo salę, kurioje šių mokyklų saviveiklos rateliai rengdavo įvairius minėjimus ir saviveiklos vakarus. Bet šiuo metu gimnazijos rūmai susilaukė gana liūdno ir apgailėtino įvykio. I-sios gimnazijos salė paversta grūdų sandėliu. Jau keletas dienų, kaip visiškai nutrūko čia dirbančių mokyklų kūno kultūros pamokos, o mokinių saviveiklos rateliai nebeturi kur ruošti įvairius minėjimus, nes javai jau pilami į gimnazijos salę. Supiltieji grūdai atidrėkins ir sušildys parketo grindis ir be abejo jos ilgainiui visiškai suirs, tuomet vėl reikės kapitalinio remonto, dėl kurio jau buvo padaryta tiek vargo ir išlaidų”, – dėstė skaitytojas.

Anoniminis laiškas į „Raudonąjį švyturį” tą rudenį atskriejo ir iš kitos švietimo įstaigos – Laukų ūkio technikumo, kurio mokinys klausė: „Dėl ko turime mokytis tamsoje?”

„Faneros fabrikas naudojasi elektros šviesa ir energija. Tik apie porą šimtų metrų nuo jo, vakarais tamsoje skendi Laukų ūkio technikumo rūmai, gyvenamieji butai ir mokinių bendrabutis. Jau pusantro mėnesio technikumo mokiniai vakarais vargsta prie įvairių mažučių žibalinių lempelių, gadina akis ir kvėpuoja sunkiu, žibalo dūmų prirūkysiu oru. Aišku, kad dirbant tokiose sąlygose, labai nukenčia ir mokslas”, – rašė mokinys, pabrėždamas, jog partija ir vyriausybė skiria milžiniškas lėšas ir rūpestį moksleivijai, bet dėl technikumo vadovų ar elektros stoties apsileidimo būsimieji žemės ūkio kėlėjai turi vargti, ardyti sveikatą ir neišnaudoti visų mokymosi galimybių, kai Klaipėda tuo metu jau davė elektros šviesą net Kretingai ir kitoms tolimesnėms vietoms.

O gruodį laikraštis pranešė, kad Laukų ūkio technikume buvo ir disenių bėdų – mokiniai negauna rašomos medžiagos, vadovėlių ir kitų mokslo priemonių, taip pat ir pramoninių prekių. Tačiau pats pagrindinis ir svarbiausias technikumo darbo trūkumas buvo užmirštas mokinių politinis lavinimas.

Teatras pasuko teisingu keliu

Daugiau šviesos tą rudenį atsirado Klaipėdos teatre – Didžiojo Spalio 29-ųjų metinių garbei Klaipėdos muzikinio dramos teatro kolektyvas klaipėdiečiams suteikė malonią staigmeną: pastatė pirmą tarybinį veikalą – A. Utevskio 3 veiksmų pjesę „Atmintini susitikimai”.

Visgi „Raudonajam švyturiui” teko konstatuoti, kad teatro kolektyvas, paimdamas šį itin nelengvą uždavinį, susidūrė su nemaža sunkumų.

Akivaizdu, kad A. Utevskio 3 veiksmų pjesė „Atmintini susitikimai” buvo 1946-ųjų blokbasteris. Ji statyta ne tik Klaipėdos, bet ir Kauno valstybiniame dramos teatre. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus nuotr.

„Teisingai atvaizduoti tarybinio žmogaus prigimtį, jo moralinį veidą bei dvasinį turtingumą – nelengvas uždavinys jaunam, dar pirmus žingsnius bebandančiam aktoriui, ir, jeigu šiuo pirmuoju tarybiniu veikalu jau pasiekta kai kurių nemažų atsiekimų, tai be abejo čia esama didelio režisieriaus J. Gustaičio nuopelno, kuris palyginti per trumpą laiką paruošė kolektyvą šiam rimtam žingsniui (argi galėjo būti kitaip, juk pastarasis buvo pasakęs, jog socialistinės santvarkos gali nevertinti tik beprotis arba išgama – M. V.)”, – rašė „Raudonasis švyturys”.

Anot nepasirašiusio recenzijos autoriaus, pjesės autoriaus mintį –  mylėti tėvynę švaria sąžine ir aukoti viską dėl jos laisvės – ne visiems aktoriams pavyko reikiamai išreikšti.

„Pati centrinė pjesės figūra rašytojas A. M. Zavjalovas (akt. S. Ratkevičius) – ne visai vykęs. Kažkaip netikras, dirbtinas ir nevykęs atrodo žiūrovui rašytojas Zavjalovas, nes tarybinį rašytoją mes pažįstame ne kaip paprastą sentimentalų žmogelį ir savo darbo amatininkėlį, kokiu yra atvaizduotas akt. Ratkevičiaus Zavjalovas, o gyvą, energingą kovotoją už socialistinę santvarką, už tarybų valdžią. Atrodo, kad šioje rolėje drg. S. Ratkevičiui dar nepavyko įgyvendinti Stanislavskio minties, jog aktorius turi suprasti, privalo pajusti, pasisavinti, pats visa tai širdyje pergyventi ir tik tada juo patikės žiūrovas. Zavjalovo jauniausioji duktė Ina (D. Mockaitytė) gana vykusi. Aktorė puikiai atvaizdavo jaunos tarybinės mergaitės brendimo laikotarpį ir jos vaidyba palieka žiūrovui gerą įspūdį. Aiškaus talento ir daug žadąs aktorius V. Kancleris Ivano Denisovičiaus-Razumichino rolėj linkęs į perdėjimą ir neretai griebiasi pigaus groteskinio efekto. Aktoriui B. Juškaičiui, vaidinančiam Salajevą, tą priešpriešą autoriaus išreiškiamai minčiai „ ne kurtis, o kurti gyvenimą“, aiškus didelis pavojus nuslysti į šaržą. Aktorius tai jaučia, matomai stengiasi to išvengti, tačiau kai kuriais vaidybos momentais tai dar žymu. <…> Tenka pasakyti porą žodžių dėl technikinės pjesės pastatymo pusės. Vykusias dail. Jankaus dekoracijas kiek temdo biednoka butaforija. Ir bendrai, ruošiantis premjerai trūko reikiamo organizuotumo (direkt. P. Gintalas), dėl ko iškilo ir atitinkami neigiami rezultatai. Taipgi pastebėta, kad nebuvo atitinkamos reklamos. Viso to išdavoje pastatymas įvyko kažkaip staiga, jog platesniems dirbančiųjų sluoksniams nebuvo žinoma apie įvykstančią premjerą. Tačiau nežiūrint kai kurių trūkumų, kuriuos stengiantis galima tuojau išgyvendinti, reikia sveikinti mūsų miesto teatro kolektyvą pasukusį teisingu keliu. Pasirinkęs tarybinį veikalą Klaipėdos Muzikinis Dramos Teatras ne tik vykdo VKP(b) CK nutarimą dėl repertuaro pagerinimo, betgi eina koja kojon su atsikuriančiuoju gyvenimu, dalyvauja didžiojoje socialistinėje statyboje”, – reziumavo laikraštis.

Planai ir statybininkai nesueina

Tuo metu Klaipėdos statybininkams sukti teisingu keliu sunkiai sekėsi. Komunalinio banko kontoros valdytojas A. Romanko „Raudonojo švyturio” puslapiuose konstatavo, kad kai kurios statybinės organizacijos dar nebuvo pradėjusios IV ketvirčio plano numatytų gyvenamųjų namų atstatymo.

Montės gatvės Klaipėdoje atstatymo darbai. E. Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Gyvu tokiu pavyzdžiu yra butų ūkio skyriaus statybos kontora (viršininkas Grigorašas). Ši kontora turi atstatyti gyvenamąjį namą Turgaus gatvėje Nr. 20, bet ligi šiai dienai darbai dar nepradėti, o atstatomieji darbai namų Pailgintojoj liepų gatvėj Nr. 19, nors buvo pradėti dar gegužės mėnesį, bet ligi šiol nebaigti. Nepradėti taip pat Statybos valdybos namų atstatymo darbai Liepų gatvėje Nr. 8, o Pailgintojoj liepų gatvėje Nr. 11 namų atstatymo darbai nors buvo pradėti, bet dabar nutraukti. Be galo lėtai vykdomi namų atstatymo darbai Liepų gatvėje Nr. 6. Atrodo, šių faktų pakaktų, kad miesto butų ūkio skyrius rimtai susirūpintų IV-to ketvirčio gyvenamo fondo atstatymo plano likimu, tačiau jis ramus. Butų ūkio skyriuje nėra grafiko, sudaryto kartu su rangovais, kuriame būtų atžymėti atstatomųjų objektų atliktinų per IV ketvirti darbų terminai, nepranešta rangovams kiekvieno objekto atskirai lėšų limitai IV ketvirčiui, nekontroliuojama kasdien kaip vykdomas gyvenamojo fondo atstatymo planas, o todėl miesto butų ūkio skyrius nežino tikros atstatomųjų objektų padėties”, – dėstė valdytojas.

Jis priminė, kad atsižvelgdama į gyvenamojo ploto stoką, ypač vokiškųjų fašistinių grobikų nuteriotuose rajonuose, TSRS Ministrų Taryba spalio mėnesį padarė specialų nutarimą, kuriuo įpareigojo statybines organizacijas užtikrinti gyvenamojo fondo atstatymo IV ketvirčio plano įvykdymą. Tad plano neįvykdymas bus įžiūrimas kaip vyriausybės nutarimų nevykdymas.

Recenzentas mato pigų groteską

Linas Poška, raštininkas

Rūsti spalio publikacija apie piktnaudžiavimus skirstant maisto korteles nėra atsitiktinė. Prasideda ankstesnėse mano pastabose minėtas 1946-1947 metų badas. Kaip visi socializmo badmečiai, jis irgi sukeltas dirbtinai. 1946 pavasarį prasideda Šaltasis karas, Churchillį tarybinė spauda lygina su Hitleriu. Derlius keliauja į sandėlius būsimojo karštojo karo atvejui. Lygia greta Vidurio Europoje vykdomi socialistiniai pertvarkymai; kad vietos komunistų nenušluotų badaujančios tautos, toms šalims, nuo Lenkijos iki Rumunijos, Stalinas siunčia grūdus. Tarybiniai valgytojai turi tenkintis tuo, kas liko.

1946 m. rugsėjo 6  d. Politinis biuras priima sprendimą padidinti pagal korteles „atleidžiamos“ duonos kainas. Rugsėjo 27 nepublikuojamu (nuo visuomenės slepiamas, tačiau galiojantis) TSRS Ministrų tarybos sprendimu nustatoma, kad teisės gauti maisto korteles netenka įvairios gyventojų kategorijos, iš viso šalyje apie 27 milijonų žmonių. Jie duoną turės pirkti daug kartų aukštesnėmis rinkos kainomis. Klaipėdoje tai turėjo labiausiai paliesti nedirbančius suaugusius, pirmiausia namų šeimininkes ir invalidus. O norma vaikams sumažinta nuo 400 iki 300 gramų per dieną. Leista duoną kepti iš nekondicinių grūdų.

Greta akivaizdaus grūdų taupymo siekio tasai nutarimas turėjo ir bado bizūnu į valdišką darbą atvaryti daugiau darbo jėgos. Mat teisė gauti maisto korteles buvo gal net svarbesnė už algą. Batų pora turguje kainavo mėnesio valdišką atlyginimą, bet už tuos pačius kuklius pinigus buvo galima išsipirkus korteles mėnesį varganai prasimaitinti.

Kremlius po savo sprendimo pareikalavo ataskaitos, kaip vietose tas bado bizūnas suveikė. Lietuvos kompartija po mėnesio atsiskaitė, kad spalio 1-15 dienomis Kaune įsidarbino 350, Vilniuje 203, Šiauliuose 89 asmenys. Duomenų apie Klaipėdą neaptikau.

Dabartinėmis akimis žiūrint, 300-500 gramų nekokybiškos duonos suvalgymas kasdien – tai dietologo košmaras. Tačiau 1946 varguolių alternatyva duonai buvo tik bulvės, o duona buvo pagrindinis baltymų šaltinis.

Tokiomis aplinkybėmis straipsnyje aprašyti suktieji kortelių valdovai turėjo didesnę galią klaipėdiečiams nei dabar Skautų gatvės gyventojai.

Netikėta skaityti apie rusiškos spaudos stygių Dituvos valsčiuje. Taip, buvusio Klaipėdos krašto kaimai ir miestai apgyvendinami ir iš imperijos gilumos atkeltais kolonistais, tačiau nelaukiau, kad periodika būtų tarp jų išgyvenimo prioritetų.

Kad laikraščius valstiečiai naudoja pirmiausia buitinėms reikmėms, nurodo „Raudonojo švyturio“ pastebėjimas, kad atvažiavę į Klaipėdą jie prisiperka jau senus kaip makulatūrą. Tai tie patys jau anksčiau laikraštyje minėti turguje parduodami sveriamieji laikraščiai.

Iš imperinės inercijos ir pas mus po karo steigiamos pirkios skaityklos. Tai dar caro laikais Rusijos gilumoje šviesuomenės sugalvotas būdas mokyti raštingumo valstiečius. Lietuvoje 1946 tai jau beprasmis anachronizmas, praktiškai visi pas mus jau yra raštingi. Pirkia skaitykla dabar reikalinga veikiau valstietijos indoktrinacijai, laikraštis tai ir pabrėžia. Vėlesniais metais tokios pirkios nunyks transformuodamosi į kultūros namus. Labai tolimu tokių pirkių megapalikuoniu galime laikyti ir mūsų dabartinius „žvejukus“.

Pirmąjį kartą paminima „draugiškojo teismo“ institucija, čia ji pavadinta labiau įprastu garbės teismu. Tokia šeimingo ir bulingo darbe priemonė išliks iki epochos pabaigos, bet į laikmečio galą delinkvento reakcija į ją jau paprastai bus – bbd. Bet dar ne dabar.

„Aušros“ siuvėjų reakcija į naujus valdžios sprendimus natūrali – siūdamos moteriškas palaidines vaikiškojo dydžio, taip jos taupo medžiagą turgui.

Lapkričio 7 dienos paradui vadovaujantis miesto komendantas mums primena, kad Klaipėdoje tebeegzistuoja dvivaldystė tarp karinės ir civilinės valdžios. Tarp jų vyksta nuožmi kova, kurioje kris Vykdomojo pirmininkas Bergas, tačiau civiliai pagaliau nugalės. Tame nebus jų nuopelnų: 1946 Baltijos karinis laivynas padalintas į du, ir Pietinio baze pasirinktas Kionigsbergas/Pillau, Klaipėdą apsispręsta palikti civiliniu uostu (kariškiai čia liks visą epochą, tačiau jų bus nedaug).

Pirmoji tarybinė pjesė Dramos teatre nužymi naująją normą, kuria turės vadovautis muzikantai, teatralai, leidėjai – visa kultūros sritis. Leidžiant, grojant, rodant turės būti balansas tarp pasaulinių, lietuviškų, – ir imperinių kūrinių. Procentiškai tai nebuvo griežtai nustatyta, o ir laike kito: aptariamais metais tuoj prasidės kova prieš kosmopolitizmą, taigi hamletus reiks atidėti į šalį; Čaikovskis galėjo meno taryboje praeiti tarybinio rusų kompozitoriaus skiltyje. Bet kuriuo atveju, meno taryba privalėjo jausti, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai išlankstyti repertuarą; taip bus iki epochos pabaigos.

Šiuokart Dramos teatre tai pjesė apie tarybinio rašytojo dvasinį turtingumą. Nebesužinosime, kiek buvo parduota bilietų į premjerą, bet akivaizdu, jog ji įvyko pustuštėje salėje. Recenzentas tą aiškina ne pačios temos, atsargiai pasakykime, ribotu aktualumu pusbadžiu gyvenantiems klaipėdiečiams, o prastu marketingu. Čia pat pažymėkime, kad lygia greta rodomas spektaklis „Jūratė ir Kastytis“ pastabų dėl reklamos stygiaus nesulaukia.

Iš laiko perspektyvos įdomu skaityti rūsčius būsimųjų scenos grandų vaidybos vertinimus. V. Kancleris griebiasi pigaus groteskinio efekto; „B. Juškaičiui“ (esu tikras, kad tai pradedantysis aktorius Balys Juškevičius) didelis pavojus nuslysti į šaržą.

Kad nereikėtų du kartus stotis kalbant apie dramą, paminėkime ir trumpai (1946 – 1949) mieste toje pačioje troboje veikusį Rusų dramos teatrą. 1946-1948 jame dirbo rusų aktorius Anatolijus Papanovas (nuotr.). Lietuvos kultūroje gilesnės įrėžos nepaliko, dabartinių senelių karta jį žino nebent kaip charizmatišką Vilko balsą tarybiniame multiplikaciniame filme „Na palauk!“. Šitas bene vienintelis amerikietišku veiksmo stiliumi sukurtas serialas savo laiku buvo populiarus ir Klaipėdoje. Dabar miesto centre yra prišūdeliota ekonominės klasės skulptūrų; dar viena tokia Vilko skulptūrėlė su Papanovą pagerbiančiu įrašu teatro prieigose reikalo jau nebepagadintų.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.