Ar Lietuvą galima laikyti jūrine valstybe, kuo patraukli jūreivio profesija, kodėl valstybė neskiria reikiamo dėmesio jūrų pramonei ir ar turi ateitį Lietuvos laivynas?

Ilgametis Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininkas Petras Bekėža pasakoja apie tai, kaip jūra užgrūdina ir kodėl jūrinės tradicijos Lietuvoje iš esmės susiformavo sovietmečiu.

Papasakokite, kaip jus likimas suvedė su jūra ir kodėl jūs savo gyvenimą nusprendėte susieti su šia profesija?

Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, todėl meilę jūrai jutau nuo vaikystės. Būdami berniukai matydavome, kaip į uostą įplaukia dideli laivai, o su kuo vaikams asocijuojasi laivai ir jūra? Pirmiausia, tai didžiulė romantika, tai kalbos apie nuotykius ir tolimas keliones, apie kurias aš svajodavau, ne tik stebėdamas, kas vyksta uoste, bet ir skaitydamas knygas apie piratus ir jūrines keliones. Ir tokių, kaip aš, buvo nemažai. Galiausiai visa tai nulėmė mano sprendimą stoti į jūreivystės mokyklą, kuri dabar vadinama Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla. Tačiau noriu pasakyti, jog mokslas buvo ne iš lengvųjų (sovietmečiu mokykla turėjo tik technikumo statusą – vert. pst.). Įstojau 1966 metais, baigiau 1969 metais, tuo metu daugelis mano draugų ir pažįstamų, susidūrę su realiais sunkumais, mokslų nebaigė.

Kaip jūsų gyvenimas klostėsi po mokslų baigimo?

Baigus mokyklą, mane pasiuntė į tuometinę vadinamąją refrižeratorių bazę – į transporto laivyną. Patekau į pirmąjį šešetuką, todėl galėjau rinktis, kur dirbti. Tuo metu tai buvo laikoma gera vieta, ne visi ten galėdavo pakliūti. Jūreivystės mokykloje kreipė dėmesį ne tik į pasiekimus moksle, bet ir į tai, ar buvai aktyvus sporte, visuomeninėje veikloje, neformaliuose renginiuose. Aš gi stengdavausi dalyvauti visuose renginiuose ir tuos laikus prisimenu su malonumu. Žaidžiau ir futbolą, ir tinklinį, ir krepšinį. Mūsų įstaigai nuolat atstovaudavau įvairiuose turnyruose ir varžybose. Taip pat lankiau estradinį ansamblį, kuris anuomet buvo geriausias šalyje.

Taigi, dirbau refrižeratorių laivyne, tačiau jame dėl tam tikrų sveikatos problemų ilgai neišsilaikiau. Nors buvo galimybė įsitvirtinti krante, mane vis tiek traukė į jūrą. Gydytoja man neleido išplaukti į ilgus reisus, todėl 1972 metai nusprendžiau padirbėti „ant buksyro” – pradžioje žvejybos uoste, vėliau – prekybos. Po to gavau pasiūlymą baigti aukštąją partinę mokyklą Vilniuje, kurią baigiau 1983 metais. Įgijau aukštąjį išsilavinimą, kurio, beje, dabar nepripažįsta, bet dėl to mano žinios niekur nedingo. Galiu užtikrintai pasakyti, jog visos žinios, kurias ten gavau, man pravertė ateityje.

Toliau dirbau prekybos uoste, o po Nepriklausomybės atkūrimo, 1992 metais, aktyviai įsitraukiau į LJS veiklą, buvau vienas iš šios profsąjunginės organizacijos steigėjų. 1994 metais mane išrinko pavaduotoju, o nuo 1995 metų tapau LJS pirmininku.

Kokius uždavinius sau kėlė LJS Lietuvos nepriklausomybės pradžioje?

Teko labai daug dirbti su dokumentais. Kadangi Lietuva buvo ką tik pasirodžiusi politiniame pasaulio žemėlapyje, mums teko sukurti daugybę naujų teisės aktų. Kurį laiką šalyje veikė SSRS įstatymai. Mums teko pereiti į į tarptautinę teisėkūrą, sukurti savo teisės aktus. Galiu konstatuoti, jog LJS ir kapitonai atliko milžinišką darbą.

Be to, mes siekėme išlaikyti laivyną. Reikėjo pasiekti, kad visi laivai, stovintys Klaipėdoje ir registruoti jūrų laivų registre, liktų Lietuvoje, o neišplauktų į Rusiją ar dar kur nors. Tą užduotį mes įvykdėme, išsaugojome laivus ir žvejybinį laivyną, ir Lietuvos jūrų laivininkystę, tačiau neilgai trukus iš jų nieko nebeliko.

Istorija nemėgsta tariamosios nuostatos, bet visgi, kas, jūsų nuomone, yra atsakingas už apgailėtiną Lietuvos laivyno padėtį šiandien? Juk Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, paveldėjus sovietinius laivus, šalis buvo tapusi didžiausio Europoje žvejybos laivyno savininke.

Lietuvos žvejybos laivyno praradimo priežastimi tapo keli faktoriai. Žinoma, savo vaidmenį suvaidino ir atkurtos respublikos valdžios nekompetencija bei nesupratimas, ką daryti su tokiu laivų skaičiumi, tačiau tai tik viena iš priežasčių. Atkūrus šalies nepriklausomybę, atsirado visai kiti reikalavimai. Anksčiau žuvų sugavimo kvotas gaudavo SSRS ir didžioji dalis jų, atkūrus nepriklausomybę, atiteko Rusijai, o Lietuva liko be kvotų. Šaliai kilo problema, kaip užpildyti tokį didžiulį laivyną, kad jis dirbtų pelningai. Žinoma, dalies laivų būtų tekę atsisakyti, bet Vyriausybė pasielgė visai neprotingai, atsikračiusi visų.

Nepriklausomybės išvakarėse mes turėjome apie 200 laivų, su laivynu buvo susiję tūkstančiai žmonių, bet Vilniuje pasakė, kad jūs mums nereikalingi, nes esate nerentabilūs. Laikai juk buvo neramūs, tad iškart atsirado gudručių, kurie faktiškai išvogė žvejybos laivyną, o valstybė iš to nieko negavo.

O štai prekybos laivynas bus išsaugotas. Prie to nemažai prisidėjo kapitonas Antanas Anilionis, ėmęs vadovauti LISCO. Visgi ir šią kompaniją privedė prie bankroto ir prie privatizacijos 2010 m. To priežastimi irgi galima įvardinti klaidas ir nekompetenciją.

Prekybinį laivyną padalino į krovininius laivus ir keltų linijas, kurias pardavė danų kompanijai DFDS. Ji sėkmingai dirba, apie bankrotą nėra nė kalbos ir šios kompanijos laivai plaukioja su Lietuvos vėliava. Danai čia įkūrė dukterines įmones, kurios samdo lietuvius jūreivius, atnaujina savo laivyną, didina laivų skaičių.

Noriu pasakyti, jog visa tai Lietuva galėjo ir turėjo išlaikyti savo rankose, tačiau Susisiekimo ministerija, kuriai, beje, tada vadovavo klaipėdietis Eligijus Masiulis, buvęs liberalų lyderis, ne visai suprato, kokią naudą gali duoti prekybinis laivynas. Kompanijos reikalai vis blogėjo, reikėjo mokėti kreditą, prie to dar prisidėjo ir pasaulinė ekonominė krizė bei krizė jūriniuose pervežimuose. Tačiau tai nereiškia, jog nieko nebuvo galima pakeisti. Jei valdžioje būtų buvę išmanantys žmonės, kurie būtų priėmę protingus sprendimus, pelningą laivyną būtų buvę galima ir išlaikyti, ir padidinti.

2018 metais LJS minėjo savo įkūrimo 95-metį. Papasakokite, kuo užsiima jūsų organizacija, ar ji labai skiriasi nuo tos, kuri buvo sukurta Lietuvoje 1923 metais? Kokie pokyčiai jūsų struktūroje įvyko per pastaruosius 30 metų?

1923 Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Naujosios jūrinės bendruomenės ir būsimos LJS branduolį sudarė jūreiviai ir kapitonai, kurie tarnavo carinės Rusijos laivyne. Jame buvo daug lietuviškų pavardžių ir talentingų jūreivių. Beje, pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas Liudvikas Stulpinas 1912 metais su laivu „Birma” gelbėjo skęstančio „Titaniko” keleivius.

Jau 1923 metų sausį jūreiviai ir žmonės, mąstantys apie jūrą, apie lietuvišką laivyną, susirinko Kaune įkurti Lietuvos jūrininkų sąjungos.

Jie vyriausybę bandė įtikinti, jog Lietuvai tapus jūrine valstybe, jai atsivers didžiulės perspektyvos. Tačiau norint įgyti jūrinės valstybės statusą, būtina atlikti daug darbų, kurie galiausiai atneša didelius dividendus, šalį išvesdami į visai kitą lygmenį. Kurios šalys yra ekonomiškai tvirčiausios – Didžioji Britanija, Danija, Švedija, Norvegija, Olandija, Japonija. Šios šalys aktyviai naudojasi savo geografine padėtimi – ir jūrinė pramonė, ir laivybos kompanijos jose klesti.

Taigi, Lietuvos jūreivių, buvusių Rusijos imperijos atstovų, pastangomis, buvo pradėta rengti teisinė ir kadrų bazė. Kauno technikos mokykloje 1923 m. įkūrė jūros skyrių, į jį ėmė aktyviai plūsti jaunimas, kurį iš pradžių į praktiką siuntė į Suomiją ir Švediją, kad jie įgautų patirties, kadangi Lietuvoje nebuvo kur atlikti plaukiojimo praktikos. Tada LJS net rinko pinigus laivui įsigyti, sprendė daugybę valstybinės reikšmės problemų ir, žinoma, gynė jūreivių interesus, kadangi tai ir yra pagrindinis sąjungos uždavinys.

1990 metais atkūrus Nepriklausomybę buvo tas pats. Mes irgi neturėjome jokios jūrinės teisės ir jos kūrimu užsiėmėm mes, mums reikėjo žmonių ir specialistų. Tuo metu teko daug dirbti ir su Seimu, ir su Vyriausybe, ir su profilinėmis ministerijomis.

Su kokiomis problemomis, kurios turi būti sprendžiamos valstybės mastu, šiandien susiduria jūrinė bendruomenė ir Lietuvos jūreiviai? Kiek man žinoma, jūs nuolat primente esą visi premjerai rinkiminės kampanijos metu žarstosi pažadais jūreiviams, bet vos tik užėmę postą, savo pažadus pamiršta.

2006 metais labai aktyviai užsiėmiau teisinės basės parengimu, kad Lietuvoje pradėtų veikti Tarptautinė konvencija dėl darbo jūrų laivyboje. Ją Lietuvoje ratifikavo 2013 m., po metų ji įsigaliojo.

Tame dokumente yra atitinkamos normos, kurias būtina perkelti į Lietuvos teisės aktus. Sukurta darbo grupė išskyrė eilę momentų įstatymuose ir ministerijų potvarkiuose socialinės apsaugos ir darbo srityse, kurie neatitiko naujų reikalavimų.

2016 metais Vyriausybė turėjo parengti ataskaitą Tarptautinei darbo organizacijai (TDO), kaip minėtos laivybos konvencijos reikalavimai įgyvendinami Lietuvoje. Paradoksalu, bet valdžia apie tą ataskaitą nesupažindino nei mūsų, nei Lietuvos laivų savininkų asociacijos, o tiesiog pasiuntė „į viršų”, vadovaudamasi kažkokiais savo sumetimais, nors tai prieštarauja TDO principams. Pastaroji, beje, mūsų paprašė pateikti komentarus minėtai ministrų kabineto ataskaitai, kurią mes gavome tik 2017 m. ir kuri, švelniai tariant, mūsų netenkino. Joje buvo daug baltų dėmių, o į kai kuriuos punktus išvis nebuvo atsakyta.

Nuo 1996 metų LJS yra Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos narė, ten mes ir kreipėmės, išreikšdami savo nepasitenkinimą. Minėtos tarptautinės struktūros sureagavo į mūsų pastabas ir Vyriausybei išsiuntė eilinį paklausimą su daugybe pastabų. Po to ministerijos sraigteliai ėmė suktis greičiau, tuometinis susisiekimo ministras Rokas Masiulis ėmėsi asmeninės kontrolės, pavedęs pavaldiniams ištaisyti klaidas ir su tuo supažindinti LJS, kadangi mes vaidiname svarbų vaidmenį minėtose organizacijose, darančiose įtaką nacionalinėms vyriausybėms.

2016 metais bankrutavo valstybinė įmonė Lietuvos jūrų laivininkystė (LJL). Pardavus paskutinius prekybinius laivus Lietuva iš esmės atsisveikino su laivyno likučiais ir jūrinės valstybės statusu. Kodėl valdžiai nepavyko išgelbėti šios anksčiau pelningos kompanijos?

Norint išlaikyti LJL, reikėjo ne mažiau kaip 5 mln. eurų. Tuometinė Algirdo Butkevičiaus vyriausybė skyrė tik 3 mln., tai buvo lašas jūroje. Bandžiau tuo įtikinti viceministrą Rimantą Sinkevičių, tačiau nei manęs, nei kitų mano kolegų niekas nesiklausė, tad tie 3 mln. buvo išleisti veltui. LJL buvo įsiskolinusi ir tiekėjams, ir jūreiviams, daugelis iš kurių buvo įstrigę dėl skolų areštuotuose laivuose, o valstybė jiems nenorėjo padėti. Daugelis jūreivių atlyginimų negavo daugiau nei 2 mėnesius. Dar kartą priminsiu, kad įmonę valdė valstybė.

Jūrininkų sąjunga labai aktyviai gynė jūreivių, dirbusių LJL laivuose, interesus. Paskelbus bankrotą, jiems nenorėjo mokėti algų, bet mes pasiekėme, kad jiems sumokėtų viską, kas priklauso.

Klaipėdoje iki šiol veikia Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, kurioje ruošiami aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau yra vienas diskutuotinas momentas. Baigę mokyklą, laivavedžiai išvyksta dirbti į įvairias užsienio kompanijas. Kyla logiškas klausimas, ar protinga valstybei skirti pinigus jūreivių parengimui, jei daugelis iš jų dirba laivuose, plaukiojančiuose su svetimų šalių vėliavomis ir mokesčius moka užsienyje, juk mokslas Lietuvoje didžiąja dalimi yra nemokamas, vadinasi, pinigai į šalies biudžetą negrįžta.

Negalima teigti, kad jūreiviai nemoka mokesčių, taip nėra. Mintys, kurias jūs čia išsakėte, iš tiesų sklando kai kurių valdininkų galvose, bet esmė ne čia. Vadovaujantis tokia logika, Lietuvoje tektų uždaryti beveik visas aukštąsias mokyklas, juk valstybė vaikų išmokslinimą remia, o baigę mokslus dalis jų emigruoja į Angliją, Airiją, Vokietiją, ten leidžia pinigus, susikviečia savo gimines, ten lieka gyventi ir šiuo atveju jų pinigai tikrai negrįžta į šalies iždą.

O štai jūreivių istorija kitokia. Laivais su Lietuvos vėliava plaukioja apie 1000 registruotų darbuotojų. Paskutiniais metais išduota apie 6000 diplomų ir pažymų, leidžiančių dirbti laivuose. Jūreivystės mokykla ruošia puikius specialistus, mokančius anglų kalbą, kuriems nesunktu įsitvirtinti pasaulyje. Daugelis, dirbančių užsienyje, dirba laivuose su „patogiomis vėliavomis”, tačiau tai nereiškia, jog jie mokesčius moka kokiai nors Panamai.

Daugelio mūsų jūreivių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuva, tad pajamų mokesčius jie moka Lietuvoje. Be to, visos įmokos į įvairius fondus – nuo socialinio draudimo iki pensijų – irgi mokamos Lietuvoje, čia registruotas jų ir jų artimųjų sukauptas turtas.

Kai dar premjeru buvo Algirdas Brazauskas, buvo paskaičiuota, jog tie pinigai, kuriuos jūreiviai palieka krante, lengvai kompensuoja jų išmokslinimo išlaidas. Net ir tie, kurie mokesčius moka užsienyje, plaukiojantys, pavyzdžiui, su Vokietijos ar Norvegijos vėliavų laivais, vis tiek didžiąją dalį uždirbtų pinigų palieka Lietuvoje.

Ar galima šiandien Lietuvą vadinti jūrine valstybe ir ką reikia daryti, kad šalyje vėl būtų atkurtas laivynas, jei apskritai yra tokia būtinybė?

Jūrinę valstybę sudaro, be abejo, ne tik uostas ir krovinių pervežimas, kad ir labai sėkmingas. Lietuva turi vystyti jūrinę pramonę, įsigyti naujų laivų bei rengti nacionalinius kadrus. Nežiūrint visų praradimų, užtikrintai galiu pasakyti, jog Lietuva – jūrinė valstybė, kadangi mes turime bazę kompetentingiems specialistams ruošti. Jie yra paklausūs ir gali dirbti visame pasaulyje. Be to, Lietuvoje rengiami ir karinio jūrų laivyno, uosto, įvairių stividorinių ir kitų kompanijų specialistai. O Klaipėdą galima laikyti jūrinių kadrų kalve.

Visa, ko mums reikia – tai tinkamų vadovų ir kitokio mąstymo. Ir šiandien Lietuvos gyventojams jūra vis dar ar tebėra tolima, daugelis šalį tebelaiko agrarine valstybe. Toks požiūris formavosi ir prieškarinėje Lietuvoje, ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Jūrinės tradicijos Lietuvos vaikinams aktyviai buvo diegiamos sovietmečiu, tuomet truputį buvo pasikeitusi ir žmonių pasaulėžiūra. Aš manau, kad nereikia menkinti tos epochos pasiekimų ir reikšmės Lietuvai, kadangi jūrinės tradicijos vystytos būtent tada.

Kita vertus, tai buvo išskirtinai tik Klaipėdos krašto tradicijos, kurias mes išlaikėme, o štai dėl to, kad Lietuvą, kaip jūrinę valstybę, pripažintų ir Vilniuje, ir Kaune, ir Alytuje, reikia labai daug dirbti.