P0

Svarbu, Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas

Gruodis – politinių permainų metas II

Avatar

Martynas Vainorius
2020-12-26


Rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakojame, ką 1923-1938 metais Klaipėdos kraštui atnešė gruodžio mėnesiai.

Šįkart – apie tai, kodėl 1934-ųjų gruodį turėjo trauktis prolietuviška Martyno Reizgio Direktorija.

„Negalima būtinų priemonių imtis”

1934-ųjų gruodžio 1 d. „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė Direktorijos pirmininko M. Reizgio kreipimąsi į gubernatorių Joną Navaką.

„Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos Krašto Seimelis, sušauktas Tamstos aktu iš š. m. liepos mėn. 19 d. liepos mėn. 21 d. posėdin, nesusirinko mano Direktorijos deklaracijai išklausyti, ir vėliau šauktas Seimelio Pirmininko iniciatyva rugsėjo mėn. 6 d. posėdžiui taip pat nesusirinko, ir matydamas, kad dėl tos padėties negalima būtinų priemonių imtis nei viešuosius Krašto finansus tvarkyti mažinant Krašto gyventoju mokesnių naštas ir Krašto išlaidas, nei imtis teisėtų priemonių administracijos aparatą pertvarkyti bei leisti kitus būtinus Kraštui įstatymus, aš radau, kad reikia ieškoti išeities iš susidariusios padėties. Nors Seimelis nėra kliudęs mano Direktorijai valdžios funkcijas vykdyti, nes galėdamas kiekvieną diena, tai yra nuo liepos mėn. 27 d. ligi š. m. spaliu mėn.11 d. mano Direktorijos darbus sukliudyti nepasitikėjimo jai pareiškimu, to nėra padaręs, aš randu, kad geriausia būtu išeitis iš susidariusios padėties. atiduoti Tamstos dispozicijon man suteiktas Klaipėdos Krašto Direktorijos Pirmininko pareigas”, – buvo rašoma šiame rašte.

Tą pačią dieną gubernatorius patenkino šį atsistatydinimą ir pavedė M. Reizgiui eiti šias pareigas laikinai, iki bus paskirta nauja Direktorija.

Pakeitė pronacišką pirmininką

M. Reizgys antrą kartą prie Direktorijos vairo stojo po to, kai 1934 m. birželio 28 d. J. Navakas atleido iš pareigų Klaipėdos krašto direktorijos pirmininką Ottomar Schreiber.

„Laikydamas Tamstos ir Tamstos vadovaujamos Direktorijos veikimą ir laikyseną priešvalstybinių organizacijų Sozialistische Volksgemeinschaft ir Christlich-Sozialistische Arbeitsgemelnschaft atžvilgiu pavojingą Lietuvos teritorijos neliečiamybei, šiuo atšaukiu Tamstą iš Klaipėdos Krašto Direktorijos Pirmininko pareigų. Prašau Tamstą Klaipėdos Krašto Direktorijos Pirmininko reikalus perduoti mano šios dienos aktu paskirtajam Direktorijos Pirmininkui ponui Martynui Reisgiui“, – buvo rašoma gubernatoriaus rašte.

„Memeler Dampfboot” pranešimas apie Ottomar Schreiber atleidimą.

Albertas Juška Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo, kad 1889 m. Marienburge gimęs O. Schreiber po I pasaulinio karo dirbo pramonės įmonių valdininku Dancige (dabar Gdanskas) ir 1922 m. atvykęs į Klaipėdą įsteigė tabako gaminių sindikatą, tapo Pramonės ir prekybos rūmų valdybos nariu. 1925–1933 priklausė Klaipėdos masonų ložei Mempfis, buvo revanšistinės vokiškos politikos Klaipėdos krašte ideologas ir vykdytojas. Nemokėdamas lietuvių kalbos neteisėtai įgijo Lietuvos pilietybę ir tapo Direktorijos pirmininku, dvejus nuo 1932-ųjų eidamas šias pareigas rėmė Klaipėdos krašto nacistinių partijų veiklą, skatino įstaigų valdininkus nepaklusti Lietuvos įstatymams.

„Krašto gubernatoriui J. Navakui pareikalavus iš pareigų atleisti autonominių įstaigų tarnautojus, aktyviausius T. Sasso ir E. Neumanno vadovaujamų nacių partijų narius, O. Schreiberis tam pasipriešino. Jo vadovaujama Direktorija skatino mokytojus nevykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodymų, todėl gubernatoriaus potvarkiu buvo paleista, O. Schreiberiui paskirta policijos priežiūra“, – rašė A. Juška.

„Dr. Schreiberio laikotarpis pažymėtinas tuo, jog Klaipėdos kraštan pradėjo veržtis hitlerizmas. Dr. Neumano ir kunigo barono Sasso organizuojamos partijos rėmėsi grynai nacionalsocialistine ideologija ir veikė Vokietijoj išmėgintais metodais. Visoj valstybėj dėl šitų įvykių kilo rimtas susirūpinimas”, – savo magistro baigiamajame darbe „Klaipėdos krašto teisinė sistema 1924–1938 m.” rašo Daivaras Urbonas.

Atleido 411 tarnautojų

Vilma Bukaitė daktaro disertacijoje „Lietuvos Respublikos politiniai ir diplomatiniai santykiai su Prancūzija 1919–1940 m.” rašo, kad iš Lietuvai lojalių vietos politikų sudaryta M. Reizgio Direktorija negalėjo gauti Seimelio, kuriame daugumą sudarė vokiečiakalbiai nariai, patvirtinimo. Liepos 27 d. ir rugsėjo 5 d. į Seimelio, kurio narių dalis suimta dėl sukilimo organizavimo, posėdžius neatvyko nemenka dalis jo likusių narių ir dėl kvorumo stokos iki lapkričio veikė nepatvirtinta direktorija.

Iškilmingas drenažo įrenginio atidarymas Svencelės apylinkėse. Iš dešinės pirmoje eilėje Klaipėdos krašto direktorijos nariai: pirmas Adamas Vorbeckas, antras Martynas Reizgys, penktas Klaipėdos apskrities viršininkas Erdmonas Simonaitis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Ši situacija buvo paranki griežtos lituanizacinės politikos tęsimui, taigi Lietuvos vyriausybė buvo suinteresuota kuo ilgesniu Seimelio neveiksmingumu”, – rašo V. Bukaitė.

Pasak D. Urbono, M. Reizgio vadovaujama direktorija iš pareigų pašalino arba suspendavo daugelį ankstesnių direktorijų paskirtų apskrities viršininkų, viršaičių, kaimų seniūnų ir kitus valdininkus, kurie priklausė vokiškų orientacijų partijoms arba buvo neigiamai nusistatę Lietuvos atžvilgiu.

„Vis dėlto, tai buvo tik tam tikri trumpalaikiai sėkmingi bandymai, kurie nesusilaukė ilgalaikės sėkmės, nes buvo padaryti be autonominės įstatymų leidžiamosios institucijos sutikimo. Taigi Direktorijai sėkmingai veikti buvo būtina gauto Seimelio pritarimą, priešingu atveju, ji turėjo atsistatydinti”, – rašo D. Urbonas.

Ingrida Jakubavičienė savo darbe „Vokietijos generalinis konsulatas – pagrindinis politinis Klaipėdos krašto gubernatoriaus varžovas XX amžiaus 3–4-uoju dešimtmečiais” rašo, gubernatorius J. Navakas kartu su M. Reizgio direktorija nutraukė darbo sutartis su 411 laisvai samdomų tarnautojų, daugiausia CSA ir SOVOG narių. Iš pareigų buvo pašalinti apskričių savivaldybių viršininkai, du trečdaliai visų krašto viršaičių, į jų vietą paskirti lojalesni asmenys. Šiais veiksmais siekta susilpninti konsulato įtaką autonominių įstaigų veiklai.

„Pažymėtina, jog krašto provokiškosios politinės jėgos protestavo prieš O. Schreiberio atstatydinimą ir seimelyje atsisakė patvirtinti M. Reizgio direktoriją, tačiau gubernatoriaus tai nesustabdė. Minėtos priemonės ir Lietuvos valdžios pozicija pradėti Neumanno ir Sasso procesą sukėlė didelę reakciją Vokietijoje”, – rašo I. Jakubavičienė.

Anot D. Urbono, atleidinėjant vokiečių tarnautojus be Administracinio teismo sutikimo, neatsižvelgus, ar jie į šias pareigas buvo paskirti iki gyvos galvos, direktorija viršijo savo įgaliojimus. Tai iššaukė Vokietijos protestus, be to, nemažai direktorijos sprendimu atleistų valdininkų laimėjo bylas teismuose.

„1934 m. rugsėjo mėnesį, tai yra praėjus dviem mėnesiams po M.Reizgio direktorijos paskyrimo bei pradėtų reformų įgyvendinimo, tarp lietuvių pasigirdo nusivylimo balsų, kurios buvo siejamos su tuo, kad direktorija vis tiek veikė neefektyviai, dėl antivalstybiškai nusiteikusių valdininkų, kurių dauguma buvo neatleisti. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad ir Direktorija savo veikloje nebuvo nepriklausoma ir savarankiška institucija, nes savo vykdomai veiklai turėdavo gauti krašto Seimelio pritarimą. Be Seimelio pritarimo Direktorijos veikla buvo apribota”, – rašo D. Urbonas.

Savivaldos reforma nepavyko

Pasak D. Urbono, M. Reizgio direktorija bandė reformuoti Klaipėdos krašto savivaldos organus – siekta sulyginti Klaipėdos krašto savivaldybių struktūrą su Didžiosios Lietuvos, kur buvo tik valsčių, apskričių ir miestų savivaldybės, o kaimai ir seniūnijos atskiros savivaldos teisės neturėjo. Kita reformos inicijavimo priežastis buvo siekis sutaupyti lėšų.

„Pati reforma sietina su 1934 m. Klaipėdos krašte sustiprėjusio kova dėl lietuviškumo ir pradėtu vokiškos administracijos „valymu“ . Nors ir nepavyko tiksliai išsiaiškinti, kas buvo tikrieji savivaldybių reformos projekto autoriai – ar centrinės Lietuvos valdžios atstovai, ar vietos prolietuviškai nusiteikę asmenys, vis dėlto, anot Aistės Lazauskienės, tai galėjo būti „Lietuviškųjų organizacijų komitetas“, kuris 1933 m. išrinko komisiją, kuri ir turėjo parengti krašto administracijos projektą. Šios komisijos darbe aktyviai reiškėsi Klaipėdos krašto „mažlietuvių” veikėjai Erdmonas Simonaitis, Juozas Jurkūnas, Viktoras Gailius, Martyna Reizgys, Endrius Borchertas, Jurgis Brūvelaitis, Antanas Grudzinskas, Jonas Gložaitis, Pranas Klimaitis, Albertas Jonušaitis, Vilius Gaigalaitis, o galutinį savivaldybių projektą (kartu su kitais projektais – socialinio draudimo, algų lentelių ir kt.) parengė M. Reizgio vadovaujama direktorija, kuri aktyviai bendradarbiavo su centro vyriausybe. Pagal projekto planus siekta Klaipėdos krašte esančias tris apskritis sujungti į vieną, panaikinti kaimų savivaldą ir sudaryti valsčių savivaldybes. Ketinta dėl pernelyg savarankiškos ir neproduktyvios krašto mažų kaimų savivaldybių veiklos panaikinti dalį savivaldybių, kaimų seniūnams palikti tik policijos organų funkciją. Šių tikslų įgyvendinimas turėjo padidinti centrinį autonominės Klaipėdos krašto vykdančiosios valdžios aparatą bent vienu trečdaliu sąskaita kurios nors apskrities personalo. Šios administracinės reformos praktinis įgyvendinimas būtų prisidėjęs prie greitesnio Klaipėdos krašto integravimo prie Lietuvos. Pačios reformos įgyvendinimas galėjo iššaukti ir tolimesnių Klaipėdos krašto reformų vykdymą, tokių teismų, policijos ir kt.”, – rašo D. Urbonas.

Komisija apžiūri drenažo įrenginių būklę Aukštumalos apylinkėse. Pirmame plane (su apžiūros lapu) Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Martynas Reizgys. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau ši administracinė reforma taip ir nebuvo neįgyvendinta, liko tik popieriuje, Klaipėdos krašto savivaldybių struktūra nei statusas nepakito iki pat aneksijos.

Tarptautinis spaudimas

V. Bukaitė rašo, kad Vokietijos vyriausybė rūpinosi, jog Klaipėdos konvencijos signatarės – Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija – stiprintų spaudimą Lietuvai dėl M. Reizgio direktorijos veikimo.

„Po dar vieno nesėkmingo rugsėjo 9 d. Klaipėdos Seimelio posėdžio Vokietijos ambasada pasiuntė Prancūzijos užsienio reikalų ministerijai protestą. Kaltindama Lietuvos vyriausybę dėl pasitikėjimo negavusios direktorijos veikimo, Vokietija pareikalavo surengti kolektyvinį Klaipėdos konvencijos signatarių demaršą Kaune. Skirtingai nei griežtą demaršą siūlę britai, prancūzai ragino vengti bet kokio viešo ir formalaus demaršo. Jie skatino kitas Klaipėdos konvencijos signatares apsiriboti susirūpinimo padėtimi įvardinimu Lietuvos vyriausybei. Kadangi britų ir italų pasiuntiniai nesutiko su siūlymu apsiriboti žodiniu pareiškimu, buvo parengtas ir rugsėjo 25 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriui Juozui Urbšiui įteiktas trijų pasiuntinių bendras rašytinis pareiškimas”, – rašo V. Bukaitė.

1934 m. rugsėjo 27 d. Santarvės valstybių teisininkų komisija paskelbė teisines išvadas apie Klaipėdos krašto administravimą. Ji konstatavo, kad gubernatorius J. Navakas įvairiais sprendimais padarė net devynis Statuto pažeidimus. Komisija itin nepalankiai vertino Seimelio pasitikėjimo negavusios direktorijos veikimą

„Paskelbus Vokietijai ūkinį karą Lietuvai, labai juntamai pasireiškė žemės ūkio krizė Klaipėdos krašte ir visoje Lietuvoje. Dėl to, ir negaudamas tinkamos vidaus paramos, Reizgys gruodžio m. 1 d. atsistatydino. Jo vieton buvo paskirtas Jurgis Brūvelaitis, nariais: dr. Anysas, Grigaitis ir Butkeraitis. Šita direktorija valdė beveik metus ir pervedė krašto ūkį per sunkųjį krizės metą”, – rašo D. Urbonas.


    2020-12-26

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Redakcijos adresas:
    Bangų g. 5A (3 aukštas)
    Klaipėda, LT-91250
    Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt