Lietuvoje viešojoje erdvėje periodiškai pasigirsta balsų, siūlančių mažinti amžiaus cenzus, kurie apsprendžia aktyviąją ar pasyviąją balsavimo teisę.

Štai neseniai pasirodė straipsnis, kuriame siūloma suteikti balsavimo teisę asmenims nuo 16 metų amžiaus (berods, tik savivaldos rinkimuose;
šiuo metu balsuojama nuo 18 metų), o kandidatuoti į Seimą siūloma leisti nuo 21 metų amžiaus (šiuo metu leidžiama nuo 25 metų).

Martyno Vainoriaus nuotr.

Straipsnyje teigiama, jog Skandinavijos šalys metai iš metų tampa demokratijos lyderėmis pasaulyje, įžiūrima aiški tendencija: valstybė, kurioje daug dėmesio skiriama jaunimo įtraukimui, pasižymi ir aukšta demokratijos kokybe. Savo ruožtu Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Lukas Kornelijus Vaičiakas pabrėžia, jog piliečių įsitraukimas į valstybės valdymą yra svarbiausias demokratijos principas ir ragina labiau pasitikėti Lietuvos šešiolikmečiais, o Eitvydas Bingelis, buvęs praeitos vyriausybės Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras bei atsakingas joje už Lietuvos jaunimo politikos formavimą, o 2020–aisiais LiJOT apdovanotas kaip metų žmogus, labiausiai nusipelnęs jaunimui, pastebi, jog jauni žmonės yra ne mūsų ateitis, o dabartis, todėl įtraukimo priemonės turi būti veiksmingos jau šiandien.

Deja, balsavimo cenzo analizė rodo, jog balsavimo teisė sulaukus 16 ar 17 metų taikoma tik labai nedidelėje dalyje pasaulio valstybių (kurios nebūtinai yra demokratinės, pavyzdžiui, Šiaurės Korėja, Sudanas, Pietų Sudanas, Kuba, Nikaragva ir t. t.), o Europoje tokių šalių yra vos kelios.

Balsuoti jaunesniems nei 18 metų asmenims leidžiama Austrijoje, Graikijoje, Maltoje bei Jungtinėje Karalystėje, be to, dažnai ši teisė taikoma ne visoje šalies teritorijoje ir ne visų lygmenų rinkimuose.

Skandinavijos valstybių, kurios iš tikrųjų gana dažnai garsėja aukšta demokratijos kokybe, ankstyvojo balsavimo šalių grupėje nėra, ir išvis neaišku, į kokių užsienių šalių patirtį straipsnyje nuolat apeliuojama.

Įdomu pastebėti, jog straipsnyje netgi abejojama šešiolikmečių brandumu ir pasirengimu balsuoti. Štai teigiama, jog „ypatingai svarbu politinio raštingumo ugdymas, nes jeigu tu suteiki teisę balsuoti, pilietinio ugdymo arba politologijos pamoka turi atsirasti mokykloje kaip atskira forma, kuri paaiškintų, apie ką yra šis procesas, vyktų baziniai mokymai <…> anot E. Bingelio, reikalingas ne tik gavusiojo teisę balsuoti motyvavimas tai padaryti, bet ir balsavimo proceso paprastinimas, kad jis būtų kuo draugiškesnis piliečiui, taupantis jo laiką, pvz., elektroninis balsavimas.“

Pirmiausia norėtųsi priminti, jog pilietinio ugdymo pamokos mokyklose egzistuoja jau daugiau kaip 20 metų. Antra, jeigu žmogui reikia primygtinai aiškinti, kas yra rinkimai, kam jų reikia ir kaip balsuoti, netgi pravesti kažkokius bazinius mokymus ar taikyti motyvavimo programas, tai peršasi išvada, jog tas asmuo dar nėra subrendęs turėti balsavimo teisę. Trečia, elektroninis balsavimas galėtų būti įteisintas, tik vargu ar tai sietina su balsavimo cenzo mažinimu iki 16 metų – elektroninis balsavimas kaip tik būtų aktualesnis studentams ar dirbantiems jauniems žmonėms, kurie dažnai gyvena vienoje vietovėje, o yra registruoti kitoje. O šešiolikmečiai paprastai gyvena ten, kur ir yra registruoti – pas tėvus.

Taigi, pasiūlymas suteikti balsavimo teisę asmenims, sulaukusiems 16 metų amžiaus, mano manymu, yra nepakankamai pagrįstas.

Ankstyvojo balsavimo teisė traktuotina nebent kaip atskirų (dažnai nedemokratinių) valstybių rinkimų teisės ypatumas ar tiesiog išimtis.

Atkreipčiau dėmesį, jog naudojimasis balsavimo teise nėra tik formalus procedūros vykdymas, balsuojantysis turi gebėti prisiimti atsakomybę už savo balsavimo rezultatus.

Europos šalyse teisė kandidatuoti į nacionalinį parlamentą suteikiama sulaukus atitinkamai nuo 18 iki 25 metų.  Beje, aiškaus regioninio pasiskirstymo pagal amžiaus cenzą nėra: 18 metų cenzas taikomas ir Skandinavijoje, ir beveik visur Vakarų Europoje, ir dalyje Pietų bei Rytų Europos ir t. t.

Taigi, iš tikrųjų, Lietuvoje balsavimo teisė kandidatuoti į Seimą (nuo 25 metų) yra įgyjama palyginus vėlai, nors, pavyzdžiui, Lietuvos kandidatams į Europos parlamentą amžiaus cenzas yra 21 metai. Todėl formaliai žiūrint ir sekant kitų šalių pavyzdžiu, iš principo būtų galima mažinti minimalų reikalaujamą kandidatų į Seimą amžių.

Galima sutikti, jog tai padidintų jaunimo įtraukimą į politiką. Tačiau straipsnyje pateikiamas gana įdomus argumentas: 21 metų žmogus gali būti
kompetentingas savo srities ekspertas. Gaila, kad nepatikslinama, kokia tai galėtų būti sritis (ar sritys), todėl nėra galimybės nustatyti tos išganingosios srities sąsajų su politika ir įvertinti, kiek procentų Seimo darbotvarkės užimtų tos srities klausimai, jei išvis jiems priklausytų patekti į Seimo
darbotvarkę. Net jeigu 21 metų amžiaus asmuo gali būti kokios nors su politika susijusios srities ekspertu, parlamente jam tektų spręsti labai daug klausimų ne iš savo srities, o tokių klausimų sprendimui reikėtų politinės patirties ir gyvenimiškos išminties, kurios greičiausiai pritrūktų.

Būti Seimo nariu – tai ne tas pats, kas būti jaunimo organizacijos lyderiu: Seime tenka spręsti realias politines problemas, reikia atstovauti rinkėjams, o ne bendraamžių ar bendraminčių būreliui.

Taip pat norėtųsi priminti, jog Seime yra labiau pageidautini ne ekspertai, o politikai. Rinkėjai tai puikiai atskiria – esu rašęs, pavyzdžiui, apie gana nesėkmingą politologų (t. y. politikos ekspertų) dalyvavimą 2020 m. Seimo rinkimuose. Tiesiog tiems politologams nepavyko prisistatyti visuomenei kaip politikams.

Reikia pabrėžti, jog cenzų kandidatams egzistavimas atspindi tam tikrą visuomenės požiūrį ir lūkesčius, jog į politiką turi ateiti subrendę žmonės.

Nereikia kurti iliuzijų, jog dirbti parlamente yra lengva, paprasta, ir ten dirbti gali vos ne bet kas.

Pabaigai norėtųsi atkreipti dėmesį štai į ką. Užuot puoselėjus planus kaip išrinkus į Seimą vieną kitą „jaunąjį ekspertą“ ar atvedus šešiolikmečių būrelį į rinkimų apylinkę (būtent, atvedus, nes patys pasiūlymo iniciatoriai abejoja šešiolikmečių gebėjimu tinkamai sudalyvauti balsavimo procedūroje), vertėtų susikoncentruoti į visiškai kitus kokybinius iššūkius, beje, irgi susijusius su piliečių dalyvavimu valstybės valdyme.

2020 metų pandemija atskleidė rimtą problemą: Lietuvoje (ir ne tik joje) katastrofiškai trūksta žmonių, gebančių priimti adekvačius sprendimus sudėtingose situacijose, įžvelgiančių priežasties ir pasekmės ryšį, numatančių savo veiksmų ar kalbų pasekmes.

Deja, tokių žmonių trūksta visuose lygmenyse ir visose sferose. Štai, pavyzdžiui, pernelyg staigiai atšaukiami skrydžiai, o tai sukelia chaosą oro uostuose. Kovojant su neva nereikalingu gyventojų judumu ir mažinant transporto priemonių skaičių, miesto transportas žymiai papilnėja, ir tai gerina sąlygas plisti virusui. Didelė dalis uždaryto smulkiojo verslo bankrutuoja, o gyventojams tenka tų pačių prekių ieškoti prekybos centruose ir papildomai būriuotis. Turizmo verslui atsivėrusio lango
vasarą ir rudens pradžioje tinkamai išnaudoti nepavyko, nes valdžios struktūros, kaip teigiama, nerado bendros kalbos su Baltijos kaimynais kaip vertinti epidemiologinę situaciją atskirose turistinėse šalyse, salose ir pan.

Įvairūs ekspertai, ypač pandemijos pradžioje, nesustodami pasakojo būtus nebūtus dalykus apie naująjį virusą, keldami paniką ir nepasitikėjimą.

Ką daryti? Būtina paprastinti reikalavimus priimamiems darbuotojams, visų pirma biudžetinėse įstaigose. Sudėtinga kandidatavimo tvarka bei formalūs reikalavimai atbaido nemažą dalį veiklių, iniciatyvių, savo galva mąstančių žmonių arba jie paprasčiausiai tų reikalavimų neatitinka. (Apie giliai įsišaknijusį nepotizmą net kalbėti nesinori.)

Darykime viską, kad kuo daugiau veiklių, mąstančių žmonių galėtų dalyvauti priimant svarbius sprendimus. XXI amžiuje dar gali laukti pakankamai rimtų iššūkių, kuriems spręsti reikės drąsių ir nestandartinių sprendimų. 

Kol kas esame bene daugiausia aukštojo mokslo diplomų turinti ir labai juos vertinanti šalis. Nesmagu prisiminti neseną istoriją, kai kandidatė į teisingumo ministrus buvo puolama, jog neturi magistro diplomo, nors viena iš jos pirmtakų buvo mokslų daktarė, profesorė, kuri ne tik
nepadarė žymesnių darbų, bet ir ministrės pareigose išbuvo vos pusę kadencijos.

Metas atsikratyti diplomų ir įvairių sertifikatų kulto. Siekime tapti efektyviausiai dirbančia šalimi.