Admirolas Kodringtonas (Codrington) kartą paklausė admirolo Rikordo (Рикорд, Ricord) – kaip reaguotų Rusijos laivynas, jeigu jį atakuotų anglai. Galėjo sau leisti taip klausinėti – šalys tada draugavo, admirolai kartu gerdavo žvalinančiuosius gėrimus. Rikordas į tokį lengvą klausimą atsakė iškart: „Mes pulsime dažyti bortus ir šveisti denį”. Po suprantamos nustebimo pauzės tęsė: „Mes taip visada darome, kai avralas ir palundra”.

Išmintingas Rikordo atsakymas pabrėžė tą tiesą, kad karo metu jūreiviai sugebės daryti tik tai, kam ruošėsi taikos metu. Jeigu miklinosi šveisti denį – šveis dabar su dviguba energija. Ta tiesa galioja ne tik laivyne ir ne tik karo metu.

Šiandieniniai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro kritikai neatsižvelgia į tai, kam ši įstaiga ilgus dešimtmečius ruošėsi, kokius procesus valdė ir kam buvo pasirengusi, o reikalauja iš jos dalyvauti epidemijos valdyme. Tuo metu ir kitas, dar aukštesnio už Rikordą rango administratorius yra pabrėžęs (atsiprašau už ilgą citatą): „Jeigu aš įsakysiu kokiam generolui skraidyti nuo vieno žiedo prie kito kaip drugeliui ar parašyti tragediją, ar pasiversti jūros paukščiu ir jeigu generolas neįvykdys mano įsakymo, tada katras iš mudviejų bus kaltas – jis ar aš?… Kiekvieną reikia prašyti to, ką jis gali duoti.”

Jau šiomis dienomis NVSC kritikus savo FB paskyroje mėgino prablaivinti profesorius Saulius Čaplinskas: „Priminsiu, kad NVSC iš esmės yra ūkio subjektų priežiūros, o ne ligų stebėsenos įstaiga.”

Ir tuos ūkio subjektus Sveikatos centras paprastai prižiūrėti pradėdavo jau po to, kai išsitriesdavo nepriežiūros rezultatai. Bet, šiaip ar taip, mes supratimą apie įstaigos darbo pobūdį turėjome pirmiausia iš pranešimų apie jų reidus į restoranus.

Niūresnis skaitytojas gali paklausti: ar tikrai mums būtina išlaikyti 600 tarnautojų, kurie tikrina restoranų virtuves? Juk daugiau mažiau tą užduotį atlikdavo ir fizinis asmuo Andrius Užkalnis, neprašydamas biudžeto lėšų.

Manyčiau, toks klausimo kėlimas būtų per aštrus. Koks kvalifikuotas bebūtų gerb. Užkalnis, tokiuose reikaluose sistema visada kerta klasę. 600 darbuotojų leidžia padengti visą šalies teritoriją. Be to, kažin ar Užkalnis inspektuos stoties kebabinę, apie kurią kilometro spinduliu išnyko benamės katės. O tą darbą kažkas turi daryti.

Kitas dalykas, kad jau su bent kiek rimtesniais visuomenės sveikatai gresiančiais atvejais Sveikatos centras nepajėgus tvarkytis. „Grigeo” vamzdį užuodė ne ši tarnyba, o prokurorai. Apibendrinus dar ir „Klasco” dulkių istoriją, Alytaus gaisro pašvaistes – turbūt būtų galima išvesti minimalią metinę apyvartą įmonės, kurios poveikio visuomenės sveikatai šitas Sveikatos centras jau nebepajėgus reguliuoti.

Ir juo labiau NVSC nepajėgus administruoti pandemijos valdymo procesus.

Išmintingiausia dabar būtų nuimti šią naštą nuo įstaigos pečių ir tą darbą pavesti kitai įstaigai ar organizacijai. VMI, „Sodrai”, Šaulių sąjungai, Laisvės TV ar dar kam nors. Nes blogiau jau nebus.
——————————————————————————————————————————————————————————————————————–
Suprantu, kad daugumai „Atviros Klaipėdos“ skaitytojų šis vadybos elementorius, – svarbus autoriui, galbūt svarbus procesų valdytojams, – yra visiškai neįdomus. Jie teisėtai pageidauja ne šito, bet įdomių istorijų. Ir kad su paveikslėliais. Aš ir pats toks, ką jau čia slėpti.

Buvote kantrūs, perskaitėte iki čia; už tai jums jau dabar istorija su paveikslėliais.

Ar efektyvią žinutę tautai Aurelijus Veryga pavasarį pasiuntė šiuo savo kamufliažu?

„Facebook” nuotr.

Iš šiandienos žinojimo turime pasakyti, kad žinutė efektyvi nebuvo.

Ministras Veryga pasielgė pagal admirolo Rikordo doktriną: pasikeitus aplinkybėms ėmėsi daryti tai, kam ruošėsi ikiministriniame gyvenime. O tame savo gyvenime jis buvo psichiatras ir neabejotinai turėjo reikalų ir su neramiais pamišėliais.

Pakarinta apranga turėjo vaizdu pranešti įdirgusiai visuomenei, kad ministras yra patikimas gynėjas, narsus kovido karys. Žmonės ir visokie pamišėliai gali būti ramūs ir gyventi savo gyvenimus kaip įpratę: yra kam su ta didele bėda susitvarkyti.

Na, mes tai pamatę ir tapome ramūs. Gal kiek ir per daug.

Bet ar tai reiškia, kad visiškai joks ministro kamufliažas nebūtų padėjęs visuomenei realistiškai įvertinti grėsmes ir pagal tai koreguoti savo elgesį? O galbūt tik kostiumo raštai buvo ne tie? Gal reikėjo rinktis ne abejotiną wz. 93 Pantera dizainą, o jau tikrai laiko patikrintą klasiką, Kartoffelmuster? Neabejoju, kad karybos ekspertai turėtų čia ką pasakyti ir profesionalioje jų terpėje atsirastų daug erdvės ginčams.

Nelįsdamas į kariškių daržą galiu pasakyti, jog žinau mažiausiai vieną enciklopedijoje nenurodytą kamufliažo variantą, kuris būtų paskatinęs visuomenę mobilizuotis kovai su epidemija. Galbūt tas kamufliažas neatrodo labai kariškas, veikiau kaip kokio meilės kario, tačiau jis tąjį praleistų galimybių pavasarį būtų buvęs efektyvus.

Jeigu Valstybės operacijų vadovas tada ant podiumo būtų išėjęs užsimetęs būsimojo Seimo nario Tomo Vytauto Raskevičiaus kamufliažą, viskas mums dar galėjo pakrypti į gerąją pusę.

Mąstant, ar tokią aprangą būtų tikslinga dar kiek patobulinti, kad ministro žinutė lietuviui būtų absoliučiai aiški, pirmiausia į galvą ateina kovido medalis.

Jis savo tauriai neįkyriu švytėjimu žemiau auskaro deramai akcentuotų asketiškai juodą triko spalvą.

Su sijonu nereikėtų nieko daryti: šita baltoji tyrumo, nekaltybės spalva taktiškai nurodytų ir į ministro nekaltumą.

Kovido medalis.

Tačiau šituos estetinius medalio momentus vis dėlto aukočiau. Juk tokio kamufliažo tikslas būtų buvęs mobilizuoti visuomenę, o ne sukelti paniką, todėl svarbu neperspausti stiprinant žinutės įtaigą.

Jau tik rizikos amžiaus istoriko interesas yra pasiaiškinti, kas ir kada pirmasis suprato, kad wz. 93 Pantera yra grėsmingai klaidingas paternas ministro kamufliažui. Aš laikyčiausi nuomonės, kad pirmasis tokį įžvalgumą parodė Saulius Skvernelis. 2020 07 02 sprendimu jis Verygai padovanojo pistoletą.

„Glock 17“. Askild Antonsen (flickr.com) nuotr.

Visi suprantame, kad pistoletas karo vadui reikalingas ne tam, kad su juo pultų priešą. Asmeninis pistoletas generolui reikalingas vienu vieninteliu atveju, ir Skvernelis tam laikui – pagal veiksmą sprendžiu – jau suprato, jog kaip tik toks atvejis ir ištiko.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas panašiais atvejais savo kaštelionams siųsdavo virvę.

Epidemijos istorijos studijų pradžią rasite čia.