Rašinių cikle „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” toliau pasakojame, kokiais išskirtiniais įvykiais tarpukariu Klaipėdos krašte baigdavosi metai.

Telefonų stotys – iš Anglijos

1933 m. gruodį „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė prezidento Antano Smetonos pasirašytą įstatymą Automatinėms telefonų stotims Kaune ir Klaipėdoje pastatyti.

Jame buvo rašoma, kad Vyriausybė tvirtina susisiekimo ministerio 1933 m. lapkričio mėn. 21 dieną sudarytą sutartį su „Automatic Electric Company Limited of Strowger Works” iš Liverpulio. Sutarties vertės – 189 260 svarų sterlingų.

Apie motyvus imtis tokios investicijos dar 1932 m. sausį „Lietuvos aidui” pasakojo susisiekimo ministras Vytautas Vileišis. Anot jo, Klaipėdos telefono stotis tuo metu jau buvo „atitarnavusi jai skirtus 30 metų ir ji yra tiek susidėvėjusi, kad joks jos remontas nebeįmanomas”.

Alfredas Antanas Basevičius ir Albertas Čaplinskas Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo, kad tai buvo pirmosios automatinės telefonų stotys Lietuvoje. Klaipėdoje jos pradėjo veikti 1935 m. gruodžio 1 d. (galutinai specialios komisijos priimta 1936 m. sausio 10 d.), Kaune – 1936 m.

Anot laikraščio „Vakarai” Klaipėdos mieste 1936 m. sausį buvo 2130 abonentų. Stotis galėjo aptarnauti 3000 – prognozuota, kad likusio rezervo užteks ketveriems metams.

„Įvedus niaują automatišką telefonų centralinę, tuoj pradėjo smarkiai didėti telefono abonentų skaičius, per vien gruodžio mėnesį abonentų skaičius išaugo visu šimtu. Dabar telefonai įjungiami per dvi tris dienas, kai tik kas juos užsisako”, – 1936 m. sausį rašė „Vakarai”.

Taip pat laikraštis informavo, kad tomis dienomis Liepojos (dabar – Herkaus Manto) ir S. Dacho (dabar – S. Daukanto) gatvių kampe buvo pastatyta pirmoji mieste automatinė telefonų pasikalbėjimo būdelė.

„Jei bus daug kalbančiųjų, tada tokių pasikalbėjimo būdelių numatoma pastatyti kitose miesto vietose”, – rašė „Vakarai”.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo,  visame Klaipėdos krašte 1930 m. pabaigoje buvo 3630 telefono abonentų, 1935 m. gale – 4294. Tai sudarė apie 1/4 visų Lietuvos telefono abonentų, kas, turint omeny teritorijos dydį ir gyventojų dalį (5-6 proc.), anot istoriko, buvo labai daug.

1938 m. „Vakarai“ skelbė, kad Klaipėdos krašte yra 59 telefonų aptarnavimo įstaigos. Daugiausia jų – 23 – buvo Pagėgių apskrityje. Klaipėdos apskrityje buvo 19, Šilutės – 15. Klaipėdos mieste veikė dvi, Pagėgiuose ir Šilutėje – po vieną. Iš viso, anot laikraščio, buvo 4600 abonentų. Iš jų daugiausia – 2857 – buvo Klaipėdos mieste. Tūkstančiui krašto gyventojų teko 30,27 abonento. Didžiausias šis rodiklis buvo Šilutės mieste – 86,44, Klaipėdos mieste jie siekė 74,2, kaimiškose vietovėse – 11,12.

„Automatic Electric Company Limited of Strowger Works”, 1936-aisiais tapusi „ Automatic Telephone and Electric Company (AT&E)”, iki sandorio su Lietuvos valdžia Rytų Europoje buvo dirbusi Lenkijoje – 1931-aisiais buvo pasirašiusi sutartį dėl automatinių telefono stočių įrengimo keliuose šios šalies miestuose bei gamyklos statybos Varšuvoje.

Lietuvis tapo didžiausio laivo kapitonu

1936-ųjų gruodį laikraštis „Vakarai” pranešė, kad padidėjo lietuvių kapitonų šeima.

„Kaip žinoma, po Lietuvos vėliava plaukiojančių laivų kol kas yra tik 6. Iš jų trys priklauso. Maisto bendrovei (laivai Maistas, Rimfrost ir Barfrost} ir kiti trys (Friesland, Gotland ir Holland) — Klaipėdos laivininkystės bendrovei A. H. Schwedersky įpėd. Laivų Maistas ir Barfrost kapitonai lietuviai, laivo Rimfrost — kol kas norvegas. Likusiųjų gi trijų laivų kapitonai iki šiol visi buvo vokiečiai, o dar ne taip senai netgi vienas kitas ir Vokietijos pilietis. Tačiau, ir šios bendrovės laivų vadovybėje šiomis dienomis įvyko reikšmingų pasikeitimų — pačio didžiausiojo tos bendroves ir iš viso po Lietuvos vėliava plaukiojančių (apie 1500 to) laivo Friesland vadu paskirtas lietuvis tolimojo plaukiojimo kapitonas Zigmas Domeika”, – rašė laikraštis.

„Friesland” Dangėje, ties Ryžių malūnu. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Pasak jo, „Friesland”, jau kapitono Z. Domeikos vadovaujamas, gruodžio 8 d. išplaukė į Gotlandą pargabenti kalkakmenių.

Šio paskyrimo proga laikraštis pristatė skaitytojams ir patį Z. Domeiką, gimusį 1907 m. balandžio 12 d. Rygoje.

„1923 m. stojo Kauno Technikos mokyklos jūrininkystės skyriun, kur 1925 m., kartu su visais kitais, išlaikiusiais reikiamus egzaminus, buvo išsiųstas, kaipo valstybės stipendininkas, jūrininkystės mokslų eiti Suomijon. Suomijoje pirmiausiai buvo paskirtas į pagarsėjusio pasaulyje burlaivių savininko Erriksono keturstiebę barką Olivebank – atlikti reikiamą plaukiojimo praktikos stažą. Šiuo laivu plaukiodamas iki 1928 m. Z. Domeika apsuko kuone visą pasauli: Australiją, Afriką. Pietų ir Šiaurės Ameriką ir kt. – turėjo progos pamatyti garsiuosius-didžiausius pasaulio uostus. Atlikęs praktikos stažą, nuo Olivebank grįžo Suomijon ir 1928 m. pabaigoje stojo į Suomijos navigacijos institutą Abo mieste. Institutą baigė su geriausiu pažymėjimu visoje tuolaikinėje laidoje. 1930 m. išėjo tolimosios laivininkystės kapitono kursą ir tais pačiais metais grįžo Lietuvon – Klaipėdon. Iki 1933 m. dirbo Klaipėdos usoto tarnyboje, eidamas įvairių uosto darbo laivų vado, ir kitas atsakingas pareigas, kol tais metais vėl išėjo į jūrą – II-ju šturmanu laive Slephanie. Vėliau buvo pakeltas pirmuoju šturmanu. Laivui Slephanie perėjus į Panamos nuosavybę, dar kurį laiką plaukiojo ir po Panamos vėliava, tuo pačiu laivu, tik jau pakeistu vardu – Evellyn Marion. Vėliau perėjo į laivą Holland I-uoju šturmanu ir maždaug prieš metus laiko į laivą Friesland – kurio dabar tapo kapitonas. (Iki šiol buvęs Friesland laivo kapitonas p. W. Issermann perėjo vadovauti laivą Gotland)”, – rašė laikraštis, paminėjęs, kad Z. Domeika laisvai kalbėjo švedų, anglų, vokiečių, rusų ir kitomis kalbomis.

Prieš karą Z. Domeika dar dirbo „Lietuvos Lloydo” jūrinių laivų inspektoriumi, Kauno uosto viršininku. Baigiantis karui pasitraukė į Vokietiją, o iš ten 1950 m. į Venesuelą, kur iki tragiškos mirties dirbo Karakase, įmonėje „Sears Roebuck”.

„Visa Venezuelos lietuvių bendruomenė buvo pritrenkta rugsėjo 6 dieną pasklidusios žinios, kad Sears Roebbek įmonės automobilių kieme, Caracas, nužudytas Zigmas Domeika, Lietuvių Bendruomenės Caracas apylinkės pirmininkas ir pastaruosius trejus metus buvęs Venezuelos Lietuvių Bendruomenės pirmininkas. Žudikas pasidavė policijai, ir tik iš jo prisipažinimų tėra duomenų apie nužudymo aplinkybes ir priežastį. Zigmas Domeika jau 15 metų dirbo Sears Roebuck įmonėje kaip sandėlių vedėjas. Rugsėjo 6 d. jį atvykusi į darbą, automobilių kieme pasitiko prieš mėnesį iš įmonės pasitraukęs venecuelietis darbininkas ir, kaip jis sako, prašė Domeiką pagerinti atestaciją, jam reikalingą kitur darbui gauti. Įmonės administracija pasitraukusiems darbininkams atestacijų neišdavinėja. Domeika, matyt, buvo jam davęs savo parašytą atestaciją, bet darbininkas buvęs jąja nepatenkintas, norėjęs gauti geresnę. Anot jo, Domeika nesutikęs ir išsitaręs, kad negi gubernatoriaus pareigoms rekomenduojąs. Darbininkas dėl to supykęs, išsitraukęs peilį ir smogęs į kaklą, žaizda mirtina: perplauta arterija”, – apie tragišką kapitono mirtį 1965-ųjų rudenį rašė išeivijos laikraštis „Dirva”.

Liūdnas likimas laukė ir 1904 m. Škotijos mieste Greenock veikusioje „George Brown & Co” statykloje pastatyto Z. Domeikos vadovauto laivo „Friesland”. Puslapio wrecksite.eu duomenimis, laivą 1941-aisiais iš bendrovės „A. H. Schwedersky Nachf.“ perėmė Vokietijos karinis laivynas. Pervadintas į „Sperrbrecher-163” jis tarnavo iki 1944 m. kovo 20 dienos, kai nuskendo užlaukęs ant minos rytinėje Baltijoje.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

O 1868 m. Klaipėdoje įsteigta laivininkystės bendrovė „A. H. Schwedersky Nachf.“, turėjusi ilgalaikį kontraktą su Klaipėdos ir Tilžės celiuliozės fabrikais dėl kalkakmenių tiekimo iš Gotlando, pokariu tęsė veiklą Kylyje iki 1958-ųjų.

Mokykloje – kazilinės

1938-aisiais „Darbininkų balsas” pranešė, kad Rumpiškės dvaro laukuose, prie besiplečiančios namų kolonijos, jau išaugo Amatų mokyklos pastatas kurio statytojai gruodžio 3-iąją atšventė pirmą statybos etapą — vainiko kėlimo šventę.

„Buvo pakviesta aukštų svečių. Jų tarpe Klaipėdos krašto Gubernatorius Kubilius, patarėjas Anysas. Dr. Trukanas, rangovai, spaudos atstovai ir kiti. Rūmai statomi Švietimo Ministerijos lėšomis. Projektą pagamino klaipėdiškis architektorius Koralius o rangovas yra statybos firma Bernitzky. Rūmai turės 55 000 kubiniu metru talpos ir kainuos per 2 milijonus litų. Rūmuose yra numatyti skyriai visokeriopoms amatu rūšims. Čia turės erdvias patalpas klasėms ir dirbtuvėms staliai, kalviai, tekstilininkai, šaltkalviai. elektrotechnikai, siuvėjai, dekoratoriai ir būsimos šeimininkės, nes bus mokoma ir šeimininkauti. Rūmu rūšyse numatoma įrengti erdvią 200 žmonių valgyklą su moderniška virtuve ir pagelbinėmis patalpomis. Ta pati valgykla, uždėjus stiprų gelžbetoninų šarvą virš lubų, tarnaus kaip priešlėktuvinė slėptuvė. Be šios salės dar rūmuose yra ištisa eilė salių: iškilmių, gimnastikos, amatų muziejaus — tarnaus mokyklos kultūriniams tikslams. Paskutiniame trečiame aukšte įrengiamas bendrabutis su 150 lovų. Bendrabutis bus mažais kambariukais su 4—5 lovomis kiekvienas. Čia pat patogumai, prausyklos, dušai ir erdvūs miegamieji kambariai teiks būsimiems Amatų Rūmų gyventojams higieniškas gyvenimo ir darbo sąlygas. Norint apeiti paliai sieną visą pastatą reiktų padaryti vieno kilometro kelią. Toki pat kelią reiktų atlikti einant per visus tris koridorius. Visas pastatų užstatytas plotas apima 5000 kvadratinių metrų, o sklypo dydis yra 25 000 kvadratinių metrų. Prie rūmų paliktas erdvus plotas sporto aikštėms įrengti. Žodžiu, mūsų pajūryje auga šios rūšies pastatas. kurio visame pabaltyje panašaus nėra. Tenka džiaugtis ir linkėti statytojams sėkmingai užbaigti ir antrą statybas etapą ir kitais metais rugpjūčio mėnesyje švęsti tų rūmų įkurtuves”, – apie pastatą, kuriame dabar veikia Klaipėdos valstybinės kolegijos Technologijų fakultetas, rašė „Darbininkų balsas”.

Paskutinysis gubernatorius

Gali būti, kad minėtosios iškilmės Amatų mokykloje buvo paskutinės gubernatoriui Jurgiui Jurui Kubiliui – ilgai netrukus „Klaipėdos krašto valdžios žinios” paskelbė prezidento A. Smetonos sprendimą J. J. Kubilių atleisti jo paties prašymu, o nauju gubernatoriumi ministro teisėmis nuo gruodžio 12 d skirti 45-erių mažlietuvį Viktorą Gailių. Būtent jam teko tapti paskutiniu tokiu Lietuvos pareigūnu Klaipėdos krašte.

Klaipėdos krašto politikos ir visuomenės veikėjai Gubernatūroje. Iš kairės pirmas – Klaipėdos krašto gubernatorius Viktoras Gailius. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Berštininkuose, Pagėgių apskrityje, gimęs V. Gailius I pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje, 1915 m. kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir iš karinės tarnybos paleistas. Už narsą ir pasižymėjimą kautynėse buvo apdovanotas Geležiniu Kryžiumi.

1918 m. lapkritį pasirašė Tilžės aktą.

Nuo 1918 m. gruodžio jis dirbo Lietuvos pasiuntinybės Berlyne spaudos skyriuje, po to antruoju ir pirmuoju sekretoriumi. 1920-1922 m. buvo Lietuvos atstovas Vokietijoje, vėliau iki 1923 m. vasario – Estijoje. Vėliau jis beveik dvejus metus vadovavo pirmajai posukiliminei Klaipėdos krašto direktorijai.

Po krašto aneksijos jis buvo Klaipėdos uosto laisvosios zonos administracijos tarybos narys.

1941 m. Viktoras Gailius pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1946 m. dirbo Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete reikalų vedėju. Nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijoje Krašto valdybos vicepirmininku. Mirė 1956-ųjų liepą Pfullingene.

Beje, šį lapkritį Klaipėdos miesto taryba pritarė, kad Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius įamžintų V. Gailiaus atminimą savo lėšomis pakabindama jam atminimo lentą ant vieno iš pastatų. Preliminariai kalbėta, kad tai gali būti buvusios gubernatūros arba buvusios prefektūros pastatas.